2015-12-07 Nr. AB-23675-3-61-3-03120-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2002-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03120-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 37.1; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. M. (A. D. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. M. (A. D. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Ceramicoil“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba, UIT, atsakovas) direktoriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. SPRE-563 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą A. D. M.“ (toliau – ir UIT Sprendimas Nr. SPRE-563); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (1.45) I-4390 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. SPRE-563“ (toliau – ir VSDFV Sprendimas Nr. (1.45) I-4390); 3) įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą; 4) priteisti iš atsakovo 100 litų žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 122).

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 m. spalio 1 d. vykdydamas savarankišką veiklą Lenkijoje, 2013 m. rugsėjo 2 d. įsidarbino pagal darbo sutartį vadybininku įmonėje UAB „Ceramicoil“ Lietuvoje. Dirbant skirtingose ES valstybėse turi būti nustatyta kokios valstybės socialinės apsaugos sistemos teisė taikytina tokio asmens atžvilgiu. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio mėnesį kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą (Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Lublinie; toliau – ir Lenkijos kompetentinga įstaiga) su prašymu išduoti A1 pažymėjimą, patvirtinantį taikytiną Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisę.

Lenkijos kompetentinga įstaiga 2013 m. lapkričio 20 d. laikinai, laikotarpiui nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., nustatė jam Lietuvos socialinio draudimo taikytiną teisę ir 2013 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. UBS1/UE/200000/450/812/2013/88022913359 apie tai informavo Lietuvos kompetentingą instituciją – Fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą. UIT 2013 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. (7.16) S2-43245, vadovaudamasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, su atitinkamais pakeitimais ir papildymais (toliau – ir ESSAS koordinavimo tvarkos aprašas) 27 punktu, pareikalavo, kad pareiškėjas pateiktų nurodytus papildomus dokumentus.

Pareiškėjas 2014 m. kovo 12 d. pateikė UIT prašymą išduoti pažymą nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, darbo sutarties, asmens dokumento bei dokumentų, kad yra vykdoma savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje, kopijas. Kitų UIT reikalaujamų dokumentų pareiškėjas nepateikė, nes mano, kad, vadovaujantis lex loci laboris principu, jo situacijoje, kai turi tik vieną darbą pagal darbo sutartį bei vykdo tik vieną savarankišką veiklą skirtingose valstybėse, yra taikomi socialinės apsaugos teisės aktai valstybės, kurioje yra dirbama pagal darbo sutartį, šiuo atveju Lietuvos.

Pareiškėjas teigė, kad UIT, reikalaudama papildomų dokumentų, viršijo savo įgaliojimus. UIT direktorius 2014 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. SPRE-563 atsisakė išduoti A1 pažymėjimą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalis. Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai taikė Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį bei ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 27 punktą.

Fondo valdyba Sprendimu Nr. (1.45) I-4390 nepatenkino pareiškėjo skundo dėl UIT Sprendimo Nr. SPRE-563.

Pareiškėjo nuomone, UIT Sprendimu Nr. SPRE-563 ir VSDFV Sprendimu Nr. (1.45) I-4390 nepagrįstai atsisakyta išduoti jam A1 pažymėjimą, patvirtinantį Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalį asmenims, kuriems taikomas šis Reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas lex loci laboris principas yra įtvirtintas sakinio pirmojoje dalyje iki žodžio „arba“. Šis principas yra taikomas asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, ir aiškiai nurodo, kad tokiu atveju taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį.

Todėl, pareiškėjo teigimu, nėra jokio pagrindo analizuoti pajamas, gaunamas iš savarankiškos veiklos. UIT, reikalaudama papildomų dokumentų, netinkamai taikė ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 27 punktą. Pareiškėjo nuomone, šią nacionalinės teisės akto normą, reikia vertinti kaip įgyvendinančią Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, išdėstytą po žodžio „arba““, t.y. kai asmuo dirba pagal darbo sutartį keliose valstybėse narėse ir tuo pačiu vykdo savarankišką veiklą kitoje valstybėje arba vykdo savarankišką veiklą keliose valstybėse narėse ir dirba pagal darbo sutartį.

Pareiškėjo teigimu, VSDFV Sprendime Nr. (1.45) I-4390 nepagrįstai taikė 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009) 14 straipsnio 5b dalį, nes pareiga nustatyti didelės ar nedidelės apimties veiklą pareiškėjo situacijai netaikytina. Pareiškėjo nuomone, jo atveju taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pirmojo sakinio nuostata iki žodžio „arba“, t.y. taikytina nuostata „Asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai...“).

Papildomi dokumentai yra reikalingi nustatyti vykdomo darbo didelę laiko dalį, tačiau, vadovaujantis ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 18 punkto nuostata, „didelės laiko dalies“ vertinimas neapima situacijos, numatytos šio Aprašo 15 punkte (VSDFV pripažino, kad A1 pažymėjimas išduodamas vadovaujantis Aprašo 15 punktu). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lietuvos įstatymų leidėjas taip pat laikosi lex loci laboris principo, pagal kurį be jokių papildomų dokumentų vertinimo bei darbo „didelės laiko dalies“ nustatymo automatiškai yra išduodamas A1 pažymėjimas.

Todėl ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 27 punktą reikia aiškinti taip, kaip yra nurodyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies antrojoje sakinio dalyje po žodžio „arba“, t.y. kai asmuo vienu metu pagal darbo sutartį dirba skirtingose valstybėse arba skirtingose valstybėse dirba savarankiškai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 64–67) atsakovas paaiškino, kad ginčo atveju yra aktualios Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 3 dalies a) punkto, 13 straipsnio 3 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies bei 16 straipsnio 1,2,3 dalių nuostatos. Akcentavo, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo pakeistas Reglamento (EB) Nr.465/2012 2 straipsniu. Pagal šį pakeitimą Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje nurodyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. UIT 2013 m. gruodžio 3 d. gavo iš Lenkijos kompetentingos institucijos raštą, kuriuo informavo, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsniu, pareiškėjui nuo 2013 m. rugsėjo 2 d.laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Įgyvendindama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 27,31 punkto nuostatas, UIT 2013 m. gruodžio 31 d. raštu kreipėsi į pareiškėją dėl nustatytos formos prašymo, papildomų dokumentų bei informacijos pateikimo apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą. Pareiškėjas 2014 m. kovo 12 d. pateikė prašymą ir kai kuriuos dokumentus, tačiau nepateikė papildomų dokumentų dėl pajamų, gautų vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje. Išnagrinėjusi pateiktus dokumentus UIT nustatė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai yra nepakankami vertinant, ar pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla, nėra nedidelės apimties veikla, todėl Sprendimu Nr. SPRE-563 pagrįstai atsisakė išduoti A1 pažymėjimą. Nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje, ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia nepaisydamas sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 27–30) paaiškino, kad UIT, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, todėl pagrįstai jam neišdavė A1 pažymėjimo. Atkreipė dėmesį į ekonominės logikos nebuvimą, jei darbuotojai į Lietuvą iš Lenkijos kelis šimtus kilometrų vyktų savo ar viešuoju transportu, nes patiriamos išlaidos yra didesnės už gaunamą vidutinį darbo užmokestį, o kelionės trukmė ilgesnė už Lietuvos įmonėje dirbtą laiką. Išdavus A1 pažymėjimus, šie asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemoka. UIT 2014 m. sausio 22 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl UAB „Ceramicoil“ ir kitų analogiška veikla užsiimančių įmonių veiklos patikrinimo, tačiau atsakymo dar negavo. VSDFV nuomone, Sprendimai Nr. SPRE-563 ir Nr. (1.45) I-4390 yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ceramicoil“ prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsiliepime į skundą (b. l. 46–50) sutiko su pareiškėjo skundo argumentais. Paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d sudarė su pareiškėju darbo sutartį dėl darbo vadybininku. Pareiškėjas įmonėje dirba nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. 4 dienas per mėnesį. UAB „Ceramicoil“ nuomone, UIT netinkamai aiškina ir taiko teisės normas, nepagrįstai reikalauja iš pareiškėjo papildomų dokumentų, vilkina sprendimo priėmimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu (b. l. 119–121) pareiškėjo A. D. M. (A. D. M.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. SPRE-563 (b. l. 85) ir VSDFV 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. (1.45) I-4390 (b. l. 31–33) teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, ištyręs pateiktus į bylą įrodymus nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. spalio 1 d. vykdo veiklą Lenkijoje programavimo įrangos srityje (b. l. 71, 73). 2013 m. rugpjūčio 22 d. pasirašė darbo sutartį su UAB „Ceramicoil“, pagal kurią 2013 m. rugsėjo 2 d. pradėjo dirbti vadybininku Lietuvoje 1 dieną per mėnesį už 250 Lt (b. l. 68–69). Atsižvelgdama į gautą Liublino socialinio draudimo skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. raštą (b. l. 77–78), UIT 2013 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. (7.16)S2-43245 nurodė pareiškėjui, kokius dokumentus jis iki 2014 m. vasario 11 d. turi pateikti dėl A1 pažymėjimo išdavimo (b. l. 78). Pareiškėjas 2014 m. vasario 7 d. prašė pratęsti nustatytą dokumentų pateikimo terminą iki 2014 m. kovo 10 d. (b. l. 79), o 2014 m. kovo 12 d. pateikė prašymą dėl A1 pažymėjimo išdavimo (b. l. 80–83). UIT direktorius 2014 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. SPRE-563 atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, motyvuodamas tuo, kad jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar pareiškėjui gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis (b. l. 85). Pareiškėjas 2014 m. balandžio 3 d. skundu kreipėsi į VSDFV (b. l. 34–36), kuri 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (1.45) I-4390 konstatavo UIT direktoriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. SPRE-563 teisingumą ir pagrįstumą (b. l. 31–33).

Nagrinėdamas bylą teismas taikė Reglamentą (EB) Nr. 883/2004, Reglamentą (EB) Nr. 987/2009, nustatantį Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, su pakeitimais, atliktais 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012, taip pat nacionalinės teisės aktą - ESSAS koordinavimo tvarkos aprašą.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies pakeistas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 465/2012), 2 straipsniu padarytą Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio pakeitimą, šio straipsnio 5b dalyje numatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento (t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo 27 punkte nustatyta, kad Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia fondo valdybos direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, ir prideda: 1) asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis); 2) sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje patvirtintas kopijas; 3) savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiškas veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Šio teisės akto 31 punkte nustatyta, kad gavusi prašymą išduoti A1 pažymėjimą, Užsienio išmokų tarnyba per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo informuoja pareiškėją apie trūkstamus dokumentus (informaciją), reikalingus taikytinos teisės nustatymui ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimui (tai yra dokumentus ir informaciją, išvardytus Tvarkos aprašo 25, 26, 27, 28, 29 punktuose, o esant reikalui, ir kitus dokumentus), ir paprašo juos pateikti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų, nurodydama konkrečią datą. Jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais <...>.

Vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tik nustačius, jog toje šalyje, kurioje pareiškėjas dirba pagal darbo sutartį (t. y. Lietuvoje) jo veikla nėra pripažįstama nedidelės apimties, jam turi būti taikomi Lietuvos socialinės apsaugos teisės aktai. ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo, kuris priimtas įgyvendinant Reglamentą, 27 punkte nuodyti privalomi pateikti dokumentai, siekiant gauti A1 pažymėjimą, o 31 punkte įtvirtina teisė prašyti kitų papildomų reikalingų dokumentų. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, esą UIT, prašydama papildomų dokumentų, viršijo savo įgaliojimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsisakius pateikti UIT jos prašomus dokumentus dėl pajamų, gautų vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje, pagal ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 27, 31 punktus UIT neturėjo galimybės įvertinti pareiškėjo vykdomų veiklų, darbo pobūdžio apimties, nustatyti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, kadangi nežinant gaunamų pajamų dydžio Lenkijoje, nėra galimybės tiksliai nustatyti vykdomos veiklos apimtį ir įvertinti, kurioje šalyje vykdoma veikla yra pagrindinė, o kuri nedidelės apimties. Todėl teismas priėjo prie išvadų, kad atsakovas pagrįstai nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo.

Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir minėtų teisės aktų nuostatas, teismas nusprendė, kad UIT Sprendimas Nr. SPRE-563 ir VSDFV Sprendimas Nr. (1.45) I-4390 yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Nepatenkinęs šių pareiškėjo reikalavimų, teismas taip pat atmetė išvestinį reikalavimą dėl UIT įpareigojimo išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą.

Nepatenkinęs pareiškėjo skundo, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, netenkino ir prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 135–143) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 bei Reglamento (EB) Nr. 987/2009, pakeisto Reglamentu (EB) Nr. 465/2012, normas, kuriomis grindė savo skundą teismui. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Vadovaujantis Sutarties dėl ES veikimo 288 straipsniu, reglamentas yra taikomas visuotinai, jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Vadovaujantis ES viršenybės principu, nacionaliniai teisės aktai turi būti interpretuojami laikantis ES teisės aktuose įtvirtintų principų. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtina taisyklė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Apelianto nuomone, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas lex loci labori principas numatytas tam, kad asmuo neturėtų įrodinėti, kur jis dirba didelę laiko dalį.

Pasak apelianto, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje numatyta pareiga nustatyti didelės ar nedidelės apimties veiklą nesusijusi su šio ginčo faktinėmis aplinkybėmis. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalys reglamentuoja situacijas dėl taikytinos teisės taikymo , kai asmuo paprastai dirba dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį arba kai dviejose ar daugiau valstybių narių dirba savarankiškai, tačiau apelianto situaciją reglamentuoja 13 straipsnio 3 punkto pirmoji sakinio dalis iki žodžio „arba“, t.y. apeliantui taikytina nuostata „Asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai“.

Taikant Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies sisteminį aiškinimą, atsižvelgiant iš eilės į šio Reglamento 14 straipsnio 5 dalies, 14 straipsnio ir, galiausiai, į visą Reglamento kontekstą, darytina išvada, kad 14 straipsnio 5 dalies nuostatos paskirtis yra išaiškinti darbuotojo, kuris dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies tikslui. Nors Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalis (įskaitant 14 straipsnio 5b punktą) buvo pakeista 2012 m. gegužės 22 d.

Reglamentu (ES) Nr. 465/2012, jos paskirtis nepasikeitė, ji įgyvendina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Taigi Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostatą reikia traktuoti kaip papildančią Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalį. Lietuvos nacionalinėje teisėje, t.y. ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 13,14,16 ir 17 punktuose išvardyti atvejai, atitinkantys Reglamento (EB) Nr.883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalis, kada yra nustatoma „didelė laiko dalis“. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad „didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 15 punktą.

Todėl nėra pagrindo taikyti šio Aprašo 27 punktą.

Apelianto teigimu, būtent jo gyvenamosios vietos (Lenkijos Respublikos) įstaiga, yra kompetentinga spręsti dėl jo situacijos pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, todėl laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę ir apie tai informavo Lietuvos kompetentingą įstaigą. Apeliantas pažymi, kad jis UAB „Ceramicoil“ Lietuvoje dirba faktiškai ir nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip šios įmonės darbuotojas. Pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį, UIT, nesutikdama su pareiškėjo gyvenamosios vietos kompetentingos įstaigos nustatytu Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymu, turėjo apie tai aiškiai informuoti šią įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba, kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. UIT šios procedūros netaikė, taip pat nepasinaudojo Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 4 dalyje numatyta procedūra, nebandė išspręsti klausimo su Lenkijos kompetentingą įstaiga ir visą įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui (apeliantui). Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalimi, Lenkijos kompetentingos įstaigos laikinas Lietuvos Respublikos teisės taikymas tapo galutiniu. Teismas neišnagrinėjo Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatų taikymo. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad paliekant galioti jo skundžiamą teismo sprendimą, jis liktų be socialinės apsaugos, o tai prieštarauja ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principui.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 153–156) atsakovas pakartoja argumentus, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovo nuomone, apeliantas netinkamai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos: asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. UIT nuomone, apeliantas neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 148–152) pakartoja argumentus, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į pareiškėjo skundą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. SPRE-563, kurio atsisakyta išduoti A. D. M. (A. D. M.) A1 pažymėjimą. Pareiškėjas prašė panaikinti šį administracinį aktą ir įpareigoti atsakovą išduoti A1 pažymėjimą. Be to, prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (1.45) I-4390, priimtą išnagrinėjus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pareiškėjo skundą dėl UIT Sprendimo Nr. SPRE-563.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio (2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d.) 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į bylos nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas prašymą dėl jo apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka iš esmės grindė tuo, kad ginčas kilęs dėl ES teisės normų taikymo, ginčo klausimu nėra Teisingumo Teismo praktikos. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo motyvus, atsižvelgdama į tai, kad bylos proceso dalyvių pozicija ginčo klausimu dėl faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės byloje yra nuosekli, procesiniuose į bylą pateiktuose dokumentuose yra išdėstyta išsamiai ir aiškiai, nenustatė pagrindo ir būtinumo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo šioje byloje inicijuotam administraciniam ginčui dėl A1 pažymėjimo išdavimo aktualus laikotarpis yra po 2010 m. gegužės 1 d. (nuo 2013 m. rugsėjo 2 d.) nagrinėjant bylą taikytinas teisinio reguliavimo blokas, kuris reglamentuoja ir koordinuoja asmenų, migruojančių tarp ES valstybių narių nuo 2010 m. gegužės 1 d., o tarp EEE valstybių – nuo 2012 m. birželio 1 d., Šveicarijos Konfederacijos – nuo 2012 m. gegužės 1 d., socialinės apsaugos klausimus. Šį teisinio reguliavimo bloką sudaro Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Reglamentai (EB) Nr. 883/2004, Nr.987/2009 ir juos iš dalies keičiantis Reglamentas (EB) Nr. 465/2012 yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, jog vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Šiame Sutarties straipsnyje nurodyta, kad reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2343 redakcija) 150 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi yra 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Pagal šį Konstitucinį aktą, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad tiesioginis reglamento taikymas reiškia, jog jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (ESTT 2011 m. liepos 14 d. sprendimas Bureau national interprofessionnel du Cognac prieš Gust. Ranin Oy, C-4/10 ir C-27/10). Be to, ESTT yra konstatavęs, kad nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (ESTT 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas, Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C‑316/10). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir tiesiogiai taikytino ES teisės akto (reglamento) ir nacionalinės teisės normos, sprendžiant ginčą pagrindiniu teisės aktu laikytinas tiesiogiai taikytinas ES teisės aktas – atitinkamas reglamentas. Nacionalinės teisės aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą (1.1 punktas), taip pat atitinkamų dokumentų formas, tarp jų Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą (1.6 punktas), kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Taigi ESSAS koordinavimo tvarkos aprašas (bylai aktuali 2012 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. V-270 redakcija) yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas įgyvendinantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant ginčui aktualius ir, kaip jau buvo minėta, valstybės narėse tiesiogiai taikytinus reglamentus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A1 pažymėjimą, t.y. pažymėjimą dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų, valstybės narės (Lietuvos) kompetentingoje valdžios įstaigoje (UIT) pretenduoja gauti Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies pagrindu, t.y. kaip asmuo vykdantis savarankišką veiklą vienoje (gyvenamosios vietos) valstybėje narėje (Lenkijoje) ir tuo pačiu metu dirbantis pagal darbo sutartį kitoje valstybėje narėje (Lietuvoje). Taigi ginčui aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos dėl taikytinos teisės socialinės apsaugos srityje nustatymo, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje valstybėje narėje užsiima savarankiška veikla.

Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šio teisės akto prasme „darbas pagal darbo sutartį“ - bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus. Įgyvendinimo reglamento I antraštinės dalies 1 straipsnio 1 dalies c) punkte nurodyta, kad šiame reglamente taikomos pagrindiniame reglamente (Reglamente (EB) Nr. 883/2004) pateiktos sąvokų apibrėžtys.

Pagrindinio reglamento II antraštinė dalis (11-16 straipsniai) skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pagrindinio reglamento (Reglamento (EB) Nr. 883/2004) nuostatos taikytinos kartu su Įgyvendinimo reglamento (Reglamento (EB) Nr. 987/2009) atitinkamomis nuostatomis, nes Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 nustato Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Įgyvendinimo reglamento II antraštinės dalies (Taikytinų teisės aktų nustatymas) 14 straipsnis patikslina Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnius. Pažymėtina, kad Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnyje iki Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu padarytų Reglamento (EB) Nr. 987/2009 pakeitimų, nebuvo nuostatų, patikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą.

Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu buvo iš dalies pakeistas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis. Pakeičiant Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 dalį, be kita ko, į jį buvo įterpta 5b dalis, kurioje nustatyta: „ 5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Atsakydama į apelianto argumentus, esą minėtos redakcijos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalis skirta įgyvendinti tik Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį ir ginčo atveju netaikytina, bei atmesdama juos kaip nepagrįstus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalis aiškiai nukreipia į visą Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, o ne į kurią nors šio straipsnio dalį.

Iš šio Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio pakeitimo (Reglamento (ES) Nr. 465/2012 redakcija) matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjo apeliaciniame skunde. Tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.

Apelianto argumentai, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnis (atitinkamai ir jį įgyvendinančios ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo nuostatos dėl A1 pažymėjimų išdavimo atvejų) numato kelis darbo dviejose ar daugiau valstybių variantus nėra reikšmingi, nes byloje yra nustatyta ir tarp bylos šalių nėra ginčo tuo aspektu, kad pagal pateiktus dokumentus taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymui yra aktuali situacija, kai asmuo (apeliantas) vienoje valstybėje narėje (Lenkijoje) vykdo savarankišką veiklą (nuo 2011 m. spalio 1 d.) ir tuo pačiu metu kitoje valstybėje narėje (Lietuvoje) dirba pagal darbo sutartį (nuo 2013 m. rugsėjo 2 d.). Situacija, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje, o kitoje valstybėje narėje vykdo savarankišką veiklą, Pagrindinio reglamento 13 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo prasme patenka į šio straipsnio 3 dalies taikymo sritį, tačiau, kaip jau buvo minėta, Pagrindinio reglamento 13 straipsnis taikomas kartu su Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalimi (Reglamento (ES) Nr. 465/2012 redakcija), kurioje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai ir teisingai nurodė, kad darbo sutarties sudarymo valstybės narės (Lietuvos) taikytina socialinio draudimo teisė pareiškėjui galėtų būti nustatyta esant duomenų, kad tokia veikla nėra nedidelės apimties.

Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal aptariamo straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Byloje nustatyta, kad atsakovas (Lietuvos kompetentinga įstaiga) 2013 m. gruodžio 3 d. gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos 2013 m. lapkričio 20 d. raštą, pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad pareiškėjui (apeliantui) nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. taikytini Lietuvos socialinio draudimo įstatymai pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį, nes susipažinus su pateiktais dokumentais nustatyta, kad jis nuo 2011 m. spalio 1 d. vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje (Liubline) ir dirba įmonėje UAB „Ceramicoil“, kurios buveinė Lietuvoje, Vilniuje. Šiame rašte nurodyta, kad pareiškėjui (apeliantui) laikinai nustatomas Lietuvos įstatymų galiojimas, tačiau jis gali būti atšauktas, o Lietuvos įstatymų taikymą galutinai nustatys Lietuvos kompetentingos įstaigos, jei neturės pastabų dėl įstatymų taikymo.

Dėl apelianto argumento, jog pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjo Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio taikymo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas procedūrinio pobūdžio klausimų šios normos taikymo aspektu savo skunde nekėlė. Pažymėtina ir tai, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad nors teismas neaptarė Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio nuostatų, tačiau ištyrė ir įvertino įrodymus, kurie susiję su atsakovo ir pareiškėjo veiksmais Lenkijos kompetentingos institucijai pradėjus pagal Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalį socialinio draudimo taikytinos teisės nustatymo dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo procedūrą.

Pažymėtina, kad Pagrindinis reglamentas ir Įgyvendinimo reglamentas yra koordinuojantys ES valstybių socialinės apsaugos sistemas teisės aktai. Nacionalinių valstybių kompetentingos institucijos turi diskreciją nustatyti šiuose reglamentuose įtvirtintų bendrųjų koordinavimo principų ir taisyklių įgyvendinimo priemones, paisydamos reglamentų tiesioginio taikymo taisyklės, neiškraipydamos ir nepažeisdamos reglamentų nuostatų. Minėta, kad nacionalinis teisės aktas, įgyvendinantis Pagrindinio reglamento ir Įgyvendinimo reglamento nuostatas, susijusias su taikytinos teisės nustatymu, yra ESSAS koordinavimo tvarkos aprašas.

Aprašo II skyriaus II dalies, kuri detalizuoja A1 pažymėjimų išdavimo asmenims, dirbantiems dviejose ar daugiau valstybių narių atvejus ir sąlygas, 15 punkte nurodyta, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr.883/2004 13 straipsnio 3 dalis), t.y. į Aprašo 15 punktą iš esmės perkelta tai numatanti Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kuri, kaip minėta pirmiau, taikoma kartu su Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalimi.

ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo III skyrius reglamentuoja A1 pažymėjimų išdavimo tvarką ir nustato šio dokumento išdavimo Lietuvos kompetentingoje įstaigoje (UIT) pagrindines procedūras ir taisykles, kurios susiję su Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio nuostatų įgyvendinimu nacionalinėje teisėje. ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 23 punktas nustato, kad prašymai išduoti A1 pažymėjimus Fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai gali būti pateikiami tiesiogiai atvykus į įstaigą, atsiuntus paštu ar per pasiuntinį. Ginčo atveju aktualus Aprašo 27 punktas nustato, kad savarankiškai dirbantis asmuo pateikia Fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai Fondo valdybos direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą savarankiškai dirbančiam asmeniui, vykdančiam veiklą užsienio valstybėje, ir prideda: asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei savarankiškai dirbantis asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis) (27.1 punktas); dokumentus, įrodančius savarankiškai dirbančio asmens veiklą Lietuvoje ir užsienyje: sutarčių, sudarytų su fiziniais ar juridiniais asmenimis dėl veiklos vykdymo Lietuvoje, su priimančios dirbti valstybės įmone (kitu subjektu) sudarytos sutarties dėl darbų atlikimo patvirtintas kopijas, jei savarankišką veiklą vykdantis asmuo nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas – patvirtintas sąskaitų faktūrų kopijas (27.2 punktas); kitus dokumentus, įrodančius Tvarkos aprašo 9 punkte nurodytų sąlygų buvimą (27.3 punktas).

Pagal ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 31 punkte nustatytą teisinį reguliavimą UIT, spręsdama dėl taikytinos teisės nustatymo ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, esant reikalui, gali prašyti ne tik šio Aprašo 27 punkte nurodytų, bet ir kitų dokumentų bei informacijos, kuri reikalinga taikytinos tesiės nustatymui. Be to, tame pačiame Aprašo punkte nustatyta, kad jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais.

Pažymėtina, kad ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 27 punktas (taip pat ir atitinkama Aprašo 31 punkto nuostata) yra susiję su Įgyvendinimo aprašo 14 straipsnio 5b dalies, (Reglamento (ES) Nr. 465/2012 redakcija), kurioje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą, įgyvendinimu ir numato kokius dokumentus ir informaciją turi pateikti asmuo, prašantis Lietuvos kompetentingos įstaigos išduoti jam A1 pažymėjimą, jo darbo pagal darbo sutartį Lietuvoje ir savarankiškos veiklos kitoje valstybėje narėje apimčių įvertinimui ir sprendimo dėl taikytinos teisės priėmimui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, gavęs Lenkijos kompetentingos įstaigos 2013 m. lapkričio 20 d. raštą dėl laikinojo Lietuvos socialinio draudimo teisės nustatymo pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį (Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalis), 2013 m. gruodžio 31 d. raštu Nr.(7.16)S2-43245 dėl taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymo kreipėsi į pareiškėją. Iš šio rašto (jo kopiją UIT išsiuntė Lenkijos kompetentingai įstaigai) turinio matyti, kad UIT, vadovaudamasi Pagrindinio reglamento ir Įgyvendinimo reglamento nuostatomis bei su jų įgyvendinimu susijusiomis ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo nuostatomis (Aprašo 15, 23,27 punktai), pasiūlė pareiškėjui pateikti užpildytą patvirtintos formos (pridėtos prie rašto) prašymą dėl pažymėjimo A1 išdavimo.

Atsakovas, vadovaudamasis Aprašo 27 punktu, šiame rašte išsamiai išvardijo kokius dokumentus bei informaciją pareiškėjas turi pateikti apie savo darbą pagal darbo sutartį Lietuvoje ir savarankišką veiklą Lenkijoje už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymo, tarp jų: sudarytų/vykdomų sutarčių, susijusių su savarankiškas veikla, kopijas; dokumentų apie pajamas iš savarankiškos veiklos (ataskaitų mokesčių inspekcijai ar kitai mokesčius administruojančiai įstaigai, išrašytų sąskaitų faktūrų, sutarčių dėl savarankiškos veiklos) kopijas.

Minėto rašto turinys patvirtina, kad UIT prašomi pateikti dokumentai ir duomenys yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes, kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. UIT informavo pareiškėją, jog prašomų dokumentų apie savarankišką veiklą Lenkijoje kopijas gali patvirtinti notaras arba Lenkijos kompetentinga institucija, o pareiškėjui pristačius prašomų dokumentų originalus, jų kopijas gali patvirtinti pati UIT.

Informavo, kad pareiškėjui nepateikus reikiamų dokumentų iki nurodyto termino, pažymos apie taikytinus teisės aktus išdavimo klausimas bus sprendžiamas remiantis UIT turima informacija. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovas, pasiūlydamas pareiškėjui pateikti 2013 m. gruodžio 31 d. rašte Nr.(7.16)S2-43245 nurodytą informaciją ir dokumentus įgaliojimų neviršijo, yra pagrįsti ir teisingi, nes ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo, įgyvendinančio Pagrindinį reglamentą ir Įgyvendinimo reglamentą, 27 punktas numato kokia informacija ir duomenys turi būti pateikti kompetentingai įstaigai, sprendžiančiai dėl taikytinos teisės nustatymo pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį, kurios įgyvendinimą nustato Įgyvendinimo aprašo 14 straipsnio 5b dalis (Reglamento (ES) Nr. 465/2012 redakcija), o joje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UIT 2014 m. kovo 12 d. gavo pareiškėjo užpildytą UIT 2013 m. gruodžio 31 d. rašto Nr.(7.16)S2-43245 priedą - patvirtintos formos prašymą išduoti jam (pagal darbo sutartį Lietuvoje dirbančiam ir savarankiška veikla Lenkijoje užsiimančiam asmeniui) pažymą apie Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (apeliantas) UIT pateikė tik kai kurią 2013 m. gruodžio 31 d. raštu Nr.(7.16)S2-43245 prašytą pateikti informaciją ir duomenis, dėl t.y. pateikė 2013 m. rugpjūčio 22 d. darbo sutarties su UAB „Ceramicoil“ Lietuvoje kopiją, taip pat dokumentus apie tai, kad jo (apelianto) vardu Lenkijoje yra įregistruota įmonė ANTARTA (Lenkija, Liublinas), kurios veiklos pradžia 2011 m. spalio 1 d. (Lenkijos Respublikos centrinio registro informaciją apie įmonės ANTARA (Lenkija, Liublinas) bendruosius rekvizitus ir ūkinės veiklos sritis;

Ūkio subjektų krašto registro pažymą apie šiai įmonei suteiktą identifikavimo numerį; Patvirtinimą dėl subjekto įregistravimo ES PVM mokėtoju). Minėti pareiškėjo pateikti UIT dokumentai nesuteikia jokios informacijos apie jo vykdomos savarankiškos veiklos valstybėje narėje (Lenkijoje) apimtį, kurią Lietuvos kompetentinga įstaiga (atsakovas), taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymui (Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalis), įgyvendindama Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalį (Reglamento (ES) Nr. 465/2012 redakcija) turėjo gauti palyginimui su veiklos pagal darbo sutartį valstybėje narėje (Lietuvoje) apimtimi.

Esant šioms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas dėl taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymo pagrįstai sprendė remdamasis pareiškėjo pateiktais dokumentais bei UIT turimais duomenimis (ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 31 punktas). Atsakovas 2014 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. SPRE-563 atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nepateikė UIT 2013 m. gruodžio 31 d. raštu Nr.(7.16)S2-43245 prašytos visos reikalingos informacijos ir dokumentų apie kitoje valstybėje narėje (Lenkijoje) vykdomą savarankišką veiklą, o jo pateikti ir UIT turimi duomenys nepakankami nustatyti, ar pareiškėjui gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis ir jį įgyvendinantis ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 15 punktas.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, atsakovas, priimdamas 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. SPRE-563, pareiškėjui nepateikus duomenų apie jo savarankiškos veiklos kitoje valstybėje narėje (Lenkijoje) apimtį, turėjo duomenis apie pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį valstybėje narėje (Lietuvoje) apimtį. Pareiškėjas pateikė atsakovui 2013 m. rugpjūčio 22 d. sudarytą su UAB „Ceramicoil“ (Lietuvos Respublika) neterminuotą darbo sutartį Nr.282 dėl darbo šioje įmonėje vadybininko pareigose, kurioje nustatyta, kad darbuotojas dirba nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. vieną dieną per mėnesį pagal grafiką.

Šioje darbo sutarties kopijoje yra papildymas, kad darbo sutartis pakeista nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. nustatant darbo laiką 4 dienas per mėnesį pagal grafiką (b.l.68-69). Tokią veiklos pagal darbo sutartį apimtį (darbo dienų skaičių ir pajamas per mėnesį) Lietuvoje pareiškėjas deklaravo ir prašyme išduoti A1 pažymėjimą, kurį UIT gavo 2014 m. kovo 12 d. (b.l.80-83). Minėtos byloje nustatytos aplinkybės, vertinant jas pirmiau aptartų ginčui aktualių Pagrindinio reglamento ir Įgyvendinimo reglamento bei juos įgyvendinančių ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo nuostatų kontekste, suteikia pakankamą pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas, priimdamas 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. SPRE-563, bei šį sprendimą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka tikrinusi VSDFV, pareiškėjo pateiktą informaciją ir dokumentus pagrįstai vertino kaip nepakankamus taikyti Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį ir išduoti A1 pažymėjimą.

Taigi Lenkijos kompetentingos įstaigos 2013 m. lapkričio 20 d. raštu nustatytas laikinas Lietuvos socialinio draudimo teisės nustatymas, priešingai nė teigia apeliantas, netapo galutiniu (Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalis).

Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems taikomas Pagrindinis reglamentas, privalo persiųsti atitinkamai įstaigai informaciją, dokumentus ar patvirtinančius įrodymus, kurių reikia jų teisėms ir pareigoms nustatyti ar išlaikyti ir taikytiniems teisės aktams bei jų pareigoms pagal juos nustatyti. Pažymėtina, kad UIT 2013 m. gruodžio 31 d. rašte Nr.(7.16)S2-43245 pareiškėjui, be to, kad konkrečiai išvardijo kokius dokumentus ir informaciją jis turi pateikti Lietuvos kompetentingai įstaigai dėl taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymo ir A1 pažymėjimo išdavimo, taip pat išaiškino prašomos informacijos ir dokumentų nepateikimo teisines pasekmes, t.y. kad pareiškėjui nepateikus reikiamų dokumentų iki nurodyto termino, pažymos apie taikytinus teisės aktus išdavimo klausimas bus sprendžiamas remiantis UIT turima informacija (ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 31 punktas).

Iš aptariamo rašto turinio matyti, kad pareiškėjas, gavęs UIT 2013 m. gruodžio 31 d. raštą Nr.(7.16)S2-43245, turėjo aiškią informaciją kokius dokumentus ir kokia tvarka jis turi pateikti atsakovui dėl taikytinos teisės nustatymo ir kokios pasekmės jam gali kilti jų nepateikimo atveju. Taigi apeliantas turėjo pasirinkti jam patogų dokumentų pateikimo atsakovui būdą ar juos perduoti pagal savo gyvenamosios vietos ir savarankiškos veiklos vietos komitentingą įstaigą ar tiesiogiai. Byloje yra duomenys, kad atsakovas palankiai pareiškėjui vertino jo rašytinį prašymą nustatyti jam ilgesnį dokumentų pateikimo terminą nė buvo nustatęs 2013 m. gruodžio 31 d. rašte Nr.(7.16)S2-43245, tačiau pareiškėjas UIT prašomos informacijos ir dokumentų dėl kitoje valstybėje narėje (Lenkijoje) vykdomos veiklos apimties nepateikė ir iki jo paties pasiūlyto nustatyti termino, neinformavo atsakovo tiesiogiai ar per savo gyvenamosios vietos kompetentingą įstaigą, kad jam kilo kokių nors objektyvių kliūčių pateikti visą atsakovo prašytą informaciją ir dokumentus.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas 2013 m. gruodžio 31 d. rašte Nr.(7.16)S2-43245 konkrečiai išvardijo kokius duomenis ir dokumentus pareiškėjas turi pateikti dėl pažymėjimo A1 išdavimo (ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 27 punktas) iki nustatyto termino (2014 m. vasario 11 d.), išaiškino galimus (pasirinktinus) pateikimo būdus bei nepateikimo teisines pasekmes (ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 31 punktas), byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, neinformavo pareiškėjo apie trūkstamus dokumentus (UIT prašytus, tačiau pareiškėjo nepateiktus), šiuo konkrečiu atveju nelaikytina esminiu ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 31 punkte aprašytos procedūros pažeidimu, nes minėtu raštu pareiškėjui suteikta informacija dėl jo teisių ir pareigų buvo konkreti, išsami, be to, atsakovas tenkino pareiškėjo prašymą dėl ilgesnio dokumentų pateikimo termino nustatymo.

Apelianto poziciją byloje, esą atsakovas nepagrįstai prašė duomenų apie savarankiškos veiklos kitoje valstybėje narėje (Lenkijoje) apimtį, paneigia pirmiau aptarta Įgyvendinimo aprašo 14 straipsnio 5b dalis (Reglamento (ES) Nr. 465/2012 redakcija) ir su jos įgyvendinimu susiję pirmiau minėtos ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo nuostatos.

Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija tikrinamoje apeliacine tvarka byloje nustatė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. kartu su pareiškėjo skundu gavo 2013 m. rugpjūčio 22 d. darbo sutarties Nr.282 tarp pareiškėjo ir UAB „Ceramicoil“ kopiją (b.l.18-19), kurioje esantys įrašai apie darbo sutarties pakeitimus, padarytus iki 2014 m. kovo 12 d., t.y. iki pareiškėjo prašymo išduoti A1 pažymėjimą pateikimo atsakovui, nesutampa su įrašais apie darbo sutarties pakeitimus 2013 m. rugpjūčio 22 d. darbo sutarties Nr.282 kopijoje, pateiktoje atsakovui (b.l.68-69). Pareiškėjo pateiktoje teismui darbo sutarties kopijoje įrašyta, kad darbo sutartis buvo pakeista ne tik 2013 m. rugsėjo 2 d., bet ir 2013 m. spalio 1 d. nustatant dvi darbo dienas per mėnesį ir 120 Lt darbo užmokestį per mėnesį, po to 2014 m. kovo 1 d. nustatant 3 darbo dienas ir 150 Lt darbo užmokestį per mėnesį (b.l.18-19). Pagal šiuos darbo sutarties pakeitimus, padarytus iki 2014 m. kovo 12 d. (prašymo išduoti A1 pažymėjimą pateikimo atsakovui) ir įeinančius į Lietuvos kompetentinga įstaigos 2013 m. gruodžio 3 d. rašte nurodytą laikotarpį (nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d.) dėl laikino Lietuvos socialinio draudimo teisės nustatymo, pareiškėjo veiklos pagal darbo sutartį Lietuvoje apimtis dar mažesnė nė deklaravo pareiškėjas prašyme (b.l.80-83) išduoti A1 pažymėjimą ir buvo nurodyta jo pateiktoje atsakovui darbo sutarties kopijoje, kurią atsakovas vertino priimdamas 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. SPRE-563 neišduoti A1 pažymėjimo.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostata pagal kurią asmeniui, kuris dirba vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį, o kitoje valstybėje narėje užsiima savarankiška veikla, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai, negali būti taikoma formaliai, nepaisant Įgyvendinimo reglamente 14 straipsnio 5b dalyje nustatytos Pagrindinio reglamento 13 straipsnio įgyvendinimo taisyklės pagal kurią siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas , o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. D. M. (A. D. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė