A-556-1314-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 1314/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01059-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 76 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatei Rūtai Andriulevičiūtei,

atsakovo atstovui Deividui Velkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. Ž., uždarajai akcinei bendrovei „TV Pro Media“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tele-3“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Tele-3“) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektorės 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. SPR-39 „Dėl televizijos laidose „Žiūrim, ką turim“ (TV3, 2010-04-19 ir 2010-11-09) paskelbtos informacijos“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 100-114) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 117-121) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Tele-3“ buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (viešoji informacija žiniasklaidos priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai – redakcija galiojusi tiek sprendimo priėmimo metu, tiek informacijos paskelbimo metu), 19 straipsnio 2 dalies (draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą – analogiška redakcija tiek 2011-04-04, tiek 2010-04-19), 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto (žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais.

Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje – jokių skirtumų tarp redakcijų aktualiais laikotarpiais) pažeidimo. Tokį sprendimą suponavo televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ paskelbta informacija, o būtent teiginys, kad byloje į procesą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu S. Ž. „iš ten (Specialiųjų tyrimų tarnybos – teismo pastaba) buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ žeidžia pastarojo asmens garbę bei orumą, nesiderina su pagrindiniais visuomenės informavimo principais.

Teismas atsakomybės subjekto aspektu pažymėjo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi 2010-04-19) už pastarojo ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių viešosios informacijos rengimą, pažeidimus, taip pat už įstatymų nustatytos viešosios informacijos platinimo tvarkos pažeidimus šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas. Teismo teigimu, nėra jokių abejonių, kad ginčo informacijos skleidėjas buvo UAB „Tele-3“.

Informacija, kurią paskleidė atsakovas, greičiausiai buvo paruošta žurnalisto arba žurnalistų, kurių veiklą reglamentuoja tas pats Visuomenės informavimo įstatymas. Nesilaikant žurnalistams įstatymų leidėjo numatytų įpareigojimų, įtvirtintų Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir ne tik, pažeidimas padaromas ne tik jų, bet ir tų teisinių vienetų, kurie patenka į informacijos leidėjo ar skleidėjo sąvokas. Būtų ydinga teigti, jog tokiais atvejais, kai žurnalistui parengus medžiagą, nesiderinančią su Visuomenės informavimo įstatymo keliamais reikalavimais, viešosios informacijos skleidėjas (transliuotojas, retransliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, parduodantis ar kitais būdais skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą – Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 63 d.

– redakcija, galiojusi laidos metu) išvengtų galimos teisinės atsakomybės, todėl nėra abejonių dėl tinkamo atsakomybės subjekto šioje administracinėje byloje, t. y. uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“. Kita vertus, teismas pastebėjo, kad įspėjant atsakovą buvo įvardinti ir kiti Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimai, kurie nedviprasmiškai neatsiejami nuo informacijos rengėjo ar skleidėjo. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo, kad aptariamoje laidoje paskelbtas teiginys yra konstatuojamojo pobūdžio, nes tai galima patikrinti bei nustatyti teisingumą.

Čia tikrai nėra dėstomas joks požiūris, supratimas ar komentarai. Visuomenei buvo pateikta visų pirma žinia, jog trečiasis suinteresuotas asmuo S. Ž. buvo atleistas iš užimamų pareigų Specialiųjų tyrimų tarnyboje, o, antra, kad atleidimo priežastis – netinkamas elgesys, kaip suprantama, nesuderinamas su atitinkamomis taisyklėmis. Todėl teisingai pripažinta, jog paskelbta informacija patenka į žinios (o ne nuomonės) sąvoką, įtvirtintą Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2004).

Teismas pažymėjo, kad žinia apie netinkamą asmens elgesį yra žeminančio pobūdžio, kai kiekviename ginčo objektu esančiame teiginyje yra duomenys, kurie teisės, moralės ar kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar jį vaizduoja kitokiu neigiamu aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2001). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laidos formatas, šiuo atveju, neturi įtakos bylos baigčiai.

Esminis aspektas yra tai, kad buvo paskleista žinia, kuri neatitiko tikrovės, nes priešingai nebuvo įrodyta. Žinia buvo negatyvaus pobūdžio ir nepriimtina trečiajam suinteresuotam asmeniui S. Ž. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu dėl platesnių viešųjų asmenų (jei S. Ž. laikyti aptariamoje situacijoje viešuoju asmeniu) kritikos ribų, nes laidos metu perduota informacija buvo ne kritika, o konstatavimas faktinių aplinkybių, t. y. pabrėžta apie konkretaus asmens atleidimą iš valstybės tarnybos ir atleidimą ne už bet ką, o už netinkamus ryšius.

Tokia formuluotė neabejotinai televizijos paslaugos vidutiniam vartotojui aiškiai sukuria neigiamą atspalvį apie minimą asmenį ir suponuoja jo smerkimą. Be to, Vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad „tikrovės neatitinkančios bei garbę ir orumą žeminančios informacijos atskleidimas apie viešąjį asmenį taip pat gali būti pagrįstai ribojamas” (administracinė byla Nr. A662-3299/2011; teisminio proceso Nr. 3-61-3-00088-2011-3). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 viešojo asmens atžvilgiu nurodyta, kad net ir viešasis asmuo turi teisę į privatų gyvenimą.

Informacijos apie viešąjį asmenį negalima rinkti ir skelbti bet kokiu būdu ar skelbti bet kokią informaciją. Informaciją apie viešo asmens gyvenimą būtina rinkti teisėtais būdais, o surinktos ar turimos informacijos apie tokio asmens privatų gyvenimą paskelbimas turi turėti teisėtą tikslą, t. y. skelbiant tą informaciją, turi būti siekiama informuoti visuomenę, patenkinti teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti tam tikrus viešojo asmens privataus gyvenimo faktus, o ne vien patenkinti visuomenės smalsumą. Teismas konstatavo, kad Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimai, nurodyti 2011-04-04 sprendime, nekelia abejonių, yra įrodyti faktinių duomenų visuma, esančia administracinėje byloje, todėl atsakovas turėjo pagrindą priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) dėl teisei priešingos veikos.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinimui pagrindų nenustatyta.

II. Pareiškėjas prašymu kreipėsi į teismą dėl procesinio sprendimo išaiškinimo, o būtent prašo išaiškinti, kokia tvarka ir kokie teiginiai paneigtini kaip tikrovės neatitinkanti informacija; išaiškinti, koks terminas taikytinas sprendimui įvykdyti.

Pareiškėjas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi nepakeistu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu paliktas nepakeistas Žurnalistų etikos inspektorės 2011 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. SPR-39, kuriuo, be kita ko, nuspręsta „reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią pareiškėjo garbę ir orumą“ (rezoliucinės dalies 2 punktas), tačiau nei iš sprendimo, nei iš nutarties nėra aišku, ką reiškia „nustatyta tvarka“, kokie teiginiai paneigtini kaip tikrovės neatitinkanti informacija ir koks terminas taikytinas sprendimui įvykdyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prašymas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A–438-502/2010 pasisakė, kad “<…> sprendžiant klausimą, kuris teismas turi išaiškinti sprendimą (pirmosios ar apeliacinės), turi būti nustatoma, kurio teismo sprendimas (arba atitinkama jo dalis) sudaro savarankišką sprendimo vykdymo dalyką.

Nagrinėjamu atveju, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimas ,t. y., apeliacinės instancijos teismas nepriėmė procesinio sprendimo, kurį būtų galima vertinti, kaip savarankišką sprendimą.

Tai lemia, kad sprendimą, kuris gali būti aiškinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalies taikymo aspektu, priėmė Vilniaus apygardos administracinis teismas, todėl pareiškėjo prašymas, kad byloje priimtą sprendimą išaiškintų apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas), negali būti tenkinamas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas ar kitas bylos dalyvis su atitinkamu prašymu galėtų kreiptis tik į pirmosios instancijos teismą, kurio priimta nutartis galėtų būti skundžiama atskiruoju skundu”.

Nagrinėjama situacija identiška.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Prašymą svarstanti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip interpretuoti teisės normų reguliuojančių sprendimo išaiškinimą, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo sprendimą aiškinti atsisakytina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ prašymą dėl sprendimo išaiškinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius