2025-01-22 Nr. AB-1335-3-61-3-04285-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-4-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04285-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Inspekcijos 2024 m. kovo 7 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-188), kuriuo reikalaujama sumokėti trūkstamą 856 498,70 Eur įmokos už savavališkos statybos įteisinimą dalį (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Inspekcijos prašymą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas reiškia reikalavimą Administracijai dėl įpareigojimo įvykdyti Privalomąjį nurodymą, kuriuo Inspekcija įpareigojo Administraciją sumokėti dalį įmokos už savavališkos statybos įteisinimą.

Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 1 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eI3-11505-860/2024 (naujas Nr. eI3-1969-860/2025)) priėmė nagrinėti Administracijos skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Administracija šioje byloje prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo spendimas administracinėje byloje. Teismas 2024 m. liepos 10 d. nutartimi atmetė Administracijos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Administracinė byla dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo nėra išnagrinėta.

Teismas pažymėjo, kad Administracijai, apskundus Privalomąjį nurodymą teismui ir dėl jo teisme vykstant ginčui, Privalomasis nurodymas nėra įsigaliojęs ir vykdytinas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl šio Privalomojo nurodymo įvykdymo negali būti laikomas pagrįstu ir vykdytinu, jį kvestionuojant iš esmės teismine tvarka kitoje byloje.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Inspekcija nėra įgijusi teisės reikšti Administracijai reikalavimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo, todėl Privalomojo nurodymo įvykdymo procedūra teismine tvarka negali būti pradėta (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas Inspekcija atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad Inspekcija nėra įgijusi teisės reikšti Administracijai reikalavimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo, todėl jo prašymas negali būti nagrinėjamas teisme. Pareiškėjas teigia, kad Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 27 straipsnio 1 dalies 17 punktu, Administracijai neįvykdžius Privalomojo nurodymo, pagrįstai su prašymu kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti Privalomąjį nurodymą. Privalomasis nurodymas nėra panaikintas, todėl jis yra galiojantis ir vykdytinas. Taip pat Privalomojo nurodymo galiojimas nėra sustabdytas, todėl nėra teisinio pagrindo Administracijai jo nevykdyti, o teismui nepriimti Inspekcijos prašymo dėl įpareigojimo vykdyti Privalomąjį nurodymą.

Pareiškėjas pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė dėl Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymo nebuvo pritaikyta, o Privalomojo nurodymo ginčijimas teisme negali būti teisėtu pagrindu nepriimti Inspekcijos prašymo dėl priverstinio jo vykdymo ir įpareigojimo Administraciją atlikti veiksmus. Pareiškėjas mano, kad Inspekcija turi teisę reikšti reikalavimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo, nes Administracija nustatytu terminu geruoju jo neįvykdė.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Priežiūros įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas terminas – neįvykdžius privalomojo nurodymo, per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą – riboja Inspekcijos teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju teismas skundžiama nutartimi, nepagrįstai vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, užkirto Inspekcijai kelią pasinaudoti Priežiūros įstatyme įtvirtinta teise į teisminę gynybą, tuo pažeisdamas pamatinę teisę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Inspekcijos prašymą įpareigoti Administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Privalomąjį nurodymą, t. y. sumokėti trūkstamą 856 498,70 Eur įmokos už savavališkos statybos įteisinimą dalį, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Administracija Privalomąjį nurodymą yra apskundusi teismui, dėl jo vyksta ginčas, jis nėra įsigaliojęs ir vykdytinas, t. y. pareiškėjo reikalavimas dėl šio Privalomojo nurodymo įvykdymo šiuo metu negali būti laikomas pagrįstu ir vykdytinu, padarė išvadą, kad negali būti pradėta Privalomojo nurodymo įvykdymo procedūra teismine tvarka. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Inspekcija nėra įgijusi teisės reikšti Administracijai reikalavimo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo, todėl prašymą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta, nes pagal Priežiūros įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 17 punktą jis (pareiškėjas) turi teisę kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti Privalomąjį nurodymą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, nustatė, jog Privalomuoju nurodymu Administracijai pateiktas įpareigojimas sumokėti trūkstamą įmokos už savavališkos statybos įteisinimą dalį; Privalomasis nurodymas yra priimtas Inspekcijos pareigūnui patikrinus statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumą ir nustačius, kad, išduodant statybą leidžiantį dokumentą, nesumokėta visa Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nustatyta įmoka už savavališkos statybos įteisinimą (Priežiūros įstatymo 10 str. 7 d. 2 p.). Dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo pagal Administracijos skundą Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla, kurioje Administracija prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą, iki įsiteisės galutinis teismo spendimas administracinėje byloje, tačiau šis prašymas 2024 m. liepos 10 d. nutartimi netenkintas.

Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog jeigu nustatyta, kad išduodant statybą leidžiantį dokumentą nesumokėta Statybos įstatymo 1 priede nustatyta įmoka (ar jos dalis) už savavališkos statybos įteisinimą, kai Statybos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka ši įmoka privaloma, statybos valstybinės priežiūros pareigūnas ne vėliau kaip po 5 darbo dienų nuo patikrinimo akto pasirašymo dienos teikia Statybos įstatymo 1 priedo 10 punkte nurodytiems asmenims, dėl kurių kaltės buvo sumokėta per maža įmoka arba ji iš viso nesumokėta, privalomąjį nurodymą per jame nurodytą ne ilgesnį kaip 4 mėnesių terminą sumokėti įmoką (ar trūkstamą jos dalį). Pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalį, asmenys turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, jeigu tam yra įstatyme nurodytos sąlygos.

Priežiūros įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad Inspekcija, atlikdama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę dėl neteisėtai priimtų su statyba susijusių administracinių sprendimų panaikinimo šiuos sprendimus priėmusiems subjektams teikti privalomuosius nurodymus; per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo, per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą; o 17 punkte nurodyta, kad Inspekcija turi teisę kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti šiame įstatyme nurodytus privalomuosius nurodymus, išskyrus šio įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje, 13 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 14 straipsnio 2 dalyje nurodytus privalomuosius nurodymus, jeigu jie neįvykdomi.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad Privalomasis nurodymas turėjo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo jo gavimo dienos, o kadangi Privalomasis nurodymas 2024 m. kovo 7 d. raštu Nr. 2D-4426 elektroniniu pristatymu tą pačią dieną išsiųstas Administracijai, todėl Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas suėjo 2024 m. liepos 7 d. Pažymėtina, kad Privalomajame nurodyme vadovaujantis Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punktu nurodyta, jog Privalomasis nurodymas turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo jo gavimo dienos, bei nurodytos Privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmės – neįvykdžius Privalomojo nurodymo, – per 2 mėnesius nuo įvykdymo termino pabaigos bus kreiptasi į teismą dėl Privalomojo nurodymo vykdymo.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015; kt.); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; kt.).

Taip pat akcentuotina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.).

Šiuo nagrinėjamu atveju Priežiūros įstatymas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) aiškiai nustato, kad Inspekcija turi teisę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio prašymas yra nagrinėjamas administraciniame teisme, todėl vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo teikiamas prašymas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad Inspekcijos prašymas yra nenagrinėtinas teismų pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutartyje išsakytų argumentų, susijusių su Privalomojo nurodymo neįsiteisėjimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011; kt.). Pareiškėjo nurodoma aplinkybė apie Privalomojo nurodymo įsiteisėjimą ir jo vykdymą yra vertinamojo pobūdžio, todėl ši aplinkybė turi būti įvertinta nagrinėjant pareiškėjo prašymą, nes pareiškėjas būtent ir įrodinėja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindai įpareigoti Administraciją įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Atsižvelgus į tai, nepasisakytina dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su šia aplinkybe.

Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo prašymo priėmimo stadijoje nėra faktinio ir teisinio pagrindų daryti išvadą, jog šis prašymas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas dėl prašymo priėmimo perduodamas nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo kausimą perduoti nagrinėti iš naujo Regionų administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė