A-662-2912-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1605/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00044-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės turtinės žalos atlyginimą – procentus iki visiško atsiskaitymo nuo priteistos ir nesumokėtos sumos pagal ribinį paskolos tarifą, galiojusį Europos centriniame banke nuo 2008 m. liepos 17 d. iki pilno atsiskaitymo, bei tris procentus ir 4 661,02 litus, 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimą; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją per tris mėnesius nuo įsiteisėjimo dienos įvykdyti sprendimą; nurodytu terminu neįvykdžius sprendimo, įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę sumokėti pareiškėjui procentus iki pilno atsiskaitymo nuo priteistos ir nesumokėtos sumos pagal ribinį paskolos tarifą, galiojantį Europos centriniame banke, plius tris procentus.

Patikslintame skunde (b. l. 44) pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. liepos 17 d. įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-105-425/2007 iš Lietuvos valstybės jam buvo priteistas 63 900 litų žalos atlyginimas. Atsakovo atstovas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija, Ministerija) – privalėjo sprendimą įvykdyti, t. y. ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo išmokėti pareiškėjui priteistą sumą. Tačiau sprendimas nebuvo įvykdytas dėl Ministerijos tarnautojų neteisėto neveikimo, kuriuo pareiškėjui padaryta turtinė ir neturtinė žala. Kadangi teismo sprendimu priteistas 63 900 litų atlyginimas A. B. nebuvo išmokėtas per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 str. 3 d.), vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pareiškėjas mano, kad atsakovas privalo jam sumokėti turtinės žalos atlyginimą, t. y. procentus iki pilno atsiskaitymo nuo priteistos ir nesumokėtos sumos pagal ribinį paskolos tarifą, galiojusį Europos centriniame banke nuo 2008 m. liepos 17 d. iki pilno atsiskaitymo, plius tris procentus, taip pat 4 592,81 litų dydžio (pagal akcinės bendrovės SEB bankas 2009 m. lapkričio 5 d. raštą) turtinės žalos atlyginimą už negautas pajamas, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jei Ministerija ir jos tarnautojai būtų tinkamai ir laiku įvykdę teismo sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo atstovui laiku neįvykdžius savo pareigų, jis patyrė 68,21 litų išlaidų palūkanoms uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Snoro lizingas“ pagal 2008 m. vasario 20 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. KVG 8022022 PA. Taip pat Lietuvos valstybė privalo atlyginti 30 000 litų neturinę žalą, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš to, kad jam, sunkiai vaikštančiam ir gaunančiam tik invalidumo pensiją žmogui, buvo suvaržyta teisė padėti savo sergančiai ir nuolatinės priežiūros reikalaujančiai motinai bei žmonai rūpintis dviem nepilnamečiais vaikais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimuose (b. l. 58-60, 85-87) paaiškino, kad sistemiškai analizuojant Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 3, 6 dalis ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas) 584 straipsnio 1 dalies 1 punktą, matyti, kad trijų mėnesių laikotarpis nustatomas asmens, kuris kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl teismo sprendimo vykdymo, interesams apginti, t. y. kad nebūtų vilkinamas priteistų piniginių lėšų išmokėjimas, tačiau šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai gaunamas suinteresuoto asmens prašymas, kuriame nurodyta banko sąskaita. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje numatyta asmens teisė kreiptis dėl priverstinio vykdymo tada, kuomet pagal asmens prašymą šios lėšos neišmokamos per trijų mėnesių laikotarpį. Todėl netgi dėl priverstinio išieškojimo asmuo negali kreiptis iškart po teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet tik tada, kai daugiau nei tris mėnesius netenkinamas jo prašymas. Sprendimo įvykdymui, atsakovo atstovo teigimu, reikalingos dvi sąlygos: pirma, įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl žalos priteisimo, gautas Teisingumo ministerijoje arba pateiktas asmens, kuriam priteista žala; antra, turi būti pateiktas prašymas su nurodyta sąskaita, į kurią turi būti pervestos piniginės lėšos, arba prašymas išmokėti pinigus grynais. Kitaip aiškinant nurodytas Įstatymo nuostatas, asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista turtinė ir (ar) neturtinė žala, gali piktnaudžiauti teise gauti iš Ministerijos teismo priteistas lėšas, nesikreipdamas su prašymu pervesti lėšas į jo pageidaujamą sąskaitą. Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjo 2009 m. spalio 11 d. pareiškimą dėl teismo sprendimo įvykdymo gavo 2009 m. spalio 12 d., o jį įvykdė 2009 m. spalio 28 d. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad Ministerija Įstatyme nustatyto termino nepraleido ir kompensaciją A. B. išmokėjo laiku.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 143-147).

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad tam, kad sprendimas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo būtų tinkamai įvykdytas reikalingos dvi sąlygos: sprendimas turi būti gautas Teisingumo ministerijoje bei pateiktas asmens prašymas, jame nurodant sąskaitą banke arba pateiktas prašymas išmokėti grynais pinigais. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. 2009 m. spalio 11 d. pareiškimas dėl priteistos 63 900 Lt žalos atlyginimo, kuriame nurodyta šią sumą bei vienerių metų ir trijų mėnesių palūkanas už terminuotą minėtos sumos indėlį pervesti į pareiškėjo sąskaitą, Teisingumo ministerijoje gautas 2009 m. spalio 12 d. Banko pavedimu 63 500 Lt suma 2009 m. spalio 28 d. pervesta į pareiškėjo nurodytą sąskaitą, apie tai jį informuojant 2009 m. lapkričio 2 d. raštu. A. B. 2009 m. lapkričio 5 d. pateikus pakartotinį pareiškimą dėl pervestos sumos dydžio, Ministerija 2009 m. gruodžio 4 d. pervedė jam 400 Lt likutį. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad sprendimas dėl priteistos žalos atlyginimo buvo įvykdytas 2009 m. gruodžio 4 d., t. y. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytais terminais. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, teismo sprendimo dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo įvykdymo pradžia siejama ne su sprendimo įsiteisėjimu, bet su jo gavimu. Todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog Teisingumo ministerija sprendimą privalėjo įvykdyti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tokį aiškinimą patvirtina Įstatymo 2 straipsnio 6 dalies reglamentavimas, nustatantis, kad asmuo gali kreiptis dėl priverstinio vykdymo veiksmų tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija pagal asmens prašymą lėšas pervesti į nurodytą sąskaitą banke arba išmokėti grynais pinigais šių veiksmų neatliko Įstatymo 2 straipsnio 3-5 dalyse nustatytais terminais. Taigi viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kurių pagrindu pareiškėjas reikalauja jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nagrinėjamu atveju nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. nutartis, kuria Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimas iš dalies pakeistas, priteisiant iš Lietuvos valstybės A. B. naudai 13 500 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, patvirtina, kad pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant civilinę bylą pagal jo apeliacinį skundą. Bausmę atliekantiems asmenims neribojama susirašinėjimo teisė (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 str.), todėl pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti apie priimtą sprendimą bei pateikti Teisingumo ministerijai raštu prašymą, nurodant sąskaitos banke rekvizitus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pradėjo bendradarbiauti su Teisingumo ministerija tik 2009 m. spalio 11 d. Nurodė, kad civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas suteikia šalims teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Savo teisių įgyvendinimu šalys privalo rūpintis pačios, todėl tik pats teisių turėtojas įstatymo leistinose ribose gali pasirinkti elgesio variantą. Jeigu asmuo nutarė tam tikrą procesinę teisę įgyvendinti ir siekti tam tikro procesinio rezultato, jam kyla ir įstatyme nustatytos pareigos.

III. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 150) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pirmos sąlygos ir valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo dėl vilkinimo perduoti vykdyti sprendimą Teisingumo ministerijai, ir nekėlė klausimo, kas kaltas, kad Ministerija iki 2009 m. spalio 12 d. negavo teismo sprendimo.

2. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas nedelsiant turi perduoti vykdyti Teisingumo ministerijai, nes Įstatymas nenustato ir neįpareigoja paties asmens pateikti sprendimą Teisingumo ministerijai.

3. Kadangi Įstatymu atsakovas Lietuvos Respublika įsipareigoja įvykdyti sprendimą dėl žalos atlyginimo per tris mėnesius nuo sprendimo gavimo ir gavimą turi užtikrinti nedelsiant tiek Panevėžio apygardos teismas, tiek Teisingumo ministerijos atstovas, dalyvavęs civilinės bylos nagrinėjime ir atstovavęs Lietuvos valstybę, padaryta išvada, jog neva tinkamam sprendimo įvykdymui dar reikalinga ir antra sąlyga – asmens prašymas – yra vienareikšmiškai nepagrįsta ir neteisėta.

4. Iniciatyva ir pareiga įvykdyti gautą sprendimą per tris mėnesius nuo sprendimo gavimo priklauso atsakovui Lietuvos Respublikai ir atstovas Teisingumo ministerija privalo nevilkinti, užtikrinti sprendimo įvykdymą ir rodyti iniciatyvą, kad sprendimas būtų įvykdytas per tris mėnesius nuo sprendimo gavimo, tame tarpe pranešti asmeniui apie sprendimo gavimą ir pareikalauti informacijos dėl pinigų pervedimo į sąskaitą ar išmokėjimo grynais, nes asmuo nėra įpareigotas kreiptis su prašymu į Teisingumo ministeriją per tris mėnesius.

5. Skundžiamu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28, 29, 30, 109 straipsniai. Atsakovas Lietuvos Respublika, neatlygintinai naudodamasis asmens pinigais, jam sukelia turtinę ir neturtinę žalą.

Atsakovo atstovas pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 155-157) paaiškina, kad Teisingumo ministerija vykdo visus teismų sprendimus, kuriais vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.272 straipsniais priteista žala. Nepriklausomai nuo to, ar Teisingumo ministerija buvo proceso dalyvis ar ne, ji privalo iš skirtų asignavimų vykdyti teismų sprendimus, todėl tuo atveju, kai teismo sprendimas nesiunčiamas Teisingumo ministerijai, nes ji nėra proceso šalis, pareiga atlyginti žalą turi būti atlikta. Tokiu atveju turi būti pateiktas ne tik prašymas, bet ir įsiteisėjęs teismo procesinis dokumentas. Apelianto nuoroda į Įstatymo 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis nepagrindžia teismo pareigos, kaip jis nurodo, siųsti įsiteisėjusius sprendimus vykdymui. Ministerija pažymi, jog asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista žala, nepateikdamas prašymo vykdyti teismo sprendimą, gali piktnaudžiauti savo teisėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, kuri kildinama iš neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo) jai priskirtos kompetencijos teismų sprendimų ir taikos sutarčių dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo vykdymo srityje.

Vadovaujantis Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimi, Teisingumo ministerija yra valstybės biudžete numatytų asignavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), valdytoja ir vykdytoja. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies 1 punkte <...> nurodytus dokumentus, t. y. teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo, Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo. Taigi tikrinamu atveju sprendžiant, ar Teisingumo ministerija tinkamai ir laiku išmokėjo pareiškėjui 2008 m. liepos 17 d. įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimu priteistą žalos atlyginimą, svarbu nustatyti momentą, su kuriuo Įstatymas sieja 3 mėnesių procesinio termino eigos pradžią.

Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-105-425/2007 medžiaga rodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. nutarties, kuria ieškovo A. B. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimas pakeistas, priteisiant iš Lietuvos valstybės A. B. naudai 13 500 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kopija atsakovą atstovavusiai Teisingumo ministerijai buvo išsiųsta 2008 m. liepos 24 d. (t. II, b. l. 205), o Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis dėl aritmetinių klaidų šio teismo 2008 m. liepos 17 d. nutarties motyvuojamoje ir rezoliucinėje dalyje ištaisymo – 2008 m. spalio 30 d. (t. II, b. l. 219). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės, prašydamas Teisingumo ministeriją paaiškinti ir pridėti atitinkamus įrodymus apie tai, kada ji gavo Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. ir 2008 m. spalio 29 d. nutartis. Tačiau 2011 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (1.15)7R-10264 atsakydama į teismo paklausimą Teisingumo ministerija nurodė tik tuos faktinius duomenis, kurie susiję su A. B. prašymų pervesti bendrosios kompetencijos teismo priteistas sumas jai įteikimu (b. l. 174-175).

Taigi nors Lietuvos valstybės atstovas aiškiai nepasisakė dėl šiam ginčui reikšmingų aplinkybių (jas nutylėjo), bet ir nepaneigė, kad Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-105-425/2007 baigtis jam buvo žinoma, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 24 d. ir 2008 m. spalio 30 d. korespondencija pristatyta, todėl spręstina, jog Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą dokumentą Teisingumo ministerija gavo 2008 m., o jį vykdyti ėmėsi tik 2009 m. spalio mėnesį. Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatas, neturi jokio pagrindo pritarti Teisingumo ministerijos pozicijai, kad pateikti teismo sprendimą yra išimtinė asmens, kuriam priteistas žalos atlyginimas, pareiga. Procesinės teisės normos gali tai pavesti ir kitiems subjektams (valstybės institucijoms ar pareigūnams). Pastarųjų kreipimasis Teisingumo ministerijai (pagal Įstatymo 2 str. 10 d. ji privalomai informuojama apie visų šios kategorijos bylų iškėlimą) nėra priežastis atsisakyti atlikti Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymu pavestą funkciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 1 straipsnyje, apibrėžiančiame aptariamo įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad Teisingumo ministerija, gavusi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. nutartį, privalėjo pradėti atitinkamą administravimo procedūrą. Jos metu paaiškėjus, kad A. B. nėra išreiškęs valios dėl piniginių lėšų išmokėjimo būdo, pareiškėjas, vadovaujantis prieš tai minėtais teisės principais, turėjo būti paprašytas papildomos informacijos. Duomenų, kad pareiškėjas ginčo klausimu nebendradarbiavo su Teisingumo ministerija, analizuojamu atveju nėra. Priešingai, įrodyta, jog atsakovo atstovas aktyvių veiksmų ėmėsi tik po to, kai pats A. B. 2009 m. spalio 11 d. pareiškimu pasiūlė jam vykdyti Panevėžio apygardos teismo sprendimą geruoju (b. l. 179). Taigi nustačius pagrindinę viešosios atsakomybės sąlygą – valstybės valdžios institucijos neteisėtą neveikimą (Įstatymo 2 str. 3 d. pažeidimą), byloje reikalinga vertinti žalos A. B. padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp jo nurodomos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.).

Administracinio teismo pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, tinkamai taikyti materialinės teisės normas, laikytis teismo procesą reglamentuojančių teisės normų ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą kyla iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 81, 86 straipsnių. Patikrinusi bylą ir vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nepaisė: neatskleidė ginčo esmės, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies taikymu, sprendimo nepagrindė pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtais įrodymais ir teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, 2011 m. vasario 21 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikinamas ir byla grąžinama Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė