be097473-ac8a-4191-9d09-de12fc2d3e4d · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2T-58/2014Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00023-2013-2Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.1. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 22 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kuriÄ sudaro teisėjai Danutė GasiÅ«nienė, Alvydas PoÅ¡kus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bei Dalia ViÅ¡inskienė, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos I.

Č. (dabartinė pavardė – S.) praÅ¡ymÄ pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02. Suinteresuotas asmuo – A. Z.. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Bylos esmė Byloje nagrinėjamas klausimas dėl užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo, kuriuo nustatyta tėvystė bei priteistas iÅ¡laikymas nepilnamečiui vaikui, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

PareiÅ¡kėja I. Č. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismÄ , praÅ¡ydama pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo (toliau tekste – Vokietijos Federacinės Respublikos teismas) 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02. Å iuo sprendimu nustatyta, kad atsakovas (Å¡ioje byloje – suinteresuotas asmuo) A. Z. yra vaiko L. M. L. (dabartinė pavardė – Č.) tėvas, taip pat iÅ¡ atsakovo vaikÄ atstovaujančiam teisėtam atstovui priteisti alimentai, mokėtini kiekvieno mėnesio pirmÄ dienÄ , pradedant skaičiuoti nuo vaiko gimimo: nuo 1997 m. gegužės 5 d. iki 1999 birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 178,44 euro (349,00 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 178,44 euro;nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 181,51 euro ( 355,00 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 181,51 euro;nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. kas mėnesį mokėti po 187,13 euro ( 366,00 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 187,13 euro;nuo 2002 m. sausio 1 d. kas mėnesį mokėti po 188 eurus, atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 188 eurus;nuo 2003 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti po 228 eurus, atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 228 eurus;nuo 2003 m. liepos 1 d. kas mėnesį mokėti 100 proc.

įsakymu nustatytÄ antros amžiaus grupės alimentų sumÄ , atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui;nuo 2009 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti 100 proc. įsakymu nustatytÄ trečios amžiaus grupės alimentų sumÄ , atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui. Vokietijos Federacinės Respublikos teismas sprendimu taip pat įpareigojo atsakovÄ padengti teisminio ginčo iÅ¡laidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013, netikrindamas jo nepripažinimo pagrindų, paskelbė vykdytinu Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ .Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 7 d. nutartimi pripažino Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dėl tėvystės nustatymo ir iÅ¡laikymo priteisimo; paliko nepakeistÄ Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013, kuria Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 paskelbtas vykdytinu Lietuvos Respublikoje.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 5 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir perdavė užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimÄ Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.Teisėjų kolegija pritarė Lietuvos apeliacinio teismo iÅ¡vada, kad tėvystės nustatymo klausimu priimto ir įsiteisėjusio užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo tvarkos ES teisė nereguliuoja, todėl pažymėjo, kad tokio pobÅ«džio procesinių sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedÅ«roms taikytinos nacionalinės proceso teisės nuostatos.

Kasacinis teismas nurodė, kad CPK 810 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimo nepripažinimo pagrindus teismas turi patikrinti ex officio, nes kitos valstybės teismo priimto sprendimo pripažinimas ir vykdymas patenka į viešosios tvarkos sritį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvada, jog nėra CPK 810 straipsnyje nustatytų nepripažinimo pagrindų, buvo padaryta neištyrus visų įstatyme įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, konkrečiai – CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto nepripažinimo pagrindo.

Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai iÅ¡imtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iÅ¡ Å¡alių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos Å¡alies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimÄ , nevertino to fakto, kad byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas, atsakovas A.

Z. sprendimo priėmimo dienÄ buvo ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, turintis nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvoje. Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad liko neįvertinta ir kita aplinkybė, kad nepilnamečio vaiko, kurio tėvystės ir iÅ¡laikymo klausimas buvo sprendžiamas, motina – bylos pareiÅ¡kėja, yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenamÄ jÄ vietÄ deklaravusi Lietuvoje. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinis teismas pripažino Vokietijos Federacinės Respublikos teismo priimtÄ sprendimÄ dėl tėvystės nustatymo neiÅ¡siaiÅ¡kinęs tokio sprendimo priėmimo pagrindų ir motyvų, t. y. nepareikalavęs viso teismo sprendimo, o procesinį sprendimÄ priėmė įvertinęs vien tik jo rezoliucinę dalį.

Tais atvejais, kai teismas sprendžia dėl teismo sprendimo pripažinimo, kai galbÅ«t pažeistos iÅ¡imtinės jurisdikcijos taisyklės, siekiant tokį sprendimo nepripažinimo pagrindÄ taikyti ne formaliai, tikslinga iÅ¡siaiÅ¡kinti, kokiais teisiniais ir faktiniais pagrindais vadovavosi užsienio valstybės teismas, nustatydamas, kad jis turi jurisdikcijÄ nagrinėti ginÄÄ , ir kokiÄ teisę taikė ginčo iÅ¡sprendimui. Lietuvos apeliacinis teismas, rengdamasis Å¡ios civilinės bylos nagrinėjimui, 2014 m. gegužės 15 d. su teisinės pagalbos praÅ¡ymu kreipėsi į praÅ¡omÄ pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimÄ priėmusį Vokietijos Federacinės Respublikos teismÄ .

Lietuvos apeliacinis teismas praÅ¡yme užsienio teismui dėl teisinės pagalbos suformulavo Å¡iuos klausimus: Kada Vokietijos Federacinės Respublikos teisme buvo inicijuota byla Nr. 3 F 403/02?Ar I. Č. ir A. Z. Vokietijos Federacinėje Respublikoje vykusio teismo proceso metu turėjo nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ (gyvenamÄ jÄ vietÄ ) Vokietijos Federacinėje Respublikoje? Kokiais adresais I. Č. ir A. Z. proceso metu buvo siunčiami teismo procesiniai dokumentai? IÅ¡ kokių adresų minėti asmenys teikė teismui procesinius dokumentus?Ar A.

Z. buvo informuotas apie Vokietijos Federacinėje Respublikoje inicijuotÄ teismo procesÄ , ar jam buvo įteikti procesiniai dokumentai, sudarytos galimybės dalyvauti procese? Ar yra procesinių dokumentų įteikimo faktÄ A. Z. pagrindžiančių įrodymų? Ar kartu su pareiÅ¡kėjos I. Č. praÅ¡ymu Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo procesinis dokumentas yra visas teismo sprendimas, ar tai yra teismo sprendimo santrauka (iÅ¡raÅ¡as)?Ar Vokietijos Federacinės Respublikos teisme vykusiame procese buvo sprendžiamas tėvystės nustatymo klausimas? Jei taip, ar Å¡iuo klausimu buvo kilęs ginčas? Ar Vokietijos Federacinės Respublikos teisme, nagrinėjant bylÄ Nr. 3 F 403/02, Å¡alių buvo keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės iÅ¡imtinės jurisdikcijos spręsti dėl vaiko L.

M. L. tėvystės nustatymo, ar buvo reiÅ¡kiama prieÅ¡taravimų dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo jurisdikcijos Å¡ioje bylos dalyje? Tuo atveju, jeigu tėvystės nustatymas buvo Vokietijos Federacinės Respublikos teisme vykusio proceso objektas, kokių faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu Vokietijos Federacinės Respublikos teismas nustatė savo jurisdikcijÄ nagrinėti bylÄ ? Kokiu teisės aktu teismas grindė jurisdikcijÄ ? Vokietijos Federacinės Respublikos teismas 2014 m. rugsėjo 26 d.

Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė atsakymÄ Ä¯ Å¡io teismo teisinės pagalbos praÅ¡ymÄ , kuriame atsakė, kad: (duomenys neskelbtini)IeÅ¡kinys Å¡eimos byloje Nr. 3A 403/02 Vokietijos Federacinės Respublikos teisme gautas 2002 m. spalio 29 d. IeÅ¡kinys apėmė du objektus: atsakovo tėvystės nustatymÄ ir atsakovo įpareigojimÄ mokėti iÅ¡laikymÄ .L. M. L. nuolatinė gyvenamoji vieta ieÅ¡kinio padavimo metu buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje (adresas: (duomenys neskelbtini)). Vaiko gynėjas buvo Karlsruhe miesto jaunimo tarnyba.

A. Z. gyvenamoji vieta ieÅ¡kinio padavimo metu buvo Lietuvos Respublikoje. IeÅ¡kinys buvo įteiktas atsakovui, teismui pateikus teisinės pagalbos praÅ¡ymÄ užsienio valstybės kompetentingoms institucijoms. A. Z. įteiktas ieÅ¡kinys, raÅ¡tas dėl proceso iÅ¡laidų, Å¡aukimas atvykti į teismÄ . Procesiniai dokumentai A. Z. įteikti adresu (duomenys neskelbtini). Procesinių dokumentų pristatymo liudijime, kurį 2003 m. rugpjūčio 25 d. iÅ¡davė kompetentinga Lietuvos Respublikos įstaiga, patvirtintas procesinių dokumentų įteikimo A.

Z. faktas. Atsakovas atsiliepė į I. Č. ieÅ¡kinį 2003 m. rugsėjo 10 d., nurodydamas adresÄ (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublika. Atsakovas naudojo šį adresÄ ir atsiliepime į ieÅ¡kinį, raÅ¡te, sudarytame 2003 m. rugsėjo 10 d. Vaiko motina I. Č. ieÅ¡kinio pateikimo metu taip pat gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje (adresu (duomenys neskelbtini)). Vokietijos Federacinės Respublikos teisme nagrinėtas vaiko kilmės nustatymo klausimas. Vaiko motina I. Č. teismo procese buvo apklausta kaip liudytoja.

Teismas taip pat nurodė atlikti kraujo tyrimÄ vaiko kilmės ekspertizei. Atsakovas prie Å¡ios procedÅ«ros neprisidėjo, t. y. ekspertizės sudarymui nepateikė nei seilių, nei kraujo mėginio. Teismas nustatė, kad atsakovas bendradarbiavimo prievolės neįvykdė, todėl 2004 m. balandžio 26 d. kreipėsi į atsakovÄ ir nurodė, kad dėl jo vengimo vykdyti teismo procesinį sprendimÄ bus daromos atitinkamos iÅ¡vados. Teismas pranešė, kad procesiniu sprendimu, priimtu 2003 m. kovo 28 d., turėjo bÅ«ti paimtas kraujo mėginys.

A. Z., nepaisant daugelio eksperto bandymų jį paraginti duoti kraujo mėginį, to nepadarė, taip pat nereagavo į teismo pastabÄ , jog toks elgesys gali bÅ«ti traktuojamas kaip trukdymas rinkti įrodymus. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus ir atsakovo elgesį, dėl jo tėvystės nekyla jokių racionalių abejonių, todėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo 1 punkte nustatė, kad atsakovas A. Z. yra vaiko tėvas. Atsakovas raÅ¡ytiniame atsiliepime į ieÅ¡kinį laikėsi pozicijos, kad teismas, į kurį kreiptasi, dėl vaiko ir motinos gyvenamosios vietos Lietuvoje ir dalyvaujančių byloje asmenų pilietybės nėra kompetentingas nagrinėti bylÄ .

Teismas su raÅ¡ytiniais atsakovo argumentais dėl teismo kompetencijos trÅ«kumo nesutiko. Kadangi vaiko ir jo motinos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Karlsruhe mieste, teismas laikė, jog materialiuoju, teritoriniu ir tarptautiniu požiÅ«riu buvo atsakingas už sprendimo priėmimÄ . Bylos iÅ¡nagrinėjimui taikyta Vokietijos materialioji ir proceso teisė. Karlsruhe pirmosios pakopos teismo kompetencija buvo pagrįsta Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio proceso kodekso 640 a paragrafu. II. Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose suformuluotų argumentų esmė PareiÅ¡kėja I.

Č. (S.) 2014 m. gegužės 30 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė praÅ¡ymÄ dėl papildomų įrodymų prijungimo. Ä® bylÄ inter alia pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) raÅ¡to Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, L. M. L. (Č.) paso kopija, pažymos apie pareiÅ¡kėjos deklaruotÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ kopija. Suinteresuotas asmuo A. Z. 2014 m. lapkričio 28 d. raÅ¡ytiniais paaiÅ¡kinimais praÅ¡o nepripažinti užsienio valstybės teismo sprendimo visa apimtimi. PraÅ¡ymas grindžiamas Å¡iais argumentais:

Vokietijos Federacinės Respublikos teismas nepagrįstai sprendė, kad materialiuoju, teritoriniu ir tarptautiniu požiÅ«riu yra atsakingas už sprendimo priėmimÄ , taip pat, kad bylos iÅ¡nagrinėjimui yra taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos materialioji ir proceso teisė. Lietuvos Respublika nėra tarptautinių sutarčių dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių iÅ¡imtinės jurisdikcijos taisyklių srityje su Vokietija dalyvė, todėl nagrinėjamu atveju dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo priimto sprendimo dėl tėvystės nustatymo taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisė, įskaitant CPK 785 straipsnio 1 dalį.

Suinteresuotas asmuo A. Z. sprendimo priėmimo dienÄ buvo ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, be to, tiek pareiÅ¡kėja I. Č., tiek vaikas, kurio tėvystės ir iÅ¡laikymo klausimas buvo sprendžiamas, taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiÅ¡kėjos I. Č. gyvenamoji vieta nuo 2003 m. balandžio 3 d. buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Å ias aplinkybes patvirtinantys dokumentai Vokietijos Federacinės Respublikos teismui buvo pateikti, tačiau liko Å¡io teismo visiÅ¡kai neįvertinti.

IÅ¡ Vokietijos teismo Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktų dokumentų neaiÅ¡ku, kokių įrodymų pagrindu užsienio valstybės teismas sprendė, kad vaiko bei pareiÅ¡kėjos gyvenamoji vieta yra Karlsruhe mieste. Vien vaiko gimimo aplinkybės nėra pakankamos spręsti apie asmens ryšį su valstybe. Kadangi bylos nagrinėjimo metu pareiÅ¡kėja su dukra gyveno Lietuvoje, čia buvo deklaruota ir jų gyvenamoji vieta. Å ios aplinkybės rodo, jog pareiÅ¡kėja ir vaikas savo gyvenimÄ labiau siejo ne su Vokietijos Federacine Respublika, bet bÅ«tent su Lietuvos Respublika.

Suinteresuotas asmuo A. Z., teikdamas paaiÅ¡kinimus Vokietijos teismui, be argumentų dėl iÅ¡imtinės Lietuvos Respublikos jurisdikcijos, nurodė, kad dauguma įrodymų, susijusių su byla, buvo Lietuvoje, todėl dar ir dėl Å¡ios priežasties bÅ«tų buvę operatyviau ir ekonomiÅ¡kiau bylÄ nagrinėti Lietuvos Respublikos teisme.Atmetus pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ ir nepripažinus Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02, vaiko interesai nebus pažeisti.

PareiÅ¡kėjos elgesys, kuomet, teikiant ieÅ¡kinį teismui, nurodoma viena gyvenamoji vieta, o po kurio laiko gyvenamoji vieta deklaruojama kitoje valstybėje, gali bÅ«ti vertinamas kaip kreipimasis į palankesnį teismÄ ne dėl teisėtų tikslų, bet dėl ekonominės naudos. Pažymėtina, kad pareiÅ¡kėja, galbÅ«t tyčia klaidindama teismÄ ir siekdama iÅ¡vengti imperatyvių tam tikros valstybės teisės normų taikymo, nurodė gyvenamÄ jÄ vietÄ Vokietijoje, kadangi siekė palankesnio teisinio režimo (teismo ir taikytinos teisės).

Pagal minėtos Å¡alies teisės aktus iÅ¡laikymas gali bÅ«ti priteisiamas už ilgesnį laikotarpį nei pagal Lietuvoje galiojančiÄ teisę, iÅ¡laikymo dydžio klausimas taip pat yra sprendžiamas skirtingai. Pažymėtina, kad teisinis pagrindas dėl tėvystės nustatymo ir iÅ¡laikymo bei iÅ¡laikymo įsiskolinimo priteisimo kreiptis į kompetentingÄ Lietuvos Respublikos teismÄ nėra iÅ¡nykęs. Be to, reikÅ¡ti tokį ieÅ¡kinį ir anksčiau nebuvo jokių kliūčių, tačiau pareiÅ¡kėja to nedarė ir beveik 10 metų nesikreipė net dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo bei vykdymo, kas rodo ne pareiÅ¡kėjos siekį užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus, bet galimai tik finansinio pareiÅ¡kėjos intereso patenkinimÄ .Kadangi byla dalyje dėl tėvystės nustatymo priskirtina iÅ¡imtinai Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, todėl, vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ turi bÅ«ti atsisakoma pripažinti.

Nepripažinus teismo sprendimo dalyje dėl tėvystės nustatymo, nepripažintina ir teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo, kadangi priešingu atveju būtų sukuriama teisinei logikai prieštaraujanti situacija, kai išlaikymas priteisiamas iš asmens, kurio tėvystė nėra nustatyta. III. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Šioje civilinėje byloje nagrinėjamas įsiteisėjusio užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimas.

Lietuvos Respublikos civilinį procesÄ reglamentuojančių Europos SÄ jungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad Europos SÄ jungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos SÄ jungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos SÄ jungos reglamentų, Å¡io įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytÄ tvarkÄ .CPK 809 straipsnyje nustatyta, kad užsienio valstybių teismų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali bÅ«ti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimÄ .

Tarptautinės privatinės teisės doktrinoje iÅ¡skiriamos dvi esminės priežastys, paaiÅ¡kinančios užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdymo vykdyti instituto teisinę prigimtį. Viena teorija teigia, kad užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimas yra sÄ lygotas dviejų suverenių subjektų pagarbos (angl. comity) vienas kitam. Kita teorija, be kita ko, įprasta bendrosios teisės tradicijos Jungtinės Karalystės teisinėje sistemoje, postuluoja, jog užsienio valstybės teismo sprendimai pripažintini, nes to reikalauja teisingumo principas (žr.

Hartley, T. C. International Commercial Litigation Text, Cases and Materials on Private International Law, 2009. P. 319-320). Kadangi užsienio valstybės teismo procesiniu sprendimu, dėl kurio kilo ginčas, iÅ¡spręsti du susiję, tačiau sÄ lyginai savarankiÅ¡ki klausimai, teismas dėl atitinkamų kitos valstybės teismo procesinio sprendimo dalių, atsižvelgiant į joms taikomų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedÅ«rų skirtumus, pasisako atskirai.

1. Dėl užsienio valstybės teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta tėvystė, pripažinimo Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublika su prašomo pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimo kilmės valstybe, kaip minėta, tarptautinių sutarčių teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo klausimais nėra sudariusi, todėl atitinkamo klausimo nagrinėjimui taikomos nacionalinės proceso teisės nuostatos. CPK 810 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu. Nesant tarptautinės sutarties, užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu:

1) sprendimas nėra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje jis yra priimtas, įstatymus;

2) pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai;

3) Å¡aliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylÄ , nebuvo tinkamai praneÅ¡ta apie civilinės bylos iÅ¡kėlimÄ bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės, o tais atvejais, kai ji buvo neveiksni, – tinkamo atstovavimo galimybės;

4) užsienio teismo sprendimas, kurio pripažinimo yra prašoma, nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių;

5) sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai;

6) užsienio valstybės teismas priimdamas sprendimÄ iÅ¡sprendė klausimus dėl Lietuvos Respublikos piliečio veiksnumo ar teisnumo, atstovavimo pagal įstatymÄ , Å¡eiminių turtinių ar paveldėjimo teisinių santykių ir tai prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos tarptautinei privatinei teisei, iÅ¡skyrus atvejus, kai Lietuvos teismai byloje bÅ«tų priėmę tokį patį sprendimÄ .IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs (c. b.

Nr. 2T-28/2013, b. l. 17, 21). Tai reiÅ¡kia, jog CPK 810 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo nėra. Vokietijos Federacinės Respublikos teismo atsakyme į Lietuvos apeliacinio teismo teisinės pagalbos praÅ¡ymÄ nurodoma, kad procesiniai dokumentai užsienio valstybėje vykusiame teismo procese suinteresuotam asmeniui buvo siunčiami per kompetentingas Lietuvos Respublikos institucijas, įteikusias suinteresuotam A. Z. procesiniu dokumentus bei patvirtinusias Å¡iÄ faktinę aplinkybę (b. l. 150).

Todėl nėra CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nenustatė, kad prašomas pripažinti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės teismo sprendimas būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių. Todėl konstatuojama, jog nėra ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto pagrindo nepripažinti kitos valstybės teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija dėl CPK 810 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose įtvirtintų nepripažinimo pagrindų pasisako atskirai. Dėl Lietuvos Respublikos teismų iÅ¡imtinės jurisdikcijos sprendžiant tėvų ir vaikų teisinių santykių bylas (CPK 785 straipsnis) ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose įtvirtintų nepripažinimo pagrindų Minėta, CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog užsienio valstybės teismo sprendimÄ atsisakoma pripažinti, jeigu pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina iÅ¡imtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai.

Pagal to paties straipsnio 1 dalies 5 punktÄ sprendimas nepripažįstamas, kai jis prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai vieÅ¡ajai tvarkai. PraÅ¡ymas dėl kitos valstybės teismo sprendimo pripažinimo taip pat gali bÅ«ti atmetamas CPK 810 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, kai užsienio valstybės teismas, priimdamas sprendimÄ , iÅ¡sprendė klausimus dėl Lietuvos Respublikos piliečio veiksnumo ar teisnumo, atstovavimo pagal įstatymÄ , Å¡eiminių turtinių ar paveldėjimo teisinių santykių ir tai prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos tarptautinei privatinei teisei, iÅ¡skyrus atvejus, kai Lietuvos teismai byloje bÅ«tų priėmę tokį patį sprendimÄ .CPK 785 straipsnio, reglamentuojančio tėvų ir vaikų teisinių santykių bylų teismingumÄ , 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos teismai iÅ¡imtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iÅ¡ Å¡alių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos Å¡alies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Vadovaujantis CPK 785 straipsnio 2 dalimi tuo atveju, jeigu abiejų Å¡alių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų bylas, nurodytas Å¡io straipsnio 1 dalyje, nagrinėja iÅ¡imtinai Lietuvos Respublikos teismai.Teisminio bylos ar tam tikro klausimo priklausymo, arba jurisdikcijos, klausimas yra susijęs su teismo kompetencija nagrinėti ginÄÄ , turintį užsienio (tarptautinį) elementÄ , dėl kurio kyla dviejų ar daugiau valstybių teismų konkurencija dėl kompetencijos, t.y. ginÄÄ gali pretenduoti nagrinėti kelių valstybių teismai.

Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina iÅ¡imtinei Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai. Å ioje nuostatoje yra įtvirtinta vadinamoji netiesioginė jurisdikcija (angl. indirect jurisdiction), kai bylÄ iÅ¡nagrinėjusio ir teismo sprendimÄ priėmusio teismo kompetencijÄ tikrina kitos valstybės teismas, sprendžiantis užsienio teismo sprendimo pripažinimo savo valstybėje klausimÄ .

Pagal CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos prasmę yra tikrinama, ar nebuvo Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų iÅ¡imtinės kompetencijos pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje kilo kolizija tarp dviejų valstybių, kurių ieÅ¡kinio padavimo metu (2002 m. spalio 29 d.) nesiejo joks tarptautinis reglamentavimas dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse bylose, nacionaliniuose proceso teisės aktuose numatytų jurisdikcijos taisyklių. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 785 straipsnis, kaip minėta, numato iÅ¡imtinę Lietuvos teismų jurisdikcijÄ nagrinėti vaikų ir tėvų teisinių santykių bylas, o Å¡i jurisdikcija yra grindžiama dviem kriterijais – vienos Å¡alių turima Lietuvos Respublikos pilietybe ir nuolatine gyvenamÄ ja vieta Lietuvoje.

Tuo tarpu Vokietijos Federacinės Respublikos teismo jurisdikcija, kaip matyti iÅ¡ Vokietijos Federacinės Respublikos teismo atsakymo į Lietuvos apeliacinio teismo teisinės pagalbos praÅ¡ymÄ , buvo grindžiama Å¡ios Å¡alies civilinio proceso kodekso 640 a paragrafu, leidusiu nagrinėti vaiko kilmės nustatymo bylas, kai vaiko gyvenamoji vieta yra toje teritorijoje, kurioje veikia teismas. Asmeninė jurisdikcija (jurisdikcija in personam) grindžiama tam tikrais jurisdikcijos pagrindais – jungiamaisiais faktoriais, kurie leidžia konkrečiam teismui prisiimti kompetencijÄ nagrinėti konkrečiÄ bylÄ .

Tokia jurisdikcija gali bÅ«ti grindžiama trimis esminiais pagrindais. Pirmasis principas - bendroji jurisdikcija (angl. general jurisdiction), pagrįsta ryÅ¡iu tarp atsakovo ir teismo. Å io jurisdikcijos pagrindo Å¡aknys glÅ«di romėnų teisės recepcijos eigoje pritaikytame actio sequitur forum rei principe, nustatančiame, jog ieÅ¡kovas turi kelti atsakovui bylÄ ten, kur yra atsakovo (arba tam tikrais atvejais atsakovui priklausančio turto) buvimo vieta. Aptariamas principas teigia, jog atsakovas neturi bÅ«ti verčiamas bylinėtis jam galbÅ«t nepatogiame forume, pagal jam nežinomas proceso taisykles, tuo pačiu saugant teisinių santykių stabilumÄ .

Tuo tarpu ieÅ¡kovas, bÅ«damas tas asmuo, kuris siekia modifikuoti status quo, privalo pats atvykti bylinėtis į prieÅ¡ingus interesus turinčios teisinių santykių Å¡alies forumÄ (žr. Hartley, T. C. International Commercial Litigation Text, Cases and Materials on Private International Law, 2009. P. 11 - 16). Antrasis aktualus principas – specialioji jurisdikcija, grindžiama teismo ir bylos faktinių aplinkybių ryÅ¡iu (žr. Kruger, T. Civil Jurisdiction Rules of the EU and their Impact on Third States. Oxford University Press, 2008.

P. 60). Trečiasis aktualus principas suteikia kompetencijÄ nagrinėti bylÄ tam teismui, kurio jurisdikcijÄ pripažįsta atsakovas. Taigi, kaip jau minėta, teismo jurisdikcija gali bÅ«ti grindžiama skirtingais kriterijais – jungiamaisiais faktoriais, kurie priklausomai nuo bylos rÅ«Å¡ies gali bÅ«ti skirtingi. Nagrinėjamai bylai aktualÅ«s jurisdikcijos principai Å¡eimos teisinių santykių bylose, kuriose nagrinėjami tėvystės nustatymo ir (arba) iÅ¡laikymo vaikui priteisimo klausimai. CPK 30 straipsnio, reglamentuojančio teismingumo pagal ieÅ¡kovo pasirinkimÄ klausimus bei nustatančio iÅ¡imčių iÅ¡ CPK 29 straipsnyje įtvirtinto jau minėto actio sequitur forum rei principo, 4 dalyje nustatyta, kad ieÅ¡kinys dėl iÅ¡laikymo priteisimo ir dėl tėvystės nustatymo gali bÅ«ti pareiÅ¡kiamas taip pat pagal ieÅ¡kovo gyvenamÄ jÄ vietÄ .

CPK 387 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylose dėl tėvystės ieÅ¡kinys pareiÅ¡kiamas apylinkės teismui pagal ieÅ¡kovo arba atsakovo gyvenamÄ jÄ vietÄ . Taigi Å¡ios kategorijos bylas reglamentuojančiose proceso teisės normose jau aptartas actio sequitur forum rei principas yra modifikuotas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos proceso įstatymas byloms dėl tėvystės nustatymo bei iÅ¡laikymo priteisimo numato specifines teismingumo taisykles – ieÅ¡kinys gali bÅ«ti pareiÅ¡kiamas teisme ieÅ¡kovo pasirinkimu pagal jo paties arba atsakovo gyvenamÄ jÄ vietÄ .

Teisės mokslo doktrinoje pažymima, kad Å¡iomis nuostatomis siekiama palengvinti socialiai pažeidžiamų asmenų galimybes kreiptis į teismÄ (žr. Driukas, A., Valančius, V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. II tomas. Teisinės informacijos centras, Vilnius, 2006. P. 176). Teismingumo pagal ieÅ¡kovo pasirinkimÄ minėtų kategorijų Å¡eimos teisinių santykių bylose raison d‘etre (liet. egzistavimo priežastis) yra dvejopas. Pirma, kaip jau minėta, ieÅ¡kovui, kuris tokio pobÅ«džio bylose dažniausiai yra silpnesnioji teisinio santykio pusė, suteikiama galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus savo paties forume.

Be to, tokio pobÅ«džio kreipimosi poreikio egzistavimas per se gali implikuoti ieÅ¡kovo (kreditoriaus) teisių ir teisėtų interesų pažeidimÄ , galbÅ«t kilusį dėl atsakovo (skolininko) veiksmų arba neveikimo, kas taip pat yra pagrindas proceso įstatyme numatyti tam tikrÄ pagrįstÄ ir proporcingÄ ieÅ¡kovo ir atsakovo teisių disbalansÄ . Antra, ieÅ¡kovo sprendimas pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį pagal atsakovo gyvenamÄ jÄ vietÄ gali bÅ«ti sÄ lygotas praktinio pobÅ«džio sumetimų. Atsakovo gyvenamoji vieta dažniausiai yra jo turtinių ir neturtinių interesų centras, kuriame sukoncentruoti ir Å¡io asmens aktyvai, todėl atsakovo gyvenamosios vietos teismas gali efektyviau administruoti teisingumo vykdymo procesus, be to, tokiu bÅ«du gali bÅ«ti palengvinamas faktinis iÅ¡ieÅ¡kojimas, taip įgyvendinant realaus ir efektyvaus teisių gynybos principo reikalavimus didelės socialinės reikÅ¡mės, nors ir privataus pobÅ«džio, bylose.

Bet kuriuo atveju forumo pasirinkimo prerogatyva tenka ieÅ¡kovui, kuris, Å¡iÄ teisę realizavęs, nebetenka teisės reikÅ¡ti tapataus ieÅ¡kinio kitame forume. Kaip matyti iÅ¡ jau minėto Vokietijos Federacinės Respublikos teismo atsakymo į Lietuvos apeliacinio teismo pateiktÄ teisinės pagalbos praÅ¡ymÄ , ginčo metu galiojusi Vokietijos Federacinės Respublikos teisės norma (civilinio proceso kodekso 640a paragrafas), kuriuo buvo grindžiama užsienio valstybės teismo kompetencija, numatė analogiÅ¡kÄ teismo jurisdikcijos pagrindÄ â€“ vaiko (iÅ¡laikymo kreditoriaus) gyvenamÄ jÄ vietÄ .

Akivaizdu, jog Å¡ia norma bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso atitinkamomis nuostatomis siekiami tikslai yra identiÅ¡ki – abi normos nukreiptos į silpnesniosios teisinio santykio pusės apsaugÄ . Todėl darytina iÅ¡vada, jog savo esme ir turiniu panaÅ¡ios užsienio valstybės teisės normos nustatytos jurisdikcijos pagrindu pradėtame teismo procese priimto teismo sprendimo teisinės pasekmės negali prieÅ¡tarauti, o prieÅ¡ingai, visiÅ¡kai atitinka Lietuvos Respublikos proceso įstatymo reikalavimus nagrinėjamoje srityje.

Nors pagal tarptautinėje privatinėje teisėje įprastus standartus užsienio valstybių teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procese teismo procesinio sprendimo kilmės teismo jurisdikcijos patikrinimas nepatenka į viešosios tvarkos testo ribas, neabejotina, kad užsienio valstybių teismų sprendimas pripažinimas ir leidimas vykdyti, kaip nurodė kasacinis teismas, yra atitinkamos valstybės viešosios tvarkos elementas. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešosios tvarkos reikalavimai pasižymi gerokai siauresnėmis ribomis, nei reikalavimai, išplaukiantys iš tam tikros valstybės teisinės sistemos nacionalinių teisės normų.

Tai, kad užsienio valstybės teisė bei ja sureguliuoti teisiniai santykiai yra nesuderinami su tam tikros valstybės teise, savaime neužkerta kelio jų įgyvendinimui toje valstybėje. PrieÅ¡ingu atveju tarptautinės privatinės teisės sistema taptų beprasmė. Taip yra todėl, kad nacionalinės (vidinės) tam tikros valstybės vieÅ¡osios tvarkos elementÄ sudarančios teisės normos yra imperatyvios tik toje konkrečioje valstybėje ir tik toje valstybėje nukrypimas nuo jų negalimas. Tarptautinė vieÅ¡oji tvarka, aktuali už vienos valstybės ribų iÅ¡einantiems teisiniams santykiams, yra gerokai siauresnė imperatyviųjų teisės normų sistema, kurių turi bÅ«ti laikomasi visais atvejais, net ir tada, kai tam tikras teisinis santykis reglamentuojamas užsienio valstybės teisės normomis.

Taigi ne kiekviena imperatyvi teisės norma yra imperatyvi ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės privatinės teisės kontekste. Pavyzdžiui, pagal PrancÅ«zijos teisę, asmenų teisinį statusÄ reglamentuojančios teisės normos sudaro nacionalinės (vidinės) vieÅ¡osios tvarkos (pranc. odre public interne) elementÄ , o sandoriai, pažeidžiantys Å¡ias teisės normas, yra draudžiami, tačiau Å¡i aplinkybė netrukdo nuo jų nukrypti tais atvejais, kai susiklosčiusi faktinė ir teisinė situacija iÅ¡eina už Å¡ios valstybės ribų.

PrancÅ«zijos Kasacinio Teismo praktikoje yra suformuluota suÅ¡velninto vieÅ¡osios tvarkos poveikio doktrina (pranc. l'effet atténué de l'ordre public), postuluojanti, jog vieÅ¡oji tvarka neturėtų įsikiÅ¡ti į tam tikrÄ teisinį santykį situacijose, iÅ¡einančiose už valstybės teisinės sistemos ribų, jeigu analogiÅ¡kai situacijai susiklosčius teisinės sistemos viduje, egzistuotų pagrindas įsijungti vieÅ¡osios tvarkos mechanizmams. Å is principas taip pat reiÅ¡kia, kad vieÅ¡oji tvarka neturėtų trukdyti tam tikros teisės gavimui ir jos teisės sukuriamoms teisinėms pasekmėms Å¡ios teisinės sistemos viduje, jei Å¡i teisė sukuriama kitos, užsienio valstybėje pagal Å¡ios Å¡alies tarptautinės privatinės teisės normas ir laikantis sÄ Å¾iningų ketinimų principo reikalavimų gautos teisės pagrindu (žr.

PrancÅ«zijos Kasacinio Teismo 1953 m. balandžio 17 d. sprendimÄ byloje Riviere v Roumiantzeff (rev. crit. dr. int prive 42)). Kaip jau ne kartÄ minėta, CPK 785 straipsnis nustato iÅ¡imtinę Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijÄ nagrinėti bylas tarp tėvų ir vaikų, jei bent viena Å¡alis turi Lietuvos Respublikos pilietybę ir turi nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvos Respublikoje. Vienos iÅ¡ teisinio santykio Å¡alių pilietybe grindžiamų nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų atitinkamos valstybės teismų jurisdikcijos pagrindų esama ir kitų užsienio valstybių teisėje.

Pavyzdžiui, Prancūzijos Respublikos civilinio kodekso (pranc. Code civil des Fran?ais) 15 straipsnis numato, kad prancūzas gali būti traukiamas atsakomybėn Prancūzijos teisme dėl prievolių, kurias jis prisiėmė užsienio valstybėje, įskaitant prievoles užsieniečiams. Prancūzijos Respublikos civilinio kodekso 14 straipsnis reglamentuoja, kad užsienietis, net jei jis ir negyvena Prancūzijoje, gali būti šaukiamas į Prancūzijos teismus dėl prievolių, kurias jis prisiėmė Prancūzijoje pagal sutartį su prancūzu, vykdymo;

Prancūzijos teismas gali jį patraukti atsakomybėn pagal prievoles, prisiimtas užsienio valstybėje prancūzų atžvilgiu. Prancūzijos civilinio kodekso 14 straipsnyje numatytas nuostatas į savo nacionalines teisės sistemas buvo įtraukusios ir kitos valstybės (Belgija, Graikija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Rumunija, Haitis, Gabonas ir Senegalas). Tačiau ilgainiui daugelyje valstybių jos buvo atsisakyta: pavyzdžiui, Belgijoje minėtos nuostatos atsisakyta 1876 metais, Rumunijoje – 1924 metais, Graikijoje ir Nyderlanduose – 1940 metais, Senegale jos praktinis taikymas apribotas 1972 metais (žr.

Clermont, K. M. and Palmer, J. R.B. Exorbitant Jurisdiction. 58 Me. L. Rev. 474 2006). Tarptautinės privatinės mokslo doktrinoje egzistuoja besaikės (angl. exorbitant) jurisdikcijos koncepcija. Besaikė jurisdikcija – tai tokia jurisdikcija, kuri, nepaisant to, kad yra įgyvendinama teisėtai pagal tam tikros valstybės teisę, yra nepagrįsta dėl jÄ sukuriančio pagrindo, stokojančio valstybės ir ginčo Å¡alių pakankamo ryÅ¡io (žr. Russell, A. K. Exorbitant Jurisdiction and Enforcement of Judgments:

The Brussels System as an Impetus for United States Action, 19 SYRACUSE J. INT'LL. &COM. 57, 59 (1993)). Minėtos Prancūzijos civilinio kodekso nuostatos, taip pat ir kitos tik vienos iš šalių pilietybe pagrįstos jurisdikcijos taisyklės, teisės mokslo doktrinoje laikomos klasikiniu besaikės jurisdikcijos pavyzdžiu (žr. Exorbitant Jurisdiction and Enforcement of Judgments: the Brussels System as an Impetus for United States Action. 19 Syracuse J. Int'l L. & Com. 57 1993). Teisės doktrinoje pažymima, kad besaikė jurisdikcija yra tokia, kuri yra skirta skatinti valstybės politinius interesus, neatsižvelgiant į ginčo šalių teises ir teisėtus interesus (žr.

Kessedjian, C. International Jurisdiction and Foreign Judgements in Civil and Commercial Matters. Hague Conference on Private International Law, Preliminary Document No. 7 of April 1997 for the attention of the Special Commission of June 1997 on the question of jurisdiction, recognition and enforcement of foreign judgements in civil and commercial matters, No. 138.). Tokia jurisdikcija vadinama „šokiruojančiai necivilizuota“ ( žr. Clermont, K. M. and Palmer, J. R.B. Exorbitant Jurisdiction. 58 Me. L. Rev. 474 2006. P. 475). Šiuolaikinėje užsienio valstybių teismų praktikoje besaikės jurisdikcijos atsisakoma.

Pavyzdžiui, nepaisant to, kad ankstesnėje teismų praktikoje jau minėtos PrancÅ«zijos civilinio kodekso 14 ir 15 straipsniuose įtvirtintos taisyklės buvo laikomos iÅ¡imtinės jurisdikcijos taisyklėmis, tačiau Å¡iuo metu formuojamoje PrancÅ«zijos Kasacinio Teismo praktikoje bylose dėl užsienio valstybių teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti PrancÅ«zijos Respublikoje jau laikomasi pozicijos, jog civilinio kodekso 15 straipsnio nuostata numato fakultatyviÄ , bet ne iÅ¡imtinę PrancÅ«zijos teismų jurisdikcijos taisyklę.

PrancÅ«zijos Kasacinio Teismo jurisprudencijoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nebÅ«tų teisinga paneigti užsienio valstybės teismo jurisdikcijÄ , jei ginčas yra susijęs su valstybe, kurios teismas pasirinktas ginčui spręsti, su sÄ lyga, kad Å¡is pasirinkimas nebuvo nesÄ Å¾iningas (žr. PrancÅ«zijos Kasacinio Teismo 2006 m. gegužės 26 d sprendimÄ byloje Nr. 857). AnalogiÅ¡kai formuojama ir PrancÅ«zijos civilinio kodekso 14 straipsnio aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika (žr. PrancÅ«zijos Kasacinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendimÄ byloje Nr. 630).

Vystantis visuomenei, evoliucionuoja, modifikuojasi ir progresyvėja socialiniai, ekonominiai santykiai, keičiasi jų esmė, todėl teisinės kategorijos, kurios yra tinkamos vienam laikmečiui, yra netinkamos kitam. Teisė turi atitikti visuomenės gyvenimo realijas. Besaikė vienos iÅ¡ Å¡alių pilietybe pagrįsta jurisdikcija, akivaizdu, visiÅ¡kai neatitiko Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos teisinių santykių realijų, egzistavusių užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu bei Lietuvos Respublikos privatinės teisės esmės. Vokietijos Federacinė Respublika yra viena iÅ¡ valstybių, įkÅ«rusių tarptautinį darinį, kuris vėliau tapo Europos SÄ junga, su kuria Lietuvos RespublikÄ , dar iki Å¡ios Å¡alies prisijungimo, siejo itin glaudÅ«s teisiniai, socialiniai, ekonominiai, kultÅ«riniai ir kt. ryÅ¡iai.

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublika ir Europos Bendrija 1992 m. gegužės 11 d. pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį, įsigaliojusiÄ 1993 m. vasario 1 d., bei priėmė deklaracijÄ dėl politinio dialogo. Europos SÄ junga ir Lietuvos Respublika 1994 m. liepos 18 d. pasirašė laisvosios prekybos sutartį. Asociacijos sutartis tarp minėtų subjektų buvo pasiraÅ¡yta 1995 m. birželio 12 d., o įsigaliojo 1998 m. vasario 1 d. Å i sutartis pakeitė Ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartį, o Laisvosios prekybos sutartis tapo Asociacijos sutarties dalimi.

PasiraÅ¡ius Asociacijos sutartį, pripažintas Lietuvos Respublikos siekis tapti visateise Europos SÄ jungos valstybe nare bei sudarytos sÄ lygos Lietuvos Respublikos stojimui į Europos SÄ jungÄ . Asociacijos sutartis inter alia nustatė taisykles, liberalizuojančias tas sritis, kurios Å¡iuo metu de facto sudaro Europos SÄ jungos keturių vidaus rinkos laisvių esmę – laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Be to, tarp Lietuvos Respublikos ir Europos SÄ jungos plėtotas bendradarbiavimas inter alia teisės harmonizavimo srityje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. gruodžio 8 d. pareiÅ¡kė oficialų praÅ¡ymÄ dėl Lietuvos Respublikos priėmimo į Europos SÄ jungÄ , o derybos Å¡iuo klausimu oficialiai baigtos 2002 m. gruodžio 13 d., Lietuvos Respublikos stojimo į Europos SÄ jungÄ sutartis pasiraÅ¡yta 2003 m. balandžio 16 d. Taigi vien minėtų reikÅ¡mingų dokumentų pasiraÅ¡ymo faktas per se rodo itin glaudžių teisinių saitų tarp Europos SÄ jungos, kuriančios bendrÄ laisvės saugumo ir teisingumo erdvę, bei Lietuvos Respublikos egzistavimÄ nuo pat Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkÅ«rimo dienos.

Šiame kontekste pažymėtina ir kita ne mažiau reikšminga aplinkybė – Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys aptariamoje srityje, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos 1997 m. vasario 20 d. sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 28 – 31 straipsniai teisiniams santykiams tarp Susitariančiųjų Valstybių subjektų leidžia taikyti kitokias teismingumo (bei taikytinos teisės) taisykles, nei nustato CPK 785 straipsnis.

Taigi, vadovaujantis įstatymo raide, CPK 785 straipsnio 1 dalis gali bÅ«ti netaikoma, jei tarp Lietuvos Respublikos ir Å¡ios valstybės yra pasiraÅ¡yta tarptautinė sutartis dėl teisinės pagalbos, tačiau de facto egzistuojantys ekonominiai, socialiniai, kultÅ«riniai, lingvistiniai, teisinių sistemų saitai, įskaitant geografinį atstumÄ tarp valstybių, yra mažiau glaudÅ«s, nei ryÅ¡iai, kurie 2002 - 2004 metais egzistavo tarp Europos SÄ jungos, jos valstybės narės Vokietijos Federacinės Respublikos bei sėkmingai visas stojimo kriterijus atitikusios bei procedÅ«ras atlikusios ir 2004 metų gegužės 1 d. visateise SÄ jungos valstybe nare tapusios Lietuvos Respublikos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos ir Europos SÄ jungos bei vienos iÅ¡ jos narių Vokietijos Federacinės Respublikos ryÅ¡iai ginčo teisinių santykių metu buvo itin glaudÅ«s bei faktÄ , kad tarptautinės privatinės teisės progresyvėjimo tendencijos bei objektyvÅ«s valstybių interesai (pvz., investicinis patrauklumas) verčia atsisakyti besaikės tik vienos iÅ¡ Å¡alių pilietybės pagrindu nustatomos jurisdikcijos, konstatuoja, kad Å¡is kriterijus nagrinėjamoje byloje negali bÅ«ti lemiamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politikÄ , vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti Å¡alies saugumÄ ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kÅ«rimo. Konstitucijos 138 straipsnis skelbia, jog tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, jeigu įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 1 dalimi teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais.

Teismas, aiÅ¡kindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principais. CPK 1 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje CPK ir tarptautinėse sutartyse įtvirtintų teisės normų konkurencijos taisyklę, reglamentuota, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios normos, negu tos, kurias numato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos. Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. balandžio 27 d.

įstatymu Nr. I-865, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsniu, su iÅ¡lygomis ir pareiÅ¡kimais ratifikavo 1993 m. gegužės 14 d. pasiraÅ¡ytÄ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijÄ (toliau tekste – Konvencija) bei Å¡ios Konvencijos ketvirtÄ jį, septintÄ jį bei vienuoliktÄ jį protokolus. Minėtas įstatymas įsigaliojo 1995 m. gegužės 5 d. IÅ¡lygų ir (arba) pareiÅ¡kimų, susijusių su Konvencijos 8 straipsniu, Lietuvos Respublika nepadarė (Konvencijos 57 straipsnis).

Vadovaujantis Konvencijos 1 straipsniu AukÅ¡tosios Susitariančiosios Å alys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves.Konvencijos I skyriaus 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad bÅ«tų gerbiamas jo asmeninis ir jo Å¡eimos gyvenimas, bÅ«sto neliečiamybė ir susiraÅ¡inėjimo slaptumas. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad valdžios pareigÅ«nai neturi teisės kiÅ¡tis į naudojimÄ si Å¡ia teise, iÅ¡skyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai bÅ«tina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, vieÅ¡osios tvarkos ar Å¡alies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti keliÄ teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Nagrinėjamai bylai aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau tekste – EŽTT) jurisprudencija, kurioje suformuluota minėto tarptautinės teisės akto aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT, pasisakydamas dėl Konvencijos 8 straipsnio aiÅ¡kinimo ir taikymo, yra ne kartÄ nurodęs, jog teismo procesas dėl tėvystės nustatymo patenka į Konvencijos 8 straipsnio veikimo sritį (žr. pvz., Rasmussen v. Denmark, Judgment of 28 November 1984, Series A No. 87, p. 13, § 33, Keegan v.

Ireland, Judgment of 26 May 1994, Series A no. 290, p. 18, § 45 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas privataus asmens gyvenimo gerbimo imperatyvas reikalauja, kad kiekvienas asmuo galėtų nustatyti savo, kaip atskiro ir savarankiÅ¡ko žmogaus, identitetÄ apibÅ«dinančius faktus. EŽTT praktikoje pažymėta, kad asmens teisė į tokio pobÅ«džio informacijÄ yra svarbi dėl jos poveikio asmenybės formavimuisi (žr. Gaskin v. The United Kingdom, Judgment of 7 July 1989, Series A No. 160, p. 16, § 39).

Faktas, kad teismo procesas dėl tėvystės nustatymo patenka į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį patvirtinamas ir teisės mokslo doktrinoje (žr. Harris, O'Boyle & Warbrick: Law of the European Convention on Human Rights. Second Edition. Oxford University Press, 2009. P. 361). Byloje Mikulič prieÅ¡ KroatijÄ EŽTT pažymėjo, kad nėra jokių priežasčių iÅ¡ sÄ vokos „privatus gyvenimas“ paÅ¡alinti nesantuokinio vaiko ir jo biologinio tėvo teisinio santykio nustatymÄ (žr. § 53).

Teismas atkreipė dėmesį, kad asmenys, bandantys nustatyti savo kilmę, turi gyvybiÅ¡kai svarbų Konvencijos apsaugotÄ interesÄ gauti informacijÄ , reikalingÄ tiesai, susijusiai su jų asmens tapatybe, nustatyti. Pažymėtina, kad Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisių ribojimai galimi, jeigu jie atitinka to paties straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pavyzdžiui, Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojama apsauga gali bÅ«ti ribojama, pavyzdžiui, kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Bylų dėl tėvystės nustatymo kontekste tai reiÅ¡kia, kad tam tikrais atvejais gali kilti asmens, siekiančio tam tikro teisinio santykio nustatymo, bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų kolizija. BÅ«tent tokio pobÅ«džio situacija susiklostė byloje Jäggi prieÅ¡ Å veicarijÄ , kurioje EŽTT teko vertinti situacijÄ , kai susidÅ«rė pareiÅ¡kėjo, siekiančio tėvystės iÅ¡ mirusio asmens nustatymo, bei trečiųjų asmenų, besiremiančių mirusiojo kÅ«no neliečiamybės principu, pagarbos mirusiajam principu bei vieÅ¡uoju interesu, reikalaujančiu teisinio tikrumo apsaugos, teisės ir teisėti interesai.

Å ioje byloje EŽTT pripažino, kad teisinio tikrumo principo apsauga savaime negali pateisinti teisės nustatyti tėvystę atėmimo iÅ¡ asmens. EŽTT, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir esminį pareiÅ¡kėjo interesÄ , konstatavo, kad Å veicarijos valdžios institucijos, nesudarydamos tėvystės nustatymo galimybės, neužtikrino Konvencijoje įtvirtintos pareiÅ¡kėjo teisės į privataus gyvenimo gerbimÄ .Esminės reikÅ¡mės nagrinėjamai bylai turi ir EŽTT 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendime byloje Mennesson prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ suformuluoti teisės iÅ¡aiÅ¡kinimai.

Ginčas aptariamoje byloje kilo po to, kai du PrancÅ«zijos Respublikos piliečiai, negalėdami susilaukti vaikų, iÅ¡vyko į Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos valstijÄ , kurioje ketino pradėti vaikÄ minėtoje valstijoje įteisintu surogatinės motinystės bÅ«du. PaaiÅ¡kėjus, jog procedÅ«ra įvykdyta sėkmingai bei nustačius, jog surogatinė motina laukiasi dvynių, Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos valstijos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. liepos 14 d. sprendimu nusprendė, kad pareiÅ¡kėjas Dominique Mennesson bÅ«siÄ s vaikų, kuriuos per artimiausius mėnesius pagimdysianti surogatinė motina, biologinis tėvas, o antroji pareiÅ¡kėja (pareiÅ¡kėjo sutuoktinė) Sylvia Mennesson – vaikų motina teisine prasme.

Minėtame sprendime Kalifornijos valstijos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad vaikų gimimo liudijimuose Dominique Mennesson bei Sylvia Mennesson turi bÅ«ti nurodyti kaip vaikų tėvai. 2000 m. spalio 25 d. gimus vaikams, jiems buvo iÅ¡duoti Jungtinių Amerikos Valstijų pasai, o 2002 m. lapkričio 25 d. PrancÅ«zijos konsulatas Los Andžele įtraukė vaikų gimimo liudijimų duomenis į PrancÅ«zijos Nanto miesto gimimų, santuokų ir mirčių registrÄ . PrancÅ«zijos prokuroras 2003 m. gegužės 16 d. inicijavo teismo procesÄ prieÅ¡ Dominique Mennesson bei Sylvia Mennesson, reikalaudamas anuliuoti vaikų civilinės bÅ«klės aktų įraÅ¡us, o teismo sprendimÄ , kurio pagrindu buvo atlikti minėti įraÅ¡ai, panaikinti.

Prokuroras įrodinėjo, jog susitarimas, pagal kurį surogatinė motina įsipareigojo pagimdyti ir perduoti kitiems asmenims vaikus, prieÅ¡tarauja PrancÅ«zijos Respublikos vieÅ¡ajai tvarkai. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti prokuroro ieÅ¡kinį, o apeliacinės instancijos teismas minėtÄ pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ paliko nepakeistÄ , tačiau PrancÅ«zijos Respublikos Kasacinis Teismas 2008 m. gruodžio 17 d. procesiniu sprendimu panaikino Paryžiaus apeliacinio teismo sprendimÄ ir grÄ Å¾ino bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Paryžiaus apeliacinis teismas, pakartotinai iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , 2010 m. kovo 18 d. sprendimu panaikino vaikų civilinės bÅ«klės aktų įraÅ¡us, o Kasacinis Teismas 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu minėtÄ procesinį sprendimÄ paliko nepakeistÄ . EŽTT, iÅ¡nagrinėjęs Dominique Mennesson, Sylvia Mennesson bei jų vaikų skundÄ , konstatavo, kad PrancÅ«zijos Respublikos veiksmai, kuriais atsisakyta pripažinti kitoje valstybėje teisėtai priimtu teismo sprendimu vaikams suteiktÄ teisinį statusÄ , sudaro rimtÄ Konvencijos 8 straipsnio pažeidimÄ (§ 96, 100, 101).

EŽTT pažymėjo, kad minėtas valstybės institucijų atsisakymas pripažinti vaikų teisinį statusÄ pažeidė ne tik jų tėvų teises ir teisėtus interesus, bet ir vaikų, kurie tokioje situacijoje atsidÅ«rė apskritai nesant jų valios, teises (§ 99). Å is teismas pripažino, kad vaikų teisė į privataus gyvenimo gerbimÄ , apimanti tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę nustatyti savo identitetÄ , įskaitant tėvų ir vaikų teisinius santykius, buvo esmingai paveikta. Atsižvelgęs į biologinės tėvystės, kaip asmens tapatybės sudedamosios dalies, svarbÄ , konstatavo, kad tokio pobÅ«džio ryÅ¡io atėmimas iÅ¡ vaiko, kai jis jau buvo nustatytas pagal kilmės valstybės teisės aktus teisėtai priimtu užsienio valstybės teismo sprendimu, neatitinka geriausių vaiko interesų apsaugos principo (§ 100).

Taigi asmens teisė į kitoje valstybėje teisėtai nustatyto teisinio statuso pripažinimÄ kitoje valstybėje yra garantuojama ir EŽTT jurisprudencijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis įtvirtina, jog Å¡eima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o Valstybė saugo ir globoja Å¡eimÄ , motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucija nustato, kad tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir iÅ¡tikimais piliečiais, iki pilnametystės juos iÅ¡laikyti, o vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimÄ .

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau tekste – Vaiko teisių konvencija), ratifikuotos 1995 m. liepos 3 d., 27 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sÄ lygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Vadovaujantis to paties straipsnio 2 dalimi tėvams arba kitiems vaikÄ auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sÄ lygų, bÅ«tinų vaikui vystytis, sudarymÄ pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.

Pagal Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 3 dalį valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sÄ lygas ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaikÄ auklėjantiems asmenims Å¡iÄ teisę įgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramÄ ir remia įvairias programas, ypač aprÅ«pinimo maistu, drabužiais ir butais. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį iÅ¡laikymÄ iÅ¡ tėvų ar kitų finansiÅ¡kai už jį atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iÅ¡ užsienio.

Jei finansiÅ¡kai už vaikÄ atsakantis asmuo ir vaikas gyvena skirtingose valstybėse, valstybės dalyvės ragina pripažinti tarptautinius susitarimus arba sudaryti kitus atitinkamus susitarimus.1975 m. spalio 15 d. Europos konvencijos „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“, ratifikuotos 1996 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. I-1519 ir įsigaliojusios 1996 m. spalio 2 d., 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas iÅ¡laikyti vaikÄ , kaip ir jei jis bÅ«tų gimęs santuokoje.Lietuvos teisinėje sistemoje taikomas monistinis tarptautinių sutarčių ir nacionalinės teisės normų tarpusavio santykio modelis:

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotas tarptautines sutartis inkorporuoja į Lietuvos teisinę sistemÄ , todėl jos veikia tiesiogiai nacionalinėje teisės sistemoje. Tai reiÅ¡kia, kad kiekvienas asmuo, manydamas, jog jo teisės ir teisėti interesai, saugomi vieno ar kito tarptautinio dokumento, yra pažeidžiami, turi nevaržomÄ teisę reikalauti Å¡ių teisių ir teisėtų interesų veiksmingos teisinės gynybos. Kaip minėta, tiek Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis, konvencijos „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“ 6 straipsnio 1 dalis kartu su CPK 785 straipsniu kartu veikia Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje.

Dėl Å¡ių priežasčių Å¡ioje byloje susiklosčiusi teisinė ir faktinė situacija turi bÅ«ti nagrinėjama atsižvelgiant ne vien tik į CPK 785 straipsnyje įtvirtintas bendrÄ sias nacionalinio teismingumo taisykles, tačiau atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos, prisijungiant prie minėtų tarptautinių sutarčių, prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje egzistuoja aiÅ¡kus tarptautinis elementas.

Taip pat egzistuoja ir itin glaudžios užsienio valstybės bei dviejų iÅ¡ trijų ginčo teisinio santykio subjektų sÄ sajos – L. M. L. yra gimusi Vokietijoje, visÄ gyvenimÄ iki ginčo teismo proceso praleidusi Vokietijoje bei turėjusi Å¡ioje valstybėje nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ . Teismas, rengdamasis Å¡ios civilinės bylos nagrinėjimui, iÅ¡analizavo inter alia Lietuvos Respublikos registrų duomenis apie dalyvaujančius byloje asmenis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos gyventojų registre apskritai nėra užfiksuota faktų, kad L.

M. L. kada nors bÅ«tų turėjusi gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvos Respublikoje (b. l. 172). Pažymėtina, kad vaiko motina I. Č. užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu taip pat neturėjo jokio realaus ir apčiuopiamo teisinio ryÅ¡io su Lietuvos Respublika – iÅ¡ byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos apie asmens įdarbinimus matyti, kad vaiko motina I. Č. nuo 2000 sausio 1 d. nėra turėjusi ir iki Å¡iol Lietuvos Respublikoje neturi darbovietės (b. l. 167). Tai leidžia daryti pagrįsta iÅ¡vadÄ , kad I.

Č. šioje šalyje neturi ir jokio pragyvenimo šaltinio. Pareiškėja užsienyje vykusio teismo proceso metu Lietuvos Respublikoje neturėjo ir nekilnojamojo turto – šiuo metu jai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (pastatas ir žemės sklypas, esantys adresu (duomenys neskelbtini)) įgytas tik (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Ši aplinkybė matoma iš nekilnojamojo turto registro išrašo, taip pat esančio byloje. Akivaizdu, kad asmens, ginčo teisinių santykių metu neturėjusio jokių išgyvenimui būtinų aktyvų Lietuvos Respublikoje, nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti Lietuvos Respublikoje.

Tai yra objektyvÅ«s kriterijai. Å ie kriterijai yra svaresni, nei vaiko ar jo motinos turima Lietuvos Respublikos pilietybė. Nominalus teisinis ryÅ¡ys, kad ir koks jis bÅ«tų reikÅ¡mingas, negali paneigti objektyvios realybės pagrindu susiformavusio realaus teisinio ryÅ¡io, ypač, kai klausimas susijęs su vaiko, nagrinėjamoje situacijoje atsidÅ«rusio apskritai nesant jokios jo valios, gyvybiÅ¡kai svarbiais interesais – teise į privataus gyvenimo gerbimÄ bei Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje bei konvencijos „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėmis.

Nors iÅ¡ Lietuvos Respublikos gyventojų registro iÅ¡raÅ¡o, esančio byloje, matyti, kad I. Č. užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu gyvenamÄ jÄ vietÄ buvo deklaravusi Z. B. priklausančiame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 176), teisėjų kolegija pažymi, kad gyvenamosios vietos deklaravimas vieÅ¡ajame registre yra tik vienas iÅ¡ fizinio asmens gyvenamÄ jÄ vietÄ apibÅ«dinančių kriterijų (CK 2.17 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu nustatant asmens gyvenamÄ jÄ vietÄ , be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbÅ«s ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieÅ¡i pareiÅ¡kimai apie savo gyvenamÄ jÄ vietÄ .

Aplinkybė, jog asmuo deklaravo vienÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvos Respublikoje, nebÅ«tinai reiÅ¡kia, kad jis ten ir gyvena, nes, sprendžiant gyvenamosios vietos klausimÄ , svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamÄ ja vieta, o ne formalų jos deklaravimÄ . Å ias iÅ¡vadas patvirtina kasacinio teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktus, jog ginčo teisinių santykių metu I.

Č. Lietuvos Respublikoje neturėjo nei nekilnojamojo turto, nei pragyvenimo Å¡altinio, taip pat, atsižvelgdama į faktÄ , kad L. M. L. yra gimusi Vokietijoje, nenustatė, kad I. Č., Vokietijos Federacinėje Respublikoje inicijavusi teismo procesÄ , bÅ«tų sÄ moningai ieÅ¡kojusi palankesnio teisinio režimo teisiniam ginčui su suinteresuotu asmeniu, todėl atitinkamas pastarojo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Teismas atmeta suinteresuoto asmens teisinius argumentus, kuriais įrodinėjama, jog dauguma įrodymų, susijusių su byla, buvo Lietuvoje, todėl bÅ«tų buvę operatyviau ir ekonomiÅ¡kiau bylÄ nagrinėti Lietuvos Respublikos teisme, nes Vokietijos Federacinės Respublikos teisinėje sistemoje forum non conveniens principas nenumatytas (žr.

Von Mehren, A. T. Adjudicatory Authority in Private International Law. A Comparative Study. Completed with the assistance of Dr. Eckart Gottschalk. Martinus Nijhoff Publishers, 2007. P. 269). Taigi nagrinėjamoje byloje nustačius, kad vienos iÅ¡ ginčo Å¡alių pilietybe paremta jurisdikcijos taisyklė nelaikytina lemiama, taip pat konstatavus faktÄ , jog mergaitės teises ir teisėtus interesus saugo Konvencija, Vaiko teisių konvencija ir kiti tarptautiniai dokumentai žmogaus teisių apsaugos srityje, teisėjų kolegija toliau vertina kitas aplinkybes, reikÅ¡mingas Å¡ioje byloje kilusio klausimo iÅ¡nagrinėjimui, įskaitant proporcingumo ryšį tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimo bÅ«dų.

Teismas pažymi, kad tiek L. M. L., tiek A. Z. teisės ir teisėti interesai yra svarbÅ«s. Mergaitė turi gyvybiÅ¡kai svarbų interesÄ Ä¯ privataus gyvenimo apsaugÄ , pasireiÅ¡kiančia galimybe nustatyti savo teisinį statusÄ - kilmę iÅ¡ tėvo, taip pat, akivaizdu, vaikas turi ne mažiau svarbų interesÄ Ä¯ tinkamas gyvenimo sÄ lygas, kurias jai privalo užtikrinti abu tėvai. A. Z., savo ruožtu, turi CPK 785 straipsnio saugomÄ teisę dėl teisinių santykių su savo vaikais bylinėtis Lietuvos Respublikos teismuose.

Taigi teismui reikalinga įvertinti kiekvieno iÅ¡ Å¡ių teisinių interesų svarbÄ nagrinėjamo ginčo fone. L. M. L., ieÅ¡kinio padavimo metu buvusios penkerių metų amžiaus, teises ir teisėtus interesus užtikrino motina, kreipdamasi į teismÄ pagal vaiko ir savo nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ ginčo teisinių santykių metu, kas visiÅ¡kai atitinka tiek Lietuvos Respublikos CPK, tiek ginčo metu galiojusiÄ Vokietijos Federacinės Respublikos proceso įstatymo nuostatÄ . Formalioji CPK 785 straipsnio taikymo logika reikalautų, kad, užuot kreipdamasi į Vokietijos Federacinės Respublikos teismÄ , I.

Č. tai atliktų Lietuvos Respublikos teisme, nustatytiname pagal atsakovo (numanomo vaiko tėvo ir iÅ¡laikymo skolininko) gyvenamÄ jÄ vietÄ . Tačiau akivaizdu, kad asmens, vieno auginančio mažametį vaikÄ , Lietuvos Respublikoje neturinčio nei bÅ«sto, nei pajamų Å¡altinio, nei kitų turtinių resursų, galimybės tai padaryti, yra menkesnės, kai tuo tarpu pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismÄ aiÅ¡kinimo taisykles, suformuluotas EŽTT praktikoje, valstybinis teisės kreiptis į teismÄ reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieÅ¡tarauti kitoms Konvencijos teisėms (Golder v.

United Kingdom, no. 4451/70, 21 February 1975, § 38). EŽTT jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad Konvencija garantuoja praktines ir efektyvias teises, bet ne teorines ir iliuzines, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes kiekvienam asmeniui užtikrinti veiksmingÄ teisę kreiptis į teismÄ (Lawyer Partners, AS. v. Slovakia, no. 54252/07,16 June 2009, § 51). Å ios aplinkybės, teisėjų kolegijos manymu, yra labai svarbios, ypač atsižvelgiant į faktÄ , kad ginčo Å¡alių praktinės galimybės ginti savo teises akivaizdžiai skiriasi.

EkonomiÅ¡kai, socialiai labiau pažeidžiamam ieÅ¡kovui gali bÅ«ti sunku bylinėtis atsakovo teisme, juo labiau, kad tokio pobÅ«džio teismo procesai gali bÅ«ti ilgai trunkantys bei priklausantys ir nuo su ieÅ¡kovo valia nesusijusių aplinkybių, pavyzdžiui, atsakovo pozicijos dėl medicininio tėvystės nustatymo tyrimo atlikimo ir procesinio elgesio. Esant tokioms aplinkybėms, vaiko motinos I. Č. veiksmai susiklosčiusioje situacijoje vertintini kaip sÄ Å¾iningi ir racionalÅ«s, be to, nukreipti į Konvencijos, Vaiko teisių konvencijos ir kitų nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų saugomų dukros teisių apsaugÄ bei vaiko geriausių interesų apsaugos principo įgyvendinimÄ .

Å ie veiksmai savo esme atitiko Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų reikalavimus bylose dėl tėvystės nustatymo ir iÅ¡laikymo priteisimo. Suinteresuoto asmens A. Z. procesinis elgesys analogiÅ¡kų iÅ¡vadų daryti neleidžia. Tik kasaciniame skunde dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2T-48/2013 argumentÄ dėl Lietuvos Respublikos teismų iÅ¡imtinės kompetencijos pirmÄ kartÄ iÅ¡kėlęs suinteresuotas asmuo, be Vokietijos Federacinės Respublikos teismui pareikÅ¡to jurisdikcinio prieÅ¡taravimo ir Å¡iame teismo procese Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktų raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų, jokių kitų realių veiksmų dėl savo, kaip įrodinėja suinteresuotas asmuo, pažeistos CPK 785 straipsnyje įtvirtintos teisės gynybos Lietuvos Respublikos teismuose nesiėmė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į dar vienÄ svarbų momentÄ . IÅ¡ užsienio valstybės teismo atsakymo į teisinės pagalbos praÅ¡ymÄ matyti, kad suinteresuotas asmuo kooperuotis su Å¡iuo teismu atsisakė ir nesutiko atlikti medicininių tyrimų tėvystei nustatyti. Å i aplinkybė yra reikÅ¡minga, nes kiekvienam protingam ir apdairiam asmeniui, koks neabejotinai yra ir suinteresuotas asmuo, pagrįsta manyti, žinomos tėvystės nustatymo teisinės pasekmės. Taigi tokiam asmeniui, net ir reiÅ¡kiančiam jurisdikcinį prieÅ¡taravimÄ , jei jis yra visiÅ¡kai įsitikinęs, kad nėra konkretaus vaiko biologinis tėvas, nėra jokio pagrįsto ir racionalaus intereso, atsisakant atlikti tyrimus, rizikuoti tokio teismo proceso galimu rezultatu bei iÅ¡laidomis, galbÅ«t patirsimomis, siekiant jo teisinio rezultato nuginčijimo.

Teismui nekelia jokių abejonių faktas, kad A. Z. yra L. M. L. biologinis tėvas - jo tėvystė nustatyta DNR tyrimo bÅ«du, 99, 5 proc. tikslumu (b. l. 100), be to, jau minėtas atsisakymas atlikti tyrimus, kai to prašė užsienio valstybės teismas, taip pat faktas, jog suinteresuotas asmuo iki Å¡iol nėra inicijavęs jokių teismo procesų Lietuvos Respublikoje dėl nagrinėjamo teisinio santykio, Å¡iÄ iÅ¡vadÄ tik sustiprina. Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nėra neigęs tėvystę.

Taigi suinteresuotas asmuo siekia teisės bylinėtis Lietuvos Respublikoje apsaugos, pats neįdėjęs beveik jokių pastangų į jos realizavimÄ . Taigi nagrinėjamoje byloje kilo deklaratyvaus pobÅ«džio intereso bylinėtis Lietuvos Respublikos teismuose, kurie, pagrįsta manyti, tėvystės nustatymo klausimu priimtų analogiÅ¡kÄ sprendimÄ , kas, savo ruožtu paaiÅ¡kina, kodėl suinteresuotas asmuo Å¡iÄ teisę realizuoti vengia, bei Konstitucijos ir kelių tarptautinių dokumentų saugomų vaiko interesų kolizija, teismo manymu, spręstina ne formaliais pagrindais, o atsižvelgiant į geriausių vaiko interesų apsaugos principÄ .

Konstitucijos 38 straipsnyje pabrėžiama Å¡eimos esmė ir paskirtis, nustatant, kad Å¡eima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja Å¡eimÄ , motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Å¡ios nuostatos iÅ¡reiÅ¡kia valstybės įsipareigojimÄ Ä¯statymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kuris užtikrintų, kad Å¡eima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, bÅ«tų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).

Å eimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip vieÅ¡Ä jį interesÄ , kurį turi ginti valstybė (CPK 49 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje G. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-838/2002). Visų pirma tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat bÅ«tina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį.

VieÅ¡ojo intereso, taigi ir vaiko interesų, apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas priemones bei jų įgyvendinimÄ , siekiant iÅ¡saugoti esamas socialiai reikÅ¡mingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sÄ lygas tolesnei jų plėtrai ir užkirsti keliÄ vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimams. Teismas, nagrinėjantis tokio pobÅ«džio bylas turi pareigÄ užtikrinti, kad bylos, susijusios su vaikų teisėmis ir teisėtais interesais, nebÅ«tų nagrinėjamos formaliai, o bÅ«tų nagrinėjamos atsižvelgiant į geriausių vaiko interesų apsaugos principÄ , įskaitant tokio pobÅ«džio bylose kylančių procesinių teisinių klausimų iÅ¡nagrinėjimÄ .

Taigi visi tokio pobÅ«džio bylose kompetentingų institucijų priimami sprendimai turi bÅ«ti suderinti su geriausiais vaiko interesais, kurie nustatomi atsižvelgiant į vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014). Remiantis EŽTT jurisprudencijos standartais, geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobÅ«džio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi bÅ«ti užtikrintas vaiko ryÅ¡ių su Å¡eima palaikymas (iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai paaiÅ¡kėjo, kad Å¡eima yra ypač netinkama), nes Å¡ių ryÅ¡ių suvaržymas reiÅ¡kia vaiko atskyrimÄ nuo jo Å¡aknų.

Teismas, spręsdamas įvairių susidÅ«rusių interesų teisingos pusiausvyros nustatymo klausimÄ , turi atlikti gilų visos Å¡eimos situacijos tyrimÄ ir iÅ¡nagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobÅ«džio veiksnių, atlikti proporcingÄ ir pagrįstÄ kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimÄ ir rodyti nuolatinį rÅ«pestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas bÅ«tų geriausias vaikui (žr. Y. C. v. United Kingdom, No. 4547/10, 13 March 2012,§ 138, mutatis mutandis, Neulinger and Shuruk (GC), No. 41615/07, 6 July 2010, § 139 ir kt.).

Tokio pobÅ«džio bylose svarbu pasiekti teisingÄ vaiko ir jo tėvų interesų balansÄ (žr. pvz., Olsson v. Sweden (no. 2), Judgment of 27 November 1992, Series A No. 250, pp. 35-36, § 90, E.P. v. Italy, No. 31127/96, 16 November 1999, § 62), tačiau ypatinga svarba turi bÅ«ti teikiama vaiko interesams, kurie priklausomai nuo jų pobÅ«džio ir rimtumo gali bÅ«ti virÅ¡esni už tėvų interesus. Svarbiausia, kad nebÅ«tų taikomos priemonės, žalojančios vaiko sveikatÄ ir raidÄ (žr. Johansen v.

Norway p. 1008, § 78; Ignaccolo-Zenide v. Romania, No. 31679/96, § 95, ECHR § 94, 2000-I; Nuutinen v. Finland, No. 32842/96, § 128, ECHR 2000-II).Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi minėtas fundamentalių tarptautinių dokumentų, skirtų apsaugoti tiek žmogaus bendrÄ ja prasme, tiek vaiko teises ir teisėtus interesus, konstatuoja, kad asmens teisėtas ir sÄ Å¾iningas naudojimasis tarptautinėje sutartyje nustatytomis teisėmis valstybėje, kuri yra Å¡ios tarptautinės sutarties dalyvė, negali prieÅ¡tarauti kitos valstybės, taip pat prisijungusios prie Å¡ios tarptautinės sutarties, nacionaliniams teisės aktams.

Ypač kai šias abi valstybes sieja itin glaudūs teisiniai, ekonominiai, socialiniai, kultūriniai, istoriniai ir kt. ryšiai, o aptariama teise naudojasi silpnesnioji teisinio santykio šalis – vaiko interesais veikiantis asmuo, ypač kai šiuose nacionaliniuose teisės aktuose nustatytos taisyklės taikytinos vienos iš šalių pilietybės pagrindu. Teisingumo esmė reikalauja, kad tarp abiems teisinių santykių šalims prieinamų kiekvienos iš jų teisių ir teisėtų gynybos priemonių egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys, be kita ko, priklausantis ir nuo teisinio santykio pobūdžio, galimo pažeidimo esmės, individualių šalių savybių, pasirinkto teisių gynybos būdo esmės, proporcingumo ir kt.

Todėl L. M. L. motinos, veikusios vaiko interesais, naudojimasis Konvencijos, Vaiko teisių konvencijos bei konvencijos „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“ jai garantuojamomis teisėmis Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat pripažintomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose, negali prieštarauti ir neprieštarauja CPK 785 straipsnyje įtvirtintoms išimtinės jurisdikcijos taisyklėms, Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir privatinės teisės esmei.

Su žmogaus teisėmis ir jų apsauga susijusios teisės normos saugo ne valstybės individualius interesus, o žmonijos interesus per se, o jų saugomi interesai nėra valstybių dispozicijos objektas, nes žmogaus teisės saugo asmenį, neatsižvelgiant į jokias jo sÄ sajas su valstybe. Teisės mokslo doktrinoje pažymima, kad žmogaus teises saugančios normos, atsižvelgiant į jų svarbÄ , įtakÄ bei faktÄ , jog jos yra įtvirtintos itin reikÅ¡minguose tarptautinės teisės aktuose žmogaus teisių apsaugos srityje, yra tapusios tarptautinės teisės paprotinėmis normomis.

Esama autorių, kurie teigia, kad visos be iÅ¡imties žmogaus teises saugančios teisės normos yra jus cogens normos (žr. Zemanek, K. The Unilateral Enforcement of International Obligations. 47 ZaoRV (1987), 32. P. 39-40). Kiti autoriai teigia, jog ne visos žmogaus teises apsaugančios normos yra jus cogens normos, o tik tos, kurios saugo žmogaus gyvybę, orumÄ , asmeninę ir dvasinę laisvę, lygybę, Å¡eimos teises ir kt. (žr. Scheuner, U. Conflict of Treaty Provisions with a Peremptory Norm of General International Law.

Zeitschrift fur auslandiches offentliches Recht aun Volkerrecht (1969). P. 33-34). Tėvystė yra tiek teisinė, tiek biologinė kategorija. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepripažinus užsienio valstybės teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo būtų sukurta nepateisinama vaiko teisinio statuso dichotomija: Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir kitose valstybėse, kuriose Vokietijos teismo sprendimas galėtų būti pripažintas, A. Z. būtų vaiko tėvas, kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisinės sistemos akyse vaikas tėvo neturėtų ir ieškovė turėtų bylinėtis dėl to paties Lietuvos Respublikos teismuose, kaip minėta, esant itin didelei tokio paties teisinio rezultato tikimybei.

Faktas, kad tokia situacija, kai inter alia esama neginčijamų tėvystės įrodymų, bÅ«tų absoliučiai prieÅ¡inga vaiko interesams, Žmogaus teisių konvencijai, Vaiko teisių konvencijai, Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotiems standartams, teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principams bei pačiai teisingumo esmei yra daugiau nei akivaizdus.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuoja, kad nei pats bylos dėl L. M. L. tėvystės nustatymo nagrinėjimo faktas Vokietijos Federacinės Respublikos teisme, nei Å¡iame teismo procese priimtas procesinis sprendimas, neprieÅ¡tarauja nei Lietuvos Respublikos privatinės teisės esmei (CPK 810 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nei vieÅ¡ajai tvarkai (CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas), nei, kaip jau minėta, CPK 785 straipsnyje nustatytoms jurisdikcijos taisyklėms (CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Todėl nėra pagrindo atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje atitinkamos Vokietijos Federacinės Respublikos teismo procesinio sprendimo dalies. Dėl užsienio valstybės teismo sprendimo dalies, kuria priteistas iÅ¡laikymas,pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje Europos SÄ jungos valstybių narių teismų priimtų procesinių sprendimų dėl iÅ¡laikymo prievolių, atsirandančių iÅ¡ Å¡eimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, pripažinimo ir nagrinėjimo procedÅ«ras kitose Europos SÄ jungos valstybėse reglamentuoja Reglamentas Nr. 4/2009.

Reglamento Nr. 4/2009 44 antraštinėje dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu turėtų būti iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 44/2001, pakeičiant to reglamento nuostatas, taikytinas išlaikymo prievolėms. Atsižvelgdamos į Reglamento Nr. 4/2009 pereinamojo laikotarpio nuostatas, valstybės narės nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos išlaikymo prievolių srityje turėtų taikyti ne Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, o Reglamento Nr. 4/2009 nuostatas dėl jurisdikcijos, teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo bei teisinės pagalbos.

Vadovaujantis Reglamento Nr. 4/2009 76 straipsnio 1 pastraipa Å¡is reglamentas įsigalioja dvideÅ¡imtÄ dienÄ po jo paskelbimo Europos SÄ jungos oficialiajame leidinyje dienos (Reglamentas Nr. 4/2009 minėtame leidinyje buvo paskelbtas 2009 m. sausio 10 d).Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriuje įtvirtintas teismo sprendimų iÅ¡laikymo prievolių srityje pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo reglamentavimas skiriasi priklausomai nuo to, ar teismo sprendimas priimtas valstybėje narėje, kurioje privalomas Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos 2007 m. lapkričio 23 d. priimtas Protokolas dėl iÅ¡laikymo prievolėms taikytinos teisės (toliau tekste – 2007 m.

Hagos protokolas), ar ne. Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas privalomas, kai tuo tarpu aptariamo reglamento IV skyriaus 2 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas. Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 3 skirsnis, savo ruožtu, taikomas visiems teismo sprendimams (Reglamento Nr. 4/2009 16 straipsnis). Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnio, kaip minėta, reglamentuojančio teismo sprendimų, priimtų valstybėje narėje, kuriai 2007 m.

Hagos protokolas yra privalomas, pripažinimÄ , vykdytinumÄ ir vykdymÄ , esmė – egzekvatÅ«ros procedÅ«ros (pranc. exequatur) panaikinimas: teismo sprendimo pripažinimas kitoje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnio nuostatas vyksta be jokios specialios procedÅ«ros ir nesuteikiant jokios galimybės ginčyti jo pripažinimÄ , o jo vykdymas kitoje valstybėje narėje vyksta, nereikalaujant Å¡io procesinio sprendimo paskelbimo vykdytinu. Tuo tarpu pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnį, reglamentuojantį teismo sprendimų, priimtų valstybėje narėje, kuriai 2007 m.

Hagos protokolas neprivalomas, pripažinimÄ , vykdytinumÄ ir vykdymÄ , iÅ¡lieka teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu poreikis bei galimybė suinteresuotam asmeniui kreiptis į kompetentingÄ atitinkamos valstybės narės teismÄ dėl jo pripažinimo ar nepripažinimo. Reglamento Nr. 4/2009 75 straipsnio, įtvirtinančio pereinamojo laikotarpio nuostatas Å¡iam teisės aktui, 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, pagal kuriÄ Å¡is reglamentas taikomas tik po jo taikymo pradžios dienos iÅ¡keltoms byloms, patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams ir parengtiems autentiÅ¡kiems dokumentams, laikantis Å¡io straipsnio 2 ir 3 dalių.

Å io reglamento taikymo pradžios momentas įtvirtintas reglamento 76 straipsnio 2 pastraipoje, pagal kurį jis taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d., jei tÄ dienÄ Bendrijoje jau bus pradėtas taikyti 2007 m. Hagos protokolas. 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos Sprendimo, kuriuo Europos Bendrija sudaro 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolÄ dėl iÅ¡laikymo prievolėms taikytinos teisės (Nr. 2009/941/EB) 4 straipsnyje nustatyta, kad 2007 m. Hagos protokolo taisyklės laikinai taikomos, nepažeidžiant Å¡io sprendimo 4 straipsnio, nuo 2011 m. birželio 18 d., kai pradedamas taikyti Reglamentas (EB) Nr. 4/2009, jei 2007 m.

Hagos protokolas neįsigalios iki to laiko. Taigi, darytina išvada, jog Reglamentas Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolas yra glaudžiai susiję, kadangi minėto reglamento taikymo pradžia, pagal jo 76 straipsnį, yra susieta su 2007 m. Hagos protokolo taikymo Europos Bendrijoje pradžia. Tai reiškia, jog be exequatur procedūros pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnį vykdomi tik ES valstybių narių teismų sprendimai, priimti bylose, iškeltose po Reglamento Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolo taikymo pradžios dienos, kai jose nagrinėtam ginčui spręsti buvo taikoma 2007 m.

Hagos protokole nustatyta taikytina teisė.Reglamento Nr. 4/2009 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos minėtos bendros taisyklės lex retro non agit iÅ¡imtys. Pagal 75 straipsnio 2 dalies a) punktÄ Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniai taikomi anksčiau, nei Å¡io reglamento taikymo pradžios diena, valstybėse narėse priimtiems teismo sprendimams, dėl kurių praÅ¡ymas pripažinti ir paskelbti juos vykdytinais buvo pateiktas po tos dienos. Pagal 75 straipsnio 2 dalies b) punktÄ Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniai taip pat taikomi teismo sprendimams, priimtiems po Å¡io reglamento taikymo pradžios dienos, procesuose, pradėtuose iki tos dienos, tiek, kiek tokie teismo sprendimai patenka į Reglamento (EB) Nr. 44/2001 taikymo sritį pripažinimo ir vykdymo tikslais.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teismo procesas pagal ieÅ¡kovės I.

Č. ieÅ¡kinį buvo Vokietijos Federacinės Respublikos teismui paduotas 2002 m. spalio 29 d., t.y., ne tik iki Reglamento Nr. 4/2009 taikymo pradžios dienos, bet ir iki Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Europos SÄ jungos dienos. Reglamentas Nr. 4/2009 apskritai nenustato Europos SÄ jungos valstybių narių teismų jurisdikcijos taisyklių civilinėse bylose dėl fizinių asmenų teisinio statuso, tačiau numato vienÄ reikÅ¡mingÄ iÅ¡imtį - pripažįsta Europos SÄ jungos valstybės narės teismo, kuris pagal lex fori turi jurisdikcijÄ nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl iÅ¡laikymo, jurisdikcijÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai Å¡i jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iÅ¡ Å¡alių pilietybe (Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio c) punktas).

Atsižvelgiant į faktÄ , kad Europos SÄ jungos reglamentais valstybių narių teismų jurisdikcijos ir teismo procesinių sprendimų dėl asmenų teisinio statuso pripažinimo ir leidimo vykdyti procedÅ«rų reglamentuoti nesiekiama, konstatuotina, kad Reglamentas Nr. 4/2009 neįtakoja kiekvienos Europos SÄ jungos valstybės narės teisės jurisdikcijos aptariamo pobÅ«džio bylose klausimus sureguliuoti nacionalinės proceso teisės normomis (Reglamento Nr. 4/2009 21 antraÅ¡tinė dalis). Reikalavimas dėl iÅ¡laikymo priteisimo bylose, susijusiose su asmens teisinio statuso klausimais, yra iÅ¡vestinis reikalavimas, o bylos teismingumas nustatomas pagal pagrindinį joje keliamÄ reikalavimÄ .

Kadangi, kaip minėta, Reglamentas Nr. 4/2009 bet kuriuo atveju nereglamentuoja teismų jurisdikcijos spręsti fizinių asmenų teisinio statuso klausimus, tačiau pripažįsta valstybių narių teismų teisę pagal savo nacionaliniuose proceso teisės aktuose nustatytas jurisdikcijos taisykles spręsti dėl iÅ¡laikymo prievolių, jei Å¡is klausimas yra iÅ¡vestinis asmens teisinio statuso atžvilgiu, o reglamento 75 straipsnyje nustatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos nediferencijuoja Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniuose numatytų procedÅ«rų taikymo galimybės priklausomai nuo teismo taikyto jurisdikcijos pagrindo ar teismo procesÄ inicijuojančio dokumento padavimo momento, nustatydamas vienintelį reikalavimÄ â€“ reikalavimÄ , kad teismo procesinis sprendimas bÅ«tų priimtas Europos SÄ jungos valstybėje narėje, darytina iÅ¡vada, kad Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniuose nustatyta exequatur procedÅ«ra taikytina ir Å¡ioje byloje kilusio klausimo iÅ¡nagrinėjimui.

Taigi, sprendžiant klausimÄ dėl ES valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo, kai praÅ¡omo pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimo kilmės valstybė yra prisijungusi prie 2007 m. Hagos protokolo, tačiau sprendimas priimtas iki Reglamento Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolo taikymo pradžios, Å¡io teismo sprendimo pripažinimui turi bÅ«ti taikomas toks pat teisinis režimas, koks yra taikomas ES valstybių narių, kurioms 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas, teismų sprendimų dėl iÅ¡laikymo pripažinimui ir vykdytinumui – tokie teismų sprendimai pripažįstami pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnyje nustatytas exequatur taisykles.

Remdamasi Å¡ia iÅ¡vada, teisėjų kolegija sprendžia, jog VFR teismo sprendimo dalies dėl iÅ¡laikymo pripažinimui ir leidimui vykdyti Lietuvos Respublikoje turi bÅ«ti taikomos Reglamento 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsnių nuostatos. Reglamento Nr. 4/2009 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismo sprendimÄ , priimtÄ ES valstybėje narėje, kuriai neprivalomas 2007 m. Hagos protokolas, kitos valstybės narės pripažįsta nereikalaudamos taikyti jokios specialios procedÅ«ros. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog bet kuri suinteresuota Å¡alis, kuri iÅ¡kelia teismo pripažinimo klausimÄ kaip pagrindinį ginčo klausimÄ , gali Å¡iame skirsnyje numatyta tvarka kreiptis dėl to teismo sprendimo pripažinimo.

Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnyje nustatyta, kad ES valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas nepripažįstamas:

a) jei toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai. Atitikimo viešajai tvarkai tikrinimas, negali būti taikomas taisyklėms dėl jurisdikcijos;

b) kai jis priimtas atsakovui nedalyvavus teismo procese, jei atsakovui bylos iškėlimo dokumentas arba lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas tinkamu laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasiruošti gynybai, išskyrus atvejus, kai jis neužginčijo teismo sprendimo tada, kai buvo įmanoma tai padaryti;

c) jei jis nesuderinamas su valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, priimtu teismo sprendimu dėl tų pačių šalių ginčo;

d) jei jis yra nesuderinamas su ankstesniu teismo sprendimu, priimtu kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, dėl tuo pačiu ieÅ¡kinio pagrindu tų pačių Å¡alių iÅ¡keltos bylos, jeigu ankstesnis teismo sprendimas atitinka bÅ«tinas pripažinimo sÄ lygas valstybėje narėje, kurioje praÅ¡oma jį pripažinti.Suinteresuotas asmuo, įrodinėja, kad byla dalyje dėl tėvystės nustatymo priskirtina iÅ¡imtinai Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, todėl vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi bÅ«ti atsisakoma pripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ .

Suinteresuotas asmuo teigia, kad, nepripažinus teismo sprendimo dalyje dėl tėvystės nustatymo, nepripažintina ir teismo sprendimo dalis dėl iÅ¡laikymo priteisimo, kadangi prieÅ¡ingu atveju bÅ«tų sukuriama teisinei logikai prieÅ¡taraujanti situacija, kai iÅ¡laikymas priteisiamas iÅ¡ asmens, kurio tėvystė nėra nustatyta. Reglamento Nr. 4/2009 22 straipsnis reglamentuoja, jog teismo sprendimo dėl iÅ¡laikymo pripažinimas ir vykdymas pagal šį reglamentÄ jokiu bÅ«du nereiÅ¡kia Å¡eimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, kuriais grindžiama iÅ¡laikymo prievolė, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas, pripažinimo.

AnalogiÅ¡ka nuostata įtvirtinta Reglamento Nr. 4/2009 25 antraÅ¡tinėje dalyje, kurioje pažymima, jog priimto teismo sprendimo dėl iÅ¡laikymo prievolių pripažinimu valstybėje narėje siekiama tik užtikrinti, kad tame teismo sprendime nustatytos iÅ¡laikymo iÅ¡mokos bÅ«tų iÅ¡ieÅ¡kotos. Tai nereiÅ¡kia, kad ta valstybė narė pripažįsta Å¡eimos santykius, tėvystę ar motinystę, santuokÄ ar giminystę, kuriais grindžiama iÅ¡laikymo prievolė, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas.

Taigi Reglamento Nr. 4/2009 vienas iÅ¡ esminių tikslų – sukurti sparčias ir ekonomiÅ¡kas procedÅ«ras, skirtas suteikti kreditoriams efektyvias galimybes gauti iÅ¡laikymÄ . Reglamente Nr. 4/2009, kaip jau minėta, asmens teisinio statuso klausimai ir iÅ¡laikymo priteisimo klausimai laikomi sÄ lyginai savarankiÅ¡kais. Reglamentas Nr. 4/2009 nenumato galimybės nepripažinti kitoje Europos SÄ jungos valstybėje priimto teismo procesinio sprendimo, kuriuo priteistas iÅ¡laikymas, dėl jurisdikcijos taisyklių pažeidimo.

Be to, jurisdikcijos taisyklių pažeidimo, jei jis ir bÅ«tų nustatytas, atžvilgiu pagal Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio a) punktÄ negali bÅ«ti taikomas vieÅ¡osios tvarkos testas. Tai reiÅ¡kia, kad net ir tuo atveju, jeigu egzistuotų pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo dalį, kuria iÅ¡spręstas asmens teisinio statuso klausimas CPK 785 straipsnio bei CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, Å¡io procesinio sprendimo dalis dėl iÅ¡laikymo gali bÅ«ti paskelbiama vykdytina Lietuvos Respublikoje, nes, kaip jau minėta, odre public testas pagal aptariamÄ reglamentÄ neapima užsienio valstybės teismo jurisdikcijos patikrinimo.

Nagrinėjamu atveju teismas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo dalies dėl asmens teisinio statuso nepripažinimo pagrindų nenustatė. Dėl Å¡ių priežasčių suinteresuoto asmens argumentai, nesusiję su Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnyje nustatytais nepripažinimo pagrindais, atmetami ir neturi teisinės reikÅ¡mės Å¡ioje byloje kilusio klausimo iÅ¡nagrinėjimui. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylos medžiagÄ , konstatuoja, jog nėra ir kitų Reglamente Nr. 4/2009 nustatytų aptariamos užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų.

Užsienio valstybės teismo sprendimas, kaip minėta, neprieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai (Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio a punktas) ar kitam teismo sprendimui (Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio c) ir d) punktai). Aplinkybė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimu priteistas iÅ¡laikymas už ilgesnį laikotarpį, nei numato Lietuvos Respublikos teisės aktai taip pat nesudaro pagrindo netenkinti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo, nes valstybės, kurioje praÅ¡oma pripažinti sprendimÄ , teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimÄ vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kuriÄ bÅ«tų taikęs valstybės, kurioje praÅ¡oma pripažinti sprendimÄ , teismas, jei pats bÅ«tų nagrinėjęs bylÄ (ESTT 2009 m. balandžio 28 d.

Sprendimas C-420/07 Meletis Apostolides v David Charles Orams and Linda Elizabeth Orams). Todėl pareiškėjos prašymas tenkinamas. Kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38, 135 bei 138 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 809 straipsniu, 1950 m. lapkričio 4 d.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi, 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalimi ir 27 straipsniu, Europos SÄ jungos 2008 m. gruodžio 18 d. Reglamento Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo iÅ¡laikymo prievolių srityje 22, 23 ir 25 straipsniais, n u t a r i a: Pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02, kuriuo nustatyta, kad A.

Z. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublika) yra vaiko L. M. L. (dabartinė pavardė – Č.) (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) tėvas. Paskelbti vykdytina Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dalį, kuria iÅ¡ A. Z. vaikÄ atstovaujančiam teisėtam atstovui priteisti alimentai, mokėtini kiekvieno mėnesio pirmÄ dienÄ , pradedant skaičiuoti nuo vaiko gimimo: nuo 1997 m. gegužės 5 d. iki 1999 birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 178,44 euro (349,00 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 178,44 euro;nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 181,51 euro ( 355,00 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 181,51 euro;nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. kas mėnesį mokėti po 187,13 euro ( 366,00 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 187,13 euro;nuo 2002 m. sausio 1 d. kas mėnesį mokėti po 188 eurus, atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 188 eurus;nuo 2003 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti po 228 eurus, atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 228 eurus;nuo 2003 m. liepos 1 d. kas mėnesį mokėti 100 proc.

įsakymu nustatytÄ antros amžiaus grupės alimentų sumÄ , atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui;nuo 2009 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti 100 proc. įsakymu nustatytÄ trečios amžiaus grupės alimentų sumÄ , atskaičiuojant 0,00 euro paÅ¡alpÄ vaikui. Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismas sprendimu taip pat įpareigojo atsakovÄ padengti teisminio ginčo iÅ¡laidas. Å i nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali bÅ«ti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai                                                    Danutė Gasiūnienė                                                                  Alvydas Poškus                                                                  Dalia Višinskienė