2020-09-09 Nr. AB-16426-3-61-3-02366-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-560-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02366-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2020 m. birželio 8 d. raštą Nr. 49SF-853-(14.49.104) (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Skyrių toliau vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal pareiškėjos 2019 m. gegužės 27 d. prašyme Reg. Nr. 499F-2422, 2020 m. vasario 21 d. prašyme Reg. Nr. 499F-788, 2020 m. vasario 25 d. prašyme Reg. Nr. 499F-844, 2020 m. birželio 29 d. prašymuose Nr. 49GF-2302 ir Nr. 49GF-2303 išreikštą valią.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio ir 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad iš pareiškėjos skundo turinio ir reikalavimo matyti, kad pareiškėja siekia, kad būtų panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. birželio 8 d. raštas Nr. 49SF-853-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame pakartotinai įvertinta nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 5581 dokumentacija, priminta, jog NŽT 2015 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 49S-297 pareiškėjai buvo suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai Vilniaus mieste bei informuojama, jog pareiškėjai nuosavybės teisės galėtų būti atkuriamos tik suteikiant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį / lygiaverčius miško sklypą / sklypus arba pinigais.

Įvertinęs Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Sprendimo turinį, teismas padarė išvadą, kad ginčas dėl Sprendimo turi būti nagrinėjamas pagal privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendime yra nurodyta jo apskundimo tvarka – Sprendimas gali būti skundžiamas NŽT direktoriui.

III. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą Regionų apygardos administraciniam teismui spręsti iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėja teigia, kad Raštas neturi nieko bendra su Žemės reformos įstatymo reguliavimo sritimi, todėl ir teismo motyvai dėl šiame įstatyme nustatytos apskundimo tvarkos taikymo yra nepagrįsti. Pareiškėjos vertinimu, tiek iš Rašto turinio, tiek iš skundo argumentų matyti, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, kurios jokios privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nenustato.

Vadovaudamasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatomis, pareiškėja nurodo, kad buvusio savininko turėtos žemės plotas, vieta, paskirtis, pretendento giminystės ryšys su buvusiu savininku, pretendento valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išimtinai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančio Vyriausybės nutarimo reguliuojami teisiniai santykiai, o kuomet pretendento valia jis įtraukiamas arba jį yra atsisakoma įtraukti į atitinkamo žemės reformos žemėtvarkos rengimo procesą, tai jau yra Įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių sritis. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja teigia, jog pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalis pretendentai skundžia sprendimus įtraukti juos ar neįtraukti į atitinkamo projekto rengimą, visus to projekto rengimu metu priimamus dokumentus (susirinkimų protokolus, matavimus ir pan.).

Pareiškėja pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjai nustatė Įstatymo 18 straipsnio, reglamentuojančio skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, nors pareiškėjos skundžiamas atsakovo sprendimas yra nesusijęs su minėto įstatymo reguliuojamais teisiniais santykiais. Taigi, pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai pritaikė teisės normą, bet ir nesant teisinio pagrindo apribojo pareiškėjos teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos teisę.

Pareiškėjos įsitikinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai visus nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius prilygina žemės reformos teisiniams santykiams, nes net nesigilina kas ta žemės reforma yra ir koks jos santykis su nuosavybės teisių atkūrimo sritimi, todėl atitinkamai visiems NŽT teritorijų skyrių priimamiems sprendimams taiko neva privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką, remdamiesi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, net ir tais atvejais, kai priimti sprendimai neturi nieko bendra su žemės reforma.

Pareiškėja pabrėžia, kad skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to savo nutartyje nepasisakė, todėl, jeigu ateityje dėl šių priemonių netaikymo pareiškėjai bus padaryta žala, pareiškėja atitinkamai įgys teisę tokios žalos atlyginimo reikalauti iš Lietuvos Respublikos, nes būtent pirmosios instancijos teismas neužtikrino pareiškėjos teisių gynybos ir sudarė sąlygas atsakovo piktnaudžiavimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėja, nesilaikydama privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kreipėsi į administracinį teismą, todėl jos skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Pareiškėja atskirajame skunde su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, teigdama, kad skundžiamas atsakovo Raštas yra nesusijęs su Žemės reformos įstatymo reguliuojamais teisiniais santykiais, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai visus nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius prilygina žemės reformos teisiniams santykiams.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra įtvirtinta ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje. Išimtis yra nustatyta ABTĮ 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-697-525/2017).

Pagal ABTĮ 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010; 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-306-1062/2020).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis (tiesiogiai), o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-697-525/2017).

Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka, pagal kurią skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja NŽT teritoriniai padaliniai. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, NŽT teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami NŽT vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog skundas NŽT vadovui paduodamas per 20 darbo dienų nuo skundžiamo NŽT teritorinio padalinio sprendimo priėmimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleidžia nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias NŽT vadovas pripažįsta svarbiomis, šis terminas NŽT vadovo sprendimu gali būti atnaujintas. NŽT vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka (18 str. 4 d.). Taigi, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patenka į ABTĮ 26 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-317-438/2019).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką ir teisinį reguliavimą, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar skundžiamas Raštas patenka į Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies taikymo sritį. Iš Rašto turinio matyti, kad juo pareiškėjai nurodyta, jog ji pasinaudojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatyta nuostata ir valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitė 2015 m. vasario 20 d. prašymu, kuriuo nurodė, kad už valstybės išperkamą žemę nuosavybės teisės butų atkurtos suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai, o už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Rašte nurodyta, kad Skyrius informuoja, jog pareiškėjai nuosavybės teisės galėtų būti atkuriamos tik suteikiant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį/lygiaverčius miško sklypą/sklypus arba pinigais. Be to, pareiškėjai išaiškinta, kad pareiškėja, ne vėliau kaip per 30 dienų nuo Rašto gavimo, turi nurodyti rajonus ir kadastro vietoves, kuriose pareiškėja pageidauja gauti lygiaverčius miško sklypus, o per nurodytą terminą kadastro vietovės/vietovių nenurodžius, nuosavybės teisės bus atkuriamos pinigais.

Įvertinusi Rašto turinį, taip pat pareiškėjos skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su nuosavybės teisės atkūrimo būdu ir nurodo, kad Raštu buvo pakeista jos valia. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčas dėl Rašto panaikinimo priskirtinas ginčams dėl administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, kilusiems iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, todėl jam taikoma privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį.

Dėl pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, todėl nėra pagrindo spręsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad pareiškėja kreipėsi į teismą prieš tai nepasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl pagrįstai teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys