2025-04-28 Nr. AB-7440-3-61-3-07718-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-484-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07718-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. M. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), priteisti 20 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė jam priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

2. J. M. P. savo poziciją grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, į Lietuvos Respubliką jis atvyko 2022 m. spalio 22 d. ir pasiprašė prieglobsčio, tačiau 2022 m. spalio 22 d. 21.09 val. J. M. P. buvo išstumtas į (duomenys neskelbtini). Pagal šį faktą 2023 m. vasario 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2022 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo priimtas jo prieglobsčio prašymas, pateikta asmens tapatybės kortelė, vairuotojo teisės.

2.2. 2022 m. lapkričio 15 d. J. M. P. buvo (duomenys neskelbtini). 2022 m. lapkričio 10 d. buvo atliktas pareiškėjo pažeidžiamumo vertinimas, kurio metu buvo nustatyta, kad jis yra priskiriamas pažeidžiamų asmenų grupėms, pareiškėjas ne kartą (duomenys neskelbtini).

2.3. J. M. P. buvo apgyvendintas Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre be teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje. Nuo 2023 m. kovo 4 d. iki 2023 m. gegužės 8 d. jis buvo apgyvendintas Pabradės užsieniečių registracijos centre be teisės judėti. Taigi, pareiškėjo judėjimo teisė buvo ribojama nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2023 m. gegužės 8 d.

2.4. J. M. P. judėjimo laisvė buvo atimta neteisėtai, neįvertinus tokio laisvės apribojimo pagrįstumo, prioritetinių asmens su negalia interesų ir nesuteikiant galimybės ginčyti sprendimo teisėtumo. Pareigūnų veiksmais, apgyvendinant užsienietį be teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į asmens laisvę, Konvencijos 13 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingas apsaugos priemones, buvo taikytos Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos.

2.5. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. KT53-A-N6/2023 byloje Nr. 10-A/2022 dėl prieglobsčio prašytojo laikino apgyvendinimo dėl masinio užsieniečių antplūdžio, esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, asmens laisvė gali būti apribota tik individualiai įvertinus, ar toks apribojimas yra būtinas. Institucijos, sprendžiančios dėl asmens laisvę ribojančios priemonės taikymo, privalėjo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir jo keliamą realią grėsmę Konstitucijos saugomoms vertybėms, valstybės bei visuomenės interesams ir individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones. Institucijų veiksmais automatiškai apribojus pareiškėjo laisvę, buvo pažeistas Konstitucijos 20 straipsnis, todėl laisvės apribojimas buvo taikytas neteisėtai.

2.6. Žmogaus teisė į laisvę, esant būtinybei, gali būti ribojama, siekiant apsaugoti valstybės konstitucinę santvarką, taip pat viešosios tvarkos užtikrinimo, valstybės gynimo ir saugumo tikslais, tačiau Konstitucijos 20 straipsnyje garantuojama asmens laisvė, siekiant minėtų tikslų, negali būti ribojama ar varžoma remiantis bendro pobūdžio pagrindais, tokiais kaip paskelbta nepaprastoji padėtis, neįvertinus realios asmens keliamos grėsmės.

2.7. Laisvės apribojimo priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų įstatymo tikslų. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, laisvės apribojimas negali trukti ilgiau, negu tai yra būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti, o dėl sulaikymo turi būti surašomas protokolas. Jokio sprendimo dėl J. M. P. laisvės apribojimo nėra priimta, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo laisvė buvo ribota neteisėtais institucijos veiksmais.

2.8. Esant būtinybei riboti asmens teisę į laisvę inter alia (be kita ko) taip, kad asmens judėjimo laisvė būtų suvaržoma tiek, jog toks laisvės suvaržymas galėtų būti prilygintas sulaikymui, tai daryti galima tik laikantis iš Konstitucijos kylančių konstitucinių asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygų, be kita ko, aiškiai ir suprantamai nustatant tokio ribojimo pagrindus, sąlygas, taikymo tvarką bei procedūrą.

2.9. Tarptautinės teisės privalomumo principas reikalauja, kad ne tik nacionalinis teismas, bet ir nacionalinė valdžios institucija netaikytų tiesiogiai taikomai tarptautinės teisės normai prieštaraujančio įstatymo. Nors nacionalinio įstatymo konstitucingumo prezumpcija išplaukia iš to, kad teisės aktų leidėjas turi viršenybę administracinės valdžios institucijos atžvilgiu aiškinti Konstituciją, Konstitucinis Teismas gali pakeisti šią prezumpciją centralizuotoje konstitucingumo kontrolės sistemoje, tačiau kai valdžios institucija turi spręsti klausimą dėl nacionalinės ir tarptautinės normos kolizijos, ji nebeveikia išimtinai remdamasi nacionaline konstitucine santvarka. Atvirkščiai, ji susiduria su skirtinga dviejų teisės aktų leidėjų valia, pagal kurias pripažįstama skirtinga galiojimo prezumpcija. Valdžios institucija, susidūrusi su tarptautinės teisės ir nacionalinio įstatymo kolizija, turi turėti kriterijų, kuriuo vadovaudamasi, galėtų išspręsti tą klausimą. Tas kriterijus jai yra suteikiamas tarptautinės teisės privalomumo principu. Kai valdžios institucija netaiko tarptautinei ar Europos Sąjungos teisei prieštaraujančio nacionalinio įstatymo, ji nepakeičia nacionalinių įstatymų galiojimo prezumpcijos ir nepažeidžia nacionalinio konstitucinio valdžių atskyrimo principo. Atvirkščiai, ji susiduria su lygiaverte tarptautinės ar Europos Sąjungos normos galiojimo prezumpcija ir šią koliziją sprendžia remdamasi tarptautinio įsipareigojimų laikymosi (pacta sunt servanda) principu. Tarptautinės teisės pažeidimo atveju teisės subjektui valdžios institucija privalo suteikti apsaugą nuo tarptautinei teisei prieštaraujančio nacionalinio įstatymo, net jeigu tokia apsauga nuo nekonstitucinio įstatymo jam nesuteikiama.

2.10. Nepriėmus individualaus sprendimo dėl J. M. P. laisvės apribojimo ir nesudarius galimybės patikrinti laisvės apribojimo pagrįstumą, institucijų veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės. J. M. P. gina savo pažeistas teises, prašydamas atlyginti moralinę žalą.

2.11. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves. Kaip 2000 m. birželio 30 d. nutarime nurodė Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui neteisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies normoje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą. Konstitucinis visų asmenų lygybės principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai.

2.12. Konstitucinė žalos atlyginimo samprata reiškia, kad išimtiniais atvejais neturtinė žala gali būti atlyginama ir nesant įstatymo normos, tiesiogiai taikant Konstituciją ar tarptautinius teisės aktus, iš kurių kyla Lietuvos Respublikos įsipareigojimai dėl esminių žmogaus teisių apsaugos, jeigu žala kilo dėl esminių Konstitucijoje ar tarptautiniuose teisės aktuose garantuojamų žmogaus teisių pažeidimo.

2.13. Migracijos departamento taikytas J. M. P. apgyvendinimas, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre, o vėliau – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Pabėgėlių priėmimo centre buvo neteisėtas valstybės institucijų aktas.

2.14. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo yra siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje.

2.15. Šiuo atveju neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai prasidėjo nepagrįstai apribojus J. M. P. laisvę, pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepriėmus jokio sprendimo, kurį pareiškėjas būtų galėjęs ginčyti teisme ar kitoje aukštesnėje tokių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą patikrinti įgaliotoje valstybės institucijoje. J. M. P. buvo sulaikytas, neįvertinus individualios asmens su negalia situacijos. Šie neteisėti veiksmai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjui padaryta neturtine žala.

2.16. Sulaikytas J. M. P. raštu kreipėsi į Migracijos departamentą ir prašė pakeisti jo apgyvendinimo sąlygas, neribojant judėjimo laisvės, tačiau Migracijos departamentas nagrinėti pateiktą prašymą atsisakė, nenurodydamas tokio neveikimo priežasties. Dėl to pareiškėjui teko kreiptis į teismus.

2.17. Asmens sulaikymas savaime sukelia psichologines kančias. Laisvės ribojimas prisideda prie jo patiriamo fizinio skausmo, bendravimo galimybių apribojimo, riboja judėjimo negalią turinčio asmens galimybes išmokti judėjimo vežimėlyje įgūdžių ir integruotis visuomenėje. Argumentuojant automatiniu sulaikymu, buvo atsisakyta svarstyti galimybę J. M. P. suteikti judėjimo laisvę. (duomenys neskelbtini) ketinimus dėl (duomenys neskelbtini) ne kartą viešai reiškusiam pareiškėjui laisvės apribojimas buvo nepakeliamas.

2.18. Turėtų būti vertinamas ir J. M. P. kilmės valstybėje vyraujantis visuomenės požiūris į negalią, sustiprinusią sulaikyto ir izoliuoto pareiškėjo kančias. Kaip nurodo valstybės kilmės informacija, paprastai (duomenys neskelbtini) negalia yra suprantama kaip religinis, kultūrinis ir visuomeninis reiškinys. Budistų tikėjimo suvokimas apie karmą turi didelę reikšmę tam, kaip (duomenys neskelbtini) yra suvokiama negalia. Tikėjimas moko, kad būti neįgaliu yra praeito gyvenimo asmeninės ar tėvų nuodėmės. Kitame tyrime teigiama, kad, nepriklausomai nuo to, ar bendruomenės žmonės yra susidūrę su neįgaliaisiais, ar ne, jie vis tiek mano, kad negalia yra karmos ar praeities nuodėmių pasekmė. Neįgalieji ir jų šeimos yra niekinami. Žmonės bijo bendrauti su neįgaliaisiais, mano, kad negalia yra užkrečiama. Kai kurie bendruomenės žmonės vengia neįgaliųjų, kadangi jie taip pat gali pritraukti nelaimę.

2.19. Pareiškėjo dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų, jį sulaikant ir apribojant judėjimo laisvę, pasekmė, t. y. tarp neteisėtų institucijų veiksmų ir žalos J. M. P. egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 11 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad sulaikytų prašytojų, kurie yra pažeidžiami asmenys, sveikatai, taip pat ir psichinei sveikatai, nacionalinės valdžios institucijos turi skirti išskirtinį dėmesį.

2.20. Laisvės apribojimas pareiškėjui sukėlė fizinį skausmą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, rasinės diskriminacijos jausmą, bendravimo galimybių apribojimą, pagilino savarankiško judėjimo galimybės netekusio asmens psichologines kančias ir baimę dėl ateities, ribojo judėjimo negalią turinčio asmens galimybes išmokti judėjimo vežimėlyje įgūdžių ir integruotis visuomenėje. Šie J. M. P. dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės pareigūnų, jį sulaikant ir apribojant judėjimo laisvę, veiksmų pasekmė.

2.21. Neturtinės žalos dydis turi atitikti šalies socialinį ar ekonominį kontekstą, vertintiną gretinant kitų Europos Sąjungos narių įstatymais nustatytą kompensacijos dydį. Vokietijoje nepagrįsto sulaikymo atvejais yra nustatytas 75 Eur už kiekvieną sulaikyme praleistą dieną moralinės žalos atlyginimo tarifas. Austrijoje, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, nustatytas vienos dienos kompensacijos tarifas svyruoja nuo 20 iki 50 Eur. Pareiškėjas prašo priteisti 20 000 Eur piniginę kompensaciją, o tokia kompensacija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje priteisiamą teisingą atlyginimą.

2.22. Valstybė gina prioritetinį neįgalaus asmens interesą. Neįgaliųjų teisių konvencijos 3 straipsnis nustato pagrindinius pagarbos asmens prigimtiniam orumui, savarankiškumui, įskaitant laisvę rinktis, ir nepriklausomumui; visapusiško ir veiksmingo dalyvavimo ir įtraukimo į visuomenę principus, kuriuos pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, savo veiksmais apribodama asmens su negalia, kuriam buvo (duomenys neskelbtini), judėjimo laisvę, nesuteikdama galimybės individualiai išnagrinėti tokio apribojimo pagrįstumo ir pasekmių. Minėtos konvencijos 14 straipsnis įtvirtina šios konvencijos šalių pareigą užtikrinti, kad neįgalieji lygiai su kitais asmenimis: a) įgyvendintų teisę į asmens laisvę ir saugumą; b) kad tokiems asmenims nebūtų neteisėtai ar savavališkai atimta laisvė, kad bet koks jų laisvės atėmimas būtų suderinamas su įstatymu ir kad laisvės atėmimas jokiu būdu nebūtų teisinamas neįgalumu. Be to, Neįgaliųjų teisių konvencija nustato, kad jeigu neįgaliesiems bet kokio proceso pagrindu yra atimama laisvė, jie lygiai su kitais asmenimis turi teisę į garantijas pagal tarptautinę žmogaus teisių teisę ir su jais turi būti elgiamasi laikantis šios konvencijos tikslų ir principų, įskaitant tinkamą sąlygų pritaikymą.

2.23. Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis garantuoja teisę nebūti kankinamam ar nepatirti žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar nebūti taip baudžiamam. Ši konvencija garantuoja teisę į reabilitaciją ir gebėjimų lavinimą, užimtumą ir socialinę apsaugą. Nesuteikus J. M. P. galimybės apskųsti sulaikymo, daugiau nei 6 mėnesius ribojant jo asmens laisvę, nesudarius galimybės individualiai įvertinti asmens su negalia poreikių, buvo pažeistos Neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintos asmenų su negalia teisės.

2.24. Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnis įtvirtina Vyriausybės pareigą skatinti neįgalių asmenų gyvenimą savarankiškai ir įtrauktį į bendruomenę. Savavališkai ribodamos pareiškėjo judėjimo laisvę, institucijos pažeidė pareigą rūpintis, kad neįgalus J. M. P. neprivalėtų gyventi konkrečioje gyvenamojoje aplinkoje, galėtų integruotis į bendruomenę, nebūtų izoliuotas ar atskirtas nuo bendruomenės. Be to, nesudarydama galimybės laisvai judėti, Vyriausybė pažeidė Neįgaliųjų teisių konvencijos 20 straipsnyje įtvirtintą pareigą imtis veiksmingų priemonių, kad užtikrintų kuo savarankiškesnį neįgaliųjų mobilumą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimu, Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir aktualų teisinį reguliavimą, atsakovas savo poziciją grindė šiais argumentais:

4.1. Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, J. M. P. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Migracijos departamento veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

4.2. Nors J. M. P. nurodė, kad jo laisvė buvo ribojama nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2023 m. gegužės 8 d., tačau nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2022 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas buvo gydomas viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini). Asmens gydymas ligoninėje, ypač kai toks gydymas reikalauja nuolatinės gydytojų priežiūros, negali būti laikomas neteisėtu laisvės ribojimu. Be to, Migracijos departamentas nereguliuoja gydymo įstaigose nustatytos asmenų laikymo tvarkos.

4.3. Nors J. M. P. skunde nurodė, kad jo laisvė buvo paribota be jokio individualaus sprendimo, tačiau, pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 1408 straipsnio nuostatas, Migracijos departamentas ir neturėjo teisinio pagrindo priimti kokį nors sprendimą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – MIGRIS) buvo užregistruotas 2022 m. lapkričio 7 d. Taigi, iki to laiko J. M. P. nebuvo Migracijos departamento žinioje ir Migracijos departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti kokius nors sprendimus dėl pareiškėjo.

4.4. Užregistravus J. M. P. prašymą suteikti prieglobstį MIGRIS, Migracijos departamentas nusprendė jo prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės skubos tvarka. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad būtent Migracijos departamento taikytas jo apgyvendinimas, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo neteisėtas valstybės institucijų aktas, neatitinka tikrovės, kadangi Migracijos departamentas nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti J. M. P. apgyvendinimo klausimų.

4.5. Jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laisvė buvo ribojama būtent dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pareiškėjas skunde nepateikė. J. M. P. skunde nurodė, kad neteisėtai sulaikytas pareiškėjas 2023 m. sausio 6 d. raštu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas pakeisti jo apgyvendinimo sąlygas, neribojant judėjimo laisvės, tačiau Migracijos departamentas atsisakė nagrinėti pateiktą prašymą, tačiau tokie jo skundo teiginiai neatitinka tikrovės, o J. M. P. tokiais teiginiais sąmoningai bando suklaidinti teismą. Migracijos departamentas į pareiškėjo minėtą 2023 m. sausio 6 d. prašymą buvo pateikęs atsakymą. Įrodymai, patvirtinantys, kad šis atsakymas buvo išsiųstas J. M. P. atstovui tą pačią dieną, yra pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. eI2-4988-809/2023 ir pareiškėjo nėra nuginčyti.

4.6. VSAT Užsieniečių registracijos centro Priėmimo sąlygų organizavimo skyrius atliko pareiškėjo pažeidžiamumo vertinimą ir rekomendavo po gydymo jį apgyvendinti Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre. Atsižvelgusi į šią rekomendaciją, VSAT kreipėsi į Ruklos Pabėgėlių priėmimo centrą ir prašė J. M. P. apgyvendinti šiame centre. Ruklos Pabėgėlių priėmimo centras, atsižvelgęs į pareiškėjo pažeidžiamumą ir VSAT prašymą, J. M. P., išleidus jį iš ligoninės, buvo apgyvendintas šiame centre.

4.7. Pareiškėjas dėl konkrečių jo apgyvendinimo Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre sąlygų turėjo kreiptis būtent į savo apgyvendinimo centro administraciją, kuri, atsižvelgdama į individualias J. M. P. aplinkybes, ir turėjo spręsti dėl leidimo išvykti už centro ribų suteikimo pareiškėjui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turėjo galimybes išvykti už minėto centro ribų. Kaip matyti iš J. M. P. byloje esančio 2023 m. kovo 4 d. tarnybinio pranešimo, VSAT pareigūnai buvo sulaikę pareiškėją, kartu su kitais užsieniečiais bandžiusį išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką.

4.8. J. M. P. nepagrindė ir kitos būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos – žalos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Pareigą pagrįsti savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenka tokio atlyginimo prašančiam asmeniui, t. y. pareiškėjui. Nors J. M. P. nurodė, kad, sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio, turi būti įvertintas ir pareiškėjo kilmės valstybėje vyraujantis požiūris į negalią, sustiprinusį sulaikyto ir izoliuoto pareiškėjo kančias, tačiau J. M. P. neturtinės žalos atsiradimą sieja ne su savo negalia, o su tariamai neteisėtu jo judėjimo laisvės ribojimu.

4.9. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio paskaičiavimų. Nors J. M. P. ir nurodė skirtingų valstybių praktiką dėl žalos atlyginimo neteisėto sulaikymo atvejais, tačiau jis nepagrindė, kiek konkrečiai dienų, anot pareiškėjo, jis buvo sulaikytas dėl Migracijos departamento tariamai neteisėtų veiksmų. Be to, J. M. P. nedetalizavo, koks konkrečiai „dienos tarifas“ jam turėtų būti taikomas ir, svarbiausia, kodėl; teikdamas kitų valstybių pavyzdžius, jis nedetalizavo ir nelygino šių valstybių ir Lietuvos Respublikos socialinio ir ekonominio konteksto, nors pats nurodė, kad tai padaryti yra būtina. Pareiškėjas nedetalizavo jo minimų bylų konteksto, konkrečių individualių aplinkybių, tuo labiau – šių aplinkybių buvimo / nebuvimo nagrinėjamoje byloje.

4.10. Vien tai, kad, remiantis J. M. P. žodžiais, jis patyrė reikšmingus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog dėl Migracijos departamento tariamo neveikimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

4.11. J. M. P. dėl to paties dalyko jau buvo pateikęs skundą teismui (administracinė byla Nr. eI-4988-809/2023). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo J. M. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko masinio užsieniečių antplūdžio metu. 2022 m. lapkričio 7 d. jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Nr. 2211-AS-0002. Byloje yra pateikta 2022 m. lapkričio 8 d. pažyma dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, patvirtinanti, kad J. M. P. yra prieglobsčio prašytojas. Pažymoje yra nurodyta, kad klausimas dėl prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo nėra sprendžiamas, kadangi asmuo yra pasienio kontrolės punkte ir nėra įleidžiamas į teritoriją.

7. Teismas nurodė, kad, remiantis Pabėgėlių priėmimo centro 2022 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. J-2128 „Dėl prieglobsčio prašytojo neteisėto migranto apgyvendinimo“, pareiškėjas J. M. P. Pabėgėlių priėmimo centre buvo apgyvendintas 2022 m. gruodžio 6 d.

8. Teismas pažymėjo, kad 2022 m. lapkričio 10 d. VSAT Užsieniečių registracijos centro Priėmimo sąlygų organizavimo skyriaus psichologė atliko pareiškėjo pažeidžiamumo vertinimą ir tarnybiniame pranešime nurodė, jog J. M. P. priskiriamas pažeidžiamų asmenų grupėms: asmenys su negalia arba sunkiai sergantys; asmenys galbūt patyrę kankinimus, prievartą arba kitokių formų sunkų psichologinį, fizinį arba seksualinį smurtą. Minėtame tarnybiniame pranešime taip pat yra nurodyta, kad pareiškėjas yra gydomas ligoninėje. Gydymo eiga numato (duomenys neskelbtini), todėl jaunuoliui šiuo metu yra būtina užtikrinti psichologinės pagalbos teikimą. Medicininę, teisinę ar kitą svarbią informaciją minėtam užsieniečiui yra būtina teikti jam suprantama (duomenys neskelbtini) kalba. Pokalbių metu atsižvelgti į asmens savijautą, pagal poreikį daryti pertraukas. Po gydymo rekomenduojama asmenį apgyvendinti ramioje ir saugioje vietoje, tinkamai atliepiančioje jo individualius poreikius, esant galimybei Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre. Padėti J. M. P. adaptuojantis naujoje aplinkoje, skirti papildomą socialinį dėmesį, užtikrinti psichologinės pagalbos tęstinumą, tolesnę medicininę reabilitaciją, priežiūrą.

9. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Migracijos departamentui 2023 m. sausio 6 d. buvo pateiktas prašymas dėl pareiškėjo apgyvendinimo sąlygų. Migracijos departamentas 2023 m. sausio 25 d. pateikė atsakymą, nurodydamas, kad įvertino J. M. P. individualią situaciją ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikoje paskelbtą ekstremalią situaciją dėl masinio užsieniečių antplūdžio, vadovaudamasis Įstatyme bei Prieglobsčio tvarkos apraše nurodytais pagrindais, priėmė sprendimą dėl pareiškėjui taikytinos procedūros. Įvertinęs užsieniečio pateiktą informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 76 straipsnio 4 dalies nuostatomis, Migracijos departamentas priėmė sprendimą J. M. P. prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti skubos tvarka. Vadovaujantis Įstatymo1408 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sprendimas dėl užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką nebuvo priimtas. Vadovaujantis Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalimi, užsienietį VSAT apgyvendino Pabėgėlių priėmimo centre. Migracijos departamentas nėra atsakingas už apgyvendinimo Pabėgėlių priėmimo centre sąlygas, remiantis Įstatymo 79 straipsnio 3 dalimi, prieglobsčio prašytojų laikino apgyvendinimo Pabėgėlių priėmimo centre sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras.

10. Teismas nurodė, kad byloje yra pateiktas 2023 m. kovo 4 d. VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos tarnybinis pranešimas, kuriame yra nurodyta, jog pareiškėjas 2023 m. kovo 4 d. buvo sulaikytas, bandantis išvykti iš Lietuvos Respublikos.

11. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje yra keliamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Pacitavęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio nuostatą, teismas pažymėjo, kad žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pacitavęs Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, teismas nurodė, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, o Civiliniame kodekse nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad valstybės institucijos, pareigūnų veiksmų neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl, atitinkamai, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

12. Aptaręs pareiškėjo skundo esmę, pacitavęs Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalies nuostatą ir aptaręs administracinių teismų praktiką, susijusią su neteisėtų valstybės valdžios institucijų aktų, kaip esminės valstybės viešosios atsakomybės sąlygos, vertinimu, teismas konstatavo, kad neteisėtų Migracijos departamento veiksmų, kuriais nepagrįstai ir pažeidžiant įstatymus būtų apribota J. M. P. judėjimo laisvė, nebuvo nustatyta. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas nepriėmė jokio sprendimo ir neatliko jokio administracinio veiksmo, kad pareiškėjo laisvė būtų apribota ar kaip nors kitaip suvaržyta. Pagal Įstatymą, prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar šio Įstatymo 14012 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, VSAT laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas nurodė, kad J. M. P. Pabradės užsieniečių registracijos centre buvo apgyvendintas būtent tuo pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, institucijoms (taip pat ir Migracijos departamentui) nebuvo suteikti įgaliojimai priiminėti kokius nors sprendimus dėl to, kadangi pareigą apgyvendinti ir apgyvendinimo vietą tiesiogiai nustatė Įstatymas.

13. Teismas akcentavo, kad Konstitucinis Teismas 2023 m. birželio 7 d. nutarime konstatavo, jog minėta Įstatymo nuostata, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui, prieštaravo Konstitucijos 20 straipsniui. Remdamasis Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai: pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad dalį nurodyto teisės judėti apribojimo laiko J. M. P. praleido gydymo įstaigose dėl jam atliktos (duomenys neskelbtini), o tai neleidžia šio laikotarpio laikyti nepagrįstu teisės judėti apribojimu. Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateiktas 2023 m. kovo 4 d. VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos tarnybinis pranešimas, kuriame yra nurodyta, jog pareiškėjas 2023 m. kovo 4 d. buvo sulaikytas, bandantis išvykti iš Lietuvos Respublikos. J. M. P. to neginčijo ir šį faktą paneigiančių įrodymų nepateikė.

15. Teismas akcentavo, kad Konstitucinis Teismas Įstatymo nuostatą, kuria remiantis pareiškėjas buvo apgyvendintas Pabradės užsieniečių registracijos centre, pripažino prieštaraujančia Konstitucijai tik 2023 m. birželio 7 d., t. y. kai ginčo teisiniai santykiai jau buvo pasibaigę, o J. M. P. teisės judėti apribojimas nebebuvo taikomas. Pareiškėjas dėl jo teisių pažeidimų ir galbūt patirtos neturtinės žalos į teismą kreipėsi tik 2023 m. liepos 25 d., t. y. jau po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios jam kreiptis į teismą dėl patiriamos neturtinės žalos atlyginimo anksčiau (iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo), J. M. P. nenurodė ir jų nepagrindė.

16. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymu, Migracijos departamentas nėra atsakingas už apgyvendinimo Pabėgėlių priėmimo centre sąlygas, remiantis Įstatymo 79 straipsnio 3 dalimi, prieglobsčio prašytojų laikino apgyvendinimo Pabėgėlių priėmimo centre sąlygas ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.

17. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų Migracijos departamento veiksmų (kurie yra viena iš būtinų sąlygų viešajai atsakomybei kilti) nebuvo nustatyta, o, nenustačius Migracijos departamento neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti valstybės deliktinės atsakomybės klausimo.

18. Aptaręs neturtinės žalos atlyginimo prigimtį, objektą bei šios žalos įrodinėjimo specifiką, teismas akcentavo, kad neturtinė žala pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmais (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas, tačiau J. M. P. į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad neturtinės žalos dydis turi atitikti šalies socialinį ar ekonominį kontekstą, vertintiną, gretinant kitų Europos Sąjungos narių įstatymais nustatytą kompensacijos dydį, tačiau pateikė tik Vokietijoje ir Austrijoje nustatytus už kiekvieną sulaikyme praleistą dieną moralinės žalos atlyginimo tarifus. Lietuvoje vyraujančio socialinio ir ekonominio konteksto J. M. P. nevertino ir nedetalizavo, kaip paskaičiavo 20 000 Eur neturtinės žalos dydį.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad į bylą pateikti pareiškėjo psichologinę būklę liudijantys medicininiai dokumentai J. M. P. neigiamus išgyvenimus sieja su jo sveikatos būkle ((duomenys neskelbtini)), aplinkybėmis, susijusiomis su kilmės valstybe, bet ne su tuo, kad pareiškėjo judėjimo laisvė buvo ribojama. Tai patvirtinta į bylą pateiktas Medicininis psichikos sveikatos pažymėjimas, kuriame yra nurodoma, kad „pacientas dalyvavo šešiuose krizių konsultacijose ligoninėje. Remiantis klinikiniu vertinimu, pacientas patyrė keletą trauminių patirčių. (duomenys neskelbtini) jis patyrė pavojų gyvybei, (duomenys neskelbtini) ir turėjo bėgti iš savo šalies. Bėgdamas, jis susidūrė su apgręžimais (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos pasienyje. Būnant miške, jam (duomenys neskelbtini). Pacientas ligoninėje patiria sunkią krizinę reakciją. (duomenys neskelbtini)“. Teismas sprendė, kad ir priežastinis ryšys tarp prašomos priteisti neturtinės žalos ir nurodomų valstybės institucijų veiksmų (neveikimo) nėra pagrįstas.

20. Teismas padarė išvadą, kad J. M. P. nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo, iš bylos medžiagos nebuvo nustatyta neteisėtų Migracijos departamento veiksmų, galėjusių lemti pareiškėjo galbūt neteisėtą judėjimo laisvės apribojimą nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2023 m. gegužės 8 d., todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento, priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

21. Teismas nurodė, kad, atsižvelgus į tai, jog J. M. P. skundas nebuvo patenkintas, jis neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą.

22. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

III. 23. Pareiškėjas J. M. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento ir VSAT, priteisti 20 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. J. M. P. taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, klausiant, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtintos pagrindinės laisvės įpareigoja valstybę narę atlyginti moralinę žalą užsieniečiams, pripažinus, kad teisės aktas, kuriuo remiantis buvo ribojama jų judėjimo laisvė, buvo neteisėtas. Pareiškėjas taip pat prašo jam priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

24. J. M. P. nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas, pažeidžia pareiškėjo teisę į veiksmais, kurių neteisėtumas jau yra nustatytas, padarytos neturtinės žalos atlyginimą. Aptaręs teismo sprendimo turinį, savo poziciją dėl ginčo esmės J. M. P. grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjas nurodo tokius nesutikimo su teismo sprendimu argumentus:

24.1. Nepagrįstas yra teismo argumentas, kad Migracijos departamentas nepriėmė jokio sprendimo ir neatliko jokio administracinio veiksmo, jog pareiškėjo laisvė būtų apribota ar kaip nors kitaip suvaržyta.

24.2. Nepagrįstas yra teismo argumentas, kad J. M. P. nesikreipė dėl sulaikymo teisėtumo sulaikymo metu. Galiojusi teisės norma, pagal kurią pareiškėjas buvo sulaikytas, buvo pripažinta neteisėta būtent dėl to, kad nesuteikė galimybės sulaikytam asmeniui ją skųsti.

24.3. Nepagrįstas yra teismo argumentas, kad administracinio akto neteisėtumą pripažinus vėliau, pareiškėjas praranda teisę į žalos atlyginimą. Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtina teisės akto teisėtumo prezumpcija ir saugo asmenį nuo žalos, kuri galėtų atsirasti dėl tokio teisės akto pripažinimo neteisėtu, tačiau jokiu būdu iš asmens neatima teisės reikalauti žalos, padarytos dėl tokio akto neteisėtumo, atlyginimo.

24.4. Teismo pateiktas interpretavimas nustato neteisėtą sąlygą žalos atlyginimui, t. y. kad pareigūnų veiksmų neteisėtumas būtų nustatytas dar iki jų atlikimo. Toks interpretavimas pažeidžia pačią valstybės deliktinės atsakomybės esmę ir paneigia J. M. P. teisę į neteisėtais valstybės veiksmais padarytos žalos atlyginimą pagal Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnį.

24.5. Asmens teisė į neteisėto sulaikymo metu patirtos žalos atlyginimą yra įtvirtinta Konvencijos 5 straipsnio 5 dalyje. Šioje dalyje įtvirtinta teisė į kompensaciją kyla vidaus institucijai arba teismui nustačius teisės į laisvę ir saugumą pažeidimą. Dar daugiau, šios teisės į kompensaciją atsiradimas nėra siejamas su tuo, ar nacionaliniu lygmeniu nustatytas neteisėtumas ir ar įrodyta, kad jei nebūtų buvę pažeidimo, asmens laisvė nebūtų ribota. Suėmimas ar sulaikymas net gali būti teisėtas pagal vidaus teisę, bet vis tiek pažeidžiantis Konvencijos 5 straipsnį. Asmuo turi teisę į kompensaciją, jeigu jo sulaikymas pripažįstamas prieštaraujančiu teisės normoms. Konvencijos 5 straipsnio 5 dalis nustato tiesioginę ir vykdytiną teisę į žalos atlyginimą.

24.6. Sulaikius asmenį su negalia, iš jo atimama galimybė naudotis būtinomis paslaugomis, integracijos galimybėmis, kurios turėtų būti teikiamos bendruomenėje, todėl neįgalaus asmens neteisėtas sulaikymas savaime sukelia daug didesnę žalą ir kančias, susijusias su neįgalumo stigma ir integracijos sunkumais.

24.7. Nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus yra teismo diskrecija. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. J. M. P. teismui nurodė kriterijus, kuriais remdamasis, apskaičiavo patirtą moralinę žalą. Teismui nėra suteikta teisė atmesti reikalavimą dėl to, kad pareiškėjas nepateikė piniginės žalos išraiškos įrodymų. Formalizmas, reikalaujant įrodyti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo, paneigia teisę į kompensaciją. Kompensacija, kuri yra nereikšminga arba visiškai neproporcinga pažeidimo sunkumui, neatitiktų Konvencijos 5 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kadangi tai padarytų šia nuostata garantuojamą teisę teorine ir iliuzine. Priteista suma negali būti gerokai mažesnė už teismo priteistą sumą panašiose bylose.

24.8. Lietuvos teisės aktai nenustato kompensacijos už neteisėtą sulaikymą tarifo, todėl šios informacijos pareiškėjas negali pateikti. J. M. P. prašoma priteisti kompensacija atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje priteisiamą teisingą atlyginimą.

24.9. Byloje kyla klausimas dėl Chartijoje įtvirtintų teisės į laisvę ir saugumą, diskriminacijos draudimo, žmonių su negalia teisių apsaugos ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo pripažinus, kad teisės aktas kuriuo remiantis buvo ribojamos šios teisės buvo neteisėtas, konkrečiai ta apimtimi, kiek tai yra susiję su neteisėtai sulaikytų asmenų teisę į moralinės žalos atlyginimą. Negalima teigti, kad atsakymai į klausimus, kuriuos pareiškėjas prašo pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, niekaip negali turėti įtakos bylos baigčiai. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo pateikti prejudicinį klausimą dėl pareiškėjo iškelto klausimo, nebent jis patenka į acte éclairé (tapatus teisės klausimas jau buvo išnagrinėtas) sąlygą arba acte clair (nėra pagrįstų abejonių dėl to, kaip turi būti išspręstas iškeltas klausimas) sąlygą. J. M. P. žiniomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jokiame ankstesniame sprendime tiesiogiai nenagrinėjo Europos Sąjungos teisės klausimų, iškeltų pareiškėjo nurodytame Europos Sąjungos teisės klausime.

24.10. Teismo sprendime nebuvo nagrinėti J. M. P. reikalavimai ir pateikti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimą. Skundžiamo teismo sprendimo nėra pagrindo laikyti motyvuotu procesiniu dokumentu, kadangi jame nebuvo išnagrinėti J. M. P. argumentai, kuriais jis rėmėsi, įrodinėdamas savo teisę į žalos atlyginimą, pirmiausiai argumentai, susiję su pareiškėjo teisės į asmens saugumą ir laisvę veiksminga apsauga, įrodymai, susiję su J. M. P. sveikatos būkle ir asmens su negalia teisių gynimo, taip pat skundo 11 ir 13 punktuose nurodyti argumentai.

25. 2024 m. balandžio 2 d. papildomuose paaiškinimuose raštu pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą dėl Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais įstatymai yra pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai taikymo atgal laike, pateiktą 2023 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1183-575/2023. Pareiškėjas pažymi, kad kai dėl tam tikros atskirų administracinių bylų kategorijų teisenos nuostatos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), jie turi būti vertinami kaip teisės šaltiniai ir jais yra būtina vadovautis, priimant sprendimą kitose analogiškose bylose.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o J. M. P. nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

28. Atsakovo atstovas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Migracijos departamentas akcentuoja, kad J. M. P. nei skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė nei vienos teisės aktų nuostatos, kurią Migracijos departamentas tariamai pažeidė, t. y. pareiškėjas nenurodė nei vienos teisės aktais Migracijos departamentui nustatytos pareigos, kurios ši institucija neįvykdė, jis taip pat nepateikė nei vienos teisės aktų nuostatos, kurią Migracijos departamentas kokiais nors savo veiksmais būtų pažeidęs. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta Migracijos departamento veiksmų neteisėtumo, o vien tai, jog J. M. P. mano, kad jis patyrė neturtinę žalą būtent dėl Migracijos departamento tariamų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nesudaro pagrindo tokiai išvadai ir skundo reikalavimams tenkinti.

29. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra nepagrįstas. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris yra atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikiamų klausimų svarbą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat ne kartą yra nusprendęs negalįs priimti sprendimo dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, jeigu yra akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo įvertinimas yra nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateisina ne galimybė pateikti konsultacines nuomones apie bendruosius ar hipotetinius klausimus, bet poreikis veiksmingai išspręsti ginčą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra paaiškinta, kad vien tai, jog nėra priimta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Be to, kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nėra paremtas nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. J. M. P. savo prašymu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nesuformulavo aiškaus klausimo dėl konkrečios teisės nuostatos, kaip ji turėtų būti aiškinama, o prašo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išspręsti nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą. Atsakovo atstovo nuomone, toks pareiškėjo prašymas, paremtas išimtinai hipotetiniais jo samprotavimais, neturėtų būti tenkinamas.

Be to, nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojančios teisės aktų nuostatos yra aiškios, o jų taikymas yra akivaizdus ir dėl jų aiškinimo bei taikymo nėra jokių pagrįstų abejonių. Vien tai, kad J. M. P. mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą priteisti jo prašomą tariamai patirtą neturtinę žalą, savaime nereiškia, kad nėra aiškus ginčo teisiniams santykiams taikytinų normų turinys ir yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

30. Migracijos departamentas pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matosi, jog jame yra aiškiai ir išsamiai išdėstyti sprendimo motyvai, o iš pareiškėjo skundo teiginių yra akivaizdu, jog J. M. P. iš esmės nesutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais ir juos kritikuoja. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad apeliacinį skundą padavusio asmens netenkinantys, ar, jo nuomone, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš, jo nuomone, neteisėtų Migracijos departamento veiksmų, apribojus J. M. P. laisvę, atlyginimo.

31.1. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad jis, atvykęs į Lietuvos Respubliką ir joje pasiprašęs prieglobsčio 2022 m. spalio 22 d. bei tą pačią dieną išstumtas į (duomenys neskelbtini), vėliau išgyveno sulaikymą Lietuvos Respublikoje 2022 m. spalio 31 d., prieglobsčio prašymo priėmimą 2022 m. lapkričio 7 d., psichologės atliktą jo pažeidžiamumo vertinimą 2022 m. lapkričio 10 d. ir jam nustatytą priskyrimą pažeidžiamų asmenų grupėms 2022 m. lapkričio 11 d. bei (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui padaryta neturtinė žala kildintina iš neteisėto jo judėjimo teisės ribojimo, nes nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2023 m. gegužės 8 d., jis kaip prieglobsčio prašytojas, pagal Įstatymo 1408 straipsnį apgyvendintas Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre be teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje, vėliau nuo 2023 m. kovo 4 d. iki 2023 m. gegužės 8 d. Pabradės Užsieniečių registracijos centre be teisės judėti. Tuo, pasak pareiškėjo, pasireiškė neteisėtas jo judėjimo laisvės atėmimas, nes jis buvo apgyvendinimas minėtose apgyvendinimo vietose neįvertinus tokio laisvės apribojimo pagrįstumo, prioritetinių pažeidžiamo asmens (asmens su negalia) interesų ir nesuteikiant galimybės ginčyti tokio sprendimo teisėtumą. Minėtos Įstatymo 1408 straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarime pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui. Tokiame kontekste, susidarius neteisėtam ir automatiškam pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimui ir atėmimui, t. y. apgyvendinimui minėtose apgyvendinimo vietose, pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento, turi būti priteisiamas 20 000 eurų neturtinės žalos, kurią sudaro jo patirti negatyvūs išgyvenimai, atlyginimas. Neteisėtu valstybės institucijų aktu laikytinas būtent Migracijos departamento veiksmais pareiškėjui taikytas jo apgyvendinimas nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas 2023 m. sausio 6 d. raštu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas pakeisti jo apgyvendinimo sąlygas neribojant judėjimo laisvės, tačiau Migracijos departamentas atsisakė nagrinėti pateiktą prašymą, nenurodydamas tokio neveikimo priežasties ir pažeisdamas esminius viešojo administravimo principus.

32. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad nors pareiškėjas nurodo jo laisvės ribojimą nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2023 m. gegužės 8 d., tačiau šiam laikotarpiui negali būti priskiriamas nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2022 m. gruodžio 6 d. įvykęs pareiškėjo gydymas viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dėl (duomenys nekelbtini), nes toks ligoninėje įvykęs asmens gydymas, kuris reikalauja nuolatinės gydytojų priežiūros, negali būti laikomas su Migracijos departamentu sietinu neteisėtu laisvės ribojimu, Migracijos departamentui nereguliuojant asmenų laikymo (buvimo) gydymo įstaigose tvarkos (šią tvarką nusistatant gydymo įstaigoms).

Be to, tikrovės neatitinka pareiškėjo skundo argumentai dėl neteisėtu valstybės institucijų aktu esą laikytino būtent Migracijos departamento taikyto pareiškėjo apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje minėtu ginčo laikotarpiu, nes Migracijos departamentas, nusprendęs nagrinėti MIGRIS 2022 m. lapkričio 7 d. užregistruotą ir todėl iki šios dienos Migracijos departamento žinioje net nebuvusio (jokių Migracijos departamento priimamų sprendimų negalėjusio sulaukti) pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka ir pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo pagrįstai nurodęs, kad nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo įleidimo į Lietuvos Respubliką, nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo pagal Įstatymo nuostatas spręsti pareiškėjo apgyvendinimo klausimų.

Be to, Migracijos departamentas nesprendė pareiškėjo įleidimo į Lietuvos Respubliką klausimo pagal Įstatymo 1408 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Be to, Migracijos departamentas 2023 m. sausio 25 d. pateiktu atsakymu Nr. 10K-888 reagavo į pareiškėjo 2023 m. sausio 6 d. prašymą, taigi neatsisakė nagrinėti tokį prašymą ir pateikė atsakymą į jį teisės aktuose nustatytais terminais. Toks atsakymas ir jo išsiuntimas pareiškėjo atstovui bei pateikimas Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. eI2-4988-809/2023 nėra pareiškėjo nuginčyti.

Be to, pareiškėjo, kaip pažeidžiamo ir negalią turinčio asmens, kuris po VSAT 2022 m. lapkričio 29 d. kreipimosi į Ruklos Pabėgėlių priėmimo centrą apgyvendintas šiame centre po gydymo, t. y. išleidimo iš ligoninės 2022 m. gruodžio 6 d., įgyvendintas galimybes išvykti už centro ribų patvirtina byloje esantis 2023 m. kovo 4 d. tarnybinis pranešimas apie VSAT pareigūnų sulaikytą pareiškėją, bandžiusį kartu su kitais užsieniečiais išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką.

33. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1804-442/2023, nes tarp nagrinėjamos bylos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamos administracinės bylos Nr. eA-1804-442/2023 yra prejudicinis ryšys.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 20 d. nutartimi tenkino pareiškėjo atskirąjį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti šiam teismui, pažymėdamas, kad administracinėje byloje Nr. eA-1804-442/2023 keliamas ginčas dėl Migracijos departamento vilkinimo atlikti veiksmus, t. y. pateikti atsakymą į pareiškėjo 2023 m. sausio 6 d. prašymą dėl informacijos suteikimo, ir neturtinės žalos už tokį neveikimą atlyginimo, t. y. 500 eurų moralinės žalos priteisimo, kai nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindžia tuo, kad jis buvo neteisėtai sulaikytas, taip pat tuo, kad dėl jo nebuvo priimamas joks sprendimas. Todėl tarp bylų nėra prejudicinio ryšio.

35. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, pažymėdamas pareiškėjo nesikreipimą ginčo laikotarpiu į teismą su skundu dėl apgyvendinimo Įstatyme nurodytoje apgyvendinimo vietoje teisėtumo ir nenustatydamas ginčo laikotarpiu jokio Migracijos departamento nepagrįstai ir neteisėtai priimto sprendimo ar atlikto administracinio veiksmo pareiškėjo laisvei apriboti ar kaip nors kitaip suvaržyti pagal galiojusį ir nepažeistą teisinį reglamentavimą ir juo suteiktus įgaliojimus, nes pareiškėjo apgyvendinimą tam tikroje apgyvendinimo vietoje tiesiogiai nulėmė tai nustačiusios Įstatymo nuostatos, kurios šalina galimybę priskirti Migracijos departamentui pareiškėjo apgyvendinimo tam tikroje Įstatymo nuostatomis nustatytoje apgyvendinimo vietoje neteisėtumą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo laikotarpiu galiojęs Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas nesuteikė Migracijos departamentui įgaliojimų priiminėti kokius nors sprendimus užsieniečių apgyvendinimo ir jos vietos klausimais, nes apgyvendinimo užtikrinimo pareiga ir apgyvendinimo vieta buvo tiesiogiai nustatyta Įstatymo nuostatose. Be to, teismas, vertindamas byloje esančius ir pareiškėjo psichologinę būklę liudijančius medicininius dokumentus, kurie pareiškėjo neigiamus išgyvenimus sieja su pareiškėjo sveikatos būkle, ypač (duomenys neskelbtini) ir aplinkybėmis, susijusiomis, be kita ko, su tuo, kad pareiškėjas „susidūrė su apgręžimais (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos pasienyje“ ir būnant miške (duomenys neskelbtini), dėl ko jam Lietuvos Respublikoje atlikta (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad ir priežastinis ryšys tarp prašomos priteisti neturtinės žalos ir nurodomų valstybės institucijų veiksmų (neveikimo) nėra pagrįstas.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo neigiami išgyvenimai pagal į bylą pateiktus pareiškėjo psichologinę būklę liudijančius medicininius dokumentus sietini ne su pareiškėjo akcentuojamu jo judėjimo laisvės ribojamu, bet jo sveikatos būkle ((duomenys neskelbtini)) ir pasitraukimo iš kilmės valstybės išgyvenimų aplinkybėmis, t. y. pavojaus gyvybei patyrimu (duomenys neskelbtini), susidūrimu su apgręžimu (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos pasienyje, buvimu miške, (duomenys neskelbtini). Be to, teismas akcentavo Konstitucinio Teismo atskleistą iš Konstitucijos kylančią teisės aktų ir taikymo padarinių konstitucingumo prezumpciją ir jos turinį tuo aspektu, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamo teisės akto dalis prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tokia teisės akto dalis atitinka Konstituciją ir, jog tokios teisės akto dalies pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Teismas pabrėžė tokios prezumpcijos svarbą ginčo situacijoje, kai Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarime konstatuotas Įstatymo nuostatų, kuriose reglamentuotas masinio užsieniečio antplūdžio dalyvių atitinkamas apgyvendinimas ir to pagrindu įvyko pareiškėjo apgyvendinimas Pabradės Užsieniečių registracijos centre, prieštaravimas Konstitucijai oficialiai paaiškėjo pasibaigus pareiškėjo nurodomiems ginčo santykiams. Todėl pareiškėjas laikytinas praradusiu teisę į žalos, atsiradusios dėl antikonstitucinės įstatymo nuostatos taikymo, atlyginimą tokioje situacijoje, kai pareiškėjas tik 2023 m. liepos 25 d., t. y. po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kreipėsi į teismą dėl jo teisių pažeidimų ir galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo, nenurodydamas ir nepagrįsdamas ankstesnį kreipimąsi į teismą esą užkirtusių ar sutrikdžiusių aplinkybių.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę į žalos atlyginimą dėl tokių neteisėtų veiksmų, kurių neteisėtumas jau yra nustatytas, todėl skundžiamas sprendimas laikytinas nepagrįstu, juo labiau tuo aspektu, jame neišnagrinėti įrodymai, susiję su pareiškėjo sveikatos būkle ir asmens su negalia teisių gynimu. Be to, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, kad pareiškėjas sulaikymo metu nesikreipė į teismą su skundu dėl sulaikymo teisėtumo, nes sulaikymo metu galiojusi teisės norma, pagal kurią pareiškėjas buvo sulaikytas, jau yra pripažinta neteisėta tuo aspektu, kad nesuteikė galimybės sulaikytam asmeniui skųsti sulaikymo teisėtumą. Be to, turi būti kreipiamasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl nagrinėjamu atveju kylančios pagrįstos abejonės dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų asmens teisės į laisvę ir saugumą, diskriminacijos draudimo, žmonių su negalia teisių apsaugos ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo sprendžiant dėl neteisėtai sulaikytų asmenų teisės į moralinės žalos atlyginimo esant jau nustatytam teisės akto, kuriuo remiantis buvo ribojamos šios Chartijoje įtvirtintos sulaikytų asmenų teisės, buvimui neteisėtu. Pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 eurų piniginė kompensacija atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodomą ir priteisiamą teisingą atlyginimą.

37. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė nei vienos Migracijos departamento tariamai pažeistos teisės aktų nuostatos, taip pat nei vienos teisės aktais nustatytos bei Migracijos departamento neįvykdytos pareigos.

38. Pareiškėjas, pateikęs apeliacinį skundą, vėliau pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus, t. y. Prancūzijos Respublikos Prieglobsčio teismo sprendimą, kuris patvirtina: 1) pareiškėjui 2025 m. kovo 6 d. suteikto prieglobsčio Prancūzijos Respublikoje faktą; 2) pareiškėjo persekiojimo kilmės valstybėje faktą, kuris yra svarbus vertinant neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytos neturtinės žalos dydį. Dėl tokio pareiškėjo procesinio prašymo prie bylos prijungti bei tirti papildomus įrodymus, teisėjų kolegija primena, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrindė naujų įrodymų pateikimo ir prijungimo būtinybės atsiradimo apeliaciniame procese. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo procesinis prašymas netenkinamas.

39. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

40. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

41. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, gimęs (duomenys neskelbtini) ir turintis (duomenys neskelbtini) pilietybę, pateikęs prieglobsčio prašymą (registruotą MIGRIS 2022 m. lapkričio 7 d.) bei nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2022 m. gruodžio 6 d. gydytas viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (dėl (duomenys neskelbtini)), priskirtas pažeidžiamų asmenų grupėms 2022 m. lapkričio 10 d. atliktu pažeidžiamumo vertinimu (žr. šios nutarties 47 punktą), bendrai, įskaitant minėtą gydymo laikotarpį, gali būti laikomas kaip nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2023 m. gegužės 8 d. pagal Įstatymo nuostatas apgyvendintas atitinkamai Pabradės Užsieniečių registracijos centre ir Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre; už pastarojo centro ribų VSAT pareigūnų sulaikytas kaip bandęs kartu su kitais užsieniečiais išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką (tai nurodyta byloje esančiame 2023 m. kovo 4 d. tarnybiniame pranešime). Pareiškėjas 2023 m. sausio 6 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas pakeisti jo apgyvendinimo sąlygas neribojant judėjimo laisvės. Migracijos departamentas 2023 m. sausio 25 d. raštu Nr. 10K-888 ir jame pateiktu atsakymu reagavo į pareiškėjo 2023 m. sausio 6 d. prašymą (žr. šios nutarties 49 punktą). Toks pareiškėjo teismo tvarka skųstas atsakymas nėra šios bylos dalykas, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-2132-968/2024) pripažintas teisėtu ir todėl nesukėlęs pareiškėjo nurodomos jo patirtos neturtinės žalos (žr. šios nutarties 50 punktą).

42. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčijamu jo apgyvendinimo Įstatymo nuostatose nurodytoje apgyvendinimo vietoje laikotarpiu, juo labiau po (duomenys neskelbtini) asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, galėjo patirti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir kt. Tačiau nesutariama, ar tokia galima neturtinė žala buvo sukelta (padaryta) ir juo labiau determinuota Migracijos departamento, kaip viešojo administravimo institucijos, neteisėtais veiksmais, tarp kurių ir tos žalos yra priežastinis ryšys. Be to, byloje, nagrinėtinoje apeliacinės instancijos teisme, po pirmosios instancijos sprendimo neliko ginčo, ar atsakovu laikytinas būtent Migracijos departamentas, atstovaujantis Lietuvos valstybę, nes pirmosios instancijos teismas nepaneigė, kad Migracijos departamentas laikytinas Lietuvos valstybės atstovu ginčo santykiuose, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esantį pareiškėjo 2023 m. sausio 6 d. kreipimąsi į Migracijos departamentą, prašant pakeisti jo apgyvendinimo sąlygas neribojant judėjimo laisvės, ir Migracijos departamento 2023 m. sausio 24 d. raštą „Dėl prašymo“, kurio teisėtumas išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-2132-968/2024), taip pat byloje esančius su Migracijos departamentui priskirta valdymo sritimi bei kompetencija sietinus dokumentus (2022 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl prieglobsčio Nr. 2211-AS-0002; 2022 m. lapkričio 8 d. pažymą dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo), nekonstatuoja būtinybės savo iniciatyva kelti bei nagrinėti klausimą, ar nagrinėjamu atveju atsakovu turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos departamento.

43. Bylos dalyku yra pareiškėjo ginčijamas jo galimai automatinis (neindividualizuotas) laisvės ribojimas, kuris: 1) įvyko apgyvendinant pareiškėją Įstatyme nurodytoje apgyvendinimo vietoje be įprastos teisės laisvai judėti; 2) padarė jam, esančiam pažeidžiamu ir negalią turinčiu asmeniu, neturtinę žalą, t. y. sukėlė negatyvius išgyvenimus.

44. Bylos dalyku nėra pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui pažymėtas jo išstūmimas į (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos pirmąją jo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką dieną (2022 m. spalio 22 d.), kuris galėjo sukelti pareiškėjui negatyvius išgyvenimus, ir su tokiu išstūmimu galimai susijęs jo (duomenys neskelbtini), kuris galėjo sukelti pareiškėjui dvasines kančias, bei vėlesnis (duomenys neskelbtini), kuris neabejotinai galėjo sukelti pareiškėjui fizinį skausmą. Tačiau į nurodytas pareiškėjo išstūmimo, taip pat (duomenys neskelbtini), aplinkybes nagrinėjamu atveju atsižvelgtina tiek, kiek jos pažymėtos pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir pagal byloje esančius medicininius dokumentus atitinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo sprendime, nenustatant pareiškėjo nurodomos jo patirtos žalos ir Migracijos departamento veiksmų priežastinio ryšio (žr. šios nutarties 77 punktą).

45. Byloje esančiame pareiškėjo 2022 m. lapkričio 7 d. prašyme dėl prieglobsčio (prašyme suteikti prieglobstį) Nr. 2211-AS-0002, be kita ko, nurodyta: 1) „Prieglobsčio prašytojas yra nelydimas nepilnametis“; 2) „Atvykimas į Lietuvos Respubliką“ ir „Atvykimo data“– „Neatsimena“; 3) „Kelionės į Lietuvos Respubliką maršrutas“ –„2022-08-06 išvyko iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu į kurią šalį nežino. Toliau vyko automobiliais ir taksi, kol 2022-10-31 atsidūriau (duomenys neskelbtini)“; 4) „Prašymo suteikti prieglobsti motyvai“ – „Man (duomenys neskelbtini) daug kartų grasino, nes (duomenys neskelbtini). Noriu pabrėžti, kad (duomenys neskelbtini). Negaliu grįžti į (duomenys neskelbtini), nes mano gyvybei ten gresia pavojus“.

46. Byloje esančios 2022 m. lapkričio 8 d. pažymos dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo informacinės lentelės 10 eilutėje „Įleidimas į Lietuvos Respublikos teritoriją“ nurodyta, kad „klausimas dėl prieglobsčio prašytojo įleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nėra sprendžiamas“, 11 eilutėje „Apgyvendinimas“ nurodyta, jog „klausimas dėl prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo nėra sprendžiamas, nes asmuo yra PKP ir nėra įleidžiamas į teritoriją“.

47. Byloje esančiame VSAT Užsieniečių registracijos centro Priėmimo sąlygų organizavimo skyriaus psichologės tarnybiniame pranešime „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio J. M. P. pažeidžiamumo vertinimo“, kuris skirtas VSAT Migracijos valdybos viršininkui, nurodyta, be kita ko, tai, kad: 1) „Šiuo metu J. M. P. gydomas ligoninėje. Gydymo eiga numato (duomenys neskelbtini). Todėl jaunuoliui šiuo metu būtina užtikrinti psichologinės pagalbos teikimą. Medicininę, teisinę ar kitą svarbią informaciją būtina minėtam užsieniečiui teikti jam suprantama (duomenys neskelbtini) kalba. Pokalbių metu atsižvelgti į asmens savijautą, pagal poreikį daryti pertraukas“; 2) „Po gydymo rekomenduojama asmenį apgyvendinti ramioje ir saugioje vietoje, tinkamai atliepiančioje jo individualius poreikius, esant galimybei Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre. Padėti J. M. P. adaptuojantis naujoje aplinkoje, skirti papildomą socialinį dėmesį, užtikrinti psichologinės pagalbos tęstinumą, tolimesnę medicininę reabilitaciją, priežiūrą.“

48. Taigi, pareiškėjo kvestionuojamas jo apgyvendinimas atitinkamoje apgyvendinimo vietoje buvo grindžiamas ne tik tai reglamentavusiomis Įstatymo nuostatomis (žr. šios nutarties 66 punktą), bet ir jo individualios situacijos, susijusios su sveikata ir pažeidžiamumu, profesionaliu medicininiu vertinimu, kurio rekomendacija dėl atitinkamo apgyvendinimo Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre buvo įgyvendinta valstybės pareigūnų administraciniais veiksmais. Šių veiksmų atlikimas, grindžiamas minėtu individualiu medicininiu vertinimu, gali būti prilyginamas individualaus medicininio vertinimo tęsiniui administracinių veiksmų lygmeniu (žr. šios nutarties 78 punktą).

49. Byloje esančiame Migracijos departamento 2023 m. sausio 24 d. rašte „Dėl prašymo“, kurio adresatai – pareiškėjas ir atitinkama advokatų profesinė bendrija, atitinkamai nurodoma, kad atsakant į pareiškėjo 2023 m. sausio 6 d. prašymą dėl jo apgyvendinimo sąlygų, informuojama, jog Migracijos departamentas įvertino J. M. P. individualią situaciją ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikoje paskelbtą ekstremalią situaciją dėl masinio užsieniečių antplūdžio, vadovaudamasis Įstatyme nurodytais pagrindais, priėmė sprendimą dėl jo atžvilgiu taikytinos procedūros, t. y. prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti skubos tvarka; vadovaujantis Įstatymo 1408 straipsnio 2 dalies nuostatomis; sprendimas dėl užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką nebuvo priimtas; vadovaujantis Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalimi, VSAT užsienietį apgyvendino Pabėgėlių priėmimo centre; Migracijos departamentas nėra atsakingas už apgyvendinimo Pabėgėlių priėmimo centre sąlygas.

50. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-2132-968/2024) pagal pareiškėjo prašymą įpareigoti Migracijos departamentą pateikti atsakymą į pareiškėjo 2023 m. sausio 6 d. prašymą dėl informacijos suteikimo bei priteisti 500 eurų neturtinės žalos, t. y. keliamą Lietuvos valstybės deliktinės atsakomybės klausimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Migracijos departamento veiksmais neatsakius į prašymą ir tuo, pareiškėjo teigimu, pažeidus jo teisę į jam pritaikytų apribojimų (laisvės suvaržymą) panaikinimą, ir jam patyrus neigiamus išgyvenimus (stresą dėl galimybių išvykti iš Pabėgėlių priėmimo centro nežinomybės), konstatuotas į pareiškėjo 2023 m. sausio 6 d. prašymą Migracijos departamento 2023 m. sausio 25 d. raštu Nr. 10K-888 tinkamai pateiktas atsakymas, kuris tą pačia dieną išsiųstas pareiškėjo atstovo elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo apgyvendinimo vietos elektroninio pašto adresu, t. y. toje byloje nesamas pagrindas: 1) konstatuoti neteisėtus Migracijos departamento veiksmus – vilkinimą atsakyti į pareiškėjo prašymą; 2) įpareigoti Migracijos departamentą atsakyti į prašymą; 3) nustatyti vieną iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti – valstybės institucijos ar jos pareigūnų neteisėtus veiksmus, o nenustačius valstybės institucijų padarytų pažeidimų, – vertinti kitų civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio, padarytos žalos) ir spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

51. Byloje esančiame VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos 2023 m. kovo 4 d. tarnybiniame pranešime „Dėl sulaikytų piliečių“ nurodyta, be kita ko, tai, kad vykdant pasienio ruože nelegalios migracijos prevenciją bei kontrolę, kelyje Kaunas–Marijampolė–Suvalkai išvykstant iš Lietuvos Respublikos dokumentų patikrinimui sustabdytas automobilis Ford Fiesta, kurį vairavo Uzbekistano Respublikos pilietis, pateikęs Latvijos Respublikoje išduotą laikiną leidimą gyventi, tačiau nepateikęs galiojančio kelionės dokumento paso. Kaip keleivis vyko kitas Uzbekistano Respublikos pilietis, pateikęs Uzbekistano Respublikos pasą ir Latvijos Respublikoje išduotą laikiną leidimą gyventi. Patikrinus automobilį, nustatyta, kad kaip keleiviai vyko du Bangladešo piliečiai, kurie pateikė Latvijos Respublikoje išduotas užsieniečio laikino apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centro korteles, ir (duomenys neskelbtini) pilietis J. M. P., gim. (duomenys neskelbtini), kuris nustatytas per MIGRIS duomenų bazę.

52. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – žmogaus laisvės neliečiamumas (20 str. 1 d.); žmogaus asmens neliečiamumas (21 str. 1 d.); vaikystės apsauga (38 str. 1, 2 d.); viešoji tvarka ir valstybės saugumas (94 str. 1 d.); visuomenės rimtis (144 str. 1 d.), teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimas (135 str. 1 d.); visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų laikymasis (135 str. 1 d.); Konstitucijos vientisumas (6 str. 1 d.).

53. Be to, pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime išaiškintas žmogaus laisvės neliečiamumo (Konstitucijos 20 str. 1 d.) ir žmogaus asmens neliečiamumo (Konstitucijos 21 str. 1 d.) ryšys: „Asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamumas. Tai reiškia, kad įstatymai turi užtikrinti, jog žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės <...> poveikio jo <...> sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną <...>. Su žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę laisvę <...>. Žmogaus laisvės neliečiamybė yra sprendimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse. <...> Pabrėžtina, kad žmogaus teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę esant būtinybei gali būti ribojama. Tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka.“

54. Pažymėtina ir tai, kad dvi minėtosios vertybės saugomos kartu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje: „Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę.“

55. Be to, pažymėtina, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę. Chartijos 18 straipsnyje garantuojama teisė į prieglobstį.

56. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) bylose dėl prieglobsčio prašytojams taikomų priemonių yra pažymėjęs, kad bet koks trečiosios šalies piliečio sulaikymas yra didelis Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę suvaržymas; sulaikymo sąvoka apima bet kokią priemonę, kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta; tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas yra savarankiška Europos Sąjungos teisės sąvoka, apimanti bet kokią prievartos priemonę, kuria šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant jį nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje; sulaikymas reiškia judėjimo laisvės atėmimą, o ne paprastą judėjimo laisvės apribojimą, kuriam būdinga tai, kad atitinkamas asmuo atskiriamas nuo likusių gyventojų apibrėžtoje vietoje; taigi tai yra prievartos priemonė, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (žr. ir plg., be kita ko, 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság sujungtose bylose C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU).

Be to, ESTT jurisprudencijoje pažymėta, kad tarptautinės apsaugos prašytojų apgyvendinimas atitinkamoje vietoje, aptvertoje aukšta siena su spygliuota viela, nesudarant galimybės susitikti su šioje teritorijoje negyvenančiais asmenimis (išskyrus jų teisinius atstovus), o jų judėjimą apribojant ir kontroliuojant nuolat šioje teritorijoje ir jos prieigose budinčių viešosios tvarkos pareigūnų, nesiskiria nuo sulaikymo sistemos (žr. ir plg., be kita ko, 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą Europos Komisija prieš Vengriją byloje C-808/18).

Be to, ESTT praktikoje išaiškinta, kad esant specifinei situacijai, susidariusiai dėl masinio tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžio, valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti numatytas sprendimų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūras, net jei viršijamas keturių savaičių terminas; tačiau valstybei narei nesuteikiama teisė tarptautinės apsaugos prašytojus sulaikyti jos pasienyje arba vienoje iš jos tranzito zonų pasibaigus nurodytam keturių savaičių terminui, net jei dėl masinio tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžio neįmanoma per tokį terminą taikyti numatytų procedūrų (žr., be kita ko, minėtą 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą); nors valstybės narės turi teisę nustatyti priemones, reikalingas jų teritorijoje viešajai tvarkai ir vidaus bei išorės saugumui užtikrinti, tai nereiškia, kad tokioms priemonėms visiškai netaikoma Europos Sąjungos teisė; valstybės narės neturi teisės nukrypti nuo Europos Sąjungos teisės nuostatų paprasčiausiai pasiremdamos joms tenkančia atsakomybe už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą (žr. ir plg., be kita ko, 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą Europos Komisija prieš Lenkiją, Vengriją ir Čekijos Respubliką sujungtose bylose C‑715/17, C‑718/17 ir C‑719/17, 144–147 p.).

Be to, ESTT jurisprudencijoje akcentuojama, kad nacionalinės valdžios institucijos gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją tik kiekvienu konkrečiu atveju patikrinusios, ar toks sulaikymas yra proporcingas juo siekiamiems tikslams; draudžiama sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją prieš tai neišnagrinėjus šios priemonės būtinumo ir proporcingumo ir nepriėmus administracinio ar teismo sprendimo, kuriame būtų nurodyti faktiniai ir teisiniai motyvai, dėl kurių nurodoma jį sulaikyti; valstybei narei draudžiama nenumatyti jokio administracinio sprendimo, kuriuo nurodyta sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją, teisėtumo teisminės kontrolės (žr. minėtą 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą).

57. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iškeltu Europos Sąjungos teisės sampratos klausimu, ar draudžiamas toks nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį, esant įvestai karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai ar dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas vien dėl to, kad jis šios valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, inicijuotame ESTT 2022 m. birželio 30 d. sprendime M. A. prieš Valstybės sienos apsaugos tarnybą, C‑72/22 PPU, išaiškinta, kad tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikytas tik tada, kai, individualiai įvertinus kiekvieną konkretų atvejį, paaiškėja, kad tai būtina, ir jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių priemonių; vadinasi, nacionalinės valdžios institucijos gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją tik kiekvienu konkrečiu atveju patikrinusios, ar toks sulaikymas yra proporcingas juo siekiamiems tikslams; tai, kad tarptautinės apsaugos prašytojas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, nėra vienas iš pagrindų, kuriais galima pateisinti tokio prašytojo sulaikymą; grėsmė nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai gali pateisinti prašytojo sulaikymą arba jo pratęsimą tik su sąlyga, kad dėl jo asmeninio elgesio kyla realus, tuo metu esantis ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidaus ar išorės saugumui; trečiosios šalies piliečio, kuriam taikoma „alternatyvi“ sulaikymui priemonė, kaip tai suprantama pagal Lietuvos teisę, t. y. apgyvendinimas VSAT centre nustatant teisę judėti tik šiai apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, iš šios teritorijos negalint išeiti be leidimo ir palydos, laikytinas atskirtu nuo kitų gyventojų ir netekusiu judėjimo laisvės.

58. Be to, pažymėtina, kad asmeniui neteisėtai padarytos neturtinės (moralinės) žalos atlyginimas ir teisminis priteisimas (išieškojimas), kaip teisės institutas ir asmens teisių gynimo būdas, tiesiogiai garantuojamas Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje: asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (30 str. 1 d.); asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 str. 2 d.).

59. Pastarojoje Konstitucijos nuostatoje vartojama nagrinėjamam atvejui aktuali sąvoka „moralinė žala“, taip pat „žala“ ir „žalos atlyginimas“, išaiškinta Konstitucinio Teismo plėtojamoje oficialiojoje doktrinoje: 1) žala suprantama, be kita ko, kaip pakenkimas asmens teisėms ar įstatymų saugomiems jo interesams (ne tik kaip turto sužalojimas ar sunaikinimas, asmens sužalojimas, jo gyvybės atėmimas), dėl ko nukentėjęs asmuo negauna atitinkamų vertybių arba praranda jas (žr. ir plg., 1997 m. sausio 20 d. nutarimą); 2) vienas iš pagrindinių pažeistų teisių ir laisvių gynimo būdų – neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas; Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą; įstatymas turi nustatyti valstybės pareigą atlyginti jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą materialinę ir moralinę žalą (žr. 2000 m. birželio 30 d. nutarimą); 3) „Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis minimos dvi žalos rūšys: materialinė ir moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (neturtinio) pobūdžio skriaudos (jas gali sukelti ir fizinis skausmas), kurias tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Įstatymų leidėjas privalo paisyti šios konstitucinės distinkcijos. Kartu pažymėtina, kad <...> Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose <...> tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes <...>. Tad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardijamos ir kitais terminais <...>“ (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

60. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisinės sąvokos „moralinė žala“ ir „neturtinė žala“ pagal teisės doktriną (žr., pvz.,: Solveiga Cirtautienė. Šiuolaikinė neturtinės žalos atlyginimo, kaip civilinių teisių gynimo būdo, koncepcija. Daktaro disertacija. Mykolo Romerio universitetas, 2008; Renata Volodko. Teoriniai ir praktiniai neturtinės žalos instituto taikymo aspektai Lietuvos civilinėje teisėje. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 2009) iš principo yra vienodos savo turiniu (prasme ir paskirtimi), todėl įstatymų leidėjas neabejotinai gali vartoti žodžius „neturtinė žala“ tam pačiam moralinės žalos (dvasinės skriaudos) reiškiniui apibūdinti.

61. Be to, Konstitucinio Teismo plėtojamoje minėtų Konstitucijos 30 straipsnio nuostatų sampratos doktrinoje išaiškinta, kad: 1) moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti; piniginės kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai jokie pinigai negali atstoti (žr. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą); 2) „asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus <...>“ (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

62. Pastaroji oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kuria išaiškinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 ir 2 dalys, reiškia, kad nagrinėjamu atveju neturi svarbos tai, kad Įstatymo nuostatose, be kita ko, 71 straipsnio „Prieglobsčio prašytojo teisės <...> Lietuvos Respublikoje“ 1 dalyje papunkčiui išdėstytame prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje turimų teisių sąraše, nėra tiesiogiai (pažodžiui) nurodyta prieglobsčio prašytojo ar kitaip apibūdinto užsieniečio, esančio ar buvusio Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje, teisė kreiptis į teismą dėl galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

63. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018 ir kt.).

64. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios.

65. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiga įrodyti tam tikrą patirtą žalą, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tenka pareiškėjui. Jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

66. Pareiškėjo ginčijamo jo esą neteisėto laisvės ribojimo ir atėmimo neindividualizuotu apgyvendinimu Įstatymo nustatytose apgyvendinimo vietose kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. gruodžio 23 d. priimtu įstatymu Nr. XIV-816 (TAR, 2021, Nr. 27706), kurio dauguma nuostatų įsigaliojo 2022 m. sausio 1 d.: 1) papildė Įstatymo nuostatas X2 skyriumi „Šio įstatymo taikymas, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio“; 2) šiam skyriui priskyrė Įstatymo 1408 straipsnį „Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas“; 3) pastarojo straipsnio 3 dalyje nustatė: „Prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar šio Įstatymo 14012 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. <...> Pabėgėlių priėmimo centre pirmiausia apgyvendinami šioje dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai ir užsieniečiai, kurie yra pažeidžiami asmenys. Jeigu šioje dalyje nurodytiems prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietose neteikiamos medicinos, socialinės, švietimo, maitinimo ir (ar) kitos paslaugos, psichologinė pagalba, prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leista laikinai išvykti iš laikino apgyvendinimo vietų minėtoms paslaugoms gauti ar maisto produktams įsigyti, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietų rizika. Teikiant nurodytas paslaugas nepilnamečiams, prioritetas teikiamas jų suteikimui už laikino apgyvendinimo vietos ribų, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietos rizika“ (1408 str. 3 d.; 2021 m. gruodžio 23 d. redakcija).

67. Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. balandžio 20 d. priimtu įstatymu Nr. XIV-1889 (TAR, 2023-8041), įsigaliojusiu 2023 m. gegužės 3 d., taigi likus keletui dienų iki pareiškėjo kvestionuojamo jo apgyvendinimo ir kartu judėjimo laisvės ribojimo pabaigos 2023 m. gegužės 8 d., pakeitė Įstatymo 1408 straipsnio nuostatas, kaip antai 1408 straipsnio 3 dalį išdėstė taip: „Prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai jie į ją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamento sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. <...> Pabėgėlių priėmimo centre pirmiausia apgyvendinami šioje dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai ir užsieniečiai, kurie yra pažeidžiami asmenys. Jeigu šioje dalyje nurodytiems prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietose neteikiamos medicinos, socialinės, švietimo, maitinimo ir (ar) kitos paslaugos, psichologinė pagalba, prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leidžiama laikinai išvykti iš laikino apgyvendinimo vietų, kad gautų minėtas paslaugas ar įsigytų maisto produktų, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietų rizika. Teikiant nurodytas paslaugas nepilnamečiams, prioritetas teikiamas paslaugų suteikimui už laikino apgyvendinimo vietos ribų, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietos rizika“ (1408 str. 3 d.; 2023 m. balandžio 20 d. redakcija).

68. Vadinasi, ginčo santykiams, kuriuose patirtus negatyvius išgyvenimus pareiškėjas sieja su laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2023 m. gegužės 8 d., esminės svarbos neturi 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojęs Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalies pakeitimas, numatęs Migracijos departamento sprendimu VSAT atliekamą tokių prieglobsčio prašytojų, kurie dar neapgyvendinti atitinkamose šio įstatymo nurodytose apgyvendinimo vietose, laikiną apgyvendinimą tokiose apgyvendino vietose. Pareiškėjas, pasak jo ir atsakovo argumentų, 2023 m. gegužės 3 d. buvo apgyvendintas minėtose apgyvendinimo vietose pagal Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalies 2021 m. gruodžio 23 d. redakciją, todėl Migracijos departamentui 2023 m. gegužės 3–7 dienomis nekilo pareiga ar būtinybė priimti sprendimą dėl pareiškėjo apgyvendinimo pagal Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalies 2023 m. balandžio 20 d. redakciją.

69. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas nesieja jo ginčijamą esą neteisėtą laisvės ribojimą ir atėmimą neindividualizuotu apgyvendinimu įstatymo nustatytose apgyvendinimo vietose išskirtinai su laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2023 m. gegužės 8 d.

70. Pareiškėjo akcentuojamame Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarime, be kita ko, pripažinta, kad: 1) Įstatymo 1408 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui (minėto Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas); 2) Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalis (2023 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį gali trukti iki 6 mėnesių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui (minėto Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktas).

71. Pažymėtina, kad minėtu Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimu išnagrinėta konstitucinės justicijos byla pagal vadinamąjį konstitucinį skundą inicijuota ne J. M. P., bet kito asmens, kuris: 1) sulaikytas neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną ir 2021 m. liepos 31 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje; 2) neįleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir apgyvendintas Įstatymo 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje nurodytoje vietoje, nustačius teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje; 3) įleistas į Lietuvos Respubliką Migracijos departamento 2022 m. vasario 4 d. sprendimu, nes per 6 mėnesius nuo jo užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisinės padėties; 4) apgyvendintas Įstatymo 1408 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje minėtu Migracijos departamento 2022 m. vasario 4 d. sprendimu 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (žr. minėto Konstitucinio Teismo nutarimo 1 punktą). Tokiam asmeniui, kaip pareiškėjui toje konstitucinės justicijos byloje, kyla tiesioginiai minėto Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimo padariniai pagal atitinkamas Konstitucijos, ABTĮ, kitų procesinių įstatymų nuostatas.

72. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas: 1) Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (be kita ko, 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2012 m. gruodžio 19 d., 2019 m. kovo 21 d. sprendimai); 2) iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies kyla teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcija: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir, kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (be kita ko, 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2019 m. kovo 21 d. sprendimas).

73. Taigi Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje išplėtotas Konstitucijos nuostatų aiškinimas, pagal kurį: 1) Lietuvos Respublikos įstatymai laikytini neprieštaraujančiais Konstitucijai tol, kol tokia įstatymų neprieštaravimo Konstitucijai prezumpcija nėra paneigta Konstitucinio Teismo nutarimu; 2) Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nustatytas įstatymo prieštaravimas Konstitucijai, iš principo galioja ir sukelia teisinius padarinius (vadinamąjį norminį efektą) tiems santykiams, kurie nėra pasibaigę ar susidarę, t. y. negalioja ir nesukelia teisinių padarinių santykiams, kurie buvo susidarę ir yra pasibaigę iki įstatymo pripažinimo antikonstituciniu.

74. Pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

75. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, taikydama proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, jog teismas tyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Konkrečiai teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pakankamo pagrindo priteisti neturinę žalą pareiškėjui.

76. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nenustatyta pirmoji reikalaujamo neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sąlyga – neteisėti veiksmai, pažymėtina, kad minėtame ESTT 2022 m. birželio 30 d. sprendime M. A. prieš Valstybės sienos apsaugos tarnybą, C‑72/22 PPU, išaiškinti Europos Sąjungos teisės reikalavimai nagrinėjamo atvejo aplinkybių kontekste suponuoja galimybę spręsti, kad pareiškėjo sveikatos ir psichologinės būsenos medicininis individualizavimas, kuriuo pareiškėjas priskirtas pažeidžiamų asmenų grupėms, neabejotinai ir objektyviai nulėmė neautomatinį, bet būtent individualizuotą administracinį pareiškėjo apgyvendinimą Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre.

Be to, pareiškėjo apgyvendinimas Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre, kaip ir Pabradės Užsieniečių registracijos centre, iš principo nebuvo izoliavimas nuo akivaizdžią grėsmę rimčiai ir saugumui išgyvenusios visuomenės kažkokioje sugriežtinto režimo asmens laisvės atėmimo vietoje, iš kurios negalima išeiti, nes pareiškėjas niekaip nepaneigė bylose esančių duomenų, kad jo nurodomu laisvės atėmimo laikotarpiu vyko iš Lietuvos Respublikos automobiliu Ford Fiesta, kuris pareigūnų sulaikytas vykdant pasienio ruože nelegalios migracijos kontrolę kelyje Kaunas–Marijampolė–Suvalkai.

Be to, pareiškėjas neabejotinai turėjo ABTĮ nuostatose garantuojamą procesinę galimybę skųsti administraciniam teismui valstybės institucijų ir įstaigų veiksmus, kuriais pareiškėjas buvo priskirtas pažeidžiamų asmenų grupėms ir pagal tokį pažeidžiamumo įvertinimą atitinkamai apgyvendintas Įstatymo nuostatose nurodytoje apgyvendinimo vietoje (žr. ir plg. šios nutarties 79 punktą). Jei pareiškėjas būtų įgyvendinęs ir maksimaliai išnaudojęs tokią procesinę galimybę, jis vėliau būtų galėjęs pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teikti konstitucinį skundą Konstituciniam Teismui dėl jam pritaikytos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios ginčo apgyvendinimo vietas, atitikties Konstitucijai, kaip tai padarė kitas užsienietis, kuris inicijavo pareiškėjo pabrėžiamą Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarimą.

Be to, šis Konstitucinio Teismo nutarimas nesukuria iki jo įsigaliojimo susidariusių bei pasibaigusių šioje administracinėje byloje vertinamų ginčo santykių, kurių dalyviu buvo juos po to Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo kvestionuojantis J. M. P., neteisėtumo, kaip tai pagrįstai ir teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

77. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nenustatyta kita reikalaujamo neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sąlyga – priežastinis ryšys, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai ir objektyviai remiamasi byloje esančiais pareiškėjo psichologinę būklę liudijančiai medicininiais dokumentais, kurie sudaro pakankamą pagrindą susieti pareiškėjo neigiamus išgyvenimus ne tiek su jo apgyvendinimu Įstatymo nurodytose apgyvendinimo vietose, kiek su iki tokio apgyvendinimo susidariusia pareiškėjo sveikatos ir psichologine būkle, be kita ko, pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kai būdamas miške (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos pasienyje jis patyrė (duomenys neskelbtini).

Šiame kontekste kritiškai vertintina tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nutyli skunde pirmosios instancijos teismui vartotus ir pirmosios instancijos teismo sprendime vertintus žodžius „pareiškėjas buvo išstumtas į (duomenys neskelbtini)“ ir kitaip niekaip neužsimena apie pirmosios instancijos teismo sprendime vertintas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) faktines aplinkybes, susijusias su tuo, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 22 d. „21:09 val. buvo išstumtas į (duomenys neskelbtini)“. Apeliantas niekaip nereaguoja į tai, kad jo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kurias konstatuojamas priežastinio ryšio tarp Migracijos departamento veiksmų ir žalos nebuvimas, grindžiami minėtomis aplinkybėmis ir jas nurodančiais pareiškėjo psichologinę būklę liudijančiais medicininiais dokumentais.

Pareiškėjas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek dėl nenustatytų neteisėtų Migracijos departamento veiksmų, tiek nenustatyto tokių veiksmų ir žalos priežastinio ryšio, turėjo paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus dėl minėto priežastinio ryšio nenustatymo pagal byloje esančius pareiškėjo psichologinę būklę liudijančius medicininius dokumentus. Tačiau tokių argumentų nėra apeliaciniame skunde. Jame abstrakčiai argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismo sprendime esą nepagrįstai „Konstatuojama, kad ir priežastinis ryšys tarp prašomos priteisti neturtinės žalos ir nurodomų valstybės institucijų veiksmų (neveikimo) nėra pagrįstas“.

Nesant minėtų argumentų apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nenustatyto priežastinio ryšio pareiškėjo (duomenys neskelbtini) aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo savo iniciatyva kvestionuoti ir paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kad į bylą pateikti pareiškėjo psichologinę būklę liudijantys medicininiai dokumentai sieja pareiškėjo neigiamus išgyvenimus su pareiškėjo sveikatos būkle ((duomenys neskelbtini)) ir aplinkybėmis, susijusiomis, be kita ko, su tuo, kad pareiškėjas „bėgdamas <...> susidūrė su apgręžimais (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos pasienyje.

Būnant miške, jam (duomenys neskelbtini). <...> Po to, kai pacientui buvo (duomenys neskelbtini), pastebimos jo nuotaikų kaitos ir (duomenys neskelbtini), kurias naktį iššaukdavo vienatvės ir sielvarto jausmas. Taigi ir priežastinis ryšys tarp prašomos priteisti neturtinės žalos ir nurodomų valstybės institucijų veiksmų (neveikimo) nėra pagrįstas“. Šiame kontekste primintina, kad minėtame ir byloje esančiame pareiškėjo 2022 m. lapkričio 7 d. prašyme dėl prieglobsčio (prašyme suteikti prieglobstį) Nr. 2211-AS-0002, be kita ko, nurodyta:

„Noriu pabrėžti, kad (duomenys neskelbtini).“ Pastaroji pareiškėjo nurodyta (duomenys neskelbtini) ne Lietuvos Respublikoje aplinkybė taip pat neleidžia pakankamai susieti priežastiniu ryšiu pareiškėjo negatyvius išgyvenimus Lietuvos Respublikoje būtent su jo, turinčio negalią, esą neindividualizuotu apgyvendinimu Lietuvos Respublikos apgyvendinimo vietose, nes tokie galimi išgyvenimai susidarė ne tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodytų veiksnių, bet ir dėl pareiškėjo nurodyto jo kelionę organizavusio asmens atlikto pareiškėjo (duomenys neskelbtini), kuris neabejotinai galėjo turėti ryšį su (duomenys neskelbtini).

Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

78. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisingas, nes jame neišnagrinėti įrodymai, susiję su pareiškėjo sveikatos būkle ir asmens su negalia teisių gynimu, pažymėtina, kad, kaip minėta (žr. šios nutarties 47, 48 punktus), pareiškėjo ginčijamas jo apgyvendinimas atitinkamoje apgyvendinimo vietoje buvo grindžiamas ne tik tai reglamentavusiomis Įstatymo nuostatomis (žr. šios nutarties 66 punktą), bet ir jo individualios situacijos, susijusios su sveikata ir pažeidžiamumu, profesionaliu medicininiu vertinimu, kurio rekomendacija dėl atitinkamo apgyvendinimo Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre buvo įgyvendinta valstybės pareigūnų administraciniais veiksmais.

Šių veiksmų atlikimas, grindžiamas minėtu individualiu medicininiu vertinimu, gali būti prilyginamas individualaus medicininio vertinimo tęsiniui administracinių veiksmų lygmeniu. Todėl darytina išvada, kad byloje esantys duomenys pakankamai patvirtina tinkamą pareiškėjo pažeidžiamumo individualų vertinimą ir objektyvų priskyrimą pažeidžiamoms grupėms, taip pat mediciniškai individualų (duomenys neskelbtini) veiksmingą gydymą sveikatos priežiūros įstaigoje ir po gydymo, kurio variantai ir rezultatai buvo objektyviai riboti dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini), individualizuotą apgyvendinimą Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre, taip pat vėliau pareiškėjo realiai turėtas ir veiksmingai realizuotas galimybes išeiti už apgyvendinimo vietos ribų, netgi bandant 2023 m. kovo 4 d. kartu su kitais užsieniečiais išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką ir todėl būnant VSAT pareigūnų sulaikytu, kaip tai nurodyta minėtame pareigūnų 2023 m. kovo 4 d. tarnybiniame pranešime, esančiame šioje byloje.

Tikslas, kurio siekė pareiškėjas, įrodinėdamas jo sveikatos būklės ir buvimo asmeniu su negalia individualios ir mediciniškai jautrios situacijos neindividualizavimą, kai jis esą automatiškai apgyvendintas laisvės atėmimo vietose, turėjo būti pasiektas paneigiant minėtą jo pažeidžiamumo individualų vertinimą ir priskyrimą pažeidžiamoms grupėms, taip pat individualų gydymą sveikatos priežiūros įstaigoje ir po gydymo individualizuotą apgyvendinimą Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre. Pareiškėjui to nepaneigus, teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti pareiškėjo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriame minėtos faktinės aplinkybės atitinkamai nurodytos ir vertintos kaip visetas, pagrįstumą ir teisingumą.

Tai, kad pareiškėjas minėtas faktines aplinkybes vertina kitaip, kaip esą nepatvirtinančias jo sveikatai ir negaliai adekvataus judėjimo laisvės individualaus užtikrinimo masinio užsieniečių antplūdžio ir ekstremaliosios situacijos laikotarpiu, nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip esą nepagrįstą byloje esančių duomenų, susijusių su pareiškėjo sveikatos būkle ir negalia, įvertinimu. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

79. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjas neturėjo galimybės skųsti teismui jo automatinį ir neindividualizuotą apgyvendinimą Įstatyme nurodytose apgyvendinimo vietose, taip pat argumentų, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, jog pareiškėjas sulaikymo metu nesikreipė į teismą su skundu dėl sulaikymo teisėtumo, nes sulaikymo metu galiojusi teisės norma, pagal kurią pareiškėjas buvo sulaikytas, jau yra pripažinta neteisėta tuo aspektu, kad nesuteikė galimybės sulaikytam asmeniui skųsti sulaikymo teisėtumą, pažymėtina, kad pareiškėjas, kaip minėta, neabejotinai turėjo teisę pasinaudoti Konstitucijos 106 straipsnio (2019 m. kovo 21 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtinta ir Konstitucinio Teismo įstatyme (2019 m. liepos 16 d., 2021 m. birželio 17 d. redakcija) 671 straipsnyje sukonkretinta asmens individualaus konstitucinio skundo procedūrine galimybe tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jam taikomos Įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai ištyrimo, jei prieš tai būtų išnaudojęs visas kitas teisinės gynybos priemones, įskaitant tas, kurios nustatytos ir garantuojamos ABTĮ nuostatose.

Tokia konstitucine galimybe tinkamai pasinaudojęs asmuo, pagal kurio kreipimąsi Konstitucinio Teismo nutarimu nustatytas asmeniui taikytos Įstatymo nuostatos prieštaravimas Konstitucijai, neabejotinai turėtų teisę tikėtis ir reikalauti procesinio rezultato, numatyto Konstitucijos 107 straipsnyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) 3 dalyje, taip pat ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte. Tačiau pareiškėjas J. M. P. nebuvo jo akcentuojamo Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. KT53-A-N6/2023 iniciatoriumi, t. y. pareiškėju konstitucinės justicijos byloje Nr. 10-A/2022, ir jis todėl nelaikytinas asmeniu, turinčiu teisę pagrįstai reikalauti Konstitucijos 107 straipsnyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) 3 dalyje suponuojamo Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimo retrospektyvių padarinių iki to nutarimo susidariusiems santykiams.

Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarime, kaip minėta, nustatytas ginčytų Įstatymo nuostatų prieštaravimas Konstitucijai, be kita ko, tuo konstituciniu aspektu, kad pagal tą ginčytą įstatymo normą nesant (neturėjus būti) individualaus valdymo akto dėl konkretaus asmens, kurio individuali situacija neįvertinta, apgyvendinimo įstatyme nurodytoje apgyvendinimo vietoje, nebuvo tinkamos galimybės teismo tvarka užginčyti tokio valdymo akto teisėtumą. Tokio konstitucinio vertinimo kontekste nagrinėjamu atveju, kai yra akivaizdus pareiškėjo J.

M. P. individualus pažeidžiamumo vertinimas, gydymas ir juo grindžiamas individualizuotas apgyvendinimas Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre bei pareigūnų užkardytas išvykimas automobiliu į Lenkiją, atsižvelgtina į ABTĮ nuostatas, be kita ko, 17 straipsnio (ginčui aktuali redakcija) 1 dalies 1 punkto nuostatą „Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl <...> valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo <...>“. Pagal šią įstatymo nuostatą teismui neabejotinai gali būti skundžiami ne tik individualūs valdymo aktai, bet ir konkretūs viešojo administravimo pareigūnų veiksmai (ar neveikimas), be kita ko, tokie (toks), kuriais (kuriuo) atliekamas įstatymo taikymas ir realiai užtikrinamas įstatymo nuostatose numatytas asmens apgyvendinimas atitinkamoje įstatyme nurodytoje apgyvendinimo vietoje.

Todėl minėtas Konstitucinio Teisme nutarime suformuluotas ginčytų Įstatymo nuostatų konstitucinis vertinimas ir kvalifikavimas savaime nereiškia, kad tokiu vertinimu esą yra kartu suformuotas ABTĮ nuostatų aiškinimas, kuris besąlygiškai saistytų administracinius teismus nagrinėjamu atveju. Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 3 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-4071-492/2001), vertindamas užsienietės apgyvendinimą Medininkų pasieniečių mokyklos teritorijoje ir užsienietės prilyginamą jai taikomo judėjimo laisvės ribojimą jos sulaikymui, akcentavo užsienietės turėtą teisę kreiptis į teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, nes aplinkybė, kad užsienietės judėjimo laisvė buvo suvaržyta nesikreipiant į teismą dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo, negali būti vertinama kaip kliūtis ginti užsienietės teises ir teisėtus interesus teisme, juo labiau tokiame kontekste, kai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi būti veiksmingai užtikrinta užsieniečio teisė į teisminę gynybą netgi Vyriausybei paskelbus valstybės lygio ekstremalią situacija, nesudarančią pagrindo apriboti tokią gynybos teisę (plg.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021). Visa tai sudaro teisines prielaidas nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neabejotinai turėjo ABTĮ nuostatose aiškiai numatytą teisinę galimybę skųsti administraciniams teismams viešojo administravimo pareigūnų veiksmus, kuriais jam buvo pritaikytos minėtos Įstatymo nuostatos. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

80. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo papildomų argumentų, kad nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atitinkama praktika, suformuota aiškinant ir vertinant, be kita ko, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teisinę padėtį ir jos įtvirtinimą įstatyme, suponuojanti teismo procesinę galimybę susieti Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančią Konstitucijai, padarinius su iki to nutarimo įsigaliojimo susidariusiais santykiais ir tokiu būdu užpildyti teisės spragą, atsiradusią dėl Konstitucinio Teismo nutarimu antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo, pažymėtina, kad nagrinėjamu neturtinės žalos atlyginimo priteisimo reikalavimo atveju nėra jokios teisės spragos (CK ar ABTĮ nuostatose), esą susidariusios įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimui. Pareiškėjo keliamas jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo klausimas gali būti tinkamai sprendžiamas pagal spragų neturintį teisinį reguliavimą, nustatytą, be kita ko, CK ir ABTĮ nuostatose. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis teismų praktikoje suformuota teisės spragos užpildymo įsigaliojus atitinkamam Konstitucinio Teismo nutarimui oficialiąja doktrina. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

81. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad turi būti kreipiamasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl nagrinėjamu atveju tinkamai aiškintinos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos asmens teisės į laisvę ir saugumą, taip pat diskriminacijos draudimo, žmonių su negalia teisių apsaugos ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023).

Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). ESTT nepriklauso nagrinėti pagrindinėje byloje kylančių fakto klausimų ir spręsti dėl pagrindinėje byloje kilusių nacionalinės teisės normų taikymo skirtingų nuomonių. Šioje administracinėje byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina minėtą pareiškėjui užtikrintą jo pažeidžiamumo individualų vertinimą ir priskyrimą pažeidžiamoms grupėms, taip pat (duomenys neskelbtini) gydymą sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat po šio gydymo individualizuotą apgyvendinimą Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre, taip pat pareiškėjo įgyvendintą judėjimo laisvę už apgyvendinimo vietos ribų, tuo bandant su kitais užsieniečiais išvykti automobiliu iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą kritiškai vertintiną pareiškėjo esą neprisimenamą užsienio valstybę, iš kurios jis automobiliais ir taksi atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau prisimenamą jo išstūmimą į (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos, į kurią jis bandė patekti iš jam nežinomos valstybės, į kurią atvyko lėktuvu iš (duomenys neskelbtini), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliavusių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, nes tokių santykių reguliavimas jau atitinkamai įvertintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimu, kuriame nurodyta ir įvertinta konstitucinei kontrolei svarbi ESTT jurisprudencija.

Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą netenkinamas.

82. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš, jo nuomone, neteisėtų Migracijos departamento veiksmų, apribojus J. M. P. laisvę, išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų nėra pasisakoma.

83. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

84. Atsakovas Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 14 d. pateikė papildomus paaiškinimus dėl pareiškėjo pateiktų papildomų dokumentų, t. y. teismui administracinę bylą apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjus iš esmės ir teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, o procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas, todėl papildomi paaiškinimai šioje bylos proceso stadijoje negali būti priimti (ABTĮ 81, 137, 141, 142, 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis