2013-11-05 Nr. BB-2062-1-03-1-00517-2012-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–439/2013

Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00517-2012-3 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.27.1;

2.1.7.4;

2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutarties.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendžiu E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį vienerių metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 13 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis, ir E. M. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartimi nuteistojo E. M. gynėjos advokatės G. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

Kasatorius E. M. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2-ojoje valdyboje, atvirojoje kolonijoje, esančioje Kaišiadorių r., Pravieniškių II k., 2012 m. vasario 26 d., apie 15 val., Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2-osios valdybos atvirosios kolonijos gyvenamoje patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdė valstybės pareigūno Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2-osios valdybos Priežiūros skyriaus prižiūrėtojo T. J. teisėto reikalavimo eiti iš gyvenamosios patalpos, taburete du kartus smūgiavo valstybės pareigūnui – nukentėjusiajam T. J., tačiau šis nuo smūgių atsitraukė, t. y. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino pareigas atliekančiam valstybės tarnautojui T. J.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą bei priimti teisingą sprendimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius nurodo, kad BK 286 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta dviem alternatyviais būdais: panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti. Kasatorius teigia, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu jis buvo pripažintas padariusiu BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką dėl to, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino pareigas atliekančiam valstybės tarnautojui T. J. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdytą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2010, 2K-287/2011). Byloje, kasatoriaus teigimu, nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis sudavė nukentėjusiajam smūgius, kurie sukėlė šiam skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl negali būti laikoma, kad jis pasipriešino panaudodamas fizinį smurtą BK 286 straipsnio prasme. Kita vertus, grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą jam nebuvo inkriminuotas. Taigi, kasatorius teigia nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, todėl baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas netinkamai.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės, padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nuosprendyje nepagrindė pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais, o juos vertino selektyviai ir atskirai vieną nuo kito.

Taip pat nesilaikyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nes apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nenurodė argumentų dėl įrodymų, kasatoriaus manymu, teisinančių jį, atmetimo. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai, nesivadovaudamas BPK 44 straipsnio 8 dalimi ir nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje pasisakyta, kad atmesti kaltinamojo parodymus motyvuojant tik tuo, jog tokia yra jo gynybinė versija – neteisinga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-411/2006), nemotyvuotai atmetė jo parodymus dėl to, jog fizinio smurto prieš T. J. kasatorius nenaudojo, taburete šiam pareigūnui nesmūgiavo. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis pagrįsta išskirtinai kaltinimą atitinkančių duomenų vertinimu, o teismo posėdžiuose apklaustų liudytojų K. P., I. A., M. D., E. D., R. J. parodymai, neatitinkantys kaltinimo turinio, visiškai neaptarti, nepaneigti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo K. P. parodymai buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu ir paneigė nukentėjusiojo T. J. ir liudytojo – pareigūno R. D. parodymus. Nukentėjusysis ir liudytojai – pareigūnai R. D., S. J., P. G. – nurodė, kad taburetės įvykio metu buvo sudėtos ant stalo, tačiau kasatoriaus ir liudytojų M. D., E. D. , R. J. , I. A. , K. P. parodymai patvirtina priešingai, kad jos buvo ant grindų. Pats nukentėjusysis patvirtino, kad pagal Reglamentą patalpos kolonijoje yra tvarkomos apie 7 val. ryto, o įvykio dieną, apie 8 val., jam priėmus pamainą, patalpos buvo sutvarkytos. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai nevertino nurodytų liudytojų, atliekančių su kasatoriumi laisvės atėmimo bausmę, parodymų, pasisakydamas, kad jie neinformatyvūs, nors akivaizdu, kad taip nėra. Be to, tai rodo pirmosios instancijos teismo nenuoseklumą ir galbūt šališkumą, nes nustatydamas vienas aplinkybes – dėl kasatoriaus atsisakymo paklusti pareigūnui ir eiti su juo – teismas rėmėsi tų pačių nurodytų su kasatoriumi laisvės atėmimo bausmę atliekančių liudytojų parodymais, o nustatydamas tariamo sudavimo pareigūnui aplinkybes – juos visiškai ignoravo. Toks apkaltinamojo nuosprendžio surašymas – prieštaringas, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, anot E. M., nurodytų pažeidimų tinkamai neįvertino, neišnagrinėjo apeliacinio skundo tiek, kiek to buvo prašoma, ir tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo, neįvertino įrodymų visumos ir nepašalino prieštaravimų tarp jų, todėl nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies. Apeliaciniame skunde buvo pabrėžiamas nukentėjusiojo ir liudytojų – pareigūnų R. D., S. V., S. J., P. G. parodymų nenuoseklumas ir nurodomos abejonės dėl jų patikimumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas plačiau neargumentuodamas, vertino tai formaliai ir nurodė, kad nuosekliais nukentėjusiojo parodymais abejoti nėra pagrindo.

Kita vertus, kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamojo teismo posėdžio protokolo, siekiant patikrinti nukentėjusiojo ir liudytojų – pareigūnų R. D., S. V. – parodymus, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, net nebuvo perskaityti, todėl išvados dėl parodymų nuoseklumo niekuo nepagrįstos. Be to, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nurodydamas, kad visos reikšmingos aplinkybės yra ištirtos, prieštaravimai pašalinti, atmetė kasatoriaus gynėjos advokatės G. L. prašymą apeliacinio bylos nagrinėjimo metu iš dalies atlikti įrodymų tyrimą ir perskaityti nurodytų asmenų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Anot kasatoriaus, tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai akivaizdžiai rodo jo šališkumą, išankstinį priešiškumą jo atžvilgiu. Be to, apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl liudytojų K. P., I. A., M. D., E. D., R. J. parodymų, paneigiančių kaltinimą, nepatikimumo, nes šie asmenys atlieka su kasatoriumi laisvės atėmimo bausmę ir tokiais parodymais siekia padėti šiam išvengti baudžiamosios atsakomybės, – deklaratyvūs ir neargumentuoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad liudytojų parodymai gali būti atmetami ar priimami remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į asmens polinkius, asmeninius bruožus ir pan., kurie savaime, be platesnio jų aptarimo, negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008).

Taigi, abejodamas nurodytų liudytojų parodymais tik dėl to, kad jie kartu su kasatoriumi atlieka bausmę, kasatoriaus nuomone, teismas pažeidė asmenų lygybės principą, savo išvadas grindė prielaidomis ir buvo šališkas.

Kasatorius pažymi, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 44 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas), tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai to nepaisė, skundžiamas nuosprendis ir nutartis nėra pagrįsti visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nebuvo pašalinti prieštaravimai ir abejonės, kurios privalėjo būti aiškinamos kasatoriaus naudai, o ne priešingai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį tenkinti iš dalies: panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinį procesą reglamentuojančios procesinės nuostatos įpareigoja teismą išnagrinėti visus pareiškėjo teisinius argumentus, kuriais jis grindžia savo reikalavimus, prašydamas vienaip ar kitaip koreguoti žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, revizuodamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinio skundo turinį vertino formaliai, visiškai nepasisakė dėl skunde aptartų nuosprendžio klaidų, nepašalino esminių prieštaravimų tarp tiesioginių įvykio liudytojų K. P. ir E. D. teiginių iš vienos pusės ir R. D. bei nukentėjusiojo T. J. – iš kitos. Taip pat nebuvo išsamiau detalizuoti ir kiti, neatitinkantys kaltinimo esmės, liudytojų I. A., M. D., E. D., R. J. parodymai, tiek dėl konflikto pradžios, jo eigos, kambario tvarkymo ir daiktų jame (ypač taburečių) išdėstymo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, anot prokuroro, kritikuodamas juos, tik išreiškė hipotetinę prielaidą, kad šie liudytojai galbūt bando nuteistajam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, nors ši aplinkybė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo tirta. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje prokuroras pasigenda ir konkretaus teisinio vertinimo dėl kasatoriui inkriminuotos veikos kvalifikacijos. Nebuvo paneigtas ir apelianto argumentas, kad, nebuvus tiesioginio fizinio kontakto su nukentėjusiuoju, šiam nepadarius jokio sveikatos sutrikdymo, veika negali būti vertinama kaip baigtas nusikaltimas (galbūt pasikėsinimas), kai kaltinimo grasinus panaudoti smurtą prieš pareigas vykdantį tarnautoją byloje nebuvo pareikšta. Teismų praktikoje esti taisyklė, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o prieštaravimai turi būti vertinami teisiamojo naudai, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas prieštaravimų apskritai nepasistengė pašalinti, dalies apeliacinio skundo argumentų nenagrinėjo, taip iš esmės pažeisdamas apeliacinį procesą reglamentuojančias BPK nuostatas, tai turėjo įtakos teisingo teismo sprendimo priėmimui.

Nuteistojo E. M. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatytas BK 286 straipsnyje, pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. vasario 26 d. Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2-ojoje valdyboje, atvirojoje kolonijoje, gyvenamojoje patalpoje Nr. 29, E. M. su kitu gyvenamojoje patalpoje gyvenančiu asmeniu – G. N. vartojo alkoholinius gėrimus; 2-osios valdybos priežiūros skyriaus prižiūrėtojas – nukentėjusysis T. J., nustatęs tokius atvirosios kolonijos režimo pažeidimus ir pasikvietęs pagalbą – prižiūrėtoją R. D., pareikalavo nuteistąjį eiti su juo pasitikrinti blaivumo. Taip pat byloje nustatyta, kad E. M. nesutiko ir nevykdė pareigūno reikalavimų, o paėmęs kambaryje buvusią taburetę du kartus smogė nukentėjusiajam, kuris smūgio išvengė atsitraukdamas.

Taigi BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis – formali, todėl ji laikoma baigta nuo to momento, kai, priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, kaltininkas pradeda naudoti smurtą (arba grasina tuoj pat jį panaudoti), siekdamas neleisti pareigūnui vykdyti savo tarnybinius įgaliojimas, todėl neturi reikšmės tai, ar pareigūnui yra padaryti kūno sužalojimai, ar ne. Šioje byloje tik dėl nukentėjusiojo asmeninių savybių – vikrumo ir pan., buvo išvengta pavojingų žmogaus sveikatai padarinių, t. y. nukentėjusysis išvengė smūgių. Nors kasatorius ginčijo pasipriešinimą pareigūnams, jo padarytus veiksmus patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas R. D., kuris konflikto metu buvo su T. J. ir viską matė savo akimis. Tuo tarpu pats kasatorius po įvykio teigė, kad dėl girtumo neprisimena konflikto aplinkybių. Kasatoriaus veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 286 straipsnį.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių bei apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Kasatorius nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir mano, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atmetė ir nesivadovavo liudytojų K. P., I. A., M. D., E. D., R. J. parodymais, jų pagrindu nekonstatavo esant iš esmės priešingas įvykio aplinkybes, nei buvo nustatytos priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo atmestas jo apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas tik teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ši įstatymo norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą naujų įrodymų nerenka, netiria, liudytojų neapklausia, todėl neturi galimybių įrodymų vertinti kitaip, negu vertino žemesnių instancijų teismai. Kasacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir (ar) nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Taigi, nurodyti kasatoriaus teiginiai dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių neigimo nenagrinėtini, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų, nagrinėjant kasacinę bylą, ribų.

Kasatorius taip pat teigia, kad liko neišnagrinėtas jo apeliacinis skundas, nes apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo argumentų.

Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo E. M. gynėjos pateiktą apeliacinį skundą, pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, o reikalavimo atsakyti į absoliučiai visus apeliacinio skundo argumentus Baudžiamojo proceso kodekse nėra numatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Jonas Prapiestis

Vytautas Piesliakas