2022-03-16 Nr. AB-6499-3-61-3-04338-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1532-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04338-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N.D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S32779 (Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas), Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 6K-1444 (toliau – ir Komisijos sprendimas), įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra persekiojamas nuo to laiko, kai nuo 2021 m. kovo mėnesio pakeitė tikėjimą iš (duomenys neskelbtini) į krikščionybę. Pareiškėjas gyveno kartu su šeima (duomenys neskelbtini) valstijoje. Dėl religijos pakeitimo vietos kaimynai pradėjo priekabiauti, grasinti, net sumušė. Dėl šios priežasties tėvai paprašė išvykti. Jis išvyko pas seserį į (duomenys neskelbtini) miestą. Pareiškėjo tėvai taip pat sulaukė grasinimų, nes aplink juos yra daug nacionalistų. Pareiškėjas pakeitė savo gyvenamąją vietą keletą kartų, tačiau vis tiek jaučia grėsmę dėl gyvybės. Pareiškėjo nuomone, nėra jokio pagrindo netikėti jo duotais paaiškinimais dėl religijos pakeitimo ir persekiojimo. Septyniose (duomenys neskelbtini) valstijose priimtas įstatymas prieš atsivertimą, jis yra diskriminacinio pobūdžio (duomenys neskelbtini) religinių mažumų atžvilgiu. Dėl šio įstatymo sukelto religinės neapykantos kurstymo didžioji dalis nukentėjusiųjų yra (duomenys neskelbtini) musulmonai, tačiau nukenčia ir kitų religinių mažumų atstovai. Nevyriausybinės organizacijos United Christian Forum duomenimis, per pirmąjį 2021 m. pusmetį (duomenys neskelbtini) valstijoje užfiksuoti net 2 smurto atvejai, susiję su religine neapykanta prieš krikščionis. Vienų ar kitų įsitikinimų (įskaitant religinius) turėjimas yra asmens vidinio apsisprendimo ir savęs identifikavimo objektas. Tai, kad asmuo kažkuo tiki (ar netiki), negali būti nei įrodyta, nei paneigta, nei apskritai patikrinta, dėl to nėra ir objektyviai negali būti racionalaus „patikimumo testo“ objektas. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ir pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų daryti išvadą, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko norėdamas apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, jo išvykimą iš kilmės valstybės lėmė suprantamas tikslas – saugus gyvenimas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas grindė prieglobsčio prašymą tuo, jog nuo 2021 m. kovo mėnesio jis yra krikščionis ir dėl to yra persekiojamas, kaimynai pradėjo priekabiauti, grasinti, jį sumušė. Migracijos departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tyrimo metu įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie jo atsivertimą į krikščionybę, motyvus, elgesį, nustatyta, kad jis yra abstraktus, nedetalus bei neįtikinamas, jo žinios apie krikščionybę, jos apeigas bei dogmas yra labai žemo lygio ir nesiekia netgi bendro pobūdžio informacijos, žinomos plačiajai visuomenei, ribų.

Pareiškėjas įtikinamai nepaaiškino motyvų priimti krikščionybę. Atsižvelgdamas į pasakojime apie atsivertimą į krikščionybę nustatytus trūkumus, atsakovas kritiškai vertino istoriją, kuria pareiškėjas grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nelaikė jos patikimu įrodymu, nelaikė visiškai pagrįsta jo deklaruojamą baimę patirti persekiojimą. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių jo prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, o istorija apie religijos pakeitimą bei persekiojimą savaime neįpareigoja jam suteikti pabėgėlio statusą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, kad religijos laisvė yra viena iš demokratinės visuomenės ašių ir viena pagrindinių žmogaus teisių, o jos pažeidimas gali būti toks rimtas, kad gali prilygti persekiojimui Konvencijos kontekste. Tačiau, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir ESTT praktiką, pirmiausia turi būti vertinama, ar asmens atsivertimas į naują religiją yra ilgalaikis ir nuoširdus. Pareiškėjo teigimu, savaitgaliais jis pradėjo vaikščioti į bažnyčią, į krikščionybę atsivertė tik 2021 metų kovo mėnesį, o iš kilmės valstybės išvyko birželio mėnesį.

Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, nurodytas priežastis, dėl kurių kilo noras pakeisti religiją (jį paragino mokyklos mokytoja), atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nedetalus bei neįtikinamas. Nors surinkta kilmės valstybės informacija ir patvirtino, kad septyniose (duomenys neskelbtini) valstijose yra priimtas įstatymas prieš atsivertimą, kuris yra diskriminacinio pobūdžio (duomenys neskelbtini) religinių mažumų atžvilgiu (didžioji dalis nukentėjusiųjų nuo šiuo įstatymu sukelto religinės neapykantos kurstymo yra (duomenys neskelbtini) musulmonai, tačiau nukenčia ir kitų religinių mažumų atstovai), tačiau pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) valstijoje, kuri nepatenka į minėtų 7 valstijų sąrašą.

Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad kilmės valstybės informacija nepatvirtino, jog pareiškėjas dėl atsivertimo į krikščionybę galėjo būti persekiojamas valstybės mastu ar valstybė jo dėl to negalėjo ar nenorėjo apsaugoti nuo kaimynų. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas iš esmės siejo grėsmes su savo kaimo (kuriame gyveno su tėvais) kaimynais (duomenys neskelbtini) nacionalistais, kurie prie jo priekabiavo, vieną kartą jį sumušė. Tačiau pareiškėjas nurodė ir tai, kad buvo išvažiavęs gyventi pas seserį į (duomenys neskelbtini), ten nenurodė patyręs kokių nors diskriminacinių veiksmų, priešingai, ten gyvendamas sulaukė tėvo skambučio, raginančio išvykti iš kilmės šalies, nes jo kaime likę kaimynai toliau grasina pareiškėjo tėvams.

Tyrimo metu nebuvo nustatytos individualios aplinkybės, dėl kurių būtų galima daryti prielaidą, kad pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikimų. Tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad dėl asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) jam būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Taip pat nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

Migracijos departamento nuomone, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjas skunde nepateikė šias aplinkybes paneigiančių svarių argumentų. Atsakovas pažymėjo, kad, pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus Sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalėjo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą terminą.

5. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą. Pareiškėjas paaiškino, kad kažkokio atsivertimo į krikščionybę ritualo nebuvo, tiesiog vaikščiojo į bažnyčią ir meldėsi. Dėl grasinimų kreipėsi į policiją, tačiau ji net nepriėmė jo prašymo. (duomenys neskelbtini) didelė turtinė nelygybė, todėl policija nereaguoja į paprastų žmonių skundus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo N. D. S. skundą patenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S32779 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, teismas atitinkamai pakeitė Migracijos departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 6K-1444 dalį. Teismas atmetė kitus pareiškėjo skundo reikalavimus kaip nepagrįstus.

7. Teismas nustatė, kad:

7.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė atsakovui Migracijos departamentui prašymą suteikti jam prieglobstį, t. y. pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

7.2. Migracijos departamentas 2021 m. spalio 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

7.3. Sprendime nurodyta, kad, įvertinus asmens pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Prieglobsčio prašytojo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl religijos pakeitimo nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Be to, buvo nustatyta, kad užsienietis, kuriam nesuteiktas prieglobstis, gali pasislėpti, todėl, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, nuspręsta jį išsiųsti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi jis tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, jam nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvą bei į C.SIS II įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

7.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu Migracijos departamento sprendimu, kreipėsi į Komisiją, kuri 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, Komisijos nuomone, Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertino jo paaiškinimus, atsižvelgdamas į juos, surinko aktualią informaciją apie kilmės valstybę.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad jis nuo 2021 m. kovo mėnesio pakeitė religiją (iš (duomenys neskelbtini) į krikščionybę) ir dėl to savo kilmės šalyje yra persekiojamas, kaimynai pradėjo priekabiauti, grasinti ir sumušė. Per 2021 m. spalio 18 d. apklausą paaiškino, kad yra persekiojamas nuo to laiko, kai nuo 2021 m. kovo mėnesio pakeitė tikėjimą iš (duomenys neskelbtini) į krikščionybę. Pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) valstijoje kartu su šeima, dirbo žemės ūkyje.

Dėl religijos pakeitimo vietos kaimynai pradėjo priekabiauti, grasinti, jį sumušė. Taigi tėvai paprašė jo išvykti. Pareiškėjas išvyko gyventi pas seserį į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo tėvai taip pat sulaukė grasinimų, nes aplink juos yra daug nacionalistų. Pareiškėjas nurodė, kad pakeitė gyvenamą vietą keletą kartų, tačiau vis tiek jaučia grėsmę dėl savo gyvybės. Teismas nustatė, kad atsakovas įvertino bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nustatė, kad septyniose (duomenys neskelbtini) valstijose priimtas įstatymas prieš atsivertimą, kuris yra diskriminacinio pobūdžio (duomenys neskelbtini) religinių mažumų atžvilgiu.

Dėl šiuo įstatymu sukelto religinės neapykantos kurstymo didžioji dalis nukentėjusiųjų yra (duomenys neskelbtini) musulmonai, tačiau nukenčia ir kitų religinių mažumų atstovai. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos Freedom House duomenimis, nors religijos laisvė garantuota (duomenys neskelbtini) Konstitucijos, nacionalistinės pakraipos (duomenys neskelbtini) organizacijos aktyviai išreiškia pažiūras, nukreiptas prieš musulmonus. (duomenys neskelbtini) Ministras Pirmininkas N. M. kaltinamas palaikantis tokias nacionalistines pažiūras.

Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas teigė, jog gyveno (duomenys neskelbtini) valstijoje, kuri nepatenka į minėtų 7 valstijų sąrašą. Nurodė, kad pareiškėjas teigė, kad jis buvo persekiojamas po atsivertimo į krikščionybę nuo 2021 m. kovo mėnesio, iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2021 m. birželio mėnesį. Teismas nustatė, kad nėra duomenų, kad šiuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) valstijoje vyktų smurto prieš krikščionis protrūkiai. Nevyriausybinės organizacijos United Christian Forum duomenimis, per pirmąjį 2021 m. pusmetį (duomenys neskelbtini) valstijoje užfiksuoti tik 2 smurto atvejai, susiję su religine neapykanta prieš krikščionis.

Taigi iš Migracijos departamento atlikto (duomenys neskelbtini) situacijos vertinimo ir pareiškėjo nurodytų aplinkybių buvo akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) valstijoje, kurioje gyveno pareiškėjas, nėra jokių diskriminacinių įstatymų, susijusių su (duomenys neskelbtini) egzistuojančiomis religinėmis mažumomis. Be to, išpuoliai prieš krikščionis yra ypač reti.

9. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad kilmės valstybės informacija nepatvirtina, jog pareiškėjas dėl atsivertimo į krikščionybę gali būti persekiojamas valstybės mastu ar valstybė jo negali ar nenori apsaugoti nuo kaimynų. Nors pareiškėjas nurodė, kad dėl grasinimų jis kreipėsi į policiją, kuri jo prašymo nepriėmė, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Kita vertus, pats pareiškėjas skundo nepriėmimą siejo su turtine padėtimi, o ne dėl to, kad smurtą, kaip pats nurodė, patyrė dėl religinio pasirinkimo.

10. Pareiškėjas nurodė, kad kaime, kuriame gyveno, visi buvo priešiškai nusiteikę prieš jį, jis patyrė grasinimus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nenurodė, kokius grasinimus jis patyrė. Pareiškėjas nurodė, kad vieną kartą sulaukė skambučio su grasinimais. Teismas pažymėjo, kad neaišku, kokio pobūdžio jie buvo. Pareiškėjas buvo išvykęs pas seserį į kitą miestą, paminėjo, kad ir ten jam grėsė pavojus, tačiau jo nekonkretizavo. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad pareiškėjas savo šalyje neieškojo būdų ir galimybių gyventi kituose miestuose ar kaimuose, kuriuose galbūt nėra tokio priešiškumo kito tikėjimo žmonėms. Be to, abejonių kelia ir itin trumpas laikotarpis nuo tada, kai pareiškėjas tariamai priėmė krikščionybę (2021 m. kovo mėn.), iki to laiko, kai išvyko iš kilmės šalies (2021 m. birželio mėn.).

11. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė individualių, su jo asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog jis savo kilmės šalyje šiuo metu susiduria su realia persekiojimo rizika ar grėsme.

12. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo pasakojimas apie atsivertimą į krikščionybę buvo labai paviršutiniškas ir abstraktus. Pareiškėjas tik nurodė, kad savaitgaliais ir sekmadieniais pradėjo lankyti bažnyčią, todėl jam atsirado motyvacija pakeisti religiją. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kaip įvyko religijos pakeitimas, tik formaliai nurodė, kad kažkokio atsivertimo į krikščionybę ritualo nebuvo, tiesiog vaikščiojo į bažnyčią ir meldėsi. Apklausos metu jis neminėjo ir negalėjo nurodyti krikščioniškų apeigų, švenčių, kitų detalių, kurios pagrįstai leistų daryti išvadą, kad jis pakeitė religiją ir išpažįsta krikščionybę.

13. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendime remiamasi EŽTT ir ESTT praktika, kurioje nurodoma, kad bylose, kuriose svarstoma, ar prieglobsčio prašytojo atsivertimas į naują religiją yra ilgalaikis ir nuoširdus, turi būti vertinamos priežastys, paskatinusios asmenį pakeisti religiją, bei religijos pakeitimo procesas – nepasitenkinimo senąja religija priežastys, susipažinimas su naująja religija, pasiruošimo priimti naująja religiją procesas, kiek laiko tai truko, šeimos narių reakcija į pasikeitimą, žinios apie naująją religiją – nors prieglobsčio prašytojas neturi žinoti religinių dogmų teologiniu lygmeniu, jam turi būti žinomi ritualai, šventės, tradicijos, religiniai tekstai, pagrindinės religinės dogmos ir įsitikinimai (pvz., krikščionybės atveju – Šventoji Trejybė, Kryžiaus reikšmė, Šventojo Rašto struktūra, krikšto ritualo reikšmė), skirtumai tarp naujosios ir senosios religijos, religinių ritualų praktika – teismų praktikoje nuoširdumas vertinamas kritiškai, jeigu naujas tikintysis nesilanko šventovėje ir nedalyvauja ten atliekamuose ritualuose, prieglobsčio prašytojas turėtų papasakoti, kur lankosi, kaip vyksta ritualai, kokia kita veikla užsiima (pvz., dalyvauja bažnyčios bendruomenės veikloje, misionieriškoje veikloje).

14. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjo pasakojime apie atsivertimą į krikščionybę nustatytus trūkumus, t. y. į tai, kad jo žinios apie krikščionybę, jos apeigas bei dogmas yra labai žemo lygio ir nesiekia netgi bendro pobūdžio informacijos, žinomos plačiajai visuomenei, ribų, pareiškėjas įtikinamai nepaaiškino savo motyvų priimti krikščionybę (kodėl pasirinko krikščionybę, kodėl nusprendė atsisakyti senosios religijos ir priimti naują), apskritai negalėjo paaiškinti, kaip jo atsivertimas į krikščionybę įvyko ir kt.. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas visiškai pagrįstai laikė pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, privertusias jį išvykti iš (duomenys neskelbtini), abstrakčiu, nedetaliu ir neįtikinamu.

15. Teismas teigė, kad tiek Migracijos departamentas, tiek ir Komisija pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Nors pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų, tačiau jis neatitinka kitų pabėgėlio statuso nuostatų. Taigi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos dėl pabėgėlių 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

16. Teismo vertinimu, byloje nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Todėl nėra ir sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi nebuvo nustatyta, kad būtų pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų neigiamos pasekmės. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, jo paaiškinimus, teiktus apklausose ir duotus teismo posėdyje, kitus byloje esančius įrodymus, Migracijos departamento pateiktą užsieniečio bylos medžiagą, darė išvadą, kad Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas realiai nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir pan. Be to, pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, nedetalus ir neįtikinamas.

18. Teismas įvertino, kad tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek ir Komisijos sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) bei jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, yra teisėtos ir pagrįstos.

19. Tačiau teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pritaikytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikti duomenys, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar būtų padaręs kokius nors teisės pažeidimus Lietuvos Respublikoje. Atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą ar keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Teismas konstatavo, kad nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Todėl teismas pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalį, kuria uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir nustatė, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taip pat Migracijos departamento sprendime nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (toliau – ir SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Teismas nurodė, kad, kadangi pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, šio asmens duomenys, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas pakeisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir pakeisti šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 21. Pareiškėjas N. D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

23. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti. Teigia, kad Sprendimas priimtas neįsigilinus į pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes, patvirtinančias realią individualaus persekiojimo grėsmę. Pagal kilmės valstybės informaciją, septyniose (duomenys neskelbtini) valstijose yra priimtas įstatymas prieš atsivertimą, kuris yra diskriminacinio pobūdžio religinių mažumų atžvilgiu, šis įstatymas kursto religinę neapykantą ir smurtą. Nevyriausybinės organizacijos United Christian Forum duomenimis, vien per 2021 metų pirmąjį pusmetį (duomenys neskelbtini) valstijoje, kur gyveno pareiškėjas, buvo užfiksuoti net du smurto atvejai prieš krikščionis. Iš pareiškėjo pasakojimo akivaizdu, kad jis tiesiogiai nukentėjo nuo minėto įstatymo paskatintos religinės neapykantos krikščionių atžvilgiu, dėl to jam gali grėsti individualus persekiojimas dėl religinių įsitikinimų, jam kyla reali persekiojimo ir smurto grėsmė. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas turi ieškoti kitų galimybių apsigyventi kituose kaimuose ar miestuose, yra tik prielaidos, kuriomis negali būti grindžiamas sprendimas atmesti prieglobsčio prašymą.

24. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, jog jo tikėjimas yra abejotinas, ir paaiškina, kad yra krikščionis, meldžiasi ir eina į bažnyčią. Tai, kad pareiškėjas teismui nenurodė krikščioniškų švenčių, nepaneigia jo tikėjimo. Kadangi pareiškėjas dar tik neseniai tapo krikščionimi, savo kilmės šalyje buvo persekiojamas, jis neturėjo sąlygų švęsti ir minėti krikščioniškas šventes bei plačiau susipažinti su krikščioniškomis apeigomis. Todėl teismo argumentai, kad pareiškėjas dar mažai žino apie krikščionybę, yra nekorektiški.

25. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės. Todėl pareiškėjas nesutinka su vertinimu, kad tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei motyvų ir tikslų persekioti. Pareiškėjas aiškiai nurodė faktinį pagrindą ir detaliai nurodė aplinkybes dėl jo persekiojimo.

26. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų.

27. Pareiškėjo nuomone, panaikinus atsakovo Sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo Sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsakovas nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

30. Migracijos departamento vertinimu, tyrimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo buvo atliktas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų. Tyrimo metu nebuvo nustatytos individualios aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, kad pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikimų, todėl pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas pagal Įstatymo 86 straipsnį.

31. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas nei dėl atsivertimo į krikščionybę, nei dėl grasinimų nebuvo laikomas pagrįstu įrodymu, o surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje krikščionys yra persekiojami. Nors pareiškėjas teigia, kad jo šalis yra korumpuota ir dėl to jis negali apsisaugoti nuo persekiojimo, tačiau tokie bendro pobūdžio deklaratyvūs teiginiai nepatvirtina, kad policija jo nenori ar negali apsaugoti dėl konvencinių priežasčių.

32. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias išvadas, o vien deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, kad Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis tariamai neaktualia informacija, laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

33. Atsakovo nuomone, nors pareiškėjas ir nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Kaip matyti tiek iš Migracijos departamento, tiek iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S32779, Migracijos departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 6K-1444 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas. Teismas pakeitė Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

39. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

40. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

42. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

43. Aiškindamas minėtas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

44. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

45. Įstatymo 83 straipsnyje yra įtvirtinti vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

46. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

47. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

48. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

49. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis nuo 2021 m. kovo mėnesio pakeitė religiją (iš (duomenys neskelbtini) į krikščionybę), dėl to savo kilmės šalyje yra persekiojamas. Pareiškėjas 2021 m. spalio 18 d. apklausos metu paaiškino, kad yra persekiojamas nuo to laiko, kai pakeitė tikėjimą iš (duomenys neskelbtini) į krikščionybę; gyveno (duomenys neskelbtini) valstijoje kartu su šeima, dirbo žemės ūkyje; dėl religijos pakeitimo vietos kaimynai pradėjo priekabiauti, grasinti, pareiškėją sumušė; pareiškėjo tėvai paprašė jo išvykti; pareiškėjas išvyko gyventi pas seserį į (duomenys neskelbtini); pareiškėjo tėvai taip pat sulaukė grasinimų, nes aplink juos yra daug nacionalistų; pareiškėjas pakeitė gyvenamąją vietą keletą kartų, tačiau vis tiek jaučia grėsmę dėl savo gyvybės.

50. Iš Migracijos departamento sprendimo matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, analizavo iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Tyrimo metu nustatyta, kad septyniose (duomenys neskelbtini) valstijose priimtas įstatymas prieš atsivertimą, kuris yra diskriminacinio pobūdžio (duomenys neskelbtini) religinių mažumų atžvilgiu; dėl šiuo įstatymu sukelto religinės neapykantos kurstymo didžioji dalis nukentėjusiųjų yra (duomenys neskelbtini) musulmonai, tačiau nukenčia ir kitų religinių mažumų atstovai; tarptautinės nevyriausybinės organizacijos Freedom House duomenimis, nors (duomenys neskelbtini) Konstitucijose garantuota religijos laisvė, nacionalistinės pakraipos (duomenys neskelbtini) organizacijos aktyviai išreiškia pažiūras, nukreiptas prieš musulmonus; (duomenys neskelbtini) Ministras Pirmininkas N. M. kaltinamas palaikantis tokias nacionalistines pažiūras; pareiškėjas teigė, jog gyveno (duomenys neskelbtini) valstijoje, kuri nepatenka į minėtų 7 valstijų sąrašą. Atsakovas nenustatė, kad šiuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) valstijoje vyktų smurto prieš krikščionis protrūkiai. Atsakovas teigė, kad, nevyriausybinės organizacijos United Christian Forum duomenimis, per pirmąjį 2021 m. pusmetį (duomenys neskelbtini) valstijoje užfiksuoti tik du smurto atvejai, susiję su religine neapykanta prieš krikščionis. Taigi iš Migracijos departamento atlikto (duomenys neskelbtini) situacijos vertinimo ir pareiškėjo nurodytų aplinkybių matyti, kad (duomenys neskelbtini) valstijoje, kurioje gyveno pareiškėjas, nėra priimtų diskriminacinių įstatymų, susijusių su (duomenys neskelbtini) egzistuojančiomis religinėmis mažumomis. Be to, išpuoliai prieš krikščionis yra ypač reti.

51. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl atsivertimo į krikščionybę gali būti persekiojamas valstybės mastu ar valstybė jo dėl to negali ar nenori apsaugoti nuo kaimynų. Nors pareiškėjas nurodė, kad dėl grasinimų kreipėsi į policiją, kuri jo prašymo nepriėmė, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Be to, tai, kad policija nepriėmė pareiškėjo skundo, pareiškėjas siejo su jo turtine padėtimi, o ne dėl to, kad jis patyrė smurtą dėl religinio pasirinkimo. Taigi pareiškėjas neįrodė individualių, su jo asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog jis savo kilmės šalyje šiuo metu susiduria su realia persekiojimo rizika ar grėsme. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas realiai nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir pan.

52. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas vadovavosi neaktualiais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį, pažymėtina, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo surinktų ir pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini) valstijoje jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktais. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi surinktais duomenimis. Taip pat pažymėtina, kad tai, jog Migracijos departamentas turi pareigą surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija apie jo kilmės šalį.

53. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

54. Prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjas grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Įvertinusi Migracijos departamento sprendime nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad neegzistuoja individualios pareiškėjo savybės, dėl kurių galėtų būti pažeidžiamos pagrindinės jo teisės ir laisvės. Taigi nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Taigi nėra nustatyta, kad būtų pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų neigiamos pasekmės.

55. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Migracijos departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjui draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.

58. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

59. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė