2015-09-23 Nr. AB-18615-3-63-3-00397-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3117-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00397-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. Ž. su skundu (b. l. 5-6) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT) 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. (1.32.)-SR-1740;

2) įpareigoti atsakovą Klaipėdos VGTPT priimti naują sprendimą dėl gynėjo paskyrimo;

3) priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo skundo padavimo teismui dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 04-2-00068-15 tyrėja J. K. 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu nusprendė paskirti pareiškėjai, kaip nukentėjusiajai baudžiamojoje byloje, gynėją (advokatą), nutarimą pavedant vykdyti Klaipėdos VGTPT. Pasak pareiškėjos, Klaipėdos VGTPT ginčijamu 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. (1.32.)-SR-1740 nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė skirti gynėją, motyvuojant tuo, jog pareiškėja nėra nepilnametis nukentėjęs asmuo.

Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepimu į skundą (b. l. 22-25) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas nagrinėjant baudžiamąsias bylas yra būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 ar 55 straipsnį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas praneša tarnybai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam būtinas gynėjas ar kad nukentėjusiajam būtinas įgaliotasis atstovas. Tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius, gavę šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, privalo nedelsdami parinkti antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą ir pranešti apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui. Atsakovas taip pat rėmėsi Baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi pripažįsta, kad įgaliotojo atstovo dalyvavimas būtinas bylose dėl nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai ar dorovei, kai nuo šių veikų nukentėjo nepilnametis, taip pat kitais atvejais, kai be įgaliotojo atstovo pagalbos nepilnamečio nukentėjusiojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Pažymi, kad pareiškėja nėra nepilnametė nukentėjusioji. Pasak atsakovo, sprendimą dėl būtino gynėjo dalyvavimo priima ne valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir ne pats pareiškėjas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas, tarnyba tik parenka gynėją. Tačiau atsakovas yra atsakingas už racionalų bei teisėtą valstybės lėšų, skirtų antrinei teisinei pagalbai apmokėti, panaudojimą. Todėl gavęs akivaizdžiai neteisingą ir neteisėtą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos nutarimą paskirti T. Ž. gynėją vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnio 4 dalimi, Klaipėdos VGTPT negalėjo parinkti advokato, nes toks parinkimas akivaizdžiai prieštarautų teisės aktams bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams ir paskirčiai. Nesutiko su pareiškėjos reikalavimu priteisti neturtinę žalą, teigdamas, kad T. Ž. neturtinės žalos nepagrindė jokiais įrodymais.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 31-36) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Klaipėdos VGTPT 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. (1.32.)-SR-1740 bei įpareigojo atsakovą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo paskirti gynėją (advokatą).

Teismas nurodė, kad Baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnio 4 dalis numato, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi pripažįsta, kad įgaliotojo atstovo dalyvavimas būtinas bylose dėl nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai ar dorovei, kai nuo šių veikų nukentėjo nepilnametis, taip pat kitais atvejais, kai be įgaliotojo atstovo pagalbos nepilnamečio nukentėjusiojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami.

Remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnio 5 dalimi, įstatymų, reglamentuojančių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, numatytais atvejais nukentėjusysis ir civilinis ieškovas turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnyje, reglamentuojančiame antrinės teisinės pagalbos teikimo ypatumus baudžiamosiose bylose, numatyta, kad kai gynėjo ar jo įgaliotojo atstovo dalyvavimas nagrinėjant baudžiamąsias bylas yra būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 ar 55 straipsnį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas praneša tarnybai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam būtinas gynėjas, ar kad nukentėjusiajam būtinas įgaliotasis atstovas (1 d.);

Tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius, gavę šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, privalo nedelsdami parinkti antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą ir pranešti apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui (2 d.). Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad nei Baudžiamojo proceso kodeksas, nei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nesuteikia kompetencijos Klaipėdos VGTPT kvestionuoti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimą ar teismo nutartį, kuria pripažinta, kad baudžiamojoje byloje būtinas įgaliotojo atstovo dalyvavimas, priešingai – įtvirtinta atsakovo pareiga nedelsiant parinkti antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą ir pranešti apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui.

VGTPT šiuo atveju atlieka tik jau priimto nutarimo ar nutarties vykdytojos vaidmenį ir jokios diskrecijos teisės neturi. Todėl priimdamas ginčijamą administracinį aktą atsakovas iš esmės veikė ultra vires, t. y. viršydamas savo kompetencijos ribas. Nors atsakovas teigė, kad ginčijamas administracinis aktas yra procedūrinio pobūdžio informacinis raštas, tačiau, teismo vertinimu, sprendimas neparinkti T. Ž. įgaliotojo atstovo akivaizdžiai įtakoja ir pažeidžia jos teises. Situacija, kai pareiškėjos atžvilgiu yra priimti du skirtingi tą pačią situaciją juridiškai įvertinantys sprendimai – skirti advokatą ir jo neskirti (neparinkti), prieštarauja gero administravimo principui, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.

Be to, Klaipėdos VGTPT nepagrįstai ir neteisėtai neinformavo T. Ž. apie su jos teisėmis ir pareigomis tiesiogiai susijusį priimtą individualų administracinį aktą (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 4 d.). Teismas pažymėjo, kad nepavaldžios viena kitai viešojo administravimo institucijos negali nepripažinti ir netaikyti galiojančių viena kitos priimtų aktų. Tuo tarpu Klaipėdos VGTPT ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrius yra viena kitai nepavaldžios institucijos ir neturi viršenybės viena kitos atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog byloje esantis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato 2015 m. gegužės 11 d. raštas Nr. 30-S-51942 patvirtina, kad Klaipėdos VGTPT, net ir nesutikdama su Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu paskirti gynėją (advokatą), teise šį nutarimą apskųsti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 04-2-00068-15 organizuojančiai ir jam vadovaujančiai Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorei iki šiol nepasinaudojo.

Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje reglamentuota, kad kai gynėjo prašo įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis ir gynėjo dalyvavimas nėra būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba šio įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl manydama, kad nėra teisinio pagrindo skirti pareiškėjai įgaliotą atstovą pagal Baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnį, Klaipėdos VGTPT, atsisakydama parinkti gynėją, privalėjo išaiškinti pareiškėjai teisę prašyti antrinės teisinės pagalbos bendra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinta tvarka.

Konstatavęs ginčijamo 2015 m. balandžio 21 d. Klaipėdos VGTPT sprendimo Nr. (1.32.)-SR-1740 turinio prieštaravimą teisės aktų normoms, teismas sprendė, kad pareiškėjos skundas šioje dalyje tenkintinas ir minėtas atsakovo sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas, įpareigojant atsakovą priimti naują sprendimą dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo paskirti gynėją (advokatą).

Vertindamas pareiškėjos reikalavimą priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad viešojo administravimo institucijos priimto administracinio akto panaikinimas ipso facto nesudaro pagrindo konstatuoti, jog asmuo, kurio atžvilgiu priimtas neteisėtas administracinis aktas, patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Tačiau T. Ž. skunde neapibrėžė, kuo pasireiškė patirta neturtinė žala ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patirtą neturtinę žalą. Todėl teismas darė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nenustačius esminės žalos atlyginimo sąlygos – žalos pareiškėjai padarymo fakto (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 40), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos reikalavimas priteisti neturtinę žalą atmestas, ir priimti naują sprendimą – atlyginti atsakovo Klaipėdos VGTPT veiksmais padarytą neturtinę žalą.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog neturtinė žala yra visada atlyginama, tačiau nepagrįstai nepriteisė pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo. Pasak pareiškėjos, atsakovas Klaipėdos VGTPT vengė veikti pagal teisės aktų reikalavimus ir šiurkščiai pažeidė jos teises, dėl ko atsirado žala, kuri turi būti atlyginta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos VGTPT 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. (1.32.)-SR-1740, kuriuo neskirtas įgaliotas atstovas T. Ž. baudžiamojoje byloje Nr. 04-2-00068-15, nesant tam teisinio pagrindo, teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėja 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu, vadovaudamasi Baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsniu, nutarė skirti T. Ž. įgaliotą atstovą, siekiant ją apklausti kaip nukentėjusiąją baudžiamojoje byloje Nr. 04-2-00068-15, vykdant ikiteisminį tyrimą dėl Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Nutarimą pavesta vykdyti Klaipėdos VGTPT. Ginčijamu 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. (1.32.)-SR-1740, kaip minėta, Klaipėdos VGTPT įgaliotą atstovą pareiškėjai skirti atsisakė, motyvuojant tuo, jog įgalioto atstovo pagal Baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnį T. Ž. skirti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikino Klaipėdos VGTPT 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. (1.32.)-SR-1740 bei įpareigojo atsakovą priimti naują sprendimą dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo paskirti gynėją. Pareiškėjos reikalavimą priteisti neturtinę žalą teismas atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs neturtinės žalos padarymo fakto.

Apeliaciniu skundu pareiškėja nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jos reikalavimas priteisti neturtinę žalą buvo atmestas.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str. 2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėjo būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus Klaipėdos VGTPT veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas nagrinėjant baudžiamąsias bylas yra būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 ar 55 straipsnį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas praneša tarnybai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam būtinas gynėjas ar kad nukentėjusiajam būtinas įgaliotasis atstovas. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius, gavę šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, privalo nedelsdami parinkti antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą ir pranešti apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui.

Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, Klaipėdos VGTPT, gavusi ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą skirti įgaliotą atstovą T. Ž. baudžiamojoje byloje, privalėjo nedelsiant parinkti advokatą, teiksiantį antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, ir apie tai pranešti atitinkamam ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Šiuo atveju VGTPT nesuteikta diskrecijos teisė spręsti, ar įgaliotas atstovas turi būti skiriamas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 51 ir 55 straipsniais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Klaipėdos VGTPT, gavusi ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą skirti įgaliotą atstovą ir nutardama, kad nėra teisinio pagrindo pagal Baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnį pareiškėjai parinkti įgaliotą atstovą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos (pvz. administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.), kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja neįrodė žalos padarymo fakto, kadangi jos argumentai dėl neturtinės žalos neparemti jokiais įrodymais ir iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio, abstrakčiais nusiskundimais. Byloje nenustatyti jokie pareiškėjos sveikatos sutrikimai būtent dėl atsakovo priimto sprendimo. Pareiškėja taip pat nepagrindė, kaip ginčijamo Klaipėdos VGTPT sprendimo priėmimas galėjo sąlygoti fizinių skausmų atsiradimą ar pažeminimą, tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, kad priėmus sprendimą neskirti pareiškėjai advokato, baudžiamojoje byloje ji būtų buvusi apklausta be įgalioto atstovo. Pareiškėjai dėl nepagrįsto Klaipėdos VGTPT 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. (1.32.)-SR-1740 priėmimo galimai kilę tam tikri nepatogumai nelaikytini pakankamai intensyviais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimas pripažįstamas teisėtu bei pagrįstu ir paliktinas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė