2016-11-22 Nr. BB-4779-1-30-1-00235-2014-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-341-942/2016

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00235-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.1; 2.1.7.4; 2.6.7.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 7 d. nutartis, kuria nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir A. G., tačiau nuosprendis dėl jo nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. M. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, veikdamas bendrininkų grupe su A. G., provokavo duoti kyšį ir priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. jis, būdamas (duomenys neskelbtini) vyresnysis patrulis, 2014 m. rugpjūčio 10 d. dirbdamas kartu su (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju patruliu A. G., apie 1.30 val., (duomenys neskelbtini), sustabdė galbūt neblaivaus K. O. vairuojamą automobilį „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); K. O. nepateikus vairuotojo pažymėjimo, kurį buvo palikęs namuose, M. Š. nurodė jam prieiti prie tarnybinio automobilio. K. O. priėjus prie tarnybinio automobilio „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame sėdėjo M. Š. ir A. G., M. Š. delsiant patikrinti K. O. blaivumą, A. G. ir M. Š. pasakojant K. O. apie gresiančias baudas, A. G. K. O. paklausus, ar jis turi ką pasakyti, M. Š., kartu su A. G. provokavo K. O. duoti kyšį už tai, kad nebūtų patikrintas pastarojo blaivumas ir jis nebūtų traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (toliau – ATPK). Po šių M. Š. ir A. G. veiksmų K. O. už tai, kad nebūtų patikrintas jo blaivumas ir jis nebūtų traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK, M. Š. davė 200 Lt kyšį, kuriuo pastarasis pasidalijo su A. G..

2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. Š. ir jo gynėjas advokatas V. Žylė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nuteistajam M. Š. nutraukti.

2.1. Kasatoriai teigia, kad skundžiami teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Be to, M. Š. neteisėtai ir nepagrįstai apkaltintas, nes jo veikoje nėra jam inkriminuotos BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Byloje nesurinkus pakankamai duomenų, kad būtent kasatorius padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, turi būti vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos principu ir visos nepašalintos abejonės vertintinos bei aiškintinos kaltinamojo naudai.

2.2. Kasatoriai mano, kad skundžiamuose sprendimuose išdėstyti teiginiai dėl liudytojo K. O. neblaivumo ir kasatoriaus tariamo delsimo tai patikrinti yra paremti tik prielaidomis ir jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys: pats K. O. neigia vartojęs alkoholį; liudytoja G. B. patvirtino buvusi neblaivi; policijos ekipažui vadovauja vyriausiasis patrulis, kurio įsakymus vykdo žemesnio rango pareigūnas. Aptardami įvykio situaciją, kasatoriai teigia, kad teismai neteisingai nurodė, jog M. Š. sėdėjo tarnybiniame automobilyje tuo metu, kai K. O. priėjo prie šio automobilio. Kasatoriai nurodo, kad tuo metu jis (M. Š.) stovėjo lauke ir rūkė, todėl neturėjo fizinių galimybių provokuoti K. O. duoti kyšį. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius buvo nusikaltimo padarymo iniciatorius ir būtent jam liudytojas K. O. padavė pinigus. Skunde teigiama, kad liudytojas buvo išprovokuotas būtent nuteistojo A. G., šiam paklausus liudytojo „ar jis turįs ką pasakyti?“, ir nurodoma, kad visus pinigus pasiėmė ir į savo asmeninę sąskaitą bankomate pervedė būtent A. G.. Dėl to kasatoriai teigia, kad šį nusikaltimą vienasmeniškai (asmenine iniciatyva) padarė tik A. G.. Be to, byloje liko neišspręstas nusikaltimo dalyko klausimas, nes 200 Lt liudytojui K. O. negrąžinti, o šis liudytojas turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnio 1 dalį.

2.3. Tai, kad šis liudytojas teisiamajame posėdyje tiesiogiai nurodė A. G., kaip asmenį provokavusį duoti kyšį ir jį paėmusį, patvirtina, jog kasatorius niekada negalėjo veikti bendrininkų grupe ir nebuvo susitaręs ką nors nuveikti su vyriausiuoju patruliu A. G.. Teismai nepagrįstai neanalizavo ir netyrė vyresniojo ir vyriausiojo patrulio pareigybių aprašymuose nustatytų sąlygų, t. y. kad vyresnysis patrulis yra pavaldus tiesioginiam savo viršininkui, tarnyboje vykdo jo pavedimus ir savarankiškai naudojasi jam suteiktomis teisėmis tik vyriausiajam patruliui leidus. Tokios aplinkybės patvirtina, kad kasatorius negalėjo bendrininkauti ir savarankiškai padaryti nusikalstamą veiką, statutinėje tarnyboje galiojant pareigūnų subordinacijos principams.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nenustatė abiejų nuteistųjų susitarimo priimti kyšį ir byloje nėra faktinių duomenų, patvirtinančių apie 200 Lt vertės kupiūros iškeitimą. Anot kasatorių, A. G. parodymai, duoti jį apklausiant specialiuoju liudytoju apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką ir vidaus tarnybinio patikrinimo metu, kai jis nenurodė pinigų užvaldymo fakto, yra melagingi, nenuoseklūs, todėl nepatikimi. Nes informaciją apie pinigų užvaldymą ir nuteistojo A. G. asmeniškai galbūt padarytą kyšininkavimą nurodė būtent kasatorius ikiteisminio tyrimo pareigūnei. Nors dalį minėtų aplinkybių (apie 200 Lt paėmimą ir jų įnešimą į asmeninę sąskaitą) pripažino ir pats nuteistasis A. G., tačiau tai jis padarė tik 2015 m. sausio 5 d. apklaustas įtariamuoju. Kasatorių nuomone, tokie parodymai turi būti vertinami kaip gynybos pozicija ir siekį apkalbėti ekipažo jaunesnįjį pareigūną tam, kad būtų išvengta atsakomybės. Juolab kad būtent dėl tokių parodymų tarnybinio patikrinimo metu A. G. jau išvengė drausminės atsakomybės, o teismas paskyrė tik minimalią baudą. Nors dar ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K. O. nurodė, kad su juo daugiau kalbėjo būtent keleivio vietoje sėdėjęs pareigūnas, t. y. A. G., kuris išjungė automobilio šviesas, liepė atsinešti piniginę ir būtent kuriam jis (K. O.) padavė 200 Lt. Kasatoriai pažymi ir tai, kad tik nuteistojo A. G. iškelta versija apie M. Š. bendrininkavimą kyšininkaujant nėra patvirtinta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Anot kasatorių, taip byloje liko nepašalinti prieštaravimai, o abiejų instancijų teismai turėjo konstatuoti, kad būtent jo (kasatoriaus) paaiškinimai, kuriuose nurodytos aplinkybės apie A. G. vienasmeniškai padarytą kyšininkavimą, yra labiau tikėtini ir nevertinti jų tik kaip pasirinktą gynybos būdą. Dėl to kasatoriai teigia, kad M. Š. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos – kyšininkavimo – objektyviųjų požymių ir jis nepadarė šios veikos straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų. Be to, nagrinėjamu atveju pažeistas ir teisingumo principas, kad įstatymui ir teismui visi asmenys yra lygūs ir draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių (BPK 6 straipsnis).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius atsiliepimu į nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato V. Žylės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras pažymi, kad kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK nuostatų (inter alia BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimų siejami su teismų atliktu įrodymų vertinimu ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes ir pateikiant savo versijas dėl padarytų veiksmų pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl liudytojui K. O. negrąžintų pinigų (200 Lt) šioje byloje taip pat negali būti nagrinėjamas, nes nepatenka į kasacinio nagrinėjimo dalyko ribas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Be to, skundo argumentai, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas neatitinka įstatymų reikalavimų, yra nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Prokuroras teigia, kad teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis, kurie įvertinti pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, o kasatorių teiginiai dėl kyšio pasidalijimo, tariamo liudytojo K. O. girtumo, A. G. parodymų patikimumo ir kitų bylos aplinkybių tėra subjektyvi jų nuomonė.

3.2. Atsiliepime teigiama, kad kasacinio skundo argumentai dėl nebuvusios bendrininkų grupės ir išankstinio susitarimo atmestini kaip neatitinkantys teismų praktikos, suformuotos šiuo klausimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009, 2K-636/2011, 2K-458/2014, 2K-37-942/2015, 2K-129-976/2016, 2K-271-303/2016 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia kasatoriai, abiejų nuteistųjų veiksmai ir jų susitarimas buvo konkliudentinio pobūdžio, kiekvieno bendrininko veiksmai įgyvendinant bendrą nusikalstamą veiką tinkamai įvertinti ir išsamiai aprašyti skundžiamuose sprendimuose išdėstytose ir visapusišku bylos aplinkybių vertinimu pagrįstose teismų išvadose.

Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad nuteistieji negalėjo bendrininkauti dėl pavaldumo tarnyboje, nes: M. Š. nesiėmė konkrečių veiksmų K. O. blaivumui patikrinti, kadangi vyresnysis pareigūnas A. G. jam neįsakė jų imtis, o vyresniojo ir vyriausiojo patrulio pareigybių aprašyme numatyta, jog vyresnysis patrulis pavaldus tiesioginiam savo viršininkui ir tarnyboje vykdo jo pavedimus bei savarankiškai naudojasi jam suteiktomis teisėmis tik vyriausiajam patruliui leidus. Atsiliepime nurodoma, kad M. Š. tarnybinė subordinacija A. G. neturi jokios teisinės reikšmės vertinant M. Š. nusikalstamą veiką. Byloje ne kartą kelta gynybos versija, kad M. Š. laukė vyresniojo pareigūno A. G. nurodymo tam, kad galėtų surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau A. G., anot gynybos, elgėsi pasyviai. Prokuroras, aptardamas BK 33 straipsnio 2 dalies, Lietuvos policijos įstatymo II skirsnio 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 5-V-673 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ 47 punkto reikalavimus, pažymi, kad šiuose teisės aktuose įtvirtintos bendros policijos pareigūnų tarnybinės pareigos, vienodai privalomos visiems pareigūnams, nepriklausomai nuo laipsnio, o jų nevykdymas užtraukia teisinę atsakomybę. Jokių papildomų sąlygų tiesioginėms pareigoms vykdyti, kaip vyresniojo pareigūno nurodymas, nenustatyta. Nagrinėjamoje byloje bent vieno administracinio teisės pažeidimo faktas buvo akivaizdus ‒ transporto priemonės vairuotojas nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir galėjo būti išgėręs – o tai reiškia, kad tokioje situacijoje kasatorius privalėjo atitinkamai reaguoti. Pareigūnų subordinacija nešalina bendrųjų policininko pareigų, o privalomų neteisėtų nurodymų, netgi duotų pagal tarnybą viršesnio pareigūno, vykdymas ne tik neprivalomas, bet ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Nepagrįstas yra ir kasatorių argumentas, kad M. Š. nebuvo nusikaltimo iniciatorius. Atsiliepime teigiama, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juose teismai, remdamiesi vidiniu įsitikinimu ir išsamiu baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių vertinimu, padarė pagrįstas išvadas dėl išskirtinai iniciatyvaus šio nuteistojo vaidmens kyšininkaujant.

3.3. Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo teiginiais, kad M. Š. veikoje nenustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, objektyviosios pusės požymiai ir teismų sprendimuose netinkamai aprašyta jo (M. Š.) neva padaryta veika. Pažymėdamas, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 225 straipsnį kilti pakanka bet kurios vienos iš šiame straipsnyje nustatytos alternatyvios veikos padarymo, prokuroras nurodo, kad M. Š. inkriminuoti ne visi, o tik du alternatyvūs kyšininkavimo sudėties objektyvieji požymiai ‒ provokavimas duoti kyšį ir kyšio priėmimas. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai pagrįstai įvertino M. Š. veiksmus, kaip padarytus bendrininkų grupe, teisingai kvalifikavo jo padarytą veiką ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.5. Atsiliepime pažymima, kad atitinkamu prokuroro nutarimu, patvirtintu byloje esančia ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, ikiteisminis tyrimas liudytojui K. O. nutrauktas, vadovaujantis BK 227 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Kartu tai reiškia, kad teisėsaugos pareigūnams nesuteikiama diskrecijos teisė vertinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 227 straipsnio 5 dalies pagrindu tikslingumo ir pagrįstumo, tad asmuo, atitinkantis minėto straipsnio sąlygas, visais atvejais atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Priešingai nei teigia kasatoriai, ikiteisminio tyrimo metu klausimas dėl liudytojo K. O. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn buvo išspręstas tinkamai.

3.6. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad aplinkybės, jog kasatoriai nepritaria teismų padarytoms išvadoms, kasaciniame skunde kvestionuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateikia savo asmeninį vertinimą, nesuteikia teisinio pagrindo teigti, kad kasacine tvarka skundžiami teismų sprendimai priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 320 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles ar netinkamai kvalifikuota nuteistojo M. Š. padaryta nusikalstama veika.

4. Nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato V. Žylės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

Taigi tai reiškia, kad šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais pateikiamas liudytojo K. O., nuteistojo A. G. bei paties M. Š. parodymų ir kitų bylos duomenų savas vertinimas ir interpretavimas, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias ikiteisminio tyrimo aplinkybes, atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl nuteistojo M. Š. kaltės ir jo veiksmus vertinti kitaip, nei tai padarė abiejų instancijų teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir baudžiamojo įstatymo (BK 225 straipsnio 2 dalis) taikymo

6. Kasaciniame skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 225 straipsnio 2 dalį, nes nuteistojo M. Š. veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos požymių visumos; žemesnės instancijos teismai nenustatė abiejų nuteistųjų susitarimo priimti kyšį ir padarė išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių, ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, reikalavimus. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

6.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiuo aspektu atkreiptinas kasatorių dėmesys ir į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas.

Patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinį, tokio pobūdžio pažeidimų teisėjų kolegija nenustato. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje žemesnių instancijų teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse nustatytų įrodymų leistinumo ir vertinimo taisyklių, padarė pagrįstas išvadas pripažindami esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 225 straipsnio 2 dalį). Šioje byloje nuteistojo M. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie aptarti ir įvertinti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose keltos gynybos versijos motyvuotai atmestos. Taigi tai, kad įrodymus žemesnės instancijos teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatoriai, ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, kaip jau buvo minėta, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai.

6.2. Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, kurie, beje, teisingai nurodyti ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuose, – 1) pažadas priimti kyšį, 2) susitarimas jį priimti, 3) reikalavimas jį duoti, 4) provokavimas duoti kyšį, 5) kyšio priėmimas – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų.

Teismų praktikoje provokavimu duoti kyšį paprastai pripažįstami tokie veiksmai, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio atvirai nereikalauja, tačiau savo veiksmais (ar neveikimu) sudaro tokią situaciją, kad asmuo, siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus, priverstas duoti kyšį, arba tokie valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai ar kalbos, kurie asmeniui aiškiai leidžia suprasti, kad kol nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama priešingai jo interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-367/2014, 2K-566/2014 ir kt.). Kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą pripažįstamas tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio davėjo interesus už neteisėtą atlygį patenkina ar žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus. Be to, kyšininkavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, jo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, nuo bet kurios iš šių veikų padarymo.

6.3. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad tiek išankstinis, tiek veikos darymo metu kilęs asmenų, pakaltinamų ir atitinkančių BK 13 straipsnyje nustatytą amžių, susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant tokiam susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-376/2010, 2K-89-693/2015, 2K-309-976/2015 ir kt.).

6.4. Iš faktinių aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje, matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 10 d., apie 1.30 val., Patrulių rinktinės pareigūnai M. Š. ir A. G. sustabdė patikrinti liudytojo K. O. vairuojamą automobilį „Chrysler Voyager“; šiam liudytojui pasakius, kad jis neturi vairuotojo pažymėjimo, M. Š. jam liepė prieiti prie tarnybinio automobilio, iš kurio bagažinės šis pareigūnas paėmė alkoholio matuoklį (beje, šias aplinkybes pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pats M. Š.). Po tokių veiksmų, jau abu pareigūnai – M. Š. ir A. G. – K. O. pradėjo pasakoti apie baudos dydį ir galimą automobilio konfiskavimą už jo galimai padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą (vairavimą, esant neblaiviam). Iš viso proceso metu duotų nuoseklių A. G. parodymų matyti, kad jam apie minėto liudytojo galimą neblaivumą pasakė pats M. Š.. Nustatyta ir tai, kad A. G. paklausė, ar jis (K. O.) turi ką pasakyti, šiam atsakius, kad nesuprato klausimo, šis nuteistasis (A. G.) liepė neapsimesti kvailiu. Po tokių pasakytų žodžių K. O. suprato, kad reikia duoti kyšį, nes kitaip bus nubaustas, todėl pareigūnams pasakė, kad piniginė liko automobilyje. Tada M. Š. jam liepė atsinešti paliktą automobilyje piniginę, tą liudytojas tuoj pat ir padarė; sugrįžęs prie tarnybinio automobilio, kurio salone jau buvo išjungta šviesa, būtent M. Š. padavė 200 Lt. Paėmęs šiuos pinigus, M. Š. grąžino K. O. iš jo paimtus automobilio dokumentus bei asmens tapatybės kortelę ir jį paleido. Taip K. O. tariamas neblaivumas nebuvo patikrintas ir administracinio teisės pažeidimo protokolas nebuvo surašytas. Tai, kad iš K. O. priimtas kyšis netrukus buvo pasidalintas tarpusavyje, nagrinėjamoje byloje patvirtinta nuteistojo A. G. parodymais ir šio nuteistojo banko sąskaitos išrašu. Ši teismų nustatytų duomenų visuma neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje kilus įtarimams, jog K. O. gali būti neblaivus, abu pareigūnai delsė patikrinti bei išsiaiškinti tokią aplinkybę ir atitinkamai veikti vykdant jiems suteiktus įgaliojimus, t. y. išsiaiškinti galimą pažeidimą ir jį įforminti arba, nepasitvirtinus įtarimams, paprasčiausiai paleisti sulaikytą vairuotoją, tačiau jį (K. O.) provokavo duoti kyšį ir jį priėmė už tokį neteisėtą neveikimą.

Pažymėtina ir tai, kad kasatorių akcentuojama aplinkybė, jog tokioje situacijoje M. Š. laukė vyriausiojo patrulio A. G., kaip vyresnio pagal pareigas pareigūno, nurodymų, niekaip nevaržė jo (M. Š.) laisvės pasirinkti teisėtą elgesio variantą, taip, kaip ir priklauso elgtis policijos pareigūnui (BK 33 straipsnis); jis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą, daromą kartu su A. G., ar imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią jo akivaizdoje daromai nusikalstamai veikai, ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, jo kolegos (bendradarbio) vykdomus nusikalstamus veiksmus. Tačiau priešingai – abu nuteistieji, atliekantis Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas policijos funkcijas, nevykdė savo pareigų ir jiems suteiktų teisių, nurodytų Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, 21 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 25 ir kt. straipsniuose, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijos 28, 47 ir kitų punktų nuostatose. Kolegijai nekyla abejonių, kad tiek šias teisės aktų normas, tiek BK 33 straipsnio nuostatas pagal savo dalykines savybes, darbo pobūdį ir profesinį pasirengimą nuteistasis M. Š. žinojo.

Taigi, šiuo atveju M. Š. aktyviais veiksmais siekė neatlikti teisėtų veiksmų vykdant savo įgaliojimus – nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl liudytojo galbūt padaryto administracinio teisės pažeidimo, ir, būdamas policijos pareigūnu, žinodamas pareigas, kurias vykdyti jį įpareigoja įstatymai, veikdamas kartu su A. G., suvokė, kad nesiimdami įforminti administracinio teisės pažeidimo ir už tai provokuodami duoti piniginį atlygį – kyšį – ir jį priimdami, elgėsi neteisėtai. Tokios nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad M. Š., veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bendrininkų grupe su A. G., provokavo K. O. duoti kyšį ir jį priėmė. Kasacinio skundo argumentai dėl kitokio nagrinėjamoje byloje nustatyto nuteistojo M. Š. veiksmų vertinimo nepaneigia žemesnės instancijos teismų išvados dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

6.5. Kasacinio skundo argumentas, kad liudytojas K. O. nepagrįstai nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, nešalina nuteistojo M. Š. baudžiamosios atsakomybės dėl kyšininkavimo. Juolab kad klausimas dėl liudytojo K. O. baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio tyrimo metu buvo tinkamai išspręstas pagal BK 227 straipsnio 5 dalies nuostatas, o byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis).

6.6. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, abiejų instancijų teismai, vertindami M. Š. veiksmus, BPK 20 straipsnio ir (ar) kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, padarė pagrįstas išvadas dėl šio nuteistojo kaltės ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 225 straipsnio 2 dalį).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Aldona Rakauskienė

Aurelijus Gutauskas