2022-04-27 Nr. AB-11452-3-62-3-00007-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2122-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00007-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. J. A.-K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. J. A.-K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. J. A.-K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 21S44294 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 6K-2516 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 12 d. jis buvo užpultas dėl dalyvavimo protestuose prieš valdžią. Pažymėjo, jog pirmo grasinimo jis sulaukė 2020 metais telefonu, jam grasino neprisistatę žmonės. Pareiškėjas manė, kad, prašydamas prieglobsčio Lietuvoje, jis nurodė realias kilmės valstybėje kylančias grėsmes ir pagrindė savo prašymą, pateikė įrodymus, kad jis turi individualios apsaugos poreikį. Teigė, kad pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes dėl jo dalyvavimo protestuose prieš valdžią kyla grėsmė jo saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą. Kilmės šalies informacija patvirtino, kad civilių gyventojų protesto akcijos prieš korupciją ir nefunkcionalią struktūrą yra tapę kasmetiniu (duomenys neskelbtini). Protestuotojai patiria grasinimų, gąsdinimų, jie grobiami, suimami be orderio ir net nužudomi. Protestus taip pat jėga malšino (duomenys neskelbtini) saugumo pajėgos ir kitos pajėgos, tokios kaip (duomenys neskelbtini) remiamos milicijos ir (duomenys neskelbtini) daliniai, naudoję perteklinę jėgą. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, kontekste visiškai tikėtina, kad dėl dalyvavimo demonstracijose jam kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, jis priskirtinas padidėjusios rizikos grupei, kaip opozicijos dalyvis ir aktyvus protestuotojas, nes, nepaisydamas grasinimų, aktyviai daug kartų dalyvavo protestuose, kvietė protestuotojus ir jiems padėjo. Nurodė, jog atsakovas netinkamai išnagrinėjo prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis nustatant prieglobsčio motyvus, nebuvo padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nebuvo jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Taip pat manė, kad šis terminas nėra proporcingas, kadangi pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo. Akcentavo, jog pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos. Pareiškėjas manė, kad tyrimas dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliktas paviršutiniškai, netirti jo pateikti įrodymai. Be to, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką, nors pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis nustatant prieglobsčio motyvus, teikė visokeriopą pagalbą, nebuvo padaręs pažeidimų, nebuvo duomenų apie jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui. Pareiškėjas taip pat ginčijo Sprendimo dalį, kuria nuspręsta jį išsiųsti į kilmės valstybę. Anot pareiškėjo, jam nepagrįstai nesudaryta galimybė išvykti savanoriškai. Manė, kad vien tai, kad prieglobsčio prašymas atmestas, negalėjo būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos vertinimu, kad nebuvo būtinas žodinis skundo nagrinėjimas.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė tuo, kad yra persekiojamas dėl dalyvavimo protestuose. Pažymėjo, jog Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka teisės aktuose nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Akcentavo, kad, įvertinus tyrimo metu pareiškėjo pateiktą ir surinktą informaciją apie kilmės valstybę, neidentifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančius prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsižvelgiant į pareiškėjo pasakojimą ir jo profilį, buvo surinkta kilmės valstybės informacija, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjas galėtų būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl jo dalyvavimo protesto akcijose, kadangi jis nėra gerai žinomas politinis aktyvistas, neatliko reikšmingo vaidmens protestuose, jis nebuvo sulaikytas, jam nebuvo pareikšti kaltinimai. Pabrėžė, kad pareiškėjo pateiktas susirašinėjimas su jam grasinančiu asmeniu taip pat neįrodė, kad jam buvo grasinama, nebuvo aišku, ar pareiškėjui asmuo rašė iš tikros anketos, pareiškėjui buvo persiųstos jo asmenukės, kurias galėjo turėti tik pats pareiškėjas. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie jo dalyvavimą demonstracijose, konstatavo, kad pareiškėjas demonstracijose dalyvavo ne kaip aktyvus jos organizatorius, ne kaip aršus valdžios kritikas, o kaip eilinis protestuotojas. Pagal surinktą informaciją, nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (ir prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsakovo nuomone, atsižvelgus į tai, tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, jis gali pasislėpti, vengdamas grąžinimo, todėl pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti ir nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo teisės aktuose numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nebuvo pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, Sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

8. Atsakovo vertinimu, Sprendimas yra išsamus ir nuoseklus, visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitiko teisės aktuose numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Atsakovas manė, kad pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu nesudarė pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad:

10.1. Pareiškėjas 2021 m. liepos 29 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, reg. Nr. 23VR-468. Prašyme prieglobsčio suteikimo motyvu nurodė tai, kad yra persekiojamas savo šalyje.

10.2. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 17 d. apklausos metu pažymėjo, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini), tautybė – (duomenys neskelbtini), nevedęs, paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nepriklauso jokiai politinei partijai. Asmuo teigė, kad (duomenys neskelbtini) liko gyventi jo šeima, su kuria jis palaiko ryšius, jis iš ten išvyko, kadangi nuo 2019 m. spalio mėnesio pradėjo dalyvauti protestuose prieš valdžią dėl žmogaus teisių, nors demonstracijų niekas neorganizavo, jos vyko spontaniškai, bet jis sulaukė grasinimų iš (duomenys neskelbtini) grupuotės. Pirmo grasinimo sulaukė 2020 metais telefonu, grasino neprisistatę žmonės. 2020 m. rugsėjo 12 d. grįžtant vėlai namo privažiavo juodas automobilis ir šaudė iš kalašnikovo į mašiną, pareiškėjas buvo netekęs sąmonės dvi dienas, gulėjo ligoninėje, po to tėvai jį parvežė į (duomenys neskelbtini) pas dėdę, pas jį gyveno iki išvykimo iš šalies.

10.3. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 21S44294 nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

10.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Atsakovo Komisija atmetė pareiškėjo skundą 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 6K-2516, nusprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį panaikinti.

11. Teismas sprendime vadovavosi bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas), Įstatymu, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) bei Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) (buvęs pavadinimas Europos paramos prieglobsčiui biuras (toliau – ir EPPB)) gairėmis.

12. Teismas įvertino, kad pareiškėjo istorija apie jo užpuolimą 2020 m. rugsėjo 12 d. grįžtant vėlai namo savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo, nes pareiškėjo nurodytas galimas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes dėl dalyvavimo protestuose prieš valdžią, kyla grėsmė jo saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą, yra abstraktus ir nedetalus.

13. Teismas pažymėjo, kad, įvertinus pateiktus vaizdo įrašus, surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų̨ motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, atsakovo surinkta pareiškėjo kilmės šalies informacija nepatvirtino, kad pareiškėjas dėl dalyvavimo protestuose galėtų būti persekiojamas kilmės valstybėje. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas yra gerai žinomas politinis aktyvistas, atliekantis reikšmingą vaidmenį protestuose, kad pareiškėjas būtų buvęs sulaikytas, jam būtų buvę pareikšti kaltinimai. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas susirašinėjimas su pareiškėjo nurodytu jam grasinusiu asmeniu neįrodė, kad pareiškėjui buvo grasinama, tai nebuvo smurtinis veiksmas ir pats savaime nepalaikė prievartos ar kitų žmogaus asmenybę žalojančių veiksmų, taip pat nebuvo aišku, ar asmuo rašė pareiškėjui iš tikros anketos, pareiškėjui buvo persiųstos pareiškėjo asmenukės, kurias galėjo turėti tik pats pareiškėjas. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįvardijo ir neturėjo jokių realių įrodymų dėl persekiojimo ar kažkokių tariamų grasinimų jam. Teismui nekilo jokių abejonių, jog atsakovas nuodugniai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą.

14. Teismo vertinimu, bylos rašytiniai įrodymai nepatvirtino faktinių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjo argumentai, pagrindžiantys tariamą grėsmę būti persekiojamam jo kilmės valstybėje, buvo vertinami kritiškai. Konstatuota, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikyta neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negalėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

15. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodė, jog atsakovo atliktas tyrimas buvo išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausos metu siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Tyrimo metu rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo nurodytas sritis, kuriose jis gyveno. Kartu pažymėta, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, pareiškėjas nepateikė priešingos informacijos, todėl nebuvo jokio pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas (prieglobsčio prašytojas) buvo protestų organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis, vaidinęs svarbų vaidmenį protestuose, todėl nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

16. Teismas pažymėjo ir tai, kad iš byloje esančių aplinkybių nenustatyta, kad pareiškėjas siekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjas pripažino, kad jis kirto Lietuvos Respublikos sieną nelegaliai, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai sutiko VSAT pareigūnus ir buvo pristatytas į užkardą, tai nepatvirtina, jog pareiškėjas elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus, taip pat Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas šiuo aspektu neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

17. Teismo vertinimu, pagal byloje surinktus duomenis, nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu egzistuoja Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti veiksmai, todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui gresia kankinimas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.). Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nebuvo (2 p.). Taip pat nenustatyta, kad šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai ir būtų rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (3 p.). Taigi pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo.

18. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas (Tvarkos aprašo 222 p.) neįpareigojo Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimą. Pareiškėjo skundą Migracijos departamente nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų reikalingas žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas. Tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas tik nurodė, kad turėjo būti užtikrinta asmens teisė būti išklausytam skundą nagrinėjant ikiteisminėje stadijoje, tačiau nenurodė, kokią svarbią bylai informaciją jis galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jo skundas būtų nagrinėtas žodžiu. Be to, teisme posėdis vyko žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu), pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus tiesiogiai išsakyti teismui ir jo teisė būti išklausytam buvo užtikrinta, jis ja pasinaudojo.

19. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos išimtinės aplinkybės, kurios leistų taikyti pareiškėjui maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismas darė išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Teismas taip pat darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. nustatant įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir Komisijos 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą, atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

24. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui dėl jo dalyvavimo protestuose kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

25. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis priskirtinas padidintos rizikos grupei, nes yra persekiojamas dėl politinių motyvų, daug kartų, nepaisydamas grasinimų, aktyviai dalyvavo protestuose. Kadangi pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga, nes jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies nuostatas.

26. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita ir nurodė, kad 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjo nuomone, EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, be to, apibendrinta informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., vienerių metų senumo, todėl atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. Pareiškėjas konstatuoja, kad prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

27. Pareiškėjo nuomone, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Be to, panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

29. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Atsakovas mano, kad tiek Migracijos departamentas, tiek Regionų apygardos administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. balandžio 21 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl susiklosčiusios ekstremalios padėties šalyje bei darbuotojų užimtumo negalėjo nustatytu laiku pateikti atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga atnaujinti praleistą terminą ir priimti atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą (ABTĮ 66 str. 3 d.).

32. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

34. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas ir neproporcingas. Teismas pakeitė Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

38. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

40. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

41. Aiškindamas minėtas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

43. Įstatymo 83 straipsnyje yra įtvirtinti vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

44. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

45. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

46. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

47. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė aplinkybėmis, kad nuo 2019 m. spalio mėnesio pradėjo dalyvauti protestuose prieš valdžią dėl žmogaus teisių, nors demonstracijų niekas neorganizavo, jos vyko spontaniškai, bet jis sulaukė grasinimų. Pirmo grasinimo sulaukė 2020 metais telefonu, grasino neprisistatę žmonės. 2020 m. rugsėjo 12 d. grįžtant vėlai namo privažiavo juodas automobilis ir šaudė į mašiną, dvi dienas pareiškėjas buvo netekęs sąmonės, gulėjo ligoninėje, po to tėvai jį parvežė į (duomenys neskelbtini) pas dėdę, pas kurį jis gyveno iki išvykimo iš šalies. Pareiškėjas teigia, kad prieglobstis jam turi būti suteiktas, nes į savo kilmės valstybę negali grįžti dėl jo gyvybei gresiančio pavojaus.

48. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo dalyvavimo protestuose ir dėl to kylančios individualios persekiojimo grėsmės, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes dėl dalyvavimo protestuose prieš valdžią kyla grėsmė jo saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą, yra abstraktus ir nedetalus. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš pareiškėjo pasakojimo galima suprasti, jog jis buvo eilinis protestuotojas, tyrimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, leidžiančios priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidėjusia persekiojimo grėsme, t. y. kad pareiškėjas buvo protestų organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis, vaidinęs svarbų vaidmenį protestuose. Papildomai pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog vien fakto, kad prieglobsčio prašytojas dalyvavo proteste, nepakanka pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti (žr., pvz., 2022 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1241-968/2022; 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1641-629/2022 ir kt.).

49. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime, vadovaudamasis 2021 m. EPPB ataskaita, nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Migracijos departamentas turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktais nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1354-629/2022; 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1277-520/2022, Nr. eA-1287-968/2022, Nr. eA-1299-815/2022, Nr. eA-1336-575/2022 ir kt.). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija apie jo kilmės šalį.

51. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti kontekste. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, įvertino individualias pareiškėjo savybes ir, atsižvelgęs į surinktą aktualią kilmės šalies informaciją, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstą tikimybę, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose ar 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (kankinimai arba mirties bausmė, rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie verstų suabejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas ir neproporcingas, todėl teismas pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjui draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.

55. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

56. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M.A. J. A.-K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė