2017-01-04 Nr. AB-282-3-61-3-04451-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-497-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04451-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. Š. 2014 m. spalio 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ( b. l. 1-9, 14), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr.12-01-1632 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM), neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės pensijos dalį -796,01 Lt, susidariusią taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, bei neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5075,16 Lt, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas), neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės pensijos dalį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, taip pat neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinės pensijos dalį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (b. l. 39–40).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui nuo 2010 m. sausio 1 d. jam mokama sumažinta 2005 m. vasario mėnesį paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija). Skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsniais, teisinės valstybės, teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą principais, asmens teise gauti paskirtą pensiją. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų teisės į socialinę apsaugą ir nuosavybę aspektai (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai), Akcentavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo valstybinių pensijų gavėjams kilusių praradimų dėl paskirtų valstybinių pensijų mažinimo ir nenustatė praradimų kompensavimo mechanizmo, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas 2012-2013 metams buvo pratęstas tik valstybinių pensijų gavėjams. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, kad turi teisę reikalauti teismine tvarka susigrąžinti susidariusias valstybinės pensijos nepriemokas, kurias išmokėti atsakovas atsisako.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 42–43) KAM paaiškino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), todėl šia apimtimi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. KAM neprieštaravo, kad būtų patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, priteisimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu (b. l. 64–66) pareiškėjo R. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis 487,41 Lt ( KAM 2006 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. VP-46, b. l. 54) nuo 2012 m. sausio mėnesio buvo mažinamas pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnius (Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybos 2015 m. gegužės 20 d. pažyma Nr. PAS-308,b. l. 44–45)). KAM, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 9 d. prašymą kompensuoti sumažintą valstybinės pensijos dalį (b. l. 49), 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendime Nr. 12-01-1632 nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius, kad pagal Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, o valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo KAM galės išmokėti, kai bus priimti sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai (b. l. 10, 46).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo dalį, dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, atmetė kaip nepagrįstą.

Spręsdamas pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, teismas pažymėjo, kad nors Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, tačiau nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923). Remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Valstybinės pensijos kompensuojamoji suma išmokama 2016–2018 metais įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu atsakovas Lietuvos valstybė yra prisiėmęs įsipareigojimą sugrąžinti pareiškėjui kompensuojamos valstybinės pensijos dalį ir šio įsipareigojimo vykdymo terminų bei tvarkos nepažeidžia, teismas nusprendė, kad pasikeitus aplinkybėms, neliko ginčo dalyko. Konstatavęs, kad pareiškėjo turtinės teisės nėra pažeidžiamos, teismas šią skundo dalį atmetė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio, 22 straipsnio 1 dalies, 88 straipsnio 1 punkto normomis.

III. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 70–74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose, kuriose skundai dėl valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, buvo patenkinti. Apeliantas mano, kad jo skundo reikalavimas dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo turėjo būti patenkintas visiškai. Teismas nesivadovavo Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pensija buvo paskirta ir mokama teisėtai, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmoka būtų mokama ir toliau. Neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas nuo 2012 m. sausio 1 d. diskriminuoja pareiškėją (pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėją) kitų pensijų Lietuvoje gavėjų atžvilgiu.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime (b. l. 82–83) į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Be to, pažymėjo, kad atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui, neprieštaravo dėl pareiškėjo skundo tenkinimo ta apimtimi, kad pareiškėjui būtų priteista valstybinės pensijos dalis, neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, tačiau sutinka su teismo sprendimo motyvais, kad valstybė šią pensijos dalį pareiškėjui turi grąžinti pagal priimtą Kompensavimo įstatymą, o pensijos dalis, neišmokėta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, neišmokėta teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčui aktualiu laikotarpiu buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) ir 5 straipsnio 1 dalį (1 mėn. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.)

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo skundą atmetė visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo nurodytomis nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų normomis, atmesdamas skundą, nepagrįstai neapgynė pareiškėjo pažeistos teisės į nuosavybę (paskirtos valstybinės pensijos neišmokėtą dalį).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti 2012-2013 m. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) taikė minėtų redakcijų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d nutarime ir 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr.KT8-S5/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ aiškinant minėto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto nuostatą dėl praradimų, susidariusių dėl pensijų mažinimo, kompensavimo tvarkos nustatymo nebelikus valstybėje ypatingos situacijos, valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymas siejamas su valstybinių pensijų mažinimu dideliu mastu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų kontekste valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prasme nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu. Iš Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo personalo ir administravimo valdybos 2015 m. gegužės 20 d. pažymos Nr. PAS-308 nustatyta, kad 2012-2013 m. perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją (su BP priedu) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjo valstybinė pensija sumažėjo 15,24 proc., t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Pabrėždama šį įstatymu nustatytą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl valstybinių pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį teisėtumo pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais išdėstytos pirmiau.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į aktualią šiuo klausimu Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais“, negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pažymėtina, kad teisės į konkretaus dydžio pensiją asmeniui negarantuoja ir apelianto nurodyta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad “Kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus“.

EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo, matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime priėjo prie išvadų, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal <....>, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., o pratęsus – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi atsakovo veiksmai ginčui aktualiu laikotarpiu (2012-2013 metais) taikant pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui šias įstatymų normas , laikytini teisėtais.

Dėl apelianto nurodyto Lygių galimybių įstatymo teisėjų kolegija pažymi, kad šis įstatymas ginčo teisiniams santykiams netaikytinas. Ginčui aktualiu 2012-2013 m.. laikotarpiu galiojusios redakcijos Lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, bei uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties, ypač kai tai susiję su šeimine ar santuokine padėtimi. Valstybinės pensijos pagal Laikinąjį įstatymą buvo mažinamos neatsižvelgiant į pensijų gavėjų lytį, t.y. visiems pensijų gavėjams. Pareiškėjo šioje byloje iškeltas administracinis ginčas nesusijęs su moterų ir vyrų lygiomis galimybėmis.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 metais pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (15,24 proc.) neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą 2012-2013 m. valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šia apimtimi atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymui Nr. XI-2195).

Dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimo taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį byloje nustatyta, kad pagal pareiškėjo ir atsakovo pateiktus įrodymus (b.l.11-12,44-45,47-48,53) ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo valstybinė pensija šiuo teisiniu pagrindu buvo sumažinta tik 2012 m. sausio mėnesį ir neišmokėta iš viso 165,99 Lt (48,07 Eur).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923 (toliau - ir Kompensavimo įstatymas). Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnyje, reglamentuojančiame šio įstatymo paskirtį ir taikymą, nustatyta, kad šis įstatymas taikomas be kita ko, asmenims, kuriems įgyvendinant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Kompensavimo įstatymo 4 straipsnis nustatė, kad kompensuojamosios sumos išmokamos 2016–2018 metais (nurodytų metų atitinkamais ketvirčiais atitinkamomis dalimis).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taip pat į tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, numatantis valstybinių pensijų, kurios buvo perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kompensavimo tvarką, priėjo prie išvadų, kad byloje iš esmės neliko ginčo dalyko, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną byloje nebuvo duomenų, kad nebeliko ginčo dalyko. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2014 m. spalio 8 d. t.y. iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant 2015 m. spalio 5 d. sprendimą byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui neišmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį valstybinės pensijos dalis 165,99 Lt (48,07 Eur) jam yra grąžinta. Pareiškėjas iki teismo posėdžio 2015 m. spalio 1 d. raštu pareiškė teismui, kad savo skundą palaiko visa apimtimi, t.y. pareiškėjas ir toliau siekė savo pažeistų teisių teisminės gynybos, nors Kompensavimo įstatymas jau galiojo. Atsakovas pirmosios instancijos teismui iki 2015 m. spalio 5 d. teismo posėdžio nepateikė įrodymų, kad minėta suma pareiškėjui yra išmokėta. Pareiškėjui dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, iki Kompensavimo įstatymo priėmimo pasirinkus teisminės gynybos būdą ir jo neatsisakius, vien tai, kad buvo priimtas ir įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, teismui negalėjo būti pagrindas atmesti skundą, nes, kaip jau buvo minėta, pareiškėjui ginčo laikotarpiu neteisėtai sumažinta pensijos dalis jam nebuvo grąžinta. Pagal įrodymus, kurie buvo pateikti į bylą pirmosios instancijos teismui iš esmės nagrinėjant bylą, teismas turėjo pakankamą pagrindą priteisti pareiškėjui valstybinės pensijos dalį (48,07 Eur), neišmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kurio nuostatos prieštaravo Konstitucijai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad bylai aktualios aplinkybės yra pasikeitusios ir dėl pareiškėjui už 2012 m. sausio mėnesį neišmokėtos valstybinės pensijos dalies (48,07 Eur) grąžinimo atsakovas išsprendė administracine tvarka. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus (b. l. 93-96), kad Krašto apsaugos ministerijos kancleris, vadovaudamasis Kompensavimo įstatymu, 2016 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. VP-26 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo dydžių nustatymo“, nustatė pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensuojamąsias sumas potvarkyje išvardytiems šių pensijų gavėjams. Į šį potvarkį (eil. Nr. 973) įtrauktas R. Š. nurodant jam kompensuojamą sumą litais ir ją atitinkančią sumą eurais (796,00 Lt; 230,54 Eur). Atsakovas 2016 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. 11VP-107 dėl įrodymų pateikimo (b. l. 93) paaiškino, kad į kompensuojamąją sumą yra įskaičiuota ir 48,07 Eur suma, t.y. ta valstybinės pensijos dalis, kuri ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėta už 2012 m. sausio mėnesį pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Iš pažymų apie pareiškėjui 2010-2013 m. mokėtą valstybinę pensiją (b. l. 11-12, 44-45) nustatyta, kad KAM kanclerio 2016 m. vasario 10 d. potvarkyje Nr. VP-26 nurodytą pareiškėjui (apeliantui) kompensuotiną valstybinės pensijos sumą (796 Lt) sudaro neišmokėta pareiškėjui už 2011 m. sausio – 2012 m. sausio mėn. laikotarpį taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį valstybinės pensijos dalis ir į šią sumą įeina 165,99 Lt (48,07 Eur), t. y. nagrinėjamam ginčui aktuali suma, kuri pareiškėjui nebuvo išmokėti už 2012 m. sausio mėnesį.

Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimas (2015 m. birželio 23 d. įstatymas Nr.1824) pagal kurį asmenims, paskiausiai tarnavusiems Krašto apsaugos ministerijoje, pareigūnų ir karių valstybines pensija skiria Krašto apsaugos ministerija, o moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio pakeitimais, priėmė šį įstatymo straipsnį įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus (2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. V-464 ir jo atitinkamai pakeitimai), kuriais pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkciją priskyrė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (toliau – ir Fondo valdybos Utenos skyrius).

Atsakovas pateikė įrodymus, kad KAM kanclerio 2016 m. vasario 10 d. potvarkį Nr. VP-26 dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo dydžių nustatymo pareiškėjo (apelianto) atžvilgiu pateikė Fondo valdybos Utenos skyriui apskaičiuotų valstybinės pensijos kompensuojamųjų sumų išmokėjimui. Iš Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. (10.164E)PE_SP17-4063 nustatyta, kad minėtas Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis Kompensavimo įstatymu, nusprendė išmokėti pensijos gavėjui R.

Š. KAM kanclerio 2016 m. vasario 10 d. potvarkyje Nr. VP-26 apskaičiuotą 230,54 Eur valstybinės pensijos kompensuojamąją sumą Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 2,3,4 ir 5 dalyse nustatytais terminais ir dydžiais: 2016 m. birželio mėnesį – 76,07 Eur; 2017 m. kovo mėnesį – 76,07 Eur; 2018 m. kovo mėn. – 78,38 Eur (b. l. 95). Iš Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. birželio 15 d. išmokų žiniaraščio nustatyta, kad į pareiškėjo (apelianto) sąskaitą banke pervesta 76,07 Eur suma (b. l. 96), t.y. pirmoji kompensuojamosios išmokos dalis, nurodyta Iš Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. sprendime Nr. (10.164E)PE_SP17-4063.

Šiame kontekste pažymėtina, kad 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo Nr. XII-1923 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymas (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XIII-129), kuris nustatė trumpesnį valstybinės pensijos kompensuojamųjų sumų išmokėjimo terminą (2016–2017 metais) nei iki 2016 m. gruodžio 30 d. galiojęs Kompensavimo įstatymo 4 straipsnis (2016–2018 metais).

Pagal nuo 2016 m. gruodžio 30 d. galiojantį Kompensavimo įstatymo 4 straipsnį 2016 metų antrojo ketvirčio paskutinį mėnesį šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų valstybinių pensijų gavėjams išmokama 33 procentai valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos; 2017 metų pirmojo ketvirčio paskutinį mėnesį šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų valstybinių pensijų gavėjams išmokama 67 procentai valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos. Iš KAM kanclerio 2016 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. VP-26 pareiškėjui apskaičiuotos valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos (230,54 Eur) nagrinėjamam ginčui aktuali tik 48,07 Eur suma. 2016 m. birželio 15 d.

į pareiškėjo (apelianto) sąskaitą buvo pervesta suma yra didesnė už šią sumą.

Minėti atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas, nelaukdamas kol bus išnagrinėtas pareiškėjo apeliacinis skundas, pateiktas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo, priimdamas administracinį aktą (KAM kanclerio 2016 m. vasario 10 d. potvarkio Nr. VP-26 973 punktas) išsprendė dėl pareiškėjui priklausančios 48,07 Eur sumos, neišmokėtos už 2012 m. sausio mėnesį taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį valstybinės pensijos dalies) grąžinimo. Minėtą administracinį aktą pagal kompetenciją vykdo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkciją atliekantis Fondo valdybos Utenos skyrius. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas faktines aplinkybes, atsiradusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, konstatuoja, kad priteisti pareiškėjui 48,07 Eur šiuo metu nebeliko pagrindo, nes atsakovas dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios už 2012 m. sausio mėnesį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, išsprendė administracine tvarka. Neteisėtai neišmokėtos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį valstybinės pensijos tos pačios dalies grąžinimas ir pagal Kompensavimo įstatymą (administracine tvarka) ir priteisiant teismo sprendimu negalimas, nes tai reikštų, kad asmeniui grąžinama daugiau nei jam priklauso.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas