2013-05-16 Nr. AB-1751-2-21-3-01769-2011-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-781/2013

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01769-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 13.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stova“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stova“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei „Kauno aerouostas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. birželio 21 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-110621-00060; 2) Inspekcijos 2011 m. birželio 22 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110622-00066.

Nurodė, kad jokios savavališkos statybos nevykdė. Paaiškino, kad 2011 m. gegužės 24 d. gavo atsakovo Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Kauno skyrius) 2011 m. gegužės 23 d. raštą Nr. (15.38)-2D-633, kuriame nurodoma, jog patikrinus aplinkybes pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Kauno aerodromas“ raštą buvo nustatyta, kad ties (duomenys neskelbtini), Karmėlavos mstl., Kauno r., galimai savavališkai buvo įrengtas įvažiavimas. Atsakovas 2011 m. birželio 20 d. faktinių duomenų patikrinimo akte Nr.FAK-1993 nustatė, kad pareiškėjas rekonstruoja įvažiavimą į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Karmėlavos mstl., Kauno raj., įrengiant 11 ir 13 metrų bortus, ir 2011 m. birželio 21 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-110621-00060, kuriame nurodė, jog aktas surašytas dėl savavališkos neypatingo statinio rekonstrukcijos neturint žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininko sutikimo, taip pažeidžiant Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o 2011 m. birželio 22 d. surašė reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius (išmontuoti įvažiavimą) iki 2011 m. gruodžio 22 d.

Teigė, kad UAB „Stova“ nuosavybės teise valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Karmėlavos mstl., Kauno raj. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis suprojektuotas įvažiavimas jau buvo pažymėtas, atliekant kadastrinius matavimus. Sklypo riboms, kurios numatė įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) gatvės, pritarė valstybinės žemės valdytojo - Nacionalinės žemės tarnybos Kauno žemėtvarkos skyriaus atstovė, pasirašiusi ant žemės sklypo plano. Atsižvelgiant į tai, kad įvažiavimo vieta jau buvo numatyta, pareiškėjas parengė įvažiavimo įrengimo techninį projektą, kurį suderino Kauno rajono savivaldybėje.

Pabrėžė, kad įvažiavimas į UAB „Stova“ valdomą žemės sklypą iš (duomenys neskelbtini)gatvės buvo suprojektuotas ir įrengtas neišardant esamų šaligatvių ir nepakeičiant gatvės parametrų, taip pat neužimant ir nepanaudojant valstybinės žemės sklypų. Buvo parengtas statinio (įvažiavimo) įrengimo supaprastintas projektas, kuris derintas Kauno rajono savivaldybėje. Atsakovas ginčijamu savavališkos statybos aktu Nr. SSA-20-110621-00060 ir 2011 m. liepos 18 d. raštu Nr. (15.38)-2D-9008 informavo pareiškėją, kad jis savavališkai rekonstruoja valstybinėje žemėje esantį I grupės nesudėtingą statinį - šaligatvį.

Tokią nuostatą (iš esmės prieštaraudamas ginčijamam savavališkos statybos aktui) atsakovas išdėstė 2011 m. liepos 18 d. rašte Nr. (15.38)-2D-9008, nurodydamas, jog tariamai savavališka statyba jau buvo užbaigta. Taigi įvažiavimo įrengimas buvo užbaigtas, o ne tęsiamas. Manė, kad negautas VĮ „Kauno aerouostas“ sutikimas nėra laikytinas pakankamu pagrindu pripažinti ginčo įvažiavimo įrengimą savavališkomis statybomis. Tvirtino, kad nebuvo surinkta jokių įrodymų, jog ginčo įvažiavimas kaip nors ribotų trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ar prieštarautų teritorijoje galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams.

Taip pat nebuvo surinkta įrodymų, jog statybos savavališkos, todėl nėra jokio pagrindo jas stabdyti. Pasak pareiškėjo, reikalavime nurodytas įpareigojimas iki 2011 m. gruodžio 22 d. išmontuoti įvažiavimą yra laikytinas neproporcingu tariamai padarytam teisės pažeidimui, todėl neturėtų būti taikomas. Manė, kad gali būti atliekama ginčo įvažiavimo įrengimo supaprastinto projekto korektūra, t.y. gauti reikalaujami sutikimai.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad 2011 m. gegužės 9 d. Inspekcijos Kauno skyriuje buvo gautas VĮ „Kauno aerouostas“ skundas dėl galimai savavališkos statybos, įrengiant įvažiavimą iš Oro uosto gatvės į UAB „Stova“ žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Karmėlavos mstl., Kauno raj. 2011 m. gegužės 17 d. Inspekcijos Kauno skyrius atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje, kurio metu buvo nustatyta, kad Oro uosto ir Pievų gatvių sankryžos pietinėje dalyje vakarų pusėje naujai įrengti kelio bortai, išpiltas pagrindas įvažiavimui iš Oro uosto gatvės. Iš UAB „Stova“ buvo pareikalauta pateikti statybą leidžiančius dokumentus minėtų statybos darbų atlikimui, kurie buvo atlikti ne UAB „Stova“ priklausančiame žemės sklype.

Inspekcijos Kauno skyriuje buvo gautas UAB „Stova“ 2011 m. gegužės 30 d. paaiškinimas, kad ginčo įvažiavimas buvo pažymėtas atliekant UAB „Stova“ nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus. Prie paaiškinimo buvo pridėtas 2011 m. vasario 25 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, žemės sklypo plano kopija, techninio projekto kopija. Inspekcija, gavusi minėtus dokumentus, 2011 m. birželio 20 d. atliko pakartotinį įvažiavimo į žemės sklypą patikrinimą, kurio metu nustatė, kad UAB „Stova“ rekonstruoja ginčo įvažiavimą, yra įrengti įvažiavimo bortai.

Teigė, kad įrengtas ginčo įvažiavimas buvo už pareiškėjo nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribų. Šis įvažiavimas priskirtinas neypatingų statinių kategorijai. Tvirtino, kad ginčo įvažiavimo įrengimui buvo privaloma rengti statinio rekonstravimo projektą, gauti leidimą rekonstruoti statinį, bei pateikti valstybinės žemės sklypo patikėtinio rašytinį sutikimą. Pareiškėjas minėtų dokumentų Inspekcijai nepateikė. Pareiškėjas Inspekcijai ir teismui pateikė ne įvažiavimo įrengimo projektą, bet Statinio 1v1p griovimo darbų techninį projektą, kuriame dėl ginčo įvažiavimo tik padaryta žyma, kad jis bus projektuojamas atskiru projektu.

Tokio atskiro ginčo įvažiavimo įrengimo projekto nei Inspekcijai, nei teismui nėra pateikta. Taip pat nepateiktas ir leidimas rekonstruoti statinį. Pažymėjo, kad vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento yra savavališka statyba. Nurodė, kad skundžiamo reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įpareigojimas išmontuoti įvažiavimą yra proporcingas padarytam teisės pažeidimui. Pabrėžė, kad remiantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalimi, net ir nenuginčijus savavališkos statybos akto bei reikalavimo, pareiškėjas gali gauti reikiamus sutikimus, pasirengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Kauno aerouostas“ su pareiškėjo skundu nesutiko.

Paaiškino, kad kreipėsi į atsakovą informuodamas, kad valstybiniame žemės sklype (unikalus Nr. 4400-1680-3537, kadastrinis Nr. 5233/007/74, esančiame Karmėlavos k.v.,) yra vykdomi statybos darbai, kuriems nėra gauti statybą leidžiantys dokumentai ir dėl kurių buvo sugadintas valstybės turtas – išgriauta dalis valstybei nuosavybės teise priklausančio ir VĮ „Kauno aerouostas“ patikėjimo teise valdomo kelio priklausinio (šaligatvio) ir įrengtas įvažiavimas į pareiškėjo sklypą iš Oro uosto gatvės. Pareiškėjas įvažiavimą statė nebūdamas šio žemės sklypo savininku ir neturėdamas jokio kito teisinio pagrindo jį valdyti ir naudoti, kadangi į VĮ „Kauno aerouostas“, kaip valstybinės žemės teisėtą valdytoją, nesikreipė su prašymu leisti naudotis šiuo žemės sklypu savo vykdomoms statyboms. Pažymėjo, kad savavališkos statybos akte Nr. SSA-20-110621-00060 nurodyta „statinio kategorija: neypatingas statinys“, todėl pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra reikalingas leidimas statyti naują statinį, tačiau tokio leidimo pareiškėjas nėra pateikęs. Be to, Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkte numatyta, jog norint gauti leidimą statyti naują statinį, kurį turėjo gauti pareiškėjas, jis kompetentingoms institucijoms turėjo pateikti sutartį su naudojamo svetimo žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju ar naudotoju, kuris patikėjimo teise valdo valstybinį žemės sklypą, kuriame ir yra minėtas įvažiavimas. Tokia sutartis sudaryta nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjo statybos darbai atlikti be statybą leidžiančio dokumento. Manė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus atstovės parašas ant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Karmėlavos mstl., Kauno r., plano negali būti prilyginamas sutikimui statyboms ginčo sklype ir, tuo pačiu, pagrindu išduoti statybą leidžiantį dokumentą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

Manė, kad atsakovo reikalavimas atstatyti įvažiavimą yra pagrįstas. Pažymėjo, kad pateiktame „Statinio lVlp griovimo darbų techninis projektas-technologinis aprašymas ir ekspozicijų/sandėliavimo aikštelės (II grupės nesudėtingo statinio) techninio projekto korektūra“ plane atliktas trečiojo suinteresuoto asmens suderinimas, atsižvelgiant į projekto autoriaus pastabas (kur nurodytas įvažiavimo rodyklės su žvaigždute), kad „projektuojamas įvažiavimas/išvažiavimas (pagal galiojančius nuosavybės dokumentus) (atskiru projektu)“ - t.y. palikta galimybė suderinti įvažiavimą/išvažiavimą su gretimų sklypų savininkais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo įrengtas įvažiavimas iš Oro uosto gatvės yra valstybinėje žemėje. Šį žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-1680-3537) patikėjimo teise valdo VĮ „Kauno aerouostas“. Rėmėsi Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi ir Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 (toliau – ir STR 1.09.06:2010), 35 punktu bei pažymėjo, kad reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius (įpareigojimai statytojui) surašomas po savavališkos statybos akto priėmimo.

Tokio pobūdžio reikalavimui surašyti yra reikšmingas savavališkos statybos fakto fiksavimas teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat rėmėsi Statybos įstatymo 2 dalies 2, 9, 11 ir 71 dalimis bei nurodė, kad ginčo objektas (įvažiavimas) sukurtas statybos darbais, įvažiavimo statyba (lyginamas žemės paviršius, paruošimas žemės paviršiaus dangos klojimui, pačios dangos klojimas ir t.t.) buvo vykdoma žemės paviršiaus plote, kuris nebuvo užimtas kitų statinių, todėl įvažiavimo statybos darbai pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį priskiriami naujo statinio statybos rūšiai (STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d.

įsakymu Nr. 622, 8 p.). Ginčo objektas yra neypatingas statinys, kuris nepriskiriamas ypatingiems ir nesudėtingiems statiniams (Statybos įstatymo 2 str. 94 p.). Vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis neypatingo statinio rekonstravimo atveju privaloma rengti rekonstravimo projektą, tačiau įstatyme yra reglamentuota, kad neypatingo statinio rekonstravimo atveju privalomas statybą leidžiantis dokumentas yra leidimas rekonstruoti statinį bei numatyta, kad jeigu inžinerinius tinklus ar susisiekimo komunikacijas numatoma tiesti kitame žemės sklype (teritorijoje), taip pat jeigu kitą žemės sklypą (teritoriją) numatoma laikinai naudoti statybos metu, leidimui rekonstruoti statinį gauti be kitų dokumentų turi būti pateikta ir sutartis su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju ar naudotoju (Statybos įstatymo 20 str. 1 d. 2 p., 23 str. 1 d. 2 p., 8 d. 7 p.).

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ginčo įvažiavimo įrengimui buvo privaloma rengti projektą, gauti leidimą statybai bei pateikti valstybinės žemės sklypo patikėtinio rašytinį sutikimą. Tačiau pareiškėjas minėtų dokumentų atsakovui nepateikė. Nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog VĮ „Kauno aerouostas“ sutikimas dėl ginčo įvažiavimo statybos valstybinėje žemėje pateiktas nebuvo gautas. Be to, teismo posėdžio metu apklausta liudytoja (aikštelės projekto autorė) patvirtino, kad pareiškėjas kreipėsi tik dėl aikštelės projekto.

Projektas buvo rengiamas su sąlyga, jog ginčo įvažiavimui bus reikalingas (rengiamas) atskiras projektas. Todėl vertino, kad pareiškėjas objektyviai žinojo (turėjo realią galimybę suprasti), jog minėtame plane nesuprojektuotas ginčo įvažiavimas, projekto riba sutampa tik su pareiškėjo nuosavybės teise valdomo sklypo riba. Dėl to, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo parengto ir suderinto įvažiavimo įrengimo projekto, statybos leidimo bei žemės sklypo savininko rašytinio sutikimo, todėl, statydamas ginčo įvažiavimą ne jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, pažeidė aukščiau paminėtų teisės aktų reikalavimus.

Taip pat nurodė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį bei Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, III skyriaus 33.3 punktą, pagal kurį naujo nesudėtingo statinio statybos, kuri numatoma statyti ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype, atveju privaloma turėti rašytinį žemės sklypo savininko sutikimą. Pabrėžė, kad pareiškėjas negali būti pripažintas teisėtu statytoju, kadangi nebuvo valstybinės žemės sklypo savininkas ir neturėjo ginčo statinio statybai reikalingų sutikimų bei privalomų dokumentų.

Be to, ginčo statiniui (įvažiavimui), pastatytam valstybinėje žemėje, patikėjimo teise valdomai VĮ „Kauno aerouostas“, nebuvo parengtas supaprastintas projektas, kuriam būtų buvę pritarta kompetentingos institucijos (pareigūno), o statyba neturint statybą leidžiančių dokumentų laikytina savavališka (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.). Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas Statybos įstatymo 28 straipsnyje ir STR 1.09.06:2010 numatytas pareigas, pagrįstai surašė pareiškėjui skundžiamą savavališkos statybos aktą bei reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir skundą tenkinti bei priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai ir pakankamai nevertino pareiškėjo argumento, kad parengto statinio (įvažiavimo) statybai buvo pritarta Nacionalinės žemės tarnybos Kauno žemėtvarkos skyriuje, taip pat kad statinys nepažeidžia VĮ „Kauno aerouosto“ teisių ir netrukdo trečiajam suinteresuotam asmeniui naudotis savo sklypu. Nesutinka su teismo išvada, jog turėjo objektyviai žinoti, kad aikštelės projekte įvažiavimas nėra suprojektuotas ir projekto riba sutampa tik su pareiškėjo nuosavybės teise valdomo sklypo riba. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, kadangi negautą VĮ „Kauno aerouosto“ sutikimą be papildomos argumentacijos ir pagrindimo pateikė kaip neginčijamą skundo atmetimo pagrindą, plačiau nepasisakydamas apie sutikimo reikalingumą bei nevertindamas aplinkybių, dėl kurių sutikimas nebuvo gautas. Pasak pareiškėjo, teismas pažeidė pareiškėjo teisę į objektyvų ir nešališką teismą, kadangi iš esmės neįvertino, ar reikalavimas išardyti įvažiavimą yra proporcingas. Tvirtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno žemėtvarkos skyriaus atstovo duotas pritarimas įvažiavimui įrengti yra pakankamas pagrindas teigti, jog ginčo įvažiavimo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl to, jog atsakovas savo galimai pažeistas teises turi galimybę ginti Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat kad ginčas yra susijęs su savininko (pareiškėjo) teisių apsauga.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad ginčo žemės sklypas patikėjimo teise valdyti buvo perduotas VĮ „Kauno aerouostui“, todėl pareiškėjas privalėjo gauti VĮ „Kauno aerouosto“, o ne Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą. Pažymi, kad po atliktų žemės sklypo kadastrinių matavimų, kurių metu yra tikslinamos sklypo ribos ir naudmenos, o ne projektuojami įvažiavimai į sklypą, žemės sklypų planai yra tikrinami pagal Nacionalinės žemės tarnybos generalinio direktoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-98 patvirtintas Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos patikrinimo taisyklės. Todėl žemės sklypo plano patikrinimas ir suderinimas Nacionalinėje žemės tarnyboje pagal teisės aktais suteiktą kompetenciją negali būti prilyginamas rašytiniam sutikimui atlikti konkrečius statybos darbus kito subjekto patikėjimo teise valdomame žemės sklype. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktai nenustato, jog savavališkos statybos konstatavimui privaloma nustatyti trečiųjų asmenų teisių pažeidimą. Pabrėžia, kad byloje esantys Inspekcijos faktinių duomenų patikrinimo aktai su fotofiksacijomis bei žemės sklypo planas patvirtina, jog ginčo įvažiavimas buvo įrengtas už pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio sklypo ribų. Pabrėžia, kad net ir pagal šiuo metu galiojančias teisės aktų nuostatas, pasikeitus ginčo statinio kategorijai, įvažiavimui būtų privaloma rengti supaprastintą projektą ir gauti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įgalioto valstybės tarnautojo, o ne Nacionalinės žemės tarnybos rašytinį pritarimą, taip pat būtinas VĮ „Kauno aerouosto“ sutikimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Kauno aerouostas“ su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus įrodymus. Pabrėžia, kad pareiškėjas neneigia neturėjęs dokumentų, reikalingų pagal Statybos įstatymą, t. y. statinio projekto, statybos leidimo ir rašytinio sutikimo. Pažymi, kad savavališkos statybos akte nurodyta, jog jo surašymą lėmė ne žemės valdytojo pritarimo nebuvimas, bet statybą leidžiančio dokumento neturėjimas (Statybos įstatymo 23 str. 1 d.). Teismas taip pat teisingai nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno žemėtvarkos skyriaus atstovės pritarimas pareiškėjo žemės sklypo riboms niekaip neliečia ginčo įvažiavimo, kuris yra už pareiškėjo žemės sklypo ribų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 21 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-110621-00060 bei 2011 m. birželio 22 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110622-00066 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 28 straipsniu, 2011 m. birželio 21 d. pareiškėjui surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-110621-00060, kuriame fiksavo, jog yra rekonstruojamas 4 metrų pločio įvažiavimas į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) iš Oro uosto gatvės, Karmėlavos mstl., Kauno raj., valstybės žemėje, patikėjimo teise valdomoje VĮ „Kauno aerouostas“, paslenkant jį į šiaurės pusę, įrengti kelio bortai abejose įvažiavimo pusėse. Statinys priskirtas neypatingų statinių kategorijai (t.1, b. l. 22-25). Ginčijamu reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius atsakovas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 22 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-110621-00060, padarinius: atstatyti įvažiavimą į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) iš Oro uosto gatvės, į pareiškėjo žemės sklypo plane, atliktame UAB „Žemetra“ 2011 m. sausio 27 d., nurodytą padėtį (t.1, b. l. 26-27).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad pareiškėjas rekonstravo įvažiavimą į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) iš Oro uosto gatvės, nėra, tačiau pareiškėjas teigia, kad įvažiavimo statybai buvo pritarta Nacionalinės žemės tarnybos Kauno žemėtvarkos skyriuje, taip pat kad statinys nepažeidžia VĮ „Kauno aerouostas“ teisių ir netrukdo trečiajam suinteresuotam asmeniui naudotis savo sklypu. Be to, pasak pareiškėjo, reikalavimas išardyti įvažiavimą yra neproporcingas.

Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 2 straipsnio 71 dalis nustatė, kad savavališka statyba – tai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Remiantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ypatingo ar neypatingo statinio rekonstravimui, taip pat kai nesudėtingas statinys rekonstruojamas į neypatingą ar ypatingą statinį, rengiamas statinio rekonstravimo projektas. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą, statybą leidžiantis dokumentas ypatingo ir neypatingo statinio rekonstravimo atveju yra leidimas rekonstruoti statinį. Įstatymo 23 straipsnio 8 dalies 7 punktas numato, jog tam, kad gauti leidimą rekonstruoti statinį, turi būti pateikta sutartis su naudojamo žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju ar naudotoju.

Nagrinėjamu atveju ginčo statinys yra priskirtas neypatingų statinių kategorijai, be to, bylos duomenys patvirtina, kad ginčo įvažiavimo statybos darbai vykdyti už pareiškėjui priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Karmėlavos mstl., ribų, t. y. valstybinėje žemėje (t. 1, b. l. 11-17, 52-55). Todėl, remiantis nurodytu įstatyminiu reglamentavimu, tokio statinio rekonstravimui atlikti buvo būtinas statinio rekonstravimo projektas, leidimas rekonstruoti statinį bei žemės sklypo savininko (valdytojo) sutikimas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas statybos darbų vykdymo metu būtų turėjęs įstatymų nustatyta tvarka išduotą leidimą, todėl, vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, ginčo įvažiavimo rekonstrukcija pagrįstai pripažinta savavališka. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomas Nacionalinės žemės tarnybos Kauno žemėtvarkos skyriaus atstovės parašas ant žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), plano negali būti laikomas statybą leidžiančiu dokumentu, todėl ginčijamame 2011 m. birželio 21 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-20-110621-00060 savavališkų statybų faktas konstatuotas pagrįstai. Iš bylos duomenų matyti, kad Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 871 valstybinės žemės sklypas patikėjimo teise valdyti buvo perduotas VĮ „Kauno aerouostas“ (b. l. 52, 54). Todėl pareiškėjas turėjo gauti ne Nacionalinės žemės tarnybos, o, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, VĮ „Kauno aerouostas“ sutikimą (Statybos įstatymo 23 str. 8 d. 7 p.).

Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnas, atliekantis statybos valstybinę priežiūrą pagal šio įstatymo jam priskirtą kompetenciją, nustatęs, kad statinys pastatytas ar statomas savavališkai, nedelsdamas surašo savavališkos statybos aktą, kuriuo pareikalauja iš statytojo (užsakovo) nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus statybos darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius ir apsaugant statybvietę bei aplinką, ir įteikia statytojui (užsakovui) ar kitam šiame punkte nurodytam asmeniui savavališkos statybos aktą pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog pareiškėjas pažeidė Statybos įstatymo normas, būtent, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento vykdė statybos darbus (įvažiavimo rekonstrukciją), todėl atsakovas pagrįstai, vadovaudamasi Statybos įstatymo 28 straipsniu, konstatavo, jog pareiškėjo vykdytos statybos yra savavališkos ir surašė savavališkos statybos aktą, kuriuo pareikalavo sustabdyti ginčo įvažiavimo statybą, bei reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius surašymo metu galiojusi Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis numatė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pagal šio Įstatymo jai priskirtą kompetenciją išnagrinėja savavališkos statybos faktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pareikalauja iš statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2011 m. birželio 22 d. reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110622-00066 pareikalavo, kad pareiškėjas pašalintų savavališkos statybos padarinius Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu būdu - ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 22 d. pašalintų savo lėšomis savavališkos statybos akte nurodytos savavališkos statybos padarinius. Nagrinėjamu atveju Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, nustačiusi savavališkos statybos faktą, pagrįstai, vadovaudamasi Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, surašė reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Pažymėtina, kad remiantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai statytojui nurodžius savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, šis reikalavimas gali būti įgyvendintas dviem būdais – arba įvykdžius vieno iš Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1-3 punkto reikalavimą, arba kreipiantis į statybos leidimus išduodantį subjektą dėl statybos leidimo išdavimo ir jį (leidimą) gaunant, t. y. įteisinant statybas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2445/2012). Statybą leidžiančio dokumento, būtent su kurio gavimu yra siejama galimybė įteisinti savavališkas statybas, išdavimo tvarką nustatančio Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punktas įtvirtina, jog šiame straipsnyje nurodytos statybą leidžiančio dokumento, išskyrus nurodytąjį šio straipsnio 1 dalies 5 punkte, išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo neturi teisės būti statytoju pagal šio Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai numato, jog statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais arba statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais.

Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas savavališkas statybas vykdė valstybei priklausančiame žemės sklype, todėl pareiškėjas nėra tinkamas subjektas statytojo teisei įgyvendinti. Be to, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, VĮ „Kauno aerouostas“ sutikimas dėl ginčo įvažiavimo statybos valstybinėje žemėje nebuvo ir nėra gautas. Taigi esant nustatytoms aplinkybėms pareiškėjas neturi galimybės gauti statybą leidžiantį dokumentą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo įvažiavimo atstatymas į pareiškėjo žemės sklypo plane, atliktame UAB „Žemetra“ 2011 m. sausio 27 d., nurodytą padėtį nagrinėjamu atveju yra teisinga ir proporcinga teisinė priemonė.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi neįvertino ir nepasisakė dėl tam tikrų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalies reikalavimus, teismas iš esmės išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą, nustatė ginčui svarbias faktines aplinkybes, išsprendė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl ginčijamų aktų teisėtumo ir pagrįstumo, savo išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinį ginčą išsprendė teisingai ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stova“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė