A-520-2791-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-2791/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00271-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui G. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), solidariai 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2002 metų buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kuriame kamerų plotas buvo apie 7 kv. m, kartu su 4–7 asmenimis. Pareiškėjas taip pat buvo kalinamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus VPK) areštinėje bei Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno VPK) areštinėje, kuriose asmenų kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas Lukiškių TI-K, Kauno VPK ir Vilniaus VPK areštinėse buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl ko patyrė didžiulę neturtinę žalą, t. y. psichologinį spaudimą, sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, taip pat pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, atsinaujino epilepsijos priepuoliai, paūmėjo inkstų ligos. Dėl sveikatos sutrikimų pareiškėjas gydėsi ligoninėje. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau kaip 5 kv. m bendro ploto, pareiškėjas 100 parų buvo kalinamas vienas 2-ojo korpuso pusrūsyje: 373, 382 ir 383 kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, langai supuvę, sienos pažeistos grybelio, pelėsio, daug tarakonų ir graužikų. Be to, daugelyje kamerų tekdavo būti kartu su rūkančiaisiais, nors pareiškėjas yra nerūkantis. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2006 m. lapkričio 9 d. kamerose Nr. 123 ir Nr. 378, nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2008 m. lapkričio 21 d. kamerose Nr. 120 ir Nr. 264, nuo 2009 m. vasario 11 d. iki 2009 m. kovo 6 d. kamerose Nr. 111 ir Nr. 377, nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. kamerose Nr. 112A ir Nr. 270.

Kauno VPK ir Vilniaus VPK areštinėse kalinimo sąlygos buvo sunkesnės nei kalėjimo sąlygos. Kauno VPK areštinėje nebuvo pasivaikščiojimų, kamerose nebuvo langų ir lovų, nebuvo duodami čiužiniai ir patalynė. Vilniaus VPK areštinėje neįrengtas vėdinimas, kamerų langai neatsidaro. Areštinės neatitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 reikalavimų. Nuo 2002 iki 2004 metų iš Lukiškių TI-K į Kauno VPK areštinę ir atgal pareiškėjas būdavo konvojuojamas naktimis. Nuo 1995 m. gegužės 9 d. iki 1995 m. liepos 7 d. pareiškėjas buvo sulaikytas 60 parų prevencine tvarka. Šis laikotarpis nebuvo įskaitytas į bausmės laiką ir žala už šį laikotarpį pareiškėjui nebuvo atlyginta. Dėl visų nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, jam iš valstybės priteistinas 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjo skunde nėra nurodyta, kokiais konkrečiais Kalėjimų departamento veiksmais buvo padaryta jo prašoma atlyginti neturtinė žala, taip pat nėra nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp tokios žalos ir Kalėjimų departamento veiksmų. Ginčas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jau buvo sprendžiamas administraciniame teisme. Pareiškėjas reikalavo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento ir Lukiškių TI-K, neturtinės žalos, kilusios jį laikant tardymo izoliatoriuje – kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-522-18/07 nustatė, kad E. B. gyvenimas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105 (nuo 2006 m. liepos 20 d. iki 2006 m. liepos 23 d.) ir Nr. 164 (nuo 2006 m. liepos 24 d. iki 2006 m. rugpjūčio 10 d.), kurios iš dalies neatitiko higienos normų reikalavimų, nėra aplinkybė, lėmusi jo nurodytą neturtinę žalą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad tarp pareiškėjo sveikatos pablogėjimo ir jo laikymo sąlygų nėra priežastinio ryšio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nustačius, jog pareiškėjui ne visuomet buvo užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos, yra pagrindas apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-121/2009 priteisęs pareiškėjui 1 000 Lt, iš esmės atlygino už tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui ne visada buvo suteiktas pakankamas kameros plotas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl neturtinės žalos atsiradimo. Iš pareiškėjo teismui pateiktų 2008 m. birželio 6 d. ir 2009 m. rugpjūčio 26 d. išrašų iš medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų sveikatos negalavimų, tačiau iš šių dokumentų taip pat matyti, kad pareiškėjas epilepsija yra sirgęs jau vaikystėje. Be to, minėtuose dokumentuose nėra įvardytos nurodytų sveikatos sutrikimų priežastys. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių Kalėjimų departamento ar Lukiškių TI-K neteisėtų aktų, veiksmų ar neveikimo, kurie lėmė tariamos neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pagal turimus duomenis pareiškėjas Vilniaus VPK areštinėje buvo nuo 2003 m. birželio 26 d. iki 2003 m. liepos 4 d. ir nuo 2003 m. spalio 23 d. iki 2003 m. spalio 31 d. Pagal Vilniaus VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus duomenis pareiškėjas per pastaruosius trejus metus Vilniaus VPK areštinėje nebuvo. Nuo 2003 metų įtariamųjų ir suimtųjų, buvusių Vilniaus VPK areštinėje, dokumentai, pasibaigus dokumentų saugojimo terminui (3 metams), buvo sunaikinti, todėl dabar nustatyti, kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas, nėra galimybės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį atsakovas prašė taikyti. Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjas areštinėse buvo laikomas trumpais laiko tarpais, po keletą dienų, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai turėjo esminės įtakos jo sveikatai. Pareiškėjo pateikti išrašai iš medicininių dokumentų yra išduoti 2008 m. birželio 6 d. ir 2009 m. rugpjūčio 26 d., t. y. praėjus 4-5 metams po jo kalinimo areštinėse, todėl negali būti laikomi tinkamais įrodymais šioje byloje. Be to, kaip matyti iš pateiktų dokumentų, pareiškėjas, kuriam epilepsija buvo diagnozuota dar 1969 metais, nesilankė pas medikus nuo 1982 metų. Tai galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatos pablogėjimui. Laikymo sąlygos Vilniaus VPK ir Kauno VPK areštinėse nepažeidė pareiškėjo teisių, numatytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Tai, kad Vilniaus VPK areštinėje (kaip nurodė pareiškėjas) neįrengtas vėdinimas, kamerų langai neatsidaro, nelaikytina nežmonišku elgesiu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Be to, pareiškėjo reikalaujama suma yra nepagrįstai didelė, neatitinkanti nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotos praktikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno VPK prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Kauno VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas šiais laikotarpiais: nuo 2002 m. sausio 30 d. iki 2002 m. vasario 9 d.; nuo 2002 m. vasario 20 d. iki 2002 m. vasario 22 d.; 2002 m. liepos 29 d.; 2003 m. birželio 19 d.; nuo 2003 m. liepos 8 d. iki 2003m. liepos 10 d.; nuo 2003 m. lapkričio 4 d. iki 2003 m. lapkričio 6 d.; nuo 2003 m. lapkričio 13 d. iki 2003 m. lapkričio 18 d.; nuo 2003 m. lapkričio 25 d. iki 2003 m. lapkričio 28 d.; 2004 m. sausio 8 d.; nuo 2004 m. vasario 10 d. iki 2004 m. vasario 13 d.; nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. kovo 16 d.; nuo 2004 m. kovo 23 d. iki 2004 m. kovo 24 d. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie savo teisės pažeidimą pareiškėjas sužinojo išvykimo iš areštinės dieną, t. y. 2004 m. kovo 24 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2010 m. sausio 29 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį trečiasis suinteresuotas asmuo prašė taikyti.

Be to, pareiškėjas, teigdamas, kad buvo laikomas Kauno VPK areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų nustatytų reikalavimų, nenurodė jokių konkrečių teisės aktų, kurie šiuo atveju buvo pažeisti. Šiuo metu nustatyti, kuriose kamerose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, nėra galimybės, nes areštinės, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, jau nebėra. Nuo 2007 m. spalio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 5-V-716 pradėta eksploatuoti nauja areštinė. Kuriose kamerose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas negalima nustatyti ir dėl to, kad operatyviniais sumetimais kamerų numeravimas buvo dažnai keičiamas. Kamerų plotai buvo nevienodi, kas dieną keisdavosi asmenų skaičius kamerose. Be to, pareiškėjas Kauno VPK areštinėje buvo laikomas labai trumpais laiko tarpais, po kelias dienas, todėl pareiškėjas nespėjo patirti nepatogumų, kurie galėtų daryti įtaką jo dvasinei būklei ar sveikatai. Tuo metu areštinė buvo seno komisariato pastato pusrūsyje ir iš dalies neatitiko Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimų ir Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2000 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 88, tačiau jos eksploatacija nebuvo uždrausta.

Atsižvelgiant į tuo metu buvusią areštinės patalpų būklę bei laikymo sąlygas, galima teigti, jog pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų. Tačiau tai yra tik prielaida. Tinkamų, visus higieninius reikalavimus atitinkančių areštinės patalpų įrengimas buvo glaudžiai susijęs su šios srities finansavimu, kuris nepriklausė nuo Kauno VPK administracijos veiksmų. Areštinių renovavimo ir asmenų sąlygų gerinimo 2003-2007 metų programa buvo įgyvendinama iš Policijos departamentui valstybės biudžete ir Valstybės investicijos programoje numatytų asignavimų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 141 „Dėl areštinių renovavimo ir asmenų laikymo sąlygų gerinimo 2003-2007 metų programos patvirtinimo“ 2 punktas). Areštinių renovavimo ir asmenų sąlygų gerinimo 2003-2007 metų programos 1 priede buvo numatyta, kad Kauno VPK areštinės kapitalinis remontas bus atliekamas 2004-2005 metais. 2007 metais Kaune buvo pastatyta ir pradėta eksploatuoti nauja areštinė. Kauno VPK pareigūnai ėmėsi visų jų kompetencijai priskirtų veiksmų suimtųjų laikymo sąlygoms areštinėje gerinti.

Dėl konvojavimo nakties metu trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad tuo metu konvojavimą vykdė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos I pulkas, o ne Kauno VPK (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. birželio 10 d. įsakymas Nr. 279, 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymas Nr. 1V-285).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Įstaigoje yra 864 patvirtintos vietos (426 kameros), tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti ūkio darbams. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras Nr. 1 – Nr. 68. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, tokie nuteistieji laikomi kamerose po vieną (tik retais atvejais, administracijos leidimu, jie gali būti talpinami po du asmenis).

Lukiškių TI-K kameros yra apie 8 kv. m ploto. Suimtieji kamerose dažniausiai laikomi po keturis asmenis, tik išskirtiniais atvejais po du arba po vieną. Todėl Higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims (ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui) Lukiškių TI-K yra pažeidžiama. Tačiau išspręsti įstaigos perpildymo problemos Lukiškių TI-K neturi galimybės. Nepriimti kasdien atvežamų suimtųjų ar nuteistųjų iš kitų įstaigų Lukiškių TI-K neturi jokio teisės aktais nustatyto pagrindo. Tačiau kiekvienas įstaigoje kalinamas asmuo gauna atskirą lovą, patalynę, kuri keičiama kas savaitę, bei visą teisės aktuose numatytą inventorių.

Pareiškėjo teiginys, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, nėra pagrįstas. Gavus pareiškėjo skundą, buvo sudaryta Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus specialistų komisija, kuri atliko kamerų, kuriose 2008 ir 2009 metais buvo laikomas pareiškėjas, apžiūrą. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad kameros atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus ir higienos sąlygos visose kamerose yra užtikrintos. Be to, pareiškėjas nagrinėjamu atveju praleido ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą patenkino iš dalies, priteisė E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. kovo 24 d. nutartimi šioje administracinėje byloje konstatavo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, įvertinus senaties terminą, apima laikotarpį nuo 2007 m. sausio 29 d. iki skundo pateikimo teismui 2010 m. sausio 29 d.

Nustatė, kad E. B. Lukiškių TI-K iš viso kalėjo 142 dienas, iš kurių 84 dienas kalėjo kamerose, pažeidžiant higienos normomis nustatytus reikalavimus dėl ploto vienam asmeniui, kitas 58 dienas kalėjo kamerose, nepažeidžiant higienos nustatytų normomis reikalavimų dėl ploto vienam asmeniui.

Pabrėžė, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, nustato, kad gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Remiantis Įkalinimo įstaigų renovavimo ir įkalinimo sąlygų humanizavimo 2004–2009 metų programos, parengtos vykdant acquis įgyvendinimo priemonių 2003 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 292 (Žin., 2003, Nr. 25-1019), 3.24-D1 priemonę, situacijos analizės duomenimis, Lukiškių TI-K šis rodiklis siekia 3,7 kv. m vienam asmeniui.

Rėmėsi Higienos normos HN 76:1999 11 skirsniu. Pažymėjo, jog atsakovai atsiliepime ir jų bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teisminio nagrinėjimo metu neneigė, kad kalinamųjų skaičius nuolat viršijamas, pastatai seni, jiems reikalingas remontas. Kaip matyti iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų dydžius ir juose laikomų kalinių skaičių, Lukiškių TI-K paaiškinimų, pareiškėjo įkalinimo sąlygos ne visu kalinimo metu atitiko Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatytų ploto normų kamerose laikomiems asmenims, t. y. po 5 kv. m ploto vienam asmeniui.

Teismas darė išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėjo, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143–1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Nr. A438-121/2009).

Konstatavo, kad buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis). Netinkamomis ir neteisėtomis valstybės institucijų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento nepriklausomai nuo jų kaltės) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, buvo padaryta žala pareiškėjui.

Nustatė, jog pareiškėjas teiginiams, kad jis 100 parų buvo kalinamas vienas 2-ojo korpuso pusrūsyje: 373, 382 ir 383 kamerose, kur sąlygos itin žiaurios (kamerose šalta, drėgna, langai supuvę, sienos pažeistos grybelio, pelėsio, daug tarakonų ir graužikų), bei, kad daugelyje kamerų tekdavo būti kartu su rūkančiaisiais, nors jis pats nerūko, įrodymų nepateikė. Priešingai, Lukiškių TI-K pateiktas 2010 m. vasario 23 d. Kamerų apžiūros aktas Nr. 24-334 patvirtina, kad pareiškėjo minimos kameros yra pastate, kuris pripažintas avarinės būklės, tačiau kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, higienos sąlygos yra užtikrintos. Lukiškių TI-K 2011 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 9-10472 pateikė papildomus įrodymus (Šiluminės aplinkos parametrų matavimo protokolai, Vilniaus visuomenės sveikatos centro aplinkos tyrimų programa, Dirbtinės apšvietos matavimo protokolai, Statybos užbaigimo aktas, Cheminių tyrimų protokolas) ir paaiškino, kad, gavus valstybinį finansavimą, 2-ojo gyvenamojo korpuso, kuriame yra kameros Nr. 373, 382 ir 383, rekonstrukcijos darbai visiškai baigti 2010 m. gruodžio 23 d. Kamerose laikymo sąlygos atitinka tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pareiškėjas 2010 metų sausio, balandžio ir gegužės mėnesiais kreipėsi su skundais į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris nustatė pažeidimus – temperatūra patalpose neatitiko nustatytų normų (buvo nustatyta 15.7 – 16 laipsnių temperatūra, nors turėjo būti ne mažesnė kaip 18 laipsnių), sienos pažeistos pelėsio, netinkamas kamerų apšvietimas, ir nurodė tęsti pradėtus remonto darbus, talpinti rūkančius atskirai nuo nerūkančių ir t. t. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, liudijančių, kad pareiškėjas dėl antisanitarinių sąlygų ar jo patalpinimo rūkančiųjų kamerose kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Todėl teismas, konstatuodamas šiuos pažeidimus ir spręsdamas padarytos žalos dydžio įvertinimo klausimą, vertino juos kaip nesukėlusius ypatingų nepatogumų pareiškėjui.

Pažymėjo, jog byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas kairio inksto akmenlige ir epilepsija serga nuo vaikystės. Medicininių dokumentų išrašai patvirtina, kad pareiškėjui kalint jo sveikatos būklė buvo stebima, atlikti tyrimai, skirtas gydymas. Teisminio nagrinėjimo metu specialistas paaiškino, kad ligos, kuriomis serga pareiškėjas, yra lėtinės, patvirtino, kad susieti šios ligos su pareiškėjo patiriamu stresu ir nervine įtampa bei šaltomis ir prirūkytomis patalpomis negalima, nes šioms ligoms būdingi paūmėjimai ir remisijos nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų; prastos gyvenimo sąlygos įkalinimo vietoje, patirta nervinė įtampa ir stresas epilepsijos ir inkstų hidronefrozei bei akmenligės paūmėjimai medicininiu požiūriu įtakos nedaro. Teismas nustatė, jog teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadas, kad sveikatos būklės pablogėjimas ir nervinė įtampa atsirado dėl prastų kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl sukeltų pasekmių sveikatai teismo buvo vertinamos kaip neįrodytos, nepagrįstos ir į jas neatsižvelgta sprendžiant žalos dydžio nustatymo klausimą.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 kv. m ploto, mastą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, aplinkybes, kai dorai gyvenantys asmenys, gaunantys minimalų darbo užmokestį, savo mokamų mokesčių sąskaita išlaikydami atliekančius bausmę asmenis, priversti taikytis su gaunamų išmokų mažėjimu, neturėdami galimybės reikalauti geresnių gyvenimo sąlygų. Įvertinęs laikotarpį – 142 dienas, per kurias E. B. patyrė nepatogumus, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydis negali viršyti dorai gyvenančių asmenų, gaunančių minimalų darbo užmokestį – 800 Lt, pajamų, ir priteisė 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas E. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino pažeidimus laikotarpyje iki 2009 m. gegužės 13 d., nors į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo atvežtas ir 2010 m. sausio 6 d. ir išbuvo iki tų pačių metų sausio 13 d. kamerose Nr. 118 ir 373 (373 kamera yra 2-ojo korpuso pusrūsyje). Teigia, jog šiose kamerose kalėjo pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktus.

2) Teismas rėmėsi Lukiškių TI-K pateiktais 2010 m. vasario 23 d. kamerų apžiūros aktu Nr. 24-334, Lukiškių TI-K 2011 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 9-10472. Mano, kad šie įrodymai negali būti vertinami, nes kamerų apžiūra atlikta jau po skundo padavimo 2010 m. sausio 29 d. Teigia, jog teismas turėjo vadovautis Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštu Nr. S-610.209-02-20 dėl blogos 2-ojo korpuso pusrūsio kamerų būklės.

3) Teismo ekspertas R. R. balandžio 19 d. teismo posėdyje paaiškino, kad nesieja epilepsijos atsinaujinimo su įkalinimo sąlygomis. Mano, kad šis ekspertas neteisingai nustatė, ar galėjo pareiškėjui atsinaujinti epilepsija, paūmėti inkstų liga hidronefrozė. Pareiškėjas teigia, jog serga dvejomis skirtingomis ligomis: hidronefrozė – urologinė, epilepsija – neurologinė, todėl mano, kad ekspertas vienos iš šių ligų žinių turi mažiau ir negalėjo tiksliai papasakoti jų susirgimo pobūdžio ir t. t. Nurodo, jog sergantiems epilepsija asmenims priepuolius sukelti gali miego stoka, fizinis ir emocinis stresas, blykčiojančios šviesos, netvarkingai vartojami vaistai. Mano, kad ekspertas negalėjo įsigilinti į pareiškėjo sveikatos istoriją. Teigia, jog yra ne kartą vartojęs vaistus nuo nerimo, nemigos, streso (2007 m. spalio 4 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo skirti vaistai 10 parų, 2008 m. liepos 8 d. Pravieniškių 2-ose PN-AK skirti vaistai 10 parų, 2008 m. kovo 9 d. Pravieniškių 2-ose PN-AK skirti vaistai 10 parų, 2008 m. gegužės 15 d. Pravieniškių 2-ose PIM-AK skirti vaistai 10 parų, 2008 m. lapkričio 20 d. Pravieniškių 2-ose PN-AK skirti vaistai 10 parų).

4) Administracinėje byloje Nr. A438-121/2009 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 16 parų kalinimą antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2007 m. balandžio 5 d. kamerose Nr. 121 ir Nr. 313, kuriose plotas vienam asmeniui nesiekė 5 kv. m bendro kameros ploto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, nėra jokio pagrindo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas E. B. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų atlyginta 100 000 Lt neturtinė žala, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitinka Higienos normų reikalavimų dėl kiekvienam asmeniui tenkančio ploto, dėl to, kad patalpoje buvo graužikų, vabzdžių, antisanitarinės sąlygos; tokios kalinimo sąlygos neigiamai paveikė jo sveikatos būklę. Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo E. B. skundą patenkino iš dalies, priteisė E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, t. y. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2985/2012; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi šioje administracinėje byloje konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, įvertinus senaties terminą, apima laikotarpį nuo 2007 m. sausio 29 d. iki skundo pateikimo teismui 2010 m. sausio 29 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino pažeidimus laikotarpyje iki 2009 m. gegužės 13 d., nors į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo atvežtas ir 2010 m. sausio 6 d. ir išbuvo iki tų pačių metų sausio 13 d. kamerose Nr. 118 ir 373 (373 kamera yra 2-ojo korpuso pusrūsyje). Teigia, jog šiose kamerose kalėjo pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A17-217/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog pareiškėjas minėtų apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Be to, 2010 m. gegužės 4 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, jog reikalauja priteisti neturtinę žalą nuo 2003 metų iki 2009 m. gegužės 13 d. (t. I, b. l. 127). Taigi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus. Į tai atsižvelgusi, teisėjų kolegija minėtą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d.) 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:199 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas vienam žmogui.

Nagrinėjamoje byloje Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas iš esmės neginčijo fakto, jog pareiškėjui kalint šioje įstaigoje nebuvo tinkamai užtikrintas Higienos normoje HN 76:1999 įtvirtintas reikalavimas dėl kameros gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu E. B. Lukiškių TI-K iš viso kalėjo 142 dienas, iš kurių 84 dienas kalėjo kamerose, pažeidžiant higienos normomis nustatytus reikalavimus dėl ploto vienam asmeniui, kitas 58 dienas kalėjo kamerose, nepažeidžiant higienos normomis nustatytų reikalavimų dėl ploto vienam asmeniui. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas 84 dienas kalėjo kamerose, pažeidžiant higienos normomis nustatytus reikalavimus dėl ploto vienam asmeniui, neatitinka pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo buvimu kamerose, kurios neatitiko higienos normomis nustatytus reikalavimų, jo (pareiškėjo) skunde nurodomu laikotarpiu. Tokia teismo nurodyta aplinkybė taip pat neatitinka byloje pateiktų rašytinių įrodymų.

Byloje yra pateiktas Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 31 d. raštas Nr. 9-2464 (t. I, b. l. 142-144), kuriame yra pateikta informacija apie kameras, kuriose bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas (kameros numeris, plotas, kameroje laikomų asmenų skaičius, laikotarpis). Iš pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K, pažeidžiant reikalavimą dėl ploto vienam asmeniui, neįskaičiuojant tų dienų, už kurias pareiškėjui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimu buvo priteistas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2007 m. balandžio 5 d.), kalėjo 42 dienas: 2007 m. vasario 27 d.

– kameroje Nr. 106 (7,38 kv. m), (ryte – 0, vakare – 6 asmenys kameroje); 2008 m. sausio 18 d. – kameroje Nr. 105 (7,38 kv. m), (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2008 m. sausio 19 d. – kameroje Nr. 105 (7,38 kv. m), (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2008 m. sausio 20 d. – kameroje Nr. 105 (7,38 kv. m), (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2008 m. sausio 21 d. – kameroje Nr. 105 (7,38 kv. m), (ryte – 3, perkeltas į kamerą Nr. 334 – 4 asmenys kameroje); 2008 m. sausio 22 d. – kameroje Nr. 334 (7,53 kv. m), (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2008 m. sausio 23 d.

– kameroje Nr. 334 (7,53 kv. m), (ryte – 4 asmenys kameroje); 2008 m. kovo 26 d. – kameroje Nr. 118 (7,38 kv. m), (ryte – 0, vakare – 4 asmenys kameroje); 2008 m. kovo 27 d. – kameroje Nr. 118 (7,38 kv. m), (ryte – 3, perkeltas į kamerą Nr. 334 – 5 asmenys kameroje); 2008 m. kovo 28 d. iki 2008 m. balandžio 2 d. – kameroje Nr. 334 (7,53 kv. m), (ryte – 5, vakare – 5 asmenys kameroje); 2008 m. birželio 25 d. – kameroje Nr. 118 (7,38 kv. m), (ryte – 0, vakare – 5 asmenys kameroje); 2008 m. birželio 26 d. – kameroje Nr. 327 (7,65 kv. m), (ryte – 2, vakare – 4 asmenys kameroje); 2008 m. birželio 27 d.

– kameroje Nr. 327 (7,65 kv. m), (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2008 m. birželio 28 d. – kameroje Nr. 327 (7,65 kv. m), (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2008 m. birželio 29 d. – kameroje Nr. 327 (7,65 kv. m), (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2008 m. birželio 30 d. – kameroje Nr. 327 (7,65 kv. m), (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2008 m. liepos 1 d. – kameroje Nr. 327 (7,65 kv. m), (ryte – 4, perkeltas į kamerą Nr. 274 – 3 asmenys kameroje); 2008 m. liepos 2 d. – kameroje Nr. 274 (7,84 kv. m), (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2008 m. liepos 3 d.

– kameroje Nr. 274 (7,84 kv. m), (ryte – 2, vakare – 3 asmenys kameroje); 2008 m. liepos 4 d. – kameroje Nr. 274 (7,84 kv. m), (ryte – 3 asmenys kameroje); 2008 m. lapkričio 14 d. – kameroje Nr. 120 (7,38 kv. m), (ryte – 0, vakare – 5 asmenys kameroje); 2008 m. lapkričio 15 d. – kameroje Nr. 120 (7,38 kv. m), (ryte – 5, perkeltas į kamerą Nr. 264 – 4 asmenys kameroje); 2008 m. lapkričio 16 d. – kameroje Nr. 264 (7,80 kv. m), (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2008 m. lapkričio 17 d. – kameroje Nr. 264 (7,80 kv. m), (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2008 m. lapkričio 18 d.

– kameroje Nr. 264 (7,80 kv. m), (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2008 m. lapkričio 19 d. – kameroje Nr. 264 (7,80 kv. m), (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2008 m. lapkričio 20 d. – kameroje Nr. 264 (7,80 kv. m), (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2008 m. lapkričio 21 d. – kameroje Nr. 264 (7,80 kv. m), (ryte – 4 asmenys kameroje); 2009 m. vasario 11 d. – kameroje Nr. 111 (7,45 kv. m), (ryte – 5, vakare – 5 asmenys kameroje); 2009 m. vasario 12 d. – kameroje Nr. 111 (7,45 kv. m), (ryte – 5, perkeltas į kamerą Nr. 377 – 1 asmuo kameroje); 2009 m. gegužės 8 d.

– kameroje Nr. 112a (6,34 kv. m), (ryte – 1, vakare – 3 asmenys kameroje); 2009 m. gegužės 9 d. – kameroje Nr. 112a (6,34 kv. m), (ryte – 3, perkeltas į Nr. 312 – 5 asmenys kameroje); 2009 m. gegužės 10 d. – kameroje Nr. 312 (7,67 kv. m), (ryte – 5, vakare – 5 asmenys kameroje); 2009 m. gegužės 11 d. – kameroje Nr. 312 (7,67 kv. m), (ryte – 5, perkeltas į kamerą Nr. 270 – 4 asmenys kameroje); 2009 m. gegužės 12 d. – kameroje Nr. 270 (7,79 kv. m), (ryte – 2, vakare – 4 asmenys kameroje); 2009 m. gegužės 13 d.

– kameroje Nr. 270 (7,79 kv. m), (ryte – 4 asmenys kameroje).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skundo negrindė dienomis, už kurias jam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimu buvo priteistas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2007 m. balandžio 5 d.).

Taigi darytina išvada, jog byloje esančiais dokumentais (t. I, b. l. 142-144) patvirtintais laikotarpiais pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas 42 dienas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas reikalaujamas 5 kv. m dydžio gyvenamasis plotas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai darė išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindė ir tuo, kad Lukiškių TI-K kamerose jis 100 parų buvo kalinamas vienas 2-ojo korpuso pusrūsyje: 373, 382 ir 383 kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, langai supuvę, sienos pažeistos grybelio, pelėsio, daug tarakonų ir graužikų. Be to, teigė, jog daugelyje kamerų tekdavo būti kartu su rūkančiaisiais, nors pareiškėjas yra nerūkantis.

Pirmosios instancijos teismas vertino Lukiškių TI-K 2011 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 9-10472 pateiktus papildomus įrodymus (Šiluminės aplinkos parametrų matavimo protokolai, Vilniaus visuomenės sveikatos centro aplinkos tyrimų programa, Dirbtinės apšvietos matavimo protokolai, Statybos užbaigimo aktas, Cheminių tyrimų protokolas) ir paaiškinimus, kad, gavus valstybinį finansavimą, 2-ojo gyvenamojo korpuso, kuriame yra kameros Nr. 373, 382 ir 383, rekonstrukcijos darbai visiškai baigti 2010 m. gruodžio 23 d. (t. II, b. l. 20-38).

Pažymėtina, jog minėtame rašte taip pat pateikta informacija, kad 2009 metais kamerose Nr. 373, 382, 383 buvo reikalinga renovacija, patalpos buvo pripažintos avarinės būklės, bet jos atitiko minimalias higienos sąlygas (t. II, b. l. 20). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 metų sausio, balandžio ir gegužės mėnesiais kreipėsi su skundais į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris nustatė pažeidimus – temperatūra patalpose neatitiko nustatytų normų (buvo nustatyta 15.7 – 16 laipsnių temperatūra, nors turėjo būti ne mažesnė kaip 18 laipsnių), sienos pažeistos pelėsio, netinkamas kamerų apšvietimas, ir nurodė tęsti pradėtus remonto darbus, talpinti rūkančius atskirai nuo nerūkančių ir t. t. (t.

II, b. l. 37-39). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, liudijančių, kad pareiškėjas dėl antisanitarinių sąlygų ar jo patalpinimo rūkančiųjų kamerose kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė, jog pažeidimai egzistavo pareiškėjui kalint netinkamomis sąlygomis, tačiau konstatuodamas šiuos pažeidimus ir spręsdamas padarytos žalos dydžio įvertinimo klausimą, vertino juos kaip nesukėlusius ypatingų nepatogumų pareiškėjui.

Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, nurodė, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į 142 dienas, per kurias pareiškėjas patyrė nepatogumus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino ne tik pirmiau nurodytas 42 dienas, kuriomis pareiškėjui nebuvo suteiktas reikalaujamas 5 kv. m dydžio gyvenamasis plotas, bet ir pareiškėjo nurodomas 100 dienų, kuriomis pareiškėjas buvo kalinamas vienas 2-ojo korpuso pusrūsyje: 373, 382 ir 383.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas rėmėsi Lukiškių TI-K pateiktais 2010 m. vasario 23 d. kamerų apžiūros aktu Nr. 24-334, Lukiškių TI-K 2011 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 9-10472, tačiau šie įrodymai negali būti vertinami, nes kamerų apžiūra atlikta jau po skundo padavimo 2010 m. sausio 29 d. Nurodo, jog teismas turėjo vadovautis Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos raštu Nr. S-610.209-02-20 dėl blogos 2-ojo korpuso pusrūsio kamerų būklės. Pažymėtina, jog byloje yra pareiškėjo pateiktas 2009 m. kovo 25 d. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos raštas Nr. S-610, kuriuo atsakyta į 2009 m. vasario 20 d. pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 26). Tikėtina, jog būtent šiuo raštu pareiškėjas remiasi apeliaciniame skunde. Šiame rašte nurodyta, kad nuteistieji ir anksčiau skundėsi Lukiškių TI-K 2-ojo korpuso pusrūsyje esančių kamerų bloga būkle (2008 m. lapkričio 12 d., 2009 m. sausio 14 d. skundai pasitvirtino), Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba 2009 m. vasario 26 d. raštu Nr. S-409 kreipėsi į Kalėjimų departamentą prašydama informuoti, ką konkrečiai yra planuojama atlikti ir kokiais terminais, kad iš esmės pagerėtų Lukiškių TI-K 2-ojo korpuso pusrūsyje iki šiol nesuremontuotų kamerų būklė ir nebūtų pažeidžiamos nuteistųjų gyvenimo sąlygos, kaip numatoma užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę gyventi atskirai nuo rūkančiųjų. Taip pat pažymėta, kad Kalėjimų departamentas 2009 m. kovo 17 d. raštu Nr. 2S-779 informavo, jog numatoma suremontuoti rūsio, 1-ojo ir 2-ojo aukštų kameras, bus atlikti kamerų šildymo, elektros instaliacijų, vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemų remonto darbai, nesumažinus finansavimo, bus suremontuotos 45 kameros. Nurodyta, kad atlikus 2009 metais planuojamus darbus, nuteistųjų laikymo sąlygos suremontuotose kamerose iš esmės pagerėtų. Taip pat, kad Kalėjimų departamentas nurodė laisvės atėmimo įstaigų vadovams atsižvelgti į nerūkančiųjų interesus nebūti laikomais kartu su rūkančiais asmenimis. Pažymėta, kad dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija atliekama esant poreikiui.

Įvertinus 2009 m. kovo 25 d. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos rašto Nr. S-610 turinį, atsižvelgus į tai, kad jame nurodyta, jog nuteistieji ir anksčiau skundėsi Lukiškių TI-K 2-ojo korpuso pusrūsyje esančių kamerų bloga būkle (2008 m. lapkričio 12 d., 2009 m. sausio 14 d. skundai pasitvirtino), darytina išvada, kad šio rašto surašymo laikotarpiu (tuo laikotarpiu pareiškėjas kalėjo Lukiškių TI-K) Lukiškių TI-K 2-ojo korpuso pusrūsyje esančių kamerų būklė nebuvo gera.

Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. birželio 9 d. raštas Nr. 13-15-(2-1)-2-1633 (t. II, b. l. 39), kuriame nurodyta, kad 2010 m. birželio 8 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog kamerų Nr. 373, 376, 378, įrengtų Lukiškių TI-K 2-ojo korpuso pusrūsyje, lubos ir sienos pažeistos pelėsio – tai Higienos normos HN 76:2010 56 punkto pažeidimas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. vasario 26 d. rašte Nr. 13-15-(2-1)-2-539 (t. II, b. l. 40) nurodyta, kad 2010 m. vasario 4 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog kamerų Nr. 373, 382 lubos ir sienos pažeistos pelėsinio grybelio, patalpų būklė neatitinka Higienos normos HN 76:1999 13.10 punkto reikalavimo.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pripažinti atitinkančiais bylos medžiagą apelianto argumentų, esą pirmosios instancijos teismas neištyrė kai kurių jo nurodytų aplinkybių. Bendroji įstatymu nustatyta taisyklė yra ta, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 24 straipsnis, 57 straipsnio 4 dalis, 68 straipsnis, 72 straipsnis). Įstatymų leidėjo suteikta administraciniam teismui teise rinkti įrodymus teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis, 68 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalis, 81 straipsnis). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas pakartotinai nagrinėdamas bylą aktyviai naudojosi ABTĮ nuostatomis dėl aktyvaus teismo vaidmens nustatant visas bylas svarbias aplinkybes (ABTĮ 81 straipsnis) ir reikalavo iš Kalėjimų departamento, Policijos departamento, Lukiškių TI-K, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (t. II, b. l. 2, 3, 11, 91, 141, 163, 177) papildomų ir patikslinančių duomenų nagrinėjamam ginčui aktualiais klausimais apie pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K, jo sveikatos istoriją ir kt. Tokie duomenys į bylą buvo pateikti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas skunde teigia, jog jis netinkamomis sąlygomis 100 parų buvo kalinamas vienas Lukiškių TI-K 2-ojo korpuso pusrūsyje kamerose Nr. 373, 382 ir 383, į tai, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas 42 dienas kalėjo pažeidžiant reikalavimą dėl ploto vienam asmeniui (neįskaičiuojant tų dienų, už kurias pareiškėjui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimu buvo priteistas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, t. y. nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2007 m. balandžio 5 d.), į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. birželio 30 d. sprendime nurodė, jog pareiškėjas nepatogumus patyrė 142 dienas (t. III, b. l. 75), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino pareiškėjo skundo argumentus, kad pareiškėjas 100 parų buvo kalinamas vienas Lukiškių TI-K 2-ojo korpuso pusrūsyje netinkamomis sąlygomis.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta nurodyta jo teisė, dėl ko jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas patikrinti, ar pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui pinigų suma (2 000 Lt) už netinkamas kalinimo sąlygas gali būti laikoma adekvačia priemone jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Kaip jau buvo minėta, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi minėti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai vertino Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, atsižvelgė į asmenų, gaunančių minimalų darbo užmokestį – 800 Lt, pajamas.

Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad buvo pažeista jo sveikata. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsinaujino epilepsijos priepuoliai, paūmėjo inkstų ligos, kad dėl sveikatos sutrikimų pareiškėjas gydėsi ligoninėje. Pažymėtina, kad pažeista asmens sveikata – viena fundamentaliausių neturtinių vertybių ir vienas reikšmingiausių bei labiausiai saugomų gėrių (žr. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo preambulę).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, kurių pagrindu jis teigia, kad dėl šioje byloje nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 29 d. iki 2009 m. gegužės 13 d., buvo pažeista jo sveikata, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui sutriko sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 29 d. iki 2009 m. gegužės 13 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas kairio inksto akmenlige ir epilepsija serga nuo vaikystės. Medicininių dokumentų išrašai patvirtina, kad pareiškėjui kalint jo sveikatos būklė buvo stebima, atlikti tyrimai, skirtas gydymas. Teisminio nagrinėjimo metu specialistas paaiškino, kad ligos, kuriomis serga pareiškėjas, yra lėtinės, patvirtino, kad susieti šios ligos su pareiškėjo patiriamu stresu ir nervine įtampa bei šaltomis ir prirūkytomis patalpomis negalima, nes, šiom ligom būdingi paūmėjimai ir remisijos nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų; prastos gyvenimo sąlygos įkalinimo vietoje, patirta nervinė įtampa ir stresas epilepsijos ir inkstų hidronefrozei bei akmenligės paūmėjimai medicininiu požiūriu įtakos nedaro. Teismas nustatė, jog teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadas, kad sveikatos būklės pablogėjimas ir nervinė įtampa atsirado dėl prastų kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl sukeltų pasekmių sveikatai teismo buvo vertinamos kaip neįrodytos, nepagrįstos ir į jas neatsižvelgta sprendžiant žalos dydžio nustatymo klausimą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokia teismo išvada nesutinka. Mano, jog teismo ekspertas R. R. neteisingai nustatė, ar galėjo pareiškėjui atsinaujinti epilepsija, paūmėti inkstų liga hidronefrozė. Pareiškėjas teigia, jog serga dvejomis skirtingomis ligomis: hidronefrozė – urologinė, epilepsija – neurologinė, todėl mano, kad ekspertas vienos iš šių ligų žinių turi mažiau ir negalėjo tiksliai papasakoti jų susirgimo pobūdžio ir t. t. Nurodo, jog sergantiems epilepsija asmenims priepuolius sukelti gali miego stoka, fizinis ir emocinis stresas, blykčiojančios šviesos, netvarkingai vartojami vaistai. Mano, kad ekspertas negalėjo įsigilinti į pareiškėjo sveikatos istoriją. Teigia, jog yra ne kartą vartojęs vaistus nuo nerimo, nemigos, streso (2007 m. spalio 4 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo skirti vaistai 10 parų, 2008 m. liepos 8 d. Pravieniškių 2-ose PN-AK skirti vaistai 10 parų, 2008 m. kovo 9 d. Pravieniškių 2-ose PN-AK skirti vaistai 10 parų, 2008 m. gegužės 15 d. Pravieniškių 2-ose PIM-AK skirti vaistai 10 parų, 2008 m. lapkričio 20 d. Pravieniškių 2-ose PN-AK skirti vaistai 10 parų).

Dėl epilepsijos teismo ekspertas R. R. 2012 m. balandžio 19 d. teismo posėdžio metu (t. III, b. l 60-62) pažymėjo, kad epilepsija pareiškėjui diagnozuota nuo 1969 metų, po to sekė ilgas laikotarpis, kai epilepsijos priepuolių nebuvo, priepuoliai atsinaujino nuo 2004 metų. Teigė, jog negali susieti epilepsijos priepuolių atsinaujinimo su situacija, kai asmuo buvo laisvės atėmimo vietoje, kur buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, kadangi yra daug ligonių, kurių situacijos yra panašios, nors jie gyvena laisvėje. Pabrėžė, jog prirūkyta ir ankšta patalpa įtakos epilepsijos priepuoliams atsirasti tikrai neturėjo. Nurodė, kad nuolatinis stresas ir nervinė įtampa negali būti siejama su epilepsijos priepuolių padažnėjimu, nes yra žmonių, kurie yra gydomi, nepatiria jokių stresų ir įtampos, tačiau tie priepuoliai kartojasi ir net dažnėja.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal bylos duomenis pareiškėjas kalėjo nuo 2003 metų, jam buvo apribota laisvė. Įvertinus išdėstytus teismo eksperto parodymus, bylos medžiagą, pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei pateiktus duomenis, darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad būtent netinkamos sąlygos kalinimo įstaigoje nuo 2007 m. sausio 29 d iki 2009 m. gegužės 13 d. buvo tas veiksnys, lėmęs epilepsijos priepuolių atsinaujinimą pareiškėjui nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. kad pareiškėjui nurodomą stresą ir nervinę įtampą kėlė vien tik netinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjo pateikti įrodymai ir nurodytos aplinkybės apie jam skirtus vaistus 2007 m. balandžio 19 d., 2007 m. spalio 5 d., 2009 d. kovo 9 d., nepatvirtina, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui buvo paskirti vaistai.

Teismo ekspertas R. R. taip pat nurodė, kad, kalbant apie inkstų ligas, tai tik pielonefritas (pūlinis inkstų geldelių uždegimas) ir glomerulonefritas galėtų būti iššaukti netinkamų gyvenimo sąlygų. Šioms ligoms gali daryti įtakos šaltos ir drėgnos patalpos bei prastas maistas, nes tai infekcinės ligos. Minėtos ligos labai susijusios su žmogaus imunitetu ir atsparumu, todėl prastos sąlygos galėtų lemti ligų paūmėjimus. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nuo gimimo serga inkstų hidronefroze, t. y. liga, kai ligoniui yra prasiplėtusi šlapimo surenkamoji sistema (geldelių, taurelių). Segant šia liga pasireiškia urostazė (šlapimo susilaikymas) bei metaboliniai medžiagų apykaitos sutrikimai, dėl kurių vėliau atsirado inkstų akmenligė. Teigė, jog mokslinėje medicinos literatūroje minimi įvairūs, inkstų akmenligę sukeliantys faktoriai, nuo genetinių iki toksinių, tačiau ten nėra paminėtos tokios priežastys, kaip infekcija ar peršalimas. Nurodė, kad inkstų akmenligė yra lėtinė ir progresuojanti liga, kurios priepuolių ar paūmėjimo dažnumai pasireiškia kiekvienam individualiai. Teigė, jog inkstų akmenligės priepuolių padažnėjimo susieti su pareiškėjo patiriamu stresu ir nervine įtampa bei ankštomis, šaltomis ir prirūkytomis patalpomis negali, nes šiai ligai nepriklausomai nuo sąlygų būdingi paūmėjimai ir remisijos. Dėl pielonefrito ekspertas taip pat pažymėjo, jog medicininiuose dokumentuose trūksta įrašų apie ūmų minėtos ligos periodą, nėra ligos pagrindimo.

Lietuvos vyriausiajam teismui buvo pateikti papildomi dokumentai. Iš pateikto Santariškių klinikos Urologijos centro direktoriaus prof. F. J., doc. A. Č. rašto (t. III, b. l. 111) matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas konsultuotas gydytojos urologės A. Č., nustatyta diagnozė: kairiojo inksto akmuo, lėtinis pielenefritas, būklė po kairiosios pieloplastikos; paskirtas operacinis gydymas, vaistai. Taigi iš šio rašto matyti, kad pareiškėjui buvo nustatytas lėtinis pielenefritas. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui buvo diagnozuotas lėtinis pielenefritas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo eksperto parodymus, byloje esančius dokumentus, pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei pateiktus duomenis iš Santariškių klinikos Urologijos centro, konstatuoja, kad daryti išvadą, jog dėl byloje nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2007 m. sausio 29 d iki 2009 m. gegužės 13 d. (142 dienos) pareiškėjas susirgo pielenefritu, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir nustatant patirtos žalos dydį, būtina atsižvelgti į buvusią pareiškėjo sveikatą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 29 d iki 2009 m. gegužės 13 d., t. y. kad pareiškėjas kairio inksto akmenlige ir epilepsija serga nuo vaikystės, ta prasme, jog pareiškėjas dėl tokios sveikatos būklės patyrė didesnius nepatogumus.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (142 dienos), į pareiškėjo sveikatos būklę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Lt suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme) ir yra priežastiniame ryšyje su šiais aktais, atlyginti adekvačia suma laikytina 5 000 Lt suma (CK 6.250 straipsnis). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 100 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui E. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 5 000 (penki tūkstančiai) Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė