2021-10-27 Nr. AB-22496-3-61-3-02915-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1443-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02915-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 624 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN atliko nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2019 m. birželio 20 d. Pareiškėjas teigė, kad jo buvimo Vilniaus PN laikotarpiu su juo nebuvo atliekamas joks socialinis darbas, socialinė reabilitacija, resocializacija, todėl Vilniaus PN neveikimu padarė pareiškėjui neturtinę žalą, kuri pasireiškė visiška priklausomybe nuo kito asmens, žeminimu, degradacija, beviltiškumu, santykių pablogėjimu, fizinės formos praradimu, nerimu, negalėjimu mokytis ir tobulėti, ginčais su kitais nuteistaisiais.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė Vilniaus PN nuteistųjų bausmės atlikimo metu vykdomas socialinės reabilitacijos priemones (naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa; nuteistųjų pataisos programa; tipinė nuteistųjų integracijos į visuomenę programa; nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa; kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa; asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programa), bei paaiškino, kad pareiškėjas didžiąją buvimo Vilniaus PN laiko dalį laisvės atėmimo bausmę atliko drausmės grupės sąlygomis (bei kamerų tipo patalpose), pataisos priemonių (nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas) vykdymas buvo apsunkintas. Pareiškėją perkėlus į drausmės grupę, jam buvo taikomi didesni bausmių vykdymo įstatymuose numatyti apribojimai bei vykdoma sustiprinta priežiūra ir apsauga, todėl ir socialinės reabilitacijos priemonės jam buvo taikomos ne taip intensyviai kaip paprastosios ir lengvosios grupės nuteistiesiems.

5. Pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN buvo sudarytas Individualus socialinės reabilitacijos planas. Pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra užfiksuoti visi duomenys ir faktai apie sudarytas programas, socialinę reabilitaciją ir pan. Pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvavo Adaptacijos, Nuteistojo pataisos socialinės reabilitacijos programose, pareiškėjas nuolat konsultuotas būrio viršininko, jam teiktos psichologinės konsultacijos.

6. Sėkminga nuteistojo elgesio korekcija priklauso nuo asmens noro ir siekio keistis bei po laisvės atėmimo bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę. Mąstymo ir elgesio korekcija (t. y. socialinės reabilitacijos tikslai) yra ne poveikio, bet sąveikos dalykas, neįmanomas be paties nuteistojo asmens pastangų bei aktyvaus dalyvavimo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

9. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2021 m. vasario 10 d. d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo atstovui nurodžius, kad neturi pareiškėjo asmens bylos, pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, privalėjo išsireikalauti pareiškėjo asmens bylą iš Alytaus pataisos namų ir tiksliai nustatyti nagrinėjamai bylai aktualias faktines aplinkybes (pvz., kokios konkrečiai socialinės reabilitacijos priemonės buvo pritaikytos pareiškėjui ir kaip jos vyko, kokį laikotarpį pareiškėjas praleido kamerų tipo patalpose ir kokią tai turėjo įtaką jo socialinei reabilitacijai, ar pareiškėjas buvo teikęs prašymus dalyvauti kokioje nors veikloje ir kt.).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, ir šie pažeidimai negali būti ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino administracinę byl pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Atsakovas Vilniaus PN 2021 m. kovo 4 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad pareiškėjas dalyvavo adaptacijos, nuteistojo pataisos socialinės reabilitacijos programose, buvo konsultuotas būrio viršininko bei jam teiktos psichologinės konsultacijos. Atsakovas akcentavo, jog sėkminga nuteistojo elgesio korekcija priklauso nuo asmens noro ir siekio keistis bei po laisvės atėmimo bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę.

14. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu jokių teisės aktų reikalavimų pažeista nebuvo, pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu Vilniaus PN, jo atžvilgiu buvo taikomi tuo metu galiojusių bausmių vykdymo tvarką reglamentavusių teisės aktų reikalavimai, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagristas ir turi būti atmestas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė prašomos žalos sumos, nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

15. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2021 m. balandžio 12 d. gautas pareiškėjo atsikirtimas, kuriame jis nurodė, kad teismas turi išsamiai įvertinti suplanuotas reabilitacijos programas bei įvertinti, ar jos buvo vykdomos, ar pareiškėjas jose dalyvavo. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiu, jog sėkminga elgesio korekcija priklauso nuo asmens noro ir siekio keistis, bei akcentavo, jog teisės aktai nenumato asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo, tą turi užtikrinti pareigūnai, kurie privalo vykdyti įstatymuose nustatytas pareigas.

III. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 25 d. sprendimu P. R. skundą atmetė.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovo atstovo Vilniaus PN veiksmų (neveikimo), neužtikrinant pareiškėjui socialinės reabilitacijos, resocializacijos, socialinio darbo, ypač paskyrus pareiškėją į drausmės grupę, kurioje, jo teigimu, uždrausta bet kokia veikla.

18. Teismas sprendime vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, apibrėžiančiomis nuteistųjų socialinės reabilitacijos vykdymo sąlygas, tvarką, individualaus socialinės reabilitacijos plano turinį; Kalėjimų departamento 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 4/07-132 patvirtinta Tipine naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa (toliau – ir Adaptacinė programa).

19. Teismas iš byloje esančios rašytinės medžiagos nustatė, kad į Vilniaus PN pareiškėjas faktiškai atvyko 2015 m. birželio 19 d., o 2019 m. birželio 7 d. buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui periodiškai buvo organizuojami pokalbiai atvykus į Vilniaus PN: pravestas pokalbis dėl bendravimo su kitais nuteistaisiais, pareiškėjui parodyta miegamoji vieta, išaiškintos paprastajai grupei priklausančio nuteistojo teisės ir pareigos, pradėta adaptacijos programa; aptartos pareiškėjo adaptavimosi sąlygos, užfiksuota, kad pareiškėjas lengvai adaptavosi 9-ajame būryje, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui, perkėlus jį į Vilniaus PN, buvo tinkamai vykdyta jo adaptacijos programa, pareiškėjas supažindintas su rėžimo, tvarkos reikalavimais, turimomis teisėmis ir jam taikomais draudimais.

20. Teismas iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatė, kad Vilniaus PN sudarė pareiškėjo individualų socialinės reabilitacijos pataisos planą Nr. 66-310 (1), pareiškėjas su šiuo planu supažindintas pasirašytinai bei dalyvavo adaptacijos ir pataisos socialinės reabilitacijos programose. Nustačius tinkamą ir sklandžią pareiškėjo adaptaciją su pareiškėju toliau buvo organizuojami pokalbiai ir vykdomas Individualus darbo su nuteistuoju pataisos planas.

21. Teismas konstatavo, kad vykdydama pareiškėjo individualią pataisos programą, Vilniaus PN administracija taip pat ėmėsi aktyvių veiksmų. Dėl konfliktinių situacijų Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai periodiškai atlikdavo tarnybinius tyrimus, buvo apklausiamas tiek pats pareiškėjas, tiek kiti kalinami asmenys, aiškinamasi situacija būryje, kuriame kilo konfliktinės situacijos. Pareiškėjas buvo linkęs atsisakyti vykdyti įkalinimo įstaigos administracijos nurodymus, pereiti į kitą paskirtą būrį (pareiškėjas perkeltas iš antrojo būrio į ketvirtąjį), į paskirtą drausmės grupę. Vilniaus PN administracija į tokius pareiškėjo veiksmus reagavo, organizavo tarnybinius tyrimus, siekdami išsiaiškinti pareiškėjo atsisakymo atlikti veiksmus priežastis, tačiau pareiškėjas ir toliau administracijos nurodymų dėl perkėlimo į būrius nevykdė. Aiškinantis aplinkybes, pareiškėjas būdavo izoliuojamas, siekiant ištirti įvykių aplinkybes.

22. Teismas nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu periodiškai teikta ir psichologinė, ir socialinės reabilitacijos pagalba, buvo vykdoma pataisos programa (Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistas ir Vilniaus PN psichologai kalbėjo su pareiškėju, teikė jam reikalingą pagalbą, t. y. atsakinėjo į pareiškėjo keliamus klausimus, kalbėjo bendromis buitinėmis temomis). Po pareiškėjo perkėlimo į drausmės grupę su juo buvo vykdytas pokalbis, o nustačius, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN Psichologinę tarnybą dėl suicidinių minčių, jam buvo paskirtos 4 konsultacijos, kurių metu išryškėjo siekis manipuliuoti Vilniaus PN darbuotojais, pareigūnais, pareiškėjas pateikdavo sąlygas, kurias turi įvykdyti Vilniaus PN pareigūnai ir darbuotojai, siekdami išvengti jo savižudybės. 2018 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas perkeltas į drausmės grupę 12-ai mėnesių, tačiau nurodytu metu jokių kreipimųsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl psichologinės pagalbos ar kitų socialinės reabilitacijos priemonių vykdymo nebuvo gauta.

23. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjui pataisos įstaigoje taikytų socialinės reabilitacijos priemonių įtakos pareiškėjos elgesiui apibrėžti bylos duomenimis nėra galimybės, atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas sutikimo dalyvauti nusikalstamo elgesio rizikos vertinime nesutiko.

24. Teismas iš pareiškėjo asmens bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas dėl socialinės reabilitacijos priemonių įgyvendinimo (ar netinkamo įgyvendinimo) į įkalinimo įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjui Individualiame jo socialinės reabilitacijos plane numatytos priemonės buvo įgyvendinamos, pareiškėjas taip pat turėjo teisę naudotis biblioteka, skaitykla. Teismas konstatavo, kad nors tokių priemonių vykdymas laikant pareiškėją drausmės grupėje dėl jo padarytų nusižengimų galėjo būti labiau apribotas, byloje nėra jokių prašymų administracijai dėl galimybės sutikti su psichologu, naudotis bibliotekos ištekliais ar kitomis priemonėmis, kurių įkalinimo įstaigos administracija nebūtų įgyvendinusi. Pareiškėjas dėl siekio dirbti į įkalinimo įstaigos administraciją taip pat nesikreipė ir tokio noro viso ginčo laikotarpiu pareiškęs nebuvo, taigi atsižvelgiant į aplinkybę, kad tokios priemonės taikymas grindžiamas savanoriškumo principo įgyvendinimu, teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovas jam nustatytų pareigų vykdant nuteistųjų socialinę reabilitaciją nepažeidė.

25. Teismas pažymėjo, kad byloje nustačius, jog Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą žalą.

IV. 26. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti pilna apimtimi ir priteisti pareiškėjui 624 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, nepagrįstas teisniais argumentais, nemotyvuotas.

28. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nepagrindė, kad buvo nustatytas pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos mastas, kriminogeniniai veiksniai,ir pagal tai sudarytas reabilitacijos planas. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN socialiniai darbuotojai neturi tinkamo išsilavinimo tinkamai vykdyti reabilitacijos programas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neišsiaiškino. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjui taikytos adaptacijos programos aplinkybes, todėl nepagrįstai konstatavo, jog ji buvo įvykdyta tinkamai.

29. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino pareiškėjui taikytos socialinės reabilitacijos programos priemones, nenustatė jų veiksmingumo ir kt., netinkamai vertino pareiškėjo elgesį atliekant bausmę Vilniaus PN, netinkamai įvertino jam teiktų socialinės reabilitacijos ir psichologinių paslaugų pobūdį. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN vykdyta reabilitacijos, socializacijos programa buvo nepakankama, nebuvo orientuota į kalinio elgesio pakeitimą, jo paruošimą išvykti į laisvę, todėl teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo vykdoma socialinės reabilitacijos, resocializacijos programos, yra šališkas.

30. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, todėl tenkinti Apelianto apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. 32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) vykdant jo socialinę reabilitaciją.

33. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. d. nutartimi buvo patenkintas iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 12 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjui taikytomis reabilitacijos priemonėmis.

34. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2021 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl socialinės reabilitacijos priemonių įgyvendinimo (ar netinkamo įgyvendinimo) į įkalinimo įstaigos administraciją nesikreipė, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad aukščiau aptartos pareiškėjui Individualiame jo socialinės reabilitacijos plane numatytos priemonės buvo įgyvendinamos, t. y. pareiškėjui teikta psichologinė pagalba, pareiškėjas konsultuotas buitiniais, kasdieniais, praktiniais klausimais būrio viršininko ar kito specialisto, siekta, kad pareiškėjas laikytųsi bausmių vykdymo kodekso reikalavimų ir vidaus tvarkos taisyklių, tačiau pareiškėjas pareigūnų nurodymų pats periodiškai vykdyti atsisakydavo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas jam nustatytų pareigų vykdant nuteistųjų socialinę reabilitaciją nepažeidė, todėl, nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, konstatavo, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą žalą.

35. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismas buvo šališkas, nevertino reabilitacijos programos priemonių veiksmingumo.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

38. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad atsakovas ginčo laikotarpiu veikė teisėtai. Iš tikrinamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus bei atsakovo nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų individualių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija, jog jam atliekant bausmę Vilniaus PN, jo atžvilgiu buvo taikomos reabilitacijos, socializacijos programos, tačiau nesutinka, kad jos buvo efektyvios, pakankamos, orientuotos į asmens socialinę reabilitaciją. Pažymėtina, jog minėtų programų veiksmingumas priklauso ir nuo programose dalyvaujančio asmens pastangų bei noro keisti savo elgesį, byloje nėra nustatyta, kad P.R. būtų rodęs iniciatyvą koreguoti savo elgseną ar vengti konfliktinių situacijų, apeliantas nenurodė, kuriose dar konkrečiose programose ar veiklose jis norėjo dalyvauti ir dėl to buvo išreiškęs atitinkamą pageidavimą, tačiau jam nebuvo sudaryta galimybė tai padaryti. Dėl nurodytų priežasčių analizuojami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip deklaratyvūs bei nesudarantys pagrindo kitaip vertinti skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

41. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad Vilniaus PN atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą).

42. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šioje byloje nenustačius vienos iš būtinų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti – neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) pareiškėjo atžvilgiu, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

43. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su teismo šališkumu nagrinėjant bylą, pažymi, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu keltų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1319-629/2021, kt.).

44. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išskirtinį atsakovų atstovų pozicijos palaikymą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra visiškai nepagrįsti, nes tai, kad teismas kitaip nei kuri nors iš ginčo šalių įvertino įrodymus ar padarė vienos iš ginčo šalių netenkinančias išvadas, negali būti laikoma šališkumo ar tendencingumo požymiais.

45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ernestas Spruogis Virginija Volskienė