2015-11-10 Nr. AB-21626-3-62-3-01566-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2198-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01566-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 144 810,10 Eur (500 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui už netinkamų terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų sudarymą laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. spalio 24 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. spalio 24 d. (skundo įteikimo Marijampolės PN administracijai diena), jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos. Atliekant laisvės atėmimo bausmę pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kuris turėtų būti didesnis negu 4 kv. m vienam asmeniui. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, vienam nuteistajam realiai teko mažesnis negu 3 kv. m ploto, įskaitant lovų bei baldų plotą. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo apie 100 kv. m, tačiau jame vienu metu vaikščiodavo iki 360 asmenų. Be to, daugelis nuteistųjų rūkydavo gyvenamosiose, taip pat bendro naudojimosi patalpose ir nerūkantis pareiškėjas privalėjo gyventi kartu su rūkančiais bei kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nerūkantiems nebuvo suteiktos atskiros gyvenamosios patalpos, o rūkantiems nebuvo įrengtos rūkymo vietos su priverstine ventiliacija. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tualeto patalpos mažos, praustuvėse bėga tik šaltas vanduo. Tualetai skirti naudotis 80 asmenų, nėra įrengtos kabinos, negalima užsidaryti durų. Tualeto patalpa visiškai nevėdinama. Dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę 3 valandas ir per šį laiką privalo nusiprausti 80 nuteistųjų. Tualetinio popieriaus ritinėlis duodamas vienas mėnesiui ir tai aiškiai per mažai. Be to, tualetinis popierius labai blogos kokybės. Gyvenamosiose patalpose labai bloga ventiliacija, todėl patalpoje didelė drėgmė, o džiovyklos patalpos, skirtos drabužiams išdžiovinti, labai mažos. Be to, gyvenamosiose patalpose veisiasi tarakonai. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad pataisos namuose tiekdavo mažai kaloringą maistą ir dėl to jo nukrito jo svoris.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į skundą (b. l. 15–20) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2010 m. gegužės 27 d. 2010 m. birželio 2 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu buvo paskirtas gyventi į 5 būrį 51 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Patalpos plotas 51,42 kvadratinių metrų. Patalpoje įrengta 16 gyvenamųjų vietų. 2012 m. rugsėjo 26 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu buvo pervestas į 16 būrį 161 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 16 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje.

Patalpos plotas 59,46 kvadratinių metrų. Patalpoje įrengta 19 gyvenamųjų vietų. Vėliau, 2013 m. gruodžio 16 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas bausmei atlikti į 5 būrį 51 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Patalpos plotas 51,42 kvadratinių metrų. Patalpoje įrengta 16 gyvenamųjų vietų. 2014 m. rugsėjo 8 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas bausmei atlikti į 10 būrį 101 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 10 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje.

Patalpos plotas 46,82 kvadratinių metrų. Patalpoje įrengta 15 gyvenamųjų vietų. Atsakovas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte numatyta, kad nuteistiesiems privaloma užtikrinti ne mažesnį kaip 3,1 kv. m gyvenamąjį plotą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Ši teisės aktų nuostata galioja nuo 2010 m. balandžio 26 d. Iki tol minimaliam patalpų plotui galiojo Lietuvos higienos normos HN 76:1999, kurioje buvo įtvirtintas reikalaujamas užtikrinti ne mažesnis nei 3 kv. m patalpų plotas vienam nuteistajam.

Pareiškėjui jo skunde minimu laikotarpiu realiai buvo užtikrintas 3,1 kv. m gyvenamasis plotas. Be to, būriui priskirtų nuteistųjų skaičius yra teoriškai maksimalus, bet praktikoje beveik niekada nepasiekiamas, nes dalis nuteistųjų pastoviai būna baudos izoliatoriuje, ilgalaikiuose pasimatymuose. Atsakovas taip pat nurodė, kad 10 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir vienas pisuaras. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Gyvenamoji patalpa, kurioje gyvena pareiškėjas, visiškai suremontuota, pakeisti langai. Prausykloje yra įrengtas dušas, penki šalto vandens čiaupai.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad nuteistiesiems kartą savaitėje turi būti sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriama atskiras nuo 45 minučių iki 2 valandų 30 minučių laikas dušinėje. Minėtoje patalpoje įrengta 15 vandens maišytuvų. 10 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką gali naudotis šeštadieniais nuo 9 val. 30 min. iki 12 val. Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu įrengimo kiekvieno būrio patalpose. Be to, būrys, kuriame pareiškėjas atlieka bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį.

Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas, gali įsidarbinti ir kasdien dirbti įmonėje prie Marijampolės pataisos namų. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip 10 socialinės reabilitacijos programų. Atsakovas taip pat akcentavo, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai nenumato pareigos kaupti duomenis apie rūkančius asmenis. Teisės aktai taip pat nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Dėl to visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būrių patalpose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad lokaliniame sektoriuje yra įrengti dar 3 sanitariniai ir higienos mazgai, todėl nuteistųjų sanitariniai reikalavimai užtikrinami pilnumoje. Marijampolės PN laikomiems nuteistiesiems tualetinis popierius išduodamas vadovaujantis 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis – 1 rulonas 1 mėnesiui. Esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms, vadovaujantis protingumo kriterijumi, papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo klausimas sprendžiamas individualiai.

Dėl papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų administraciją nesikreipė. Be to, teisės aktai nenumato neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Jeigu poreikis yra didesnis už įstatymo numatytas galimybes, nuteistasis gali norimas priemones įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas parduotuvėje. Patalpų atitikimas higienos normoms: atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t. yra periodiškai tikrinamas valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pastebėjęs tokius pažeidimus nedelsiant į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau to niekada nedarė. Pareiškėjo atveju negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, nes higieninės sąlygos yra geros, pareiškėjas didžiąją paros dalį gali laisvai naudotis eile kitų patalpų ir erdvių, vaikščioti lokalinio sektoriaus kieme, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui. Be to, Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. 2014 m. gegužės 13 d. tokį patikrinimą nuteistųjų būryje Nr. 10 pagal kito nuteistojo skundą atliko ir išvadoje higienos normos HN 76:2010 pažeidimų minėtos institucijos atstovai nenustatė.

Patikrinimo metu buvo matuoti natūralios ir dirbtinės šviesos koeficientai, šiluminės aplinkos parametrai, tikrinta maisto energetinė vertė, tarakonų ir graužikų nebuvo pastebėta. Nuteistojo teiginiai dėl parazitų buvimo neturi pagrindo, nes čiužiniai dezinfekuojami aukštoje temperatūroje, o pastebėjus tarakonų problema operatyviai sprendžiama išduodant specialias gaudykles. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų direktorių, prašydamas jį pervesti į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose vienam nuteistajam tektų didesnis santykinis gyvenamojo ploto dydis.

Taip pat dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos susijusiais su laikymo sąlygų pažeidimais į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas taip pat nesikreipė. Taip pat šiais klausimais pareiškėjas nesikreipė ir į būrio viršininką.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu (b. l. 71–79) pareiškėjo A. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka už tyčinių nusikaltimų padarymą. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią jis patyrė atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis bei darė išvadą, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti Lietuvos Respublikos piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių, asmenų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Teismas taip pat vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsnių, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnio, BVK 5 straipsnio 3 dalies normomis.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t. t., bet ir pačios žalos realiu padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, pavojų gyvybei neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.).

Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 1 dalies normos prasmę, teismas pabrėžė, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, o jų sąrašas nėra baigtinis.

Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Teismas rėmėsi 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 111.1 punktu, kuris nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, ir 111.2 punktu, kuris nustatė ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. spalio 24 d. (atsakovas ginčo situacijoje neprašo taikyti ieškinio senaties instituto) terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu gyveno Marijampolės pataisos namų 5 būrio 1 brigados, 10 būrio 1 brigados ir 16 būrio 1 brigados gyvenamosiose patalpose. Įvertinus minėtose patalpose numatytų gyvenamųjų vietų skaičių ir patalpų plotą, matyti, kad skunde minimu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus netgi didesnis negu 3,1 kv. m minimalus gyvenamasis plotas.

Atsakovo pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas gyveno 51,42 kv. m patalpoje (16 vietų), 59,46 kv. m patalpoje (19 vietų) ir 46,82 kv. m patalpoje (15 vietų) (ABTĮ 57 str.). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų prasme yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Be to, ir iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusios Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte (2 lentelė), nustatant ploto normą vienam asmeniui, taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui.

Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio (brigados) gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant tik bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas ir neatsižvelgiama vertinant minimalaus ploto užtikrinimą vienam nuteistajam (ABTĮ 57 str.). Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija).

Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Taigi, dėl aukščiau išdėstytų argumentų teismas laikė nepagrįstu pareiškėjo skundo teiginį, kad jam turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 4 kv. m gyvenamasis plotas (ABTĮ 57 str.). Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjo skunde minimu laikotarpiu pataisos namų administracija realiai užtikrino jam 3,1 kv. m minimalų gyvenamąjį plotą bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nebuvo pažeista (ABTĮ 57 str.).

Administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl to atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis – t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis. Be to, administracinėje byloje taip pat nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose bendrosios sąlygos – t. y.

ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, vaikščioti apie 470 kv. m kieme (pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pasivaikščiojimo kiemas tik 100 kv. m ploto), taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t. t.

Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku (iš esmės nakties metu). Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą plotą, tačiau atitinkantį minimalius teisės aktų reikalavimus, kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 57 str.).

Teismui pateikti duomenys ir ginčo situacijos teisinis reglamentavimas davė pagrindą išvadai, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 258 punkte nustatyta pareiga administracijai sudaryti sąlygas nuteistiesiems 1 kartą savaitėje nusiprausti po karštu dušu. Kiekvienam būriui skiriama nuo 45 min. iki 2 val. 30 minučių laikas duše. Pataisos namų dušinėje įrengta 15 maišytuvų. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato dušo patalpų įrengimo kiekviename būryje, todėl atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens nebuvimo būrio patalpose. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas pažeidė šį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius samprotavimus apie naudojimosi dušu trukmę, teismui taip pat nepateikė. Be to, ir 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktas administraciją įpareigoja sudaryti galimybę į savaitę tik vieną kartą per savaitę praustis duše.

Galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato pataisos namuose skirstyti nuteistuosius į rūkančių ir nerūkančių kategorijas bei nenumato šių kategorijų asmenų izoliavimo tarpusavyje. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose. Atsakovas nurodė, kad visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Atsakovas nėra gavęs iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose. Teismas pabrėžė, kad savo teiginiams pagrįsti ir pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmesti kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Atsakovas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose nuteistiesiems tualetinis popierius išduodamas vadovaujantis 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nustatytu teisiniu reglamentavimu – 1 rulonas 1 mėnesiui. Teismas atkreipė dėmesį, kad esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms, papildomas tualetinio popieriaus išdavimo klausimas sprendžiamas individualiai, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas šiuo klausimu kreipėsi į administracijos atstovus. Be to, pareiškėjas gali norimas higienos priemones įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas parduotuvėje. Taigi, administracijos atstovai tik vykdė teisės aktų reikalavimus ir tai negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti. Apie blogą tualetinio popieriaus kokybę pats pareiškėjas teismui jokių įrodymų taip pat nepateikė. Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtino, kad tualetai įrengti atskirose patalpose ir atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose tualetų patalpose įrengti klozetai bei pisuarai ir iš nuteistųjų nebuvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, reikia laukti eilėje ir pan. Be to, lokaliniame sektoriuje yra dar 3 sanitariniai higienos mazgai, todėl sanitariniai reikalavimai užtikrinami. Teismas akcentavo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja šių patalpų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Tiek Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, tiek ir Higienos norma HN 76:2010 taip pat nereglamentuoja džiovyklos bei kitų pagalbinių patalpų ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad neturtinę žalą patyrė dėl blogos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose, taip pat parazitų (tarakonų) buvimo. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose bausmės atlikimo patalpos iš esmės atitinka 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Paminėtoje higienos normoje numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas savo teiginiams paneigti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie deguonies trūkumą, parazitų buvimą nepateikė. Atsakovo atsiliepimo į skundą argumentai, 2014 m. gegužės 16 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akto Nr. PT-154, Paslaugų teikimo sutarties ir jos priedų duomenys davė pagrindą išvadai, kad specialistams atlikus patikrinimą, jokių esminių minėtos higienos normų pažeidimų nenustatyta. Patalpos nuolat ventiliuojamos, temperatūros rėžimo pažeidimų nenustatyta, apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dalyje patalpų nuolat atliekamos dezinsekcijos ir deratizacijos procedūros. Be to Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara. Taigi, šioje dalyje pareiškėjo teiginius teismas vertino kaip neįrodytus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad laisvės atėmimo įstaigoje jis buvo labai blogai maitinamas, nukrito jo svoris, buvo skiriamos labai mažos ir nekaloringo maisto porcijos. Atsakovas kategoriškai nesutiko su tokio pobūdžio argumentais ir pabrėžė, kad jie neatitinka tikrovės. Visuomenės sveikatos centro atstovai patikrinimų metu jokių nuteistųjų maitinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų nenustatė. 2014 m. gegužės 16 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akto Nr. PT-154 duomenys taip pat patvirtino, kad maisto porcijos bei kaloringumas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas akcentavo, kad iki 2014 m. liepos 1 d. nuteistieji įstaigoje buvo maitinami pagal valgiaraščius, patvirtintus 2011 m. balandžio 29 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-138. Nuo 2014 m. liepos 1 d. nuteistiesiems maistas patiekiamas vadovaujantis 2014 m. kovo 28 d. Kalėjimų departamento įsakymu Nr. V-138 patvirtintais valgiaraščiais, laikantis šiuose valgiaraščiuose nurodytų patiekalų pavadinimų ir svorio gramais, dienos maisto davinio cheminės sudėties ir energetinės vertės. Patikrinimo metu jokie paminėtų teisės aktų pažeidimai nenustatyti, o pareiškėjas apie kalorijų kiekį jokių įrodymų teismui nepateikė. Taip pat byloje esantys medicininiai duomenys nepatvirtino pareiškėjo teiginių apie svorio sumažėjimą dėl nekaloringo maisto vartojimo.

Atsižvelgdamas į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir remdamasis Konvencijos 3 straipsniu, EŽTT praktika, teismas pažymėjo, kad pagal nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas taip pat pagrįstai ginčo situacijoje akcentavo ir bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrąsias sąlygas – t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus ribose bei galimybes užsiimti leistina veikla.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis – t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis (ABTĮ 57 str.). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra ir jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir t. t., kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui.

Kaip jau buvo paminėta, pats pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Darydamas šią išvadą teismas ėmė domėn ir tai, kad pareiškėjas nuo 2001 metų sistemingai tyčia darė nusikaltimus, todėl jis turėjo objektyvią galimybę suvokti, jog už tyčinių smurtinių nusikaltimų darymą jis bus patalpintas į tardymo izoliatorių ir vėliau į pataisos namus – t. y. iš dalies ir jo sąmoningi (tyčiniai) neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl gyvenimo (įkalinimo) sąlygų pablogėjimo (CK 6.282 str. 1 d.).

Teismui pateiktų pažymų duomenys nepatvirtino pareiškėjo teiginių apie jo išvardintus pergyvenimus, sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Minėtų pažymų duomenys tik patvirtino, kad pataisos namuose pareiškėjas sistemingai (užfiksuoti 4 kartai) vartoja draudžiamas narkotines bei psichotropines medžiagas. Taigi, tai patvirtino, kad teismui nebuvo pateikta jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių tiesiogine priežastimi būtų bausmės atlikimo sąlygos bei tenkantis gyvenamasis plotas.

Teismui pateikti duomenis kaip tik patvirtino, kad pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją ir neprašė perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, taip pat neprašė ilginti naudojimosi dušu termino, nepranešė apie rūkančius gyvenamosiose patalpose ir t. t. Aukščiau išdėstytos teisiškai reikšmingos aplinkybės davė pakankamą pagrindą išvadai, kad Marijampolės pataisos namai veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali atsirasti ir atsakomybė. Dėl to pareiškėjo skundas pilnoje apimtyje atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str. 88 str. 1 p.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėjas A. D. apeliaciniu skundu (b. l. 84–85) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėjamąjį laikotarpį iki trejų metų nuo skundo padavimo dienos. Savo skunde pareiškėjas prašė skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą. Pareiškėjas iš viso neprašė vadovautis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos žmogaus teisių teismo praktikai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus atmetė nemotyvuotai, tai neatitinka realybės Marijampolės PN. Teismas nenurodė, kodėl atsisakė vadovautis Europos žmogaus teisių teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. D. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atsakovas yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo ir pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu), dėl kurių laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos Marijampolės pataisos namuose neatitiko teisės aktų reikalavimų, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Marijampolės pataisos namai veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. Nesant neteisėtų veiksmų, negali atsirasti ir atsakomybė, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė pakankamai aiškių ir detalizuotų paaiškinimų dėl, jo teigimu, netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose: jo skunde nurodyti tik bendro pobūdžio teiginiai, nenurodoma, kokie konkretūs duomenys galėtų pagrįsti jo teiginius. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pareiškėjo ribotas galimybes rinkti įrodymus ir įpareigojo atsakovą pateikti išsamų atsiliepimą į pareiškėjo skundą, oficialų dokumentą, patvirtinantį pareiškėjui tekusio ploto paskaičiavimą laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki skundo teismui pateikimo dienos (2014 m. spalio 24 d.), duomenis apie pareiškėjo sveikatos, emocinę būklę ginčo laikotarpiu (sveikatos istorijos išrašą ar pan.) bei visus turimus, su ginčo dalyku susijusius, dokumentus (b. l. 2). Atsakovas, vykdydamas minėtą pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, pateikė su ginčo dalyku susijusius dokumentus (b. l. 15–58), atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Iš teismo procesinių dokumentų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų, ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus reikšmingus įrodymus, jo padarytos išvados, su kuriomis teisėjų kolegija nesutikti neturi pagrindo, pagrįstos minėtų įrodymų visumos vertinimu.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo teiginius, pažymėtina, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai arba kodėl jo išvados dėl pareiškėjo skundo teiginių yra nepagrįstos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki trejų metų nuo skundo padavimo dienos: pareiškėjas reiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki skundo pateikimo dienos, t. y. 2014 m. spalio 24 d., atsakovas neprašė šiam reikalavimui taikyti ieškinio senaties, todėl pirmosios instancijos teismas vertino visą laikotarpį, kuriuo, pareiškėjo teigimu, neturtinė žala buvo padaryta.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta minimalia pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinčia tekti gyvenamųjų patalpų ploto norma – 3,1 kv. m.

Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos, nesant viešosios atsakomybės sąlygų. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetus, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, nėra reikšmingi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai aiškinęs ir taikęs materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan