A-556-1795-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 1795/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00772-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovui R. T.,

atsakovo atstovui advokatui Vaidui Jurčikoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui R. T. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“) skundu (b. l. 6-9), kurį patikslino (b. l. 103-107), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo R. T. 495,24 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau atsakovas nuo 2009-10-01 iki 2011-09-30 nėra sumokėjęs pareiškėjui 495,24 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovo buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 15-20 punktų nustatyta tvarka.

Atsakovas R. T. atsiliepimu į skundą (b. l. 56-58) prašė skundą atmesti; priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodė, jog atsakovas 2009-11-05 gavo iš pareiškėjo pranešimą su reikalavimu apmokėti teikiamas šiukšlių išvežimo paslaugas, todėl 2009-11-11 pareiškimu kreipėsi į pareiškėją nurodydamas, kad neatsisako mokėti už paslaugas, tačiau šių paslaugų teikimo pradžią sieja su konteinerio šiukšlėms išvežti pristatymu. Pabrėžė, kad tarp šalių vyko nuolatinis susirašinėjimas, o šiukšlių surinkimo konteineris pagal priėmimo-perdavimo aktą atsakovui buvo pateiktas tik 2011-02-08. Nuo konteinerio pateikimo atsakovas paslaugas apmoka.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 122-124) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo R. T. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 495,24 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 4, 5, 10-12, 18, 21, 24 punktais. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), ir pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Teismas iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų ir iš atsakovo pateiktų įmokų nustatė, kad atsakovas nuo 2009-10-01 iki 2011-02-08 nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas 495,24 Lt sumai.

Teismas nurodė, kad pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 str.). Atsakovo argumentai, kad jam nebuvo pateiktas asmeninis konteineris, jis nesinaudojo pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu.

Tai konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl nėra teisinio pagrindo skundo netenkinimui dėl to, jog atsakovui nebuvo pateiktas asmeninis konteineris, jis nesinaudojo pareiškėjo teikiamomis paslaugomis ir nėra pagrindo vadovautis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.137 straipsnio ir CK 1.5 straipsnio nuostatomis, tačiau atsakovas turėjo teisę kreiptis į pareiškėją dėl minėto mokesčio sumažinimo (lengvatos taikymo), nurodydamas susiklosčiusias aplinkybes.

Teismas pažymėjo ir tai, jog neginčijamai nustatyta, kad Kabinių kaime buvo pastatytas bendrojo naudojimo konteineris, 100-150 metrų atstumu nuo atsakovui priklausančių pastatų, kuriuo jis galėjo naudotis. Teismas atmetė atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str.).

III. Atsakovas R. T. apeliaciniu skundu (b. l. 127-130) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti; priteisti iš pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, netaikydamas įstatymų, kuriuos reikėjo taikyti, neteisingai išaiškindamas įstatymus. Teismas tyrė bylą vienpusiškai, tai yra tik atsižvelgdamas į vienos bylos šalies - UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ - pateiktus argumentus, nors Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau, atsakovo manymu, padarė neteisingą išvadą, kad „aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu“. Bet kuri rinkliava, o šiuo atveju rinkliava už šiukšlių išvežimą, visuomet yra siejama su konkrečiomis paslaugomis, o šiuo atveju su šiukšlių surinkimu ir išvežimu. Nes jeigu nebūtų teikiama konkreti paslauga, tai ir rinkliavos nustatymas neturėtų jokios prasmės, tuo labiau, kad pats teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 2 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose sakoma, kad „atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas.

Tokiu būdu teismas privalėjo atsižvelgti į atsakovo argumentus - vadovautis Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. K-173 patvirtintomis Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 9.2 punktas numato, kad „atliekos - bet kokie daiktai, kurių atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti.“. Taisyklių 21 punktas numato, kad „atliekos renkamos į konteinerius. Konteinerių kiekis, tipas ir konteinerių aptarnavimo dažnis nustatomas atsižvelgus į patvirtintas metines komunalinių atliekų susikaupimo normas, gyventojų skaičių name (individualioje valdoje)...“.

Taisyklių 28 punktas numato, kad „atliekų vežėjas turi atliekų turėtojams pateikti visą reikiamą konteinerių kiekį ir įvairovę. Atliekų turėtojams pageidaujant, atliekų vežėjas turi pateikti papildomus konteinerius arba mažesnius konteinerius pakeisti didesniais.“ Taigi šios Taisyklių normos sukuria ir labai konkrečias pareigas pareiškėjui - jis turi rūpintis tuo, kad būtų nustatomi realūs atliekų turėtojai, atliekų kiekiai ir aprūpinti atliekų turėtojus atliekų konteineriais pagal jų teršimo kiekius. Kaip matyti iš rašytinės bylos medžiagos, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad konteineris atsakovui buvo perduotas, tuo tarpu atsakovas teismui pateikė 2011-02-08 konteinerio perdavimo aktą; atsakovas dar 2009-11-11 pareiškimu kreipėsi į pareiškėją nurodydamas, kad jis neatsisako mokėti už realiai teikiamas paslaugas, tačiau šių paslaugų teikimo pradžią sieja su pareiškėjo konkrečiu veiksmu - su konteinerio šiukšlėms išvežti pristatymu, tačiau jam konteineris taip ir nebuvo pristatytas, nors nebuvo jokių kliūčių, nei techninių, nei komunikacinių šią pareigą pareiškėjui įvykdyti.

Iš šių įrodymų, taip pat iš šalių apklausos matyti, kad pareiškėjas savo pareigos visiškai nevykdė iki 2011-02-08. Kuomet pareiškėjas įvykdė savo pareigą, atsakovas iš karto pradėjo mokėti už jam teikiamą paslaugą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas apie šiuos atsakovo argumentus visiškai nepasisakė. Atsakovo manymu, teismas šiuo atveju privalėjo taikyti CK 1.137 straipsnio ir 1.5 straipsnio nuostatas. Iš teismo išnagrinėtos medžiagos aiškiai matyti, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis, dominuojančia padėtimi, o pareigų visiškai nevykdo, nepadeda kitai šaliai, tuo kitai šaliai daro žalą.

Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje. Be to, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl 588,84 Lt priteisimo. Tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepagrįstai kreipėsi dėl dalies 93,60 Lt išieškojimo, pareiškėjas vėliau dėl to savo skundą tikslino. Todėl teismas turėjo priteisti dalį atstovavimo išlaidų atsakovui (Civilinio proceso kodekso 93 str. 2 d.).

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 137-139) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš atsakovo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad vietinė rinkliava už šiukšlių surinkimą ir tvarkymą yra nustatyta įstatymų, teisės aktų pagrindu, kurie nėra pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, įstatymams. Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 13 straipsniu, Alytaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo yra patvirtinti Nuostatai, laikomas administraciniu aktu. Pareiškimai (prašymai) ištirti norminių aktų teisėtumą nagrinėjami specialia Administracinių bylų teisenos įstatymo 110-117 straipsniuose nustatyta tvarka. Atsakovas nei vieno iš Alytaus rajono savivaldybės tarybos priimtų teisės aktų dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo nagrinėjamoje administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnyje nustatyta tvarka ištirti neprašė, todėl konstatuotina, jog Alytaus rajono savivaldybės sprendimai, kuriais remiantis iš atsakovo priteista vietinės rinkliavos skola, yra nepanaikinti ir galiojantys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi nagrinėdamas administracinį ginčą.

Teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog tai, kad atsakovui prie namų nebuvo pastatytas konteineris, jis nesinaudojo pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, neturi teisinės reikšmės ginčui. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų - pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), ir pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą remiantis tuo, kad atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto buveinės vietoje nebuvo pastatytas konteineris, pareiškėjas neteikė atsakovui paslaugų, nėra. Atsakovo argumentai, kad jis nesinaudojo pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, šalia jo turto nebuvo pastatyto konteinerio, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio l dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad netoli atsakovo namų buvo pastatyti šiukšlių konteineriai, kuriais atsakovas galėjo visuomet naudotis. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, teisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl reikalavimo sumokėti Alytaus rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo ir pagrįstumo. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje.

Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 12 straipsnio 1-2 punktai, 16 straipsnio 2 dalis; Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 4, 5, 15, 16, 21 punktai).

Nuostatų 5 punktas nustato, kad vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti (b. l. 40), kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui R. T., todėl jis privalo mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo argumentai, kad jam nebuvo pateiktas asmeninis konteineris, jis nesinaudojo pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, įtakos jo pareigai mokėti vietinę rinkliavą nedaro. Priimdamas tokį sprendimą šis teismas iš esmės vadovavosi tokiomis pačiomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, kokios yra išdėstytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525‑471/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 55-91). Nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo nukrypti nuo minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuotų ir šioje byloje nagrinėjamus santykius reguliuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo bendrųjų taisyklių.

LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, LVAT formuojamą praktiką, į tai, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo nesumokėtą vietinės rinkliavos sumą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jų konkretaus ir išsamaus apskaičiavimo su pagrindimu, kaip to reikalauja įstatymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis), todėl pateiktas prašymas dėl išlaidų priteisimo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nespręstinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė