2013-10-15 Nr. AB-6251-3-61-3-00418-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2178/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00418-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau - ir Departamentas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto reikalavimų pažeidimą, t. y. už tai, kad pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) neįvykdė 2011 m. spalio 25 d. bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šilterma“ (toliau – ir BUAB „Šilterma“) kreditorių susirinkimo protokolinio pavedimo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2011 m. gruodžio 10 d. sušaukti naują BUAB „Šilterma“ kreditorių susirinkimą ir jame pateikti informaciją apie teisminį tyrimą Nr. 06-10046-07 dėl galimai žalingų sandorių su tam tikromis bendrovėmis ir galimybės prisiteisti žalą dėl galimai žalingų sandorių su bendrovėmis UAB „Velbira“, UAB „Inventus“, UAB „Kliftonas“ ir kt., 2013 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. V-1 (toliau - ir Įsakymas) paskyrė nuobaudą – įspėjimą (1 t., b. l. 8).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Įsakymu bei su 2013 m. sausio 2 d. išvadoje Nr. (6.16)A2-13 pateikta argumentacija, su skundu (1 t., b. 1. 1-5) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2013 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. V-1 „Dėl nuobaudos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šilterma“ bankroto administratoriui G. P. skyrimo“. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas, pažymėdamas faktines ginčo situacijos aplinkybes, nurodė, kad 2011 m. lapkričio 15 d. turėjęs įvykti BUAB „Šilterma“ kreditorių susirinkimas neįvyko, todėl 2011 m. lapkričio 21 d. vyko pakartotinis BUAB „Šilterma“ kreditorių susirinkimas, tačiau Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 16 d. nutartimi panaikino 2011 m. lapkričio 21 d. pakartotinio susirinkimo protokole priimtus nutarimus, o Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi paliko galioti Kauno apygardos teismo sprendimą. Todėl iki 2012 m. gegužės 31 d. vyko tik teisminis ginčas dėl kreditorių susirinkimo teisėtumo.

Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 15 d. pranešimu apie neįvykusį susirinkimą Kauno apygardos teismui pateikė 2011 m. lapkričio 25 d. susirinkimo protokolą Nr. 3, kartu pateikdamas ir dokumentus, kuriuose išdėstyta informacija apie teisminį tyrimą ir įmonei galimai žalingus sandorius. Pažymėjo, jog 2011 m. lapkričio 21 d. pakartotiniame susirinkime pareiškėjas pakartotinai pateikė informaciją apie teisminį tyrimą ir žalingus sandorius. Tuo pagrindu teigė, jog tokiu atveju bet kuris BUAB „Šilterma“ kreditorius galėjo susipažinti su informacija apie teisminį tyrimą, tačiau kreditoriai nebuvo aktyvūs, o tik siekė vilkinti bankroto proceso eigą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu taikyti supaprastintą bankroto procesą ir dėl šios priežasties laukdamas Kauno apygardos teismo nutarties, pagrįstai nešaukė BUAB „Šilterma“ kreditorių susirinkimo. Tuo tarpu 2012 m. lapkričio 6 d. į Departamentą dėl pareiškėjo neveikimo kreipėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius). BUAB „Šilterma“ kreditorių susirinkimas įvyko 2013 m. sausio 2 d. Pabrėžė, jog skirdamas nuobaudą Departamentas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas vykdydamas bankroto procedūras elgėsi sąžiningai, t. y. buvo tinkamai suorganizuotas 2011 m. spalio 25 d. kreditorių susirinkimas, kurio metu pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2011 m. gruodžio 10 d. sušaukti naują susirinkimą ir pateikti informaciją apie teisminį tyrimą; neįvykus 2011 m. lapkričio 15 d. susirinkimui pareiškėjas Kauno apygardos teismui pateikė 2011 m. lapkričio 15 d. susirinkimo Nr. 3 protokolą, kartu su visa medžiaga apie aktualų teisminį tyrimą, tačiau kreditoriai nepasinaudojo galimybe gauti informaciją apie bendrovės bankroto procedūros eigą.

Departamentas neįvertino ir tos aplinkybės, jog pareiškėjas, nesant lėšų administratoriaus išlaidoms apmokėti, kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu taikyti supaprastintą bankroto procedūrą, nes tokiu atveju, teismui priėmus sprendimą dėl supaprastintos bankroto procedūros taikymo, kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirti turto pardavimo klausimai būtų sprendžiami teisme. Pabrėžė, jog iki tol, kol nebuvo priimta teismo nutartis, pareiškėjas sąmoningai nešaukė kreditorių susirinkimo, nes tuo atveju, jei prašymas būtų tenkintas, kreditorių susirinkimai iš viso nebūtų šaukiami.

Akcentavo, jog nuobauda negalėjo būti paskirta taip pat dėl to, jog nuo tariamo pažeidimo padarymo (2011 m. gruodžio 10 d.) iki VSDFV Kauno skyriaus skundo gavimo (2012 m. lapkričio 12 d.) buvo praėję beveik metai, tuo tarpu, kai Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 (toliau – ir Taisyklės), 28 punkte nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas jei nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai.

Pažymėjo, kad tuo atveju, jei pažeidimas būtų pripažintas trunkamasis, vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais pareiškėjui negalėtų būti skiriama neadekvati nuobauda – įspėjimas, be to, tokio pobūdžio pažeidimas turėtų būti laikytinas mažareikšmiu.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 55-60) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad gavus VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. (8.2)S-67553, pareiškėjo veiklos atžvilgiu buvo atliktas neplaninis patikrinimas dėl pareiškėjo veiklos, pasireiškusios tokiais veiksmais, kaip: 2011 m. spalio 25 d. susirinkime pareiškėjui duoto protokolinio pavedimo nevykdymas, nuo 2011 m. spalio 20 d. BUAB „Šilterma“ kreditorių susirinkimų nešaukimas, informacijos apie bankroto bylos eigą neteikimas, BUAB „Šilterma“ kreditoriams svarbių klausimų nesprendimas. Pažymėjo, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas, priešingai nei nurodo skunde, 2011 m. lapkričio 15 d. susirinkimo metu neturėjo galimybės kreditoriams pateikti informacijos dėl teisminio tyrimo, nes susirinkimas, be kita ko, sušauktas pažeidžiant teisės nuostatas, neįvyko.

Taip pat, 2011 m. lapkričio 21 d. suorganizuotame pakartotiniame susirinkime, kuriame dalyvavo tik du kreditoriai, pareiškėjas taip pat negalėjo suteikti informacijos dėl teisminio nagrinėjimo, nes Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 16 d. panaikino pakartotinio susirinkimo protokole priimtus nutarimus, o Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi patvirtino Kauno teismo sprendimą. Dėl pareiškėjo argumentų, jog visa medžiaga buvo pateikta teismui ir kreditoriai turėjo galimybę su šia medžiaga susipažinti, nurodė, kad 2011 m. spalio 25 d. susirinkime buvo nuspręsta, jog pageidaujamą gauti informaciją turėtų pateikti administratorius (pareiškėjas) ir būtent kito susirinkimo metu, kuris turėjo būti sušauktas iki 2011 m. gruodžio 10 d.

Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas iki patikrinimo pabaigos nebuvo įvykdęs 2011 m. spalio 25 d. susirinkime priimto pavedimo (iki 2011 m. gruodžio 10 d. sušaukti kreditorių susirinkimą ir pateikti reikiamą teisminę informaciją), laikytina, jog pareiškėjas darė trunkamojo pobūdžio pažeidimą, nes pavedimas nebuvo įvykdytas iki VSDFV Kauno skyriaus rašto gavimo dienos. Dėl aplinkybės, susijusios su kreipimusi į teismą dėl supaprastintos bankroto procedūros taikymo, nurodė, kad nors teismui netenkinus šio prašymo pareiškėjas 2013 m. sausio 2 d. ir sušaukė BUAB „Šilterma“ kreditorių susirinkimą, tačiau šis pareiškėjo veiksmas negali būti laikomas pateisinančiu Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkte nustatytos pareigos įvykdymą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nurodė, jog Departamentas išsamiai įvertino visas ginčo situacijos aplinkybes ir dėl to, kad 2011 m. spalio 25 d. susirinkime priimtas pavedimas buvo neįvykdytas daugiau nei metus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (2 t., b. l. 193-197) (byloje nurodyta 2013 m. balandžio 14 d. sprendimo data, nors iš pažymos apie teismo posėdžio eigą darant garso įrašą matyti, kad teismo posėdis įvyko 2013 m. balandžio 24 d., o procesinis sprendimas paskelbtas 2013 m. gegužės 14 d., 2 t., b. l. 190-192) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus 2013 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. V-1 „Dėl nuobaudos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šilterma“ bankroto administratoriui G. P. skyrimo“, kuriuo pareiškėjui už Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto reikalavimų nevykdymą buvo paskirta nuobauda – įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad Departamente buvo gautas VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. raštas (skundas) Nr. (8.2)S-67553, kuriuo Kauno skyrius nurodė, jog pareiškėjas, būdamas BUAB „Šilterma“ ir BUAB „Artneda“ bankroto administratoriumi, bankroto bylose netinkamai vykdė savo pareigas, t. y. nesilaikė Įstatymo bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d.

įsakymo Nr. 4-887 „Dėl bankroto restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso patvirtinimo“ nuostatų. Minėto rašto pagrindu pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas, kurį baigus buvo priimta 2013 m. sausio 2 d. išvada Nr. (6.16)A2-13 ir kurios pagrindu vėliau buvo priimtas skundžiamas 2013 m. sausio 2 d. įsakymas Nr. V-1. Ginčo Įsakymas pareiškėjo atžvilgiu iš esmės priimtas dėl to, kad pareiškėjas neįvykdė 2011 m. spalio 25 d. BUAB „Šilterma“ kreditorių susirinkimo protokolinio pavedimo, kuriuo pareiškėjas, kaip bankroto administratorius, buvo įpareigotas iki 2011 m. gruodžio 10 d. sušaukti naują BUAB „Šilterma“ kreditorių susirinkimą ir jame pateikti informaciją apie teisminį tyrimą Nr. 06-10046-07 dėl galbūt žalingų sandorių su bendrovėmis UAB „Velbira“, UAB „Inventus“, UAB „Kliftonas“, UAB „Vynasta“, UAB „Kalvena“, UAB „Mandrija“ ir galimybės prisiteisti žalą dėl galbūt žalingų sandorių.

Taigi nagrinėjamu atveju turėtų būti nustatinėjama, ar pagrįstai Departamentas, vadovaujantis surinktų įrodymų visuma, administratoriaus (pareiškėjo) veiksmus įvertino, kaip pažeidžiančius Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto reikalavimus, kuriame nustatyta, kad administratoriui priskirta vykdyti ir kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. Nesutikdamas su Įsakymu pareiškėjas nurodė, jog Kauno apygardos teismui buvo pateikta visa informacija apie aktualų teisminį tyrimą, kuri, be kita ko, buvo pateikta tiek 2011 m. lapkričio 15 d. susirinkime, tiek pakartotiniame 2011 m. lapkričio 21 d. susirinkime, todėl, pareiškėjo teigimu, bet kuris BUAB „Šilterma“ kreditorius galėjo susipažinti su pateikta informacija.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog pateikti teisminę medžiagą pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2011 m. gruodžio 10 d. ir sušauktame naujajame BUAB „Šilterma“ kreditorių susirinkime, todėl argumentus, kad kreditoriai nepasinaudojo galimybe su jiems aktualia teismine medžiaga susipažinti teisme, laikė nepagrįstais. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad pareiškėjas susirinkimo nešaukė ir dėl to, jog su prašymu buvo kreipęsis į Kauno apygardos teismą dėl BUAB „Šilterma“ supaprastintos bankroto procedūros taikymo, todėl, elgdamasis sąžiningai bei protingai, laukė Kauno apygardos teismo nutarties, nes tuo atveju, jei būtų tenkinamas pareiškėjo prašymas (dėl supaprastintos bankroto procedūros taikymo), kreditorių susirinkimai iš viso nebūtų buvę šaukiami, nes visus turto perdavimo klausimus išspręstų teismas, nurodė, kad Įstatymo 131 straipsnis reglamentuoja supaprastintos bankroto procedūros taikymą.

Šio straipsnio 11 punkte nustatyta, jog priėmus nutartį dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo kreditorių susirinkimai nešaukiami. Pareiškėjo prašymas taikyti supaprastintą bankroto procesą Kauno apygardos teismo nutartimi Nr. B2-184-264/2012 nebuvo tenkintas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad tuo atveju jei prašymas būtų patenkintas, supaprastinta bankroto procedūra būtų taikyta nuo nutarties priėmimo dienos, todėl pareiškėjo argumentus, jog tenkinus prašymą nebūtų reikėję šaukti kreditorių susirinkimo, vertino nepagrįstais, tuo labiau, kad įpareigojimas sušaukti susirinkimą pareiškėjui buvo nustatytas iki 2011 m. gruodžio 10 d., kai tuo tarpu Kauno apygardos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, buvo priimta beveik po metų, t. y. 2012 m. spalio 29 d.

Teismas pažymėjo, ir tai, kad tokio pobūdžio prašymo pateikimas teismui bei tuo pagrindu išsakyti argumentai laikytini daugiau subjektyviais ir nagrinėjamu atveju nepateisina pareigos iki 2011 m. gruodžio 10 d. sušaukti susirinkimą ir pateikti teisminę medžiagą nevykdymo. Teismas taip pat pažymėjo, jog pažeidimas šiuo atveju yra laikytinas tęstiniu, nes pareiškėjas pavedimo neįvykdė nei iki 2011 m. gruodžio 10 d., nei iki VSDFV Kauno skyriaus rašto (skundo) gavimo dienos, todėl Departamentas pareiškėjo veiksmus pagrįstai vertino kaip pažeidimą.

Pareiškėjas šiuo atveju yra subjektas, kurio veikla yra ribojama bankrotą reglamentuojančiais teisės aktais ir kuris atlikdamas su bankrotu susijusias procedūras darbe privalo elgtis kvalifikuotai, jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų ribose. Taigi, kaip ir šiuo nagrinėjamu atveju, pareiškėjas būdamas kvalifikuotas ir kompetentingas bankroto administravimo srityje turėjo suprasti, jog bet kokie su neveikimu (nešaukiant susirinkimo ir nepateikiant teisminės medžiagos, tuo tarpu medžiagą pateikiant tik teismui ir nurodant, kad kreditorių neveiklumas negali daryti įtakos teisėtai besielgusio pareiškėjo atsakomybei) susiję veiksmai prieštaraujantys Įstatyme nustatytoms administratoriaus pareigas reglamentuojančioms teisės aktų nuostatoms bus kvalifikuoti kaip pažeidimas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjui nepateikus objektyvių įrodymų pateisinančių priežastį dėl ko įpareigojimas nešaukti susirinkimo, būtent per kurį pareiškėjas ir yra įpareigotas kreditorius supažindinti su jiems aktualia teismine medžiaga, galėtų būti nevykdomas, Departamentas pagrįstai pareiškėjo veiksmus įvertino pažeidžiančiais Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto reikalavimus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą įsakymą pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais.

Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinamas reikalavimas dėl teismo išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (3 t., b. l. 1-3) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą; pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos teismų praktikos, kurioje pateiktos privalomos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, taikytinos nagrinėjamoje byloje. Departamento direktorius gali priimti kitą, nei siūloma išvadoje, sprendimą dėl nuobaudos administratoriui skyrimo (neskyrimo). Kitas, nei siūlyta išvadoje, sprendimas dėl nuobaudos administratoriui skyrimo (neskyrimo) turi buti motyvuotas.

Taigi Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, skiria bankroto administratoriui nuobaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2027/2012). Departamento direktorius nuobaudą skiria išsamiai išsiaiškinęs visas aplinkybes, kai nelieka abejonių dėl administratoriaus kaltės padarius su bankroto procedūromis susijusius pažeidimus.

Svarbu yra tai, kad nors Departamento direktorius ir turi diskreciją skirti nuobaudą, tačiau jis, be kita ko, privalo įvertinti ir tai, ar nuobaudos skyrimas yra adekvatus padarytam bankroto administratoriaus pažeidimui. Teisinės atsakomybės taikymas ir sankcijų skyrimas yra siejami su tam tikrais asmens teisių suvaržymais dėl jo veikimo ar neveikimo, kuriuo pažeidžiamos teisės normos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-19/2009). Nuobaudų skyrimas administratoriui ne tik gali turėti neigiamos įtakos jo reputacijai ir administruojamų įmonių skaičiui, bet kartu daryti netiesioginę įtaką administratoriaus teisei verstis bankrutuojančių (bankrutavusių) įmonių administravimo veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1568/2012; 2012 m. liepos 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2554/2012).

Esant tokiai situacijai itin svarbu, kad tariamai padaryti pareiškėjo pažeidimai būtų išnagrinėti išsamiai, ištiriant visas reikšmingas aplinkybes ir analizuojant kaltę susiklosčiusių aplinkybių kontekste. Teismas ir atsakovas neįvertino, kad pareiškėjas vykdydamas BUAB „Šilterma“ bankroto procedūras elgėsi sąžiningai; kreditorių neveiklumas negali daryti įtakos teisėtai besielgusio pareiškėjo atsakomybei; bendrovėje nebesant lėšų teismo ir administratoriaus išlaidoms apmokėti pareiškėjas buvo kreipęsis į Kauno apygardos teismą su prašymu taikyti BUAB „Šilterma“ supaprastiną bankroto procesą.

Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. B2-184-264/2012 priėmus nutartį dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl supaprastinto bankroto proceso BUAB „Šilterma“ taikymo pareiškėjas kreditoriams išsiuntė pranešimus apie rengiamą susirinkimą, kuris įvyko 2013 m. sausio 2 d.; nuo tariamo pažeidimo padarymo (2011 m. gruodžio 10 d.) iki VSDFV Kauno skyriaus skundo gavimo (2012 m. lapkričio 12 d.) buvo praėję beveik metai. Net jeigu pripažinti, kad tariamas pažeidimas buvo trunkamasis, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, pažeidimas vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais negalėtų būti laikomas adekvačiu skiriant bankroto administratoriui nuobaudą - įspėjimą, pati nuobauda pasižymi dideliais neigiamais padariniais bankroto administratoriaus reputacijai bei tolimesnei jo veiklai (teismai skirdami administratorius atsižvelgia į nuobaudos turėjimą ir skiria asmenis neturinčius nuobaudų).

Tokiu atveju susidarytų nepateisinama situacija, kai prieš metus ir daugiau laiko padarytas pažeidimas aktualumu prilyginamas pažeidimui, padarytam šeši mėnesiai iki skundo gavimo; jeigu ir būtų pripažinta, kad pareiškėjas padarė Įmonių bankroto įstatymo pažeidimus, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, jie turėjo būti laikomi mažareikšmiais. Tokiu atveju nuobaudos - įspėjimo, kuris turi didelę neigiamą įtaką administratoriui, taikymas laikytinas neadekvačiu; 2013 m. sausio 2 d. ir 2013 m. vasario 15 d. įvykę kreditorių susirinkimai patvirtino administratoriaus veiklos ataskaitą ir priėmė sprendimą dėl BUAB „Šilterma“ pabaigos ir 2013 m. gegužės 21 d.

BUAB „Šilterma“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 17-22) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Departamentas išsamiai įvertino administratoriaus nurodytas aplinkybes ir priežastis dėl 2011 m. spalio 25 d. susirinkime administratoriui duoto protokolinio pavedimo nevykdymo daugiau nei metus, ir pagrįstai nelaikė jų objektyviomis bei pagrįstai, atsižvelgiant į nustatyto teisės akto pažeidimo padarymo reikšmingumą, skyrė administratoriui nuobaudą. Departamento sprendimas ir teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 21 d. nutarime yra pasisakęs: “Įstatymų leidyboje atgal galiojančių įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą atgal yra nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą. Kitose teisės srityse retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas gali neigiamai atsiliepti asmenų teisėms. Retroaktyvus įstatymas įsibrauna į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavimo sferą ir pakeičia ankstesnio įstatymo nustatytas asmenų teises ir pareigas. Dėl to atsiranda teisinės pasekmės, kurios gali būti palankios vienai šaliai, bet nepalankios kitai. Taigi klaidinga būtų manyti, kad asmens padėtį gerinantis įstatymas (išskyrus baudžiamąją ir administracinę atsakomybę) visada galioja atgal, nes privatinėje teisėje, pagerinus vienos teisinio santykio šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali pablogėti”.

Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime taip pat yra pasisakęs, kad “Toks teisinis reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą”.

Taigi apibendrinant teigtina, kad įstatymo ar kito teisės akto galia paprastai yra nukreipta į ateitį ir nauja ar kita teisės norma negali būti taikoma tiems visuomeniniams santykiams kurie yra užbaigti, tačiau jei visuomeniniai santykiai dar nėra pasibaigę, įsigaliojus naujam ar kitam teisiniam reguliavimui, teisinė atsakomybė pagal tokį reguliavimą teisės teorijos, konstitucinės jurisprudencijos požiūriu yra galima.

Tikrinamoje administracinėje byloje yra pagrindas tvirtinimui apie padarytą trunkamąjį teisės pažeidimą, kuris prasidėjo neįvykdžius 2011 m. spalio 15 d. kreditorių susirinkimo protokolinio pavedimo, kuriuo bankroto administratorius buvo įpareigotas iki 2011 m. gruodžio 10 d. sušaukti naują bendrovės kreditorių susirinkimą ir jame pateikti atitinkamą informaciją. Ši veika vykdyta nuo 2011 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. sausio 2 d., kada buvo priimtas skundžiamas įsakymas, kuris buvo pagrindu pasibaigti aptariamai veikai, t.y. kreditorių susirinkimo nesušaukimui. Situacija šiuo atveju yra išskirtinė tuo, kad nuo 2011 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo protokolinių pavedimų nevykdymas įstatymų leidėjo nebuvo pripažintas kaip teisei priešingai veika. Tokia veika pripažinta teisei priešinga tik nuo 2012 m. kovo 1 d., bet iki to laikotarpio ir po jo 2011 m. spalio 15 d. kreditorių susirinkimo protokolinis pavedimas vis tiek nebuvo įvykdytas, o tai reiškia, kad tolimesnė ši veika jau laikytina teisei priešinga veika, suponuojanti teisinio poveikio priemonių taikymą. Ir tokiu atveju patraukimas teisinėn atsakomybėn neprieštarauja teisės principui „Įstatymas atgal negalioja“, nes visuomeniniai santykiai nebuvo užbaigti, kol viešojo administravimo sistemos subjektas nepriėmė teisės akto, lemiančio tęstinio teisės pažeidimo užbaigimą.

Kita vertus, minėta veika pasibaigė ir paties bankroto administratoriaus priimtu sprendimu – 2013 m. sausio 2 d. sušauktas kreditorių susirinkimas. Bet tai jau kitas teisinis pagrindas teisės pažeidimui pasibaigti.

Vadinasi, priimant 2013 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. V – 1 (b.l. 8) bendrasis teisės principas Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) pažeistas nebuvo.

V. Įmonių bankroto valdymo departamentas 2012 m. lapkričio 12 d. gavo informaciją apie netinkamą bankroto administratoriaus pareigų vykdymą, dėl ko buvo pradėtas bankroto administratoriaus veiklos patikrinimas. 2012 m. gruodžio 14 d. surašyta patikrinimo išvada, konstatuojanti apie Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkte numatytos pareigos neįvykdymą (b.l. 80). Šios išvados pagrindu priimtas 2013 m. sausio 2 d. įsakymas.

Iš paminėtų faktinių aplinkybių visiškai akivaizdu, kad nuo teisei priešingos veikos paaiškėjimo momento, t.y. nuo 2012 m. gruodžio 14 d. patikrinimo išvados surašymo iki teisinio poveikio priemonės pritaikymo praėjęs laiko tarpas yra pakankamai trumpas ir suderinamas su atsakomybės neišvengiamumo principu (kiekvienas pažeidimas turi būti atskleistas, o teisei priešingą veiką įvykdęs asmuo patrauktas atsakomybėn, taip kaip yra numatęs įstatymų leidėjas), taip pat su atsakomybės teisėtumo principu (poveikio priemonė gali būti taikoma tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka).

Nors iš tikro Įmonių bankroto įstatyme nėra įtvirtinti naikinamieji (kada nuobauda nebegali būti skiriama) nuobaudos skyrimo terminai, tačiau minimas teisinis trūkumas, teisėjų kolegijos vertinimu, šalintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos taisyklės pagrindu, pagal kurią jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Kaip jau buvo minėta, Įmonių bankroto valdymo departamentas gavęs informaciją apie galimą netinkamą bankroto administratoriaus veiklos vykdymą iš karto ėmėsi veiksmų šią informaciją patvirtinti arba paneigti. Kompetentingam pareigūnui buvo pavesta atlikti patikrinimą, trukusį apie vieną mėnesį, renkant duomenis išvadai, suteikiant galimybę teikti paaiškinimus. Po patikrinimo išvados surašymo, G. P. paaiškinimų pateikimo poįstatyminiu teisės aktu numatytu laiko tarpu (Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299, 42 p.) priimtas sprendimas dėl nuobaudos skyrimo pareiškėjui (apeliantui) Įmonių bankroto įstatymo pagrindu. Akivaizdu, kad viešojo administravimo sistemos subjektas veikė operatyviai, sklandžiai, paisydamas tikrinimui keliamų bendrųjų reikalavimų, o visa tai akivaizdžiai pagrindžia teisingumo bei protingumo kriterijų laikymąsi bendrųjų nuobaudos skyrimo terminų plotmėje.

Visuomenėje nuolat vykstantys pokyčiai lemia nuolatinę teisinio reguliavimo raidą bei kaitą, kuri ne visuomet yra pakankama bei išsami, todėl atsirandančias teisės spragas tenka užpildyti konkrečius disputus nagrinėjantiems teismams, kas, šiuo atveju, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais ir atliktina, konstatuojant, kad bendrieji nuobaudos skyrimo terminai nebuvo pažeisti.

VI. Apeliaciniame skunde tvirtinama apie skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nesuderinamumą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, bet, teisėjų kolegijos nuomone, nurodomos administracinės bylos pagal savo faktines aplinkybes bei taikytiną teisinį reguliavimą skiriasi ir ankstesnėse administracinėse bylose suformuluotos nuostatos negali būti taikomos šioje administracinėje byloje.

Pasisakant dėl nuobaudos neadekvatumo padarytam teisės pažeidimui būtina pastebėti, kad paskirta tokia nuobauda, kokia numatyta Įmonių bankroto įstatyme. Pagal savo pobūdį, atsižvelgiant į kitas įstatymų leidėjo numatytas, spręstina yra švelniausia bei iš esmės labiau orientuota į prevenciją tiek pačiam teisės pažeidimą įvykdžiusiam asmeniui, tiek kitiems, vykdantiems analogišką veiklą. Nuobauda teisės neapribojamos, papildomų pareigų neatsiranda. O pačios nuobaudos galiojimas aiškiai apibrėžtas konkrečiame laiko tarpe – nuobauda galioja vienus metus (Įmonių bankroto įstatymo 117 str. 3 d.). Taigi per vienerius metus nuo įspėjimo, kaip konkrečios nuobaudos, įsigaliojimo momento, nepadarius kitų teisei priešingų veikų įmonių bankroto administravimo procedūroje, teisinės įspėjimo pasekmės išnyks.

Tačiau visiškai neskyrus nuobaudos būtų pažeistas atsakomybės neišvengiamumo principas.

Antra vertus, siekiant būti nuo nuobaudos atleistam visiškai, tai būtina pagrįsti reikšmingomis aplinkybėmis, kurių šioje administracinėje byloje nustatyti nepavyko. Bendro pobūdžio paaiškinimai apie pareiškėjo (apelianto) siekį veikti kuo racionaliau vykdant bankroto administratoriaus pareigas buvo paneigti teismų priimtais procesiniais sprendimais, todėl kaip apeliacinio skundo argumentai atmestini.

VII. Vilniaus apygardos administracinio teismo įrašyta 2013 m. balandžio 14 d. sprendimo priėmimo data taisytina į 2013 m. gegužės 14 d. datą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo data laikytina 2013 m. gegužės 14 d. data, nes iš pažymos apie teismo posėdžio eigą darant garso įrašą matyti, kad teismo posėdis įvyko 2013 m. balandžio 24 d., o procesinis sprendimas paskelbtas 2013 m. gegužės 14 d. (2 t., b. l. 190-192). Šis apsirikimas pripažintinas spausdinimo apsirikimu. Gali ir turi būti ištaisytas apeliacinės instancijos teismo be bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius