2021-01-27 Nr. AB-1882-3-61-3-01429-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-142-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01429-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Visagino transporto centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Visagino transporto centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų dalių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Visagino transporto centras“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2019 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-41(7-9/2019) (nurodytas sprendimo Nr. 5-163(7-9/2019) laikytinas rašymo apsirikimu) dalį, kurioje buvo patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 69-124 dalis dėl šeštojo pažeidimo patvirtinimo, ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti VMI 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 69-124 dalį dėl šeštojo pažeidimo patvirtinimo.

2. Bendrovė paaiškino, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcija (toliau – Panevėžio apskrities VMI) atliko jos mokestinį patikrinimą, po kurio 2015 m. spalio 6 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (36.2)-FR-0680-682. Šiame akte Panevėžio apskrities VMI pareiškėjui priskaičiavo papildomus mokesčius ir baudas dėl tariamų nustatytų septynių pažeidimų. VMI 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu Panevėžio apskrities VMI pavedė atlikti pakartotinį Bendrovės mokestinį patikrinimą. Po pakartotinių patikrinimų ir ilgalaikių ginčų didžioji dalis pažeidimų nebuvo patvirtinta ir iš pirminiame patikrinime nustatytų septynių pažeidimų liko tik vienas – šeštasis pažeidimas (UAB „Visagino transporto centras“, sudarydama automobilio nuomos sutartį su finansų ir administracijos direktore O. B., siekė mokestinės naudos), su kuriuo pareiškėjas nesutiko.

3. Bendrovė teigė, kad MGK neatsižvelgė į jos pateiktus argumentus, papildomus įrodymus, rėmėsi prielaidomis, neįvertino netikslios mokesčių administratoriaus pozicijos ir nepagrįstai patvirtino ginčijamą VMI sprendimo dalį.

4. UAB „Visagino transporto centras“ pažymėjo, kad Panevėžio apskrities VMI laikėsi pozicijos, jog pareiškėjo išlaidos, 2012–2014 m. patirtos finansų ir administracijos direktorės O. B. automobilio „Kia Ceed“ nuomai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 ir 69 straipsniuose įtvirtintu turinio prieš formą principu, laikytinos O. B. darbo santykių arba jų esmę atitinkančiomis pajamomis. Šią išvadą Panevėžio apskrities VMI grindė tuo, kad O. B. darbo užmokestis 2012–2014 m. sumažėjo. Be to, pareiškėjas turėjo keletą automobilių, iš kurių vieną 2014 m. kovo 1 d. išnuomojo kitai bendrovei.

5. Bendrovė pažymėjo, kad 2011 m. reikšmingai sumažėjus pajamoms ir pasikeitus jos akcininkams, buvo nuspręsta maksimaliai optimizuoti UAB „Visagino transporto centras“ veiklą, todėl buvo ne tik reikšmingai sumažintas jos personalas, bet ir darbuotojų, taip pat ir O. B., atlyginimai, kurie atitiko sumažėjusias darbų apimtis bei atsakomybes, tačiau atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo bazė yra 12 kilometrų nutolusi nuo (duomenys neskelbtini) ir jokio viešojo transporto iki bazės nėra, bei siekiant užtikrinti darbuotojos atvykimą į darbą bei tiesioginių funkcijų atlikimą (atvežti/nuvežti pareiškėjo korespondenciją, vykti į Panevėžio apskrities VMI, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV), bankus, atstovauti Bendrovės interesus su kontrahentais ir kita), su O. B. buvo sudaryta transporto nuomos sutartis. Vykdama į/iš nuolatinės darbo vietos, O. B. paimdavo ir kitus bendradarbius. Iš esmės analogiška situacija, pasak Bendrovės, buvo transporto ir technikos direktoriaus I. R. atveju, kuriam buvo sumažintas darbo užmokestis ir darbo funkcijoms atlikti buvo skirtas tarnybinis automobilis. Bendrovė nurodė, kad O. B. skirti įmonės automobilio negalėjo, kadangi turimi automobiliai buvo priskirti kitiems darbuotojams, o dėl vienintelio lengvojo automobilio, kuris iki 2014 m. kovo 1 d. buvo naudotas pareiškėjo veikloje, buvo sudaryta ilgalaikė nuomos sutartis su lojaliu jo klientu už artimą mėnesinę kainą.

6. Atsižvelgus į tai, kad UAB „Visagino transporto centras“ dėl savo finansinės padėties jau buvo nusprendusi daugeliui administracijos darbuotojų numatyti nuotolinio pobūdžio darbą ir nutraukti O. B. automobilio nuomą, kad gautų pajamas ateityje, buvo nutarta likusį nevisiškai išnaudojamą pareiškėjo automobilį išnuomoti kitai įmonei, o sutartį dėl automobilio nuomos su O. B. nutraukti, kai bus pakeistas jos darbo pobūdis. Bendrovė teigė, kad O. B. automobilis buvo išnuomotas ne siekiant jai išmokėti atlyginimo dalį, o tik pareiškėjo veiklai vykdyti ir ją optimizuoti. Tuo labiau, kad skirtumas tarp klientui išnuomoto Bendrovės automobilio ir iš O. B. nuomojamo automobilio nėra ženklus. Šią išvadą, pasak pareiškėjo, patvirtina ir faktas, jog 2015 m. dėl kaštų optimizavimo nustačius administracijos darbuotojų darbą nuotoliniu būdu bei nutraukus su O. B. sudarytą automobilio nuomos sutartį, jos darbo užmokestis nepakito.

7. UAB „Visagino transporto centras“ pažymėjo, kad atmesdama išdėstytus argumentus, Panevėžio apskrities VMI nurodė, jog nebuvo pateikti jokie įrodymai dėl nuomojamos transporto priemonės panaudojimo, o tam tikrais 2012–2014 m. laikotarpiais O. B. sirgo (tuo metu neva neabejotinai jos automobiliu niekas nesinaudojo). Šias prielaidas Bendrovė vertino kritiškai ir teigė, kad jos nepaneigia išdėstytų argumentų bei nėra suderinamos su Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnyje nustatytu reguliavimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2012–2014 m. O. B. nedarbinga dėl ligos buvo tik nežymų laiką, o jos nedarbingumo metu automobilis buvo naudojamas Bendrovės veikloje ir tai patvirtina VMI bei MGK pateikti įrodymai. Pareiškėjas nurodė, kad VMI į aukščiau išdėstytus argumentus neatsikirto ir jokių argumentų nepateikė. Bendrovė akcentavo, kad VMI atstovas posėdyje MGK klaidino, jog su pareiškėju vyksta ne tik šis, bet ir daug kitų ginčų, nors taip nėra. UAB „Visagino transporto centras“ nuomone, taip VMI siekė sudaryti klaidingą MGK nuomonę apie ją.

8. Bendrovė pažymėjo, kad MGK nepagrįstai retrospektyviai analizavo galimas nuomojamo automobilio vertes, kurios, nevertinant visumos, neturi jokios įtakos nagrinėjamam ginčui, kadangi įmonė neturėjo galimybės įsigyti automobilio, visą jo kainą sumokant iš karto, taip pat neturėjo galimybės skolintis ar prisiimti kitų finansinių įsipareigojimų, kadangi jos veikla buvo nuostolinga. Teigė, kad vertinti, jog per keletą metų buvo sumokėta daugiau nuomos mokesčio, nei kainuoja automobilis, yra netikslu. Pareiškėjo nuomone, kompleksiškai vertinant išdėstytus argumentus, yra akivaizdu, jog O. B. už automobilio nuomą išmokėtos lėšos negali būti prilyginamos jos darbo užmokesčio pajamoms.

9. UAB „Visagino transporto centras“ taip pat nesutiko su jai paskirtomis mokesčio baudomis. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl bendrųjų baudos skyrimo principų, ji pabrėžė, kad pareigingai, operatyviai ir sąžiningai bendradarbiavo su Panevėžio apskrities VMI bei nuolat laiku ir sąžiningai vykdė mokestines prievoles, todėl Bendrovei skirtos tiek maksimalaus (50 procentų nuo valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų nepriemokos), tiek vidutinio dydžio (30 procentų nuo įmokų į Garantinį fondą nepriemokos) baudos nėra suderinamos nei su teisiniu reguliavimu, nei su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius nei viename savo dokumente nepagrindė, nemotyvavo ir nepaaiškino, kodėl skyrė būtent tokio dydžio baudas, o esant identiškoms aplinkybėms, baudos dydis vieno ir kito mokesčio atveju skiriasi, t. y. VSD ir PSD įmokų atveju buvo skirta maksimali, o nuo įmokų į Garantinį fondą – vidutinio dydžio bauda.

10. Bendrovės nuomone, išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad mokesčių administratoriaus pozicija dėl baudų, kaip ir argumentacija dėl tariamų mokestinių nepriemokų, yra nenuosekli, prieštaringa bei nepagrįsta.

11. UAB „Visagino transporto centras“ pažymėjo, kad laikėsi nuoseklios pozicijos, aktyviai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus, prašomus papildomus dokumentus, ne kartą teikė pasiūlymus susitarti taikiai, tačiau į juos atsakovas neatsižvelgė. Bendrovės įsitikinimu, tiek mokesčių administratoriui, tiek MGK nuolat atnaujinant mokestinius tyrimus ar grąžinant ginčus nagrinėti mokesčių administratoriui, yra nepagrįstai eikvojami jos ir valstybės resursai. Pabrėžė, kad ji ne kartą Panevėžio apskrities VMI siūlė susitarti taikiai, atsižvelgiant į tai, kad ginčas vyksta nuo 2015 m. gruodžio mėnesio ir net šeši iš septynių pirminio patikrinimo metu nustatytų pažeidimų nebuvo patvirtinti, pakeisti, pakoreguoti ar panaikinti.

12. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

13. Atsakovas paaiškino, kad UAB „Visagino transporto centras“ pagal 2011 m. gruodžio 23 d. automobilio nuomos/panaudos sutartį (toliau – ir Automobilio nuomos sutartis) nuo 2012 m. sausio 1 d. iš pareiškėjo finansų ir administracijos direktorės O. B. išsinuomojo automobilį „Kia Ceed“. O. B. paaiškino, kad šiuo automobiliu naudojosi ji pati. Bendrovė O. B. už jos automobilio nuomą kas mėnesį mokėjo 2 000 Lt ir už ją pervesdavo 300 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM). Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir sandorio ekonominės logikos nebuvimą, konstatavo, kad pareiškėjo ir jo darbuotojos transporto priemonės nuomos sutartis buvo sudaryta formaliai, siekiant įteisinti papildomo darbo užmokesčio išmokėjimą. Atitinkamai, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį taikant turinio viršenybės prieš formą principą, buvo apskaičiuoti mokesčiai (įmoka į Garantinį fondą, PSD ir VSD įmokos).

14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities VMI pateiktose pastabose dėl patikrinimo akto nurodė aplinkybes, jog mokesčių mokėtojos buhalterė su automobiliu vyko į mokesčių inspekciją, VSDFV, atstovavo Bendrovės interesus su kontrahentais, tačiau nepateikė įrodymų dėl nuomojamo transporto panaudojimo ir nuvažiuotų kilometrų faktinio buvimo. VMI atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dalį dokumentų parengė po patikrinimo akto surašymo, kadangi dalis dokumentų buvo pateikti priėmus Panevėžio apskrities VMI sprendimą. Pagal VMI turimus duomenis buvo nustatyta, kad 2012–2014 m. iš VSDFV O. B. gavo ligos pašalpą. Atsakovas teigė, kad kiekvieną mėnesį patiriamos nekontroliuojamos automobilio nuomos išlaidos suponuoja išvadą, jog Bendrovei nebuvo svarbus tinkamas transporto nuomos sutarties vykdymas, darbuotojų atlyginimų optimizavimas, o transporto nuomos sutartyje nustatyta nuomos kaina buvo darbo užmokesčio dalis.

15. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VMI nurodė, kad pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir atidus ūkio subjektas, privalėjo tinkamai organizuoti vykdomą ūkinę veiklą, be kita ko, kontroliuoti transporto nuomos sutarčių vykdymą: atsiskaityti pagal transporto priemonių nuomos sutartis darbuotojams pateikus dokumentus, patvirtinančius transporto priemonių naudojimą Bendrovės tikslais ir nuvažiuotą atstumą; esant sudarytoms fiksuoto mokesčio transporto priemonių nuomos sutartims darbuotojų ligos ar atostogų atveju, reikalauti transporto priemonės naudojimą patvirtinančių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą mokėti visą mėnesinį nuomos mokestį ar jo dalį. Įvertinusi bylos medžiagą ir formuojamą teismų praktiką, VMI teigė, kad patikrinimo metu buvo surinktas ne vienas svarus argumentas dėl pareiškėjo apmokestinimo: 1) Bendrovės buhalterei 2012–2014 m. buvo išmokėta 68 000 Lt; 2) 2011–2014 m. pareiškėjas turėjo keletą lengvųjų automobilių, iš kurių vieną – „Škoda Octavia Ambiente“ – nuo 2014 m. kovo 1 d. išnuomojo kitai bendrovei; 3) O. B. 2011 m. atlyginimas buvo 49 580 Lt, o 2012 m., kai buvo pradėta mokėti nuoma už automobilį, sumažėjo iki 20 634 Lt, 2013 m. buvo 16 078 Lt, o 2014 m. – 17 334 Lt; 4) finansų ir administracijos direktorės atlyginimas sudaro tik 16 078–20 634 Lt.

16. Atsakovas pritarė MGK 2019 m. kovo 18 d. sprendime Nr. S-41(7-9/2019) suformuluotai išvadai, kad pareiškėjas sudarė Automobilio nuomos sutartį, siekdamas vienintelio tikslo – gauti mokestinės naudos, kuri pasireiškė VSD ir PSD įmokų bei įmokų į Garantinį fondą nesumokėjimu nuo Bendrovės O. B. išmokėtų pajamų, kurias mokesčių administratorius vertino kaip šiai darbuotojai papildomai išmokėtą darbo užmokestį. VMI nurodė, kad šias išvadas pagrindžia ne tik Bendrovės mokestinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su išmokų už nuomą O. B. išmokėjimu, jų dydžiu, bet ir pareiškėjo kartu su 2015 m. gruodžio 23 d. skundu dėl Panevėžio apskrities VMI 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-756 atsakovui pateikti dokumentai: O. B. darbo sutarties nuorašas, duomenys apie O. B. nedarbingumą, taip pat duomenys apie „Kia Ceed“ automobilio naudojimą (kelionės lapai), kurių įvertinimo klausimą MGK savo ankstesniu 2016 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. S-130(7-86/2016) pavedė VMI.

17. Atsakovas akcentavo, kad UAB „Visagino transporto centras“ automobilio nuomos sutarties su O. B. sudarymo reikalingumą įrodinėjo jos 2011 m. sumažėjusiomis pajamomis, o tai lėmė darbuotojų skaičiaus bei jų atlyginimų sumažinimą, tačiau iš darbo sutarties, pasirašytos tarp pareiškėjo ir O. B., turinio matyti, jog tais pačiais pareiškėjo minimais 2011 m. (2011 m. gegužės 1 d.) O. B. iš vyriausiosios buhalterės pareigų buvo perkelta į finansų ir administracijos direktorės pareigas ir jai buvo nustatytas 4 400 Lt mėnesinis atlyginimas. Tik nuo 2012 m. sausio 1 d. O. B. atlyginimas buvo sumažintas iki 1 500 Lt per mėnesį. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad atlyginimo O. B. sumažinimo momentas sutapo su išmokų už automobilio nuomą mokėjimo pradžia, kurių sutartyje fiksuota suma buvo netgi didesnė (2 000 Lt per mėnesį ir GPM), negu šiai darbuotojai mokėtas darbo užmokestis. Be to, pagal Automobilio nuomos sutartį nuomininkas (pareiškėjas) įsipareigojo apmokėti automobilio kuro sunaudojimo išlaidas, kurios per mėnesį neturėjo viršyti 200 Lt, techniškai prižiūrėti automobilį, užtikrinti tinkamą jo būklę, atlikti einamąjį bei kapitalinį remontą ir tiekti būtinas detales (Automobilio nuomos sutarties 5 ir 9 punktai). VMI pažymėjo, kad šie Bendrovės minėta sutartimi prisiimti įsipareigojimai buvo neproporcingai dideli, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo deklaruojamą veiklos optimizavimo tikslą, dėl kurio jis ir su O. B. sudarė Automobilio nuomos sutartį.

18. Atsakovas sutiko su MGK vertinimu, kad UAB „Visagino transporto centras“ nepateikė jokių įrodymų dėl nuomojamos transporto priemonės panaudojimo ir nuvažiuotų kilometrų faktinio buvimo. Pažymėjo, kad Bendrovė O. B. mokėjo ženklią bei nuolatinę nuomos mokesčio sumą ir tais laikotarpiais, kai darbuotoja sirgo ir atostogavo, taigi, nevykdė jai pavestų darbo funkcijų, kurių vykdymui užtikrinti buvo nuomojamas automobilis. Kelionės lapai, kurių kopijos buvo pateiktos VMI, buvo surašyti tik formaliai, pareiškėjui siekiant jais pagrįsti nuomojamos transporto priemonės realų panaudojimą savo veikloje.

Nors iš Bendrovės pateiktų kelionės lapų kopijų matyti, jog pareiškėjas, surašydamas šiuos dokumentus, įvertino mokesčių administratoriaus pastebėjimą, jog nuoma už automobilį buvo mokama ir O. B. ligos laikotarpiu, nes kelionės lapuose, pildytuose už tuos laikotarpius, kai O. B. buvo nedarbinga dėl ligos (VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažyma), vairuotojais nurodyti kiti asmenys – E. K., A. V. (A. V.) ar P. G., tačiau jokie kiti byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog šie asmenys iš tiesų naudojo pareiškėjo nuomojamą automobilį ir tai buvo daroma jo interesais.

Iš kelionės lapų turinio matyti, jog daugelyje jų nėra nurodyti kelionių maršrutai, abejonių kelia ir nurodytas nuvažiuotų kilometrų kiekis. Iš mokesčių administratoriaus papildomai MGK pateiktų duomenų apie Bendrovės nuomoto automobilio atliktas technines apžiūras (Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ informacija apie techninės apžiūros duomenis su apžiūros istorija) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu minėto automobilio techninė apžiūra buvo atlikta 2013 m. gruodžio 3 d., atliekant techninę apžiūra užfiksuota automobilio rida – 34 373 km, o Bendrovė Panevėžio apskrities VMI yra pateikusi kelionės lapą už 2013 m. gruodžio 2–31 d. laikotarpį, kuriame išvykstant iš pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. 8.00 val. užfiksuoti automobilio spidometro duomenys – 29 585 km, t. y.

ženkliai skiriasi nuo užfiksuotų kitą dieną automobilių techninės apžiūros stotyje. Atsakovo nuomone, visos šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo pateiktų įrodymų (kelionės lapų) formalų pobūdį, siekiant jais pagrįsti ginčo transporto priemonės naudojimą Bendrovės tikslais ir nuvažiuotą atstumą, o kartu ir tarp pareiškėjo bei O. B. susiklosčiusių nuomos teisinių santykių realumą.

19. Atsakovas nustatė, kad UAB „Visagino transporto centras“ 2012–2014 m. O. B. išmokėjo 68 000 Lt už automobilio nuomą ir sumokėjo 10 200 Lt GPM. Remiantis viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Emprekis“ leidinyje „Autotransporto kainos Lietuvoje“ pateiktais duomenimis, vidutinė automobilio „Kia Ceed“, savo parametrais panašaus į pareiškėjo nuomotą, rinkos kaina 2010 m. buvo 35 270,35 Lt be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), taigi Bendrovės už automobilio nuomą išmokėti nuompinigiai beveik dvigubai viršijo šio automobilio rinkos kainą. VMI pažymėjo, kad kaip 2015 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015 yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, darbuotojams už išnuomotus automobilius mokėto nuomos mokesčio dydis buvo nepagrįstai didelis, lyginant su išsinuomotų iš darbuotojų automobilių verte, kurio niekaip negalima pagrįsti ekonomine logika. Atsakovas teigė, kad ši aplinkybė, vertinant ją kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama kaip pagrindžianti pareiškėjo siekį įgyti mokestinės naudos, sudarant realybės neatitinkančias transporto priemonių nuomos sutartis.

20. Dėl sankcijų dydžio atsakovas paaiškino, kad UAB „Visagino transporto centras“ buvo skirta 3 508 Eur VSD įmokų bauda, 1 019 Eur PSD įmokų bauda ir 13 Eur įmokų į Garantinį fondą bauda. VMI nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo Nr. VIII–1926 (2011 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. XI-1731 redakcija) 4 straipsnio 3 dalies ir Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio nuostatomis, jeigu mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Įvertinus, kad mokėtojas su mokesčių administratoriumi geranoriškai bendradarbiavo, jam buvo paskirta 30 procentų įmokų į Garantinį fondą dydžio bauda – 47 Lt, t. y. 13 Eur (156 Lt x 30 procentų). Atsižvelgus į tai, kad Bendrovės atžvilgiu buvo nustatytas pažeidimų daugetas, VMI nuomone, nebuvo pagrindo skirti minimalios 10 procentų įmokų į Garantinį fondą baudos. Atsakovas akcentavo, kad VSD ir PSD įmokoms įstatymo leidėjas yra nustatęs fiksuotą baudos dydį – 50 procentų.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Visagino transporto centras“ skundą atmetė.

22. Išsamiai aptaręs faktines su atliktais Bendrovės PVM, GPM, VSD, PSD įmokų ir įmokų į Garantinį fondą apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimais už 2012–2014 m. bei nustatytais pažeidimais ir priimtais sprendimais susijusias aplinkybes, teismas pažymėjo, kad turinio viršenybės prieš formą principas, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsniu, reikalauja, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė būtų teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne formaliai jos išraiškai. Teismas akcentavo, kad aiškiai yra pastebima įstatymų leidėjo pozicija tikrajam ūkinės operacijos turiniui teikti pirmenybę šio turinio įforminimo atžvilgiu.

23. Pacitavęs Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog siekiant konkrečiai situacijai taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinės naudos. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas iš šio sandorio (ūkinės operacijos) turėjo atitinkamos mokestinės naudos.

24. Remdamasis mokestinio ginčo medžiaga, teismas nustatė, kad Bendrovė pagal 2011 m. gruodžio 23 d. automobilio nuomos/panaudos sutartį nuo 2012 m. sausio 1 d. iš pareiškėjo finansų ir administracijos direktorės O. B. išsinuomojo automobilį „Kia Ceed“. Išnuomotu automobiliu naudojosi pati jo savininkė O. B., transporto priemonė darbuotojai buvo reikalinga atvykti į darbovietę, kuri yra 12 km nuo (duomenys neskelbtini), vykti į mokesčių inspekciją, VSDFV, bendraujant su klientais, taip pat į darbovietę šiuo automobiliu vykdavo ir kiti pas pareiškėją dirbę asmenys. UAB „Visagino transporto centras“ 2014 m. gruodžio 31 d. Automobilio nuomos sutartį nutraukė.

25. Iš patikrinimo akto ir Panevėžio apskrities VMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo turinio teismas nustatė, kad mokesčių administratorius išvadą, jog Automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta siekiant mokestinės naudos, kuri pasireiškė VSD bei PSD įmokų ir įmokų į Garantinį fondą nesumokėjimu, grindė šiomis nustatytomis aplinkybėmis: 1) pareiškėjas už automobilio nuomą O. B. 2012–2014 m. išmokėjo 68 000 Lt; 2) išnuomojus automobilį, ženkliai sumažėjo Bendrovės finansų ir administracijos direktorės O. B. darbo užmokestis: jos 2011 m. atlyginimas buvo 49 580 Lt, o 2012 m., kai buvo pradėta mokėti nuoma už automobilį, sumažėjo iki 20 634 Lt, 2013 m. buvo 16 078 Lt, o 2014 m. – 17 334 Lt; 3) tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė turėjo keletą automobilių, iš kurių vieną nuo 2014 m. kovo 1 d. išnuomojo kitai bendrovei; 4) finansų ir administracijos direktorės atlyginimas sudaro tik 16 078–20 634 Lt.

26. Teismas akcentavo, kad UAB „Visagino transporto centras“ mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių neginčijo, tačiau nesutiko su nurodytu jų vertinimu ir teigė, kad finansų ir administracijos direktorės darbo užmokesčio sumažėjimą bei sutarties dėl automobilio nuomos sudarymą lėmė Bendrovės ūkinės veiklos rezultatų pablogėjimas, akcininkų pasikeitimas bei siekis optimizuoti Bendrovės veiklą. Teismo nuomone, pareiškėjas šių savo teiginių įrodymais nepagrindė.

27. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonės panaudojimas ūkio subjekto veikloje turi būti pagrįstas atitinkamais apskaitos dokumentais, kuriuose turi atsispindėti transporto priemonės panaudojimo tikslas, nuvažiuotas atstumas bei sąnaudos, reikalingos jo techniniam aptarnavimui. Nagrinėjamu atveju tokių apskaitos dokumentų UAB „Visagino transporto centras“ nei mokestinio patikrinimo metu, nei MGK, nei teismui nepateikė. Teismas nurodė, kad Automobilio nuomos sutarties 8 punkte yra nurodyta, jog automobilio nuomos kaina – 2000 Lt per mėnesį, kuriuos nuomininkas (pareiškėjas) privalo mokėti nuomotojui (O. B.) ne vėliau kaip iki kiekvieno mėnesio 10 dienos už praėjusį mėnesį į nuomotojo sąskaitą. Prie nuomotojui mokamos sumos nuomotojas priskaito ir papildomai sumoka visus privalomus mokesčius. Tos pačios sutarties 9 punktu nuomininkas įsipareigojo nuomos laikotarpiu apmokėti automobilio kuro sunaudojimo išlaidas, kurios neturi viršyti 200 Lt per mėnesį. Automobilio nuomos sutarties 5 punktu nuomininkas įsipareigojo nuomos laikotarpiu techniškai prižiūrėti automobilį, užtikrinti tinkamą jo būklę bei atlikti einamąjį ir kapitalinį remontą bei tiekti būtinas detales.

28. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, remdamasis VSDFV Utenos skyriaus duomenimis, nustatė, jog O. B. 2012–2014 m. tam tikrais laikotarpiais gavo ligos pašalpą. Teismas sprendė, kad ši aplinkybė patvirtina, jog Bendrovės darbuotoja ginčo automobiliu naudojosi ne visą tikrintą laikotarpį, nors nuomos mokesčio suma jai buvo mokama nuolat, visą sutarties vykdymo laikotarpį. Pareiškėjas VMI pateikė kelionės lapus, kurie patvirtina, kad O. B. nedarbingumo laikotarpiais ginčo automobiliu naudojosi kiti Bendrovės darbuotojai, tačiau teismas šiuos įrodymus vertino kritiškai, kadangi jie buvo pateikti po mokestinio patikrinimo pabaigos, be to, jokie kiti byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog šie asmenys iš tiesų naudojo pareiškėjo nuomojamą automobilį ir tai buvo daroma jo interesais (nebuvo pateikti dokumentai dėl kuro ir automobilio techninės priežiūros išlaidų).

Iš kelionės lapų kopijų teismas nustatė, kad daugelyje jų nėra nurodyti kelionių maršrutai, abejonių kelia ir pateiktuose dokumentuose nurodyti duomenys apie automobilio nuvažiuotą atstumą bei maršrutą. Kaip deklaravo automobiliu besinaudojusi O. B., kuriai, kaip teigė Bendrovė, automobilis buvo reikalingas atvykti į 12 km nuo jos gyvenamosios vietos nutolusią darbovietę bei parvykti iš jos, nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 29 d. O. B. nuvažiavo 763 km, nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d.

– 786 km. Šiuose kelionės lapuose maršrutas, kuriuo buvo vykta, nėra nurodytas. Teismas pažymėjo, kad kaip pagrįstai atsiliepime pastebėjo atsakovas, skaičiuojant atvykimą ir parvykimą iš/į darbą kiekvieną mėnesio darbo dieną, kurių 2012 m. birželio mėnesį buvo 21, nuvažiuotas atstumas sudarytų 504 km (12 x 2 x 21), tačiau kelionės lape yra nurodytas trečdaliu didesnis atstumas. Pateiktame kelionės lape Nr. 153 už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 17 d., kai deklaruojama, kad automobilį vairavo E. K., tiek 2012 m. vasario 6 d. 8.00 val. išvykstant iš pareiškėjo buveinės, tiek 2012 m. vasario 17 d. 17.00 val. sugrįžus į ją, užfiksuoti automobilio spidometro duomenys yra tie patys – 13 000 km, nuvažiuota kilometrų – 0.

Kelionės lape Nr. 152 už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. vasario 3 d., kai deklaruojama, kad automobilį vairavo O. B., tiek 2012 m. vasario 1 d. 8.00 val. išvykstant iš Bendrovės buveinės, tiek 2012 m. vasario 3 d. 17.00 sugrįžus į ją, užfiksuoti automobilio spidometro duomenys yra tie patys – 13 000 km, nuvažiuota kilometrų – 0. Kelionės maršrutas taip pat nėra nurodytas ir kelionės lapuose Nr. 766, Nr. 824, Nr. 969, Nr. 1045, Nr. 1275, Nr. 9, Nr. 49 ir kituose.

29. Iš mokestinio ginčo medžiagos teismas taip pat nustatė, kad mokesčių administratorius MGK pateikė papildomus įrodymus, pagrindžiančius jo išvadas dėl Automobilio nuomos sutarties sudarymo formalumo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ informacija apie techninės apžiūros duomenis su apžiūros istorija patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Automobilio nuomos sutartyje įvardyto automobilio techninė apžiūra buvo atlikta 2013 m. gruodžio 3 d. Atliekant techninę apžiūrą, buvo užfiksuota 34 373 km šio automobilio rida, o Panevėžio apskrities VMI pareiškėjo pateiktame kelionės lape už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. deklaruota, kad 2013 m. gruodžio 2 d. 8.00 val. automobilio spidometro duomenys buvo 29 585 km.

30. Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad Bendrovės pateikti įrodymai nepatvirtina transporto priemonės realaus panaudojimo jos ūkinėje veikloje tikrinamuoju laikotarpiu, o atsižvelgiant į tai, kad šie dokumentai buvo pateikti po patikrinimo akto surašymo, tai suponuoja išvadą, kad jie buvo surašyti siekiant formaliai pagrįsti pareiškėjo deklaruojamas aplinkybės dėl transporto priemonės panaudojimo jo veikloje. Teismas akcentavo, kad UAB „Visagino transporto centras“ kelionės lapuose nustatytų prieštaravimų nei MGK, nei teismui nepaaiškino.

31. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas MGK sprendimas patvirtina, jog buvo įvertinta ir aplinkybė, jog pareiškėjo už automobilio nuomą išmokėti nuompinigiai beveik dvigubai viršijo šio automobilio rinkos kainą. Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė 2012–2014 m. O. B. išmokėjo 68 000 Lt už automobilio nuomą ir sumokėjo 10 200 Lt GPM. VšĮ „Emprekis“ leidinyje „Autotransporto kainos Lietuvoje“ pateiktais duomenimis, vidutinė automobilio „Kia Ceed“, savo parametrais panašaus į pareiškėjo nuomotą, rinkos kaina 2010 m. buvo 35 270,35 Lt be PVM.

32. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybė dėl nepagrįstų nuomos kaštų buvo įvertinta kitų nustatytų faktinių aplinkybių visumoje. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje aplinkybė, jog darbuotojams už išnuomotus automobilius mokėto nuomos mokesčio dydis buvo nepagrįstai didelis, lyginant su išsinuomotų iš darbuotojų automobilių verte, kurio niekaip negalima pagrįsti ekonomine logika, kartu su kitų įrodomų visuma pripažįstama kaip pagrindžianti pareiškėjo siekį įgyti mokestinės naudos, sudarant realybės neatitinkančias transporto priemonių nuomos sutartis.

33. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju abejoti automobilio nuomos sandorio realumu leidžia ir šiuo sandoriu prisiimti nuomininko įsipareigojimai techniškai prižiūrėti automobilį, užtikrinti tinkamą jo būklę ir atlikti einamąjį bei kapitalinį remontą ir tiekti būtinas detales, kurie, teismo nuomone, visiškai nesiderina su pareiškėjo nurodytais tikslais optimizuoti Bendrovės veiklą ir sumažinti veiklos kaštus. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad O. B. priklausantis automobilis buvo perduotas UAB „Visagino transporto centras“. Automobilio perdavimo–priėmimo aktas nebuvo surašytas. Automobilio nuomos sutarties 15 punkte automobilio techninė būklė nėra aptarta, o automobilio rida nėra fiksuota. Remiantis bylos duomenimis, O. B. Bendrovei išnuomotą automobilį naudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, nuolat juo naudojosi ne darbo metu. Šią aplinkybę patvirtina ir pareiškėjo pateikti dokumentai – kelionės lapai. Teismas pažymėjo, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog UAB „Visagino transporto centras“ visiškai nekontroliavo transporto priemonės panaudojimo jos veikloje (Bendrovė O. B. mokėjo ženklią ir nuolatinę nuomos mokesčio sumą ir tais laikotarpiais, kai darbuotoja sirgo ir atostogavo, taigi, nevykdė jai pavestų darbo funkcijų, kurių vykdymui užtikrinti buvo nuomojamas automobilis). Teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Visagino transporto centras“ 2012–2014 m. turėjo keletą transporto priemonių, iš kurių vieną 2014 m. kovo mėnesį išnuomojo kitam ūkio subjektui. Teismas sprendė, kad pareiškėjo veiksmai, su savo darbuotoja sudarant Automobilio nuomos sutartį, nustatytų aplinkybių kontekste nėra pagrįsti verslo logika.

34. Remdamasis byloje esančia darbo sutartimi, teismas nustatė, kad 2011 m. gegužės 1 d. O. B. iš vyriausiosios buhalterės pareigų buvo perkelta į finansų ir administracijos direktorės pareigas ir jai buvo nustatytas 4 400 Lt mėnesinis atlyginimas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. O. B. darbo užmokestis buvo sumažintas iki 1 500 Lt per mėnesį. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės paneigia pareiškėjo skundo teiginius, jog O. B. darbo užmokesčio sumažėjimą lėmė 2011 m. sumažėjusios veiklos pajamos. Be to, atlyginimo O. B. sumažinimo momentas (2012 m. sausio 1 d.) sutampa su Automobilio nuomos sutarties įsigaliojimo ir išmokų už automobilio nuomą mokėjimo pradžia.

35. Teismo nuomone, aplinkybė, kad nutraukus Automobilio nuomos sutartį, O. B. darbo užmokesčio dydis nepakito, nėra reikšminga ir mokesčių administratoriaus padarytų išvadų nepaneigia. Kaip nurodė Bendrovė, 2015 m. pasikeitė jos darbuotojų darbo pobūdis – numatytas darbas nuotoliniu būdu. Teismo nuomone, būtent tai galėjo turėti įtakos ir darbo užmokesčio dydžiui.

36. Teismas akcentavo, kad iškilus abejonėms dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos įforminimo, jis jas turėtų pagrįsti, t. y. Bendrovė, vykdydama ūkinę veiklą, privalo veikti racionaliai, be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 6 punktas), o to nagrinėjamu atveju negalima pasakyti apie jos veiklą, sudarant Automobilio nuomos sutartį su savo darbuotoja. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į nuostatą, įpareigojančią pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas sumas, tai padarė pateikdamas pakankamai įrodymų (Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo veikti taip, jog iškilus abejonėms dėl jo ūkinėje veikloje pagal nuomos sutartį naudojamo automobilio, jas būtų galima pagrįsti, pašalinant bet kokias dviprasmybes, todėl UAB „Visagino transporto centras“ objektyviais ir neginčijamais įrodymais nepagrindė, kad ginčo automobilis buvo naudojamas jos ūkinėje veikloje.

37. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir įvertinęs mokestinėje byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir MGK padaryta išvada, kad pareiškėjas, formaliai sudarydamas Automobilio nuomos sutartį, siekė mokestinės naudos – išmokėti savo darbuotojai papildomą darbo užmokestį, kuris būtų apmokestintas palankesniu mokestiniu režimu, t. y. nuo išmokų išskaičiuojant 15 procentų GPM, tačiau nemokant VSD bei PSD įmokų ir įmokų į Garantinį fondą. Teismo nuomone, mokesčių administratorius, aiškiai identifikavęs mokestinės naudos siekimą Bendrovės veiksmuose, pagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 10 ir 69 straipsnio nuostatas ir jai apskaičiavo VSD bei PSD įmokų ir įmokų į Garantinį fondą sumas bei su šiais mokesčiais susijusias sumas. Teismas sprendė, kad UAB „Visagino transporto centras“ prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jie buvo priimti laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo nuomone, MGK tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, iš esmės atsakė į visus jo argumentus ir pateikė objektyviu Bendrovės ir mokesčių administratoriaus įrodymų vertinimu pagrįstas išvadas, kurios yra teisingos.

38. Pacitavęs Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio dalies bei 19 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi patikrinimo akto patvirtinimo metu) 16 straipsnio 2 dalies ir Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra nurodęs, jog skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tada, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą bei kitas įstatyme nustatytas aplinkybes, baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, baudą skiriantį subjektą įpareigoja motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį.

39. Teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities VMI 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu skirdama įmokų į Garantinį fondą baudą, atsižvelgė į tai, jog mokesčių mokėtojas su mokesčių administratoriumi geranoriškai bendradarbiavo, todėl skyrė 30 procentų dydžio baudą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju egzistuoja tiek aplinkybės, sunkinančios pareiškėjo atsakomybę (Bendrovė nepripažįsta pažeidimo, pažeidimą padarė siekdama mokestinės naudos), tiek ir ją švelninančios (bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi). Nebuvo nustatyta, kad švelninančių aplinkybių būtų buvę daugiau ir jos lemtų mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo iki minimalios mažinti įmokų į Garantinį fondą baudos. Teismo nuomone, Bendrovei paskirto dydžio bauda visiškai atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalies nuostatas.

40. Teismas atkreipė dėmesį, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnyje yra įtvirtina fiksuoto dydžio VSD ir PSD įmokų bauda, todėl pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jai skyrė maksimalią 50 procentų apskaičiuotų VSD ir PSD įmokų baudą, yra nepagrįsti.

41. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad tiek VMI, tie MGK priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl jų naikinti Bendrovės skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Teismas akcentavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

III. 42. Pareiškėjas UAB „Visagino transporto centras“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Bendrovės pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti ir jai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

43. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jis tik formaliai sudarė Automobilio nuomos sutartį, nes siekė mokestinės naudos. Nurodo, kad tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, jog nors O. B. darbo užmokestis nuo 2012 m. sausio 1 d. sumažėjo, tačiau jis ir toliau išliko sumažintas, o Automobilio nuomos sutartis buvo nutraukta 2014 m. gruodžio 31 d. UAB „Visagino transporto centras“ nuomone, ši aplinkybė akivaizdžiai įrodo, kad O. B. darbo užmokestis sumažėjo ne dėl Automobilio nuomos sutarties sudarymo. Tai patvirtina byloje esanti ir papildomai pridedama pažyma apie administracijos darbuotojų darbo užmokestį. Bendrovė pažymi, kad teismas taip pat nevertino aplinkybės, jog nepasikeitė ir O. B. darbo funkcijos, ir atsakomybė, o tai, kad darbas atliekamas nuotoliniu būdu, nereiškia darbo apimties ar funkcijų pasikeitimo ir nesudaro pagrindo bei nesuteikia teisės darbdaviui mažinti darbo užmokesčio dydžio. Pareiškėjas paaiškina, kad darbo užmokestį lemia ne darbuotojo fizinė darbo vieta (nors komandiruotės atveju darbdavio išlaidos dėl dienpinigių didėja), bet darbo funkcijos ir atsakomybė, o šiuo atveju jie liko nepakitę. Bendrovei yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog nors Automobilio nuomos sutartis buvo nutraukta jau 2014 m. gruodžio 31 d., tačiau O. B. darbo užmokestis liko sumažintas, o tai reiškia, kad teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes. UAB „Visagino transporto centras“ pabrėžia, kad teismas itin reikšminga aplinkybe laikė tai, jog darbuotojos darbo užmokestis sumažėjo tuo metu, kai buvo sudaryta Automobilio nuomos sutartis, todėl nesuprantama, kodėl teismas visiškai nereikšminga laikė aplinkybę, jog net ir pasibaigus Automobilio nuomos sutarčiai, O. B. darbo užmokestis išliko nepakitęs, o tai yra nenuoseklus ir prieštaringas pirmosios instancijos teismo aplinkybių vertinimas. Bendrovė teigia, kad jeigu darbo užmokestis sumažėjo dėl Automobilio nuomos sutarties, tai nutraukus šią sutartį, O. B. darbo užmokestis būtų pakilęs. Be to, teismas nepagrindė ir nepaaiškino, kodėl nurodyta aplinkybė nėra reikšminga ir mokesčių administratoriaus padarytų išvadų nepaneigia.

44. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio normą yra pažymėta, jog joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą, reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą, yra atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatoma, jog tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą. Bendrovės nuomone, nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas neįrodė ir nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog Automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta išimtinai siekiant vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą. Teigia, kad tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįsta prielaida, jog O. B. darbo užmokestis sumažėjo dėl sudarytos Automobilio nuomos sutarties.

45. Pareiškėjas akcentuoja, kad aplinkybę, jog sudaryta Automobilio nuomos sutartis turėjo pagrįstą tikslą, o ne gauti mokestinę naudą, patvirtina tai, jog pareiškėjas neturėjo kito automobilio, kurį būtų galima skirti O. B., todėl automobilio nuoma buvo būtina, kad ši darbuotoja galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas. Teigia, kad teismas nepagrįstai skaičiavo tik atstumą, apimantį atvykimą ir parvykimą iš darbo, kadangi automobilis buvo skirtas darbo funkcijoms vykdyti ir vykti į įvairias institucijas. Bendrovė pažymi, kad pateikė įrodymus, jog O. B. darbo užmokestis sumažėjo ne dėl sudarytos Automobilio nuomos sutarties, o dėl pasikeitusios Bendrovės finansinės padėties, kai 2011 m. sumažėjus pajamoms ir pasikeitus UAB „Visagino transporto centras“ akcininkams, buvo sumažintas Bendrovės personalas, pakeistos darbų apimtys ir atsižvelgiant į tai, sumažinti darbuotojų darbo užmokesčiai. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, negalima teigti, jog Automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta tik vieninteliu tikslu – siekiant gauti mokestinę naudą.

46. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo pateiktus kelionės lapus. Teismas be jokios išsamesnės analizės tik deklaratyviai nurodė, kad kelionės lapuose esantys duomenys yra netikslūs ir būtent todėl tokie įrodymai yra netinkami. Bendrovė pažymi, kad tam tikri galimi neatitikimai kelionės lapuose nepaneigia nuomos fakto visą nuomos laikotarpį, o teismas visiškai nesiekė išsiaiškinti tokių neatitikimų priežasčių ir aplinkybių. Be to, teismas šiuo įrodymus vertino kritiškai, nes jie buvo pateikti po mokestinio patikrinimo pabaigos, tačiau mokesčių administratorius patikrinimo metu kelionės lapų pateikti nereikalavo, o pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė visus dokumentus, kuriuos buvo prašoma pateikti. Bendrovė teigia, kad operatyviai ir pareigingai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Atkreipia dėmesys, kad jeigu UAB „Visagino transporto centras“ nebūtų pateikęs reikalaujamų dokumentų, t. y. kelionės lapų, mokesčių administratorius nebūtų galėjęs tinkamai surašyti patikrinimo akto, tačiau, nagrinėjamu atveju tokių pretenzijų iš mokesčių administratoriaus nebuvo gauta, o vien tik tam tikrų duomenų galimi neatitikimai kelionės lapuose negali būti vertinami kaip duomenys, kurie apskritai paneigia automobilio nuomos faktą.

47. Bendrovė taip pat nesutinka su teismo vertinimu dėl automobilio vertės. Pažymi, kad teismas tam, jog būtų nustatyta vidutinė automobilio rinkos vertė, rėmėsi tik vienu šaltiniu, o toks vertinimas negali būti laikomas objektyviu. Be to, faktinės aplinkybės patvirtina, kad tuo metu, kai buvo sudaryta Automobilio nuomos sutartis, pareiškėjas buvo susidūręs su finansiniais sunkumais, todėl negalėjo įsigyti automobilio, o ilgalaikių įsipareigojimų jis negalėjo prisiimti. Be to, Bendrovei dirbant nuostolingai, jokios lizingo bendrovės ar bankai nebūtų suteikę finansavimo automobiliui įsigyti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas klaidingai vertino aplinkybę dėl automobilio priežiūros. Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.493 straipsnis vienareikšmiškai nustato, jog nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymai arba sutartis. Be to, nei nuomos sutartis, nei nuomos santykius reguliuojantys teisės aktai, priešingai nei teigė teismas, nuomininkui nesuteikia teisės nuomos mokesčio nemokėti laikotarpiu, kai nuomojamu daiktu nuomininkas nesinaudoja. UAB „Visagino transporto centras“ pažymi, kad automobilis buvo išnuomotas jam, o teismas darė prielaidą, kad nuomos mokestis turėtų būti mokamas už nuvažiuotus kilometrus ar faktinį automobilio naudojimą. Teigia, kad tokia logika būtų suprantama, jeigu būtų buvusi sudaryta transporto paslaugų sutartis, tačiau šiuo atveju šalys sudarė automobilio nuomos sutartį, nuomos mokesčio nesiedami su faktiškai nuvažiuotais ar nenuvažiuotais kilometrais.

48. Nesutikimą su jai paskirtomis baudomis UAB „Visagino transporto centras“ grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pažymi, kad teismas nepaaiškino, kodėl Bendrovei buvo skirtos tiek maksimalios (50 procentų nuo VSD ir PSD nepriemokos) tiek vidutinio dydžio (30 procentų nuo įmokų į Garantinį fondą nepriemokos). Bendrovė teigia, kad šios baudos buvo skirtos neatsižvelgus į tai, jog O. B. darbo užmokestis net ir nutraukus Automobilio nuomos sutartį nepakito, o vien tik tam tikrų duomenų neatitikimai kelionės lapuose negali būti vertinami kaip duomenys, sunkinantys pareiškėjo atsakomybę.

49. Bendrovė pažymi, kad bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o tai yra jos atsakomybę švelninanti aplinkybė. Teigia, kad teismai nepagrįstai sunkinančia aplinkybe laikė tai, jog pareiškėjas pažeidimą neva padarė siekdamas mokestinės naudos, kadangi jeigu už pažeidimą yra baudžiama, vien tokio pažeidimo negalima pripažinti atsakomybę didinančia aplinkybe. UAB „Visagino transporto centras“ akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, jam paskirtoji bauda, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsniu, turi būti mažinama iki minimalios.

50. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas jam nesuteikė teisės būti išklausytam, nesudarė galimybės pateikti paaiškinimų, o į teismo posėdį atvykus atstovams, jiems dėl formalumų atstovauti neleido ir nesudarė galimybių trūkumams pašalinti. Bendrovė nurodo, kad posėdį atvykus įmonės akcininkui ir ginčui aktualiu laikotarpiu vadovu buvusiam atstovui, turinčiam aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, pateikus įgaliojimą, tačiau neatsinešus diplomo, kurį jis užtikrino pateiksiąs nedelsiant po posėdžio, teismas nesudarė galimybės pateikti papildomų paaiškinimų. Teismas atmetė ir Bendrovės atstovo advokato prašymą atidėti teismo posėdį (kelionės metu atstovas su savimi neturėjo sutarties, todėl jos nepateikė, tačiau pateikė bilietus, jog yra išvykęs iš Lietuvos). Pareiškėjo nuomone, jo teisės būti išklausytam pažeidimas sudaro pagrindą teigti, jog bylą teismas išnagrinėjo neobjektyviai ir šališkai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Ginčas šioje administracinėje byloje tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius bei su jais susijusias sumas (žr. nutarties 1 p.).

52. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu (žr. nutarties 43–47 p.).

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

54. Teismas primena, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012).

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą patvirtinti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo, nes pastarasis teisinis vienetas surinko užtektinai abejonių nekeliančių duomenų, kurių pagrindu ir buvo padaryta išvada, jog Automobilio nuomos sutartis buvo formali. Šis teiginys pagrįstas visuma įrodymų: nepateikti duomenys dėl tariamai išsinuomoto automobilio panaudojimo ir nuvažiuotų faktinių kilometrų; O. B. atlyginimas, sudarius automobilio nuomos sutartį, ženkliai sumažėjo; O. B. nedarbingumo laikotarpiais išnuomota Bendrovei transporto priemonė vis tiek liko jos žinioje; O. B. išmokėta 68 000 Lt suma už automobilio nuomą beveik dvigubai viršijo automobilio rinkos kainą; nebuvo patvirtinta, kad Bendrovės nurodyti asmenys naudojo tariamai nuomojamą automobilį; Bendrovės fiksuotas neva išsinuomoto automobilio nuvažiuotas kilometrų skaičius apčiuopiamai skyrėsi nuo duomenų užfiksuotų automobilių techninės apžiūros stotyje.

56. Bendrovės pateikti paaiškinimai nebuvo pagrįsti faktiniais duomenimis ir negalėjo paneigti padarytos išvados. Nepaaiškinta ūkinio vieneto, savo veikloje siekiančio pelno, ekonominė logika dėl automobilio nuomos sumos viršijančios tokio automobilio rinkos vertę – nuomos sutartis taip pat ilgalaikis įsipareigojimas (žr. nutarties 47 p.).

57. Taigi, nesant pagrįstų atsakovo argumentų dėl netinkamo įrodymų įvertinimo, apeliacinės instancijos teismas neturi priežasčių kitokiai išvadai nei padarė Vilniaus apygardos administracinis teismas – Automobilio nuomos sutartis buvo tariama (ABTĮ 56 straipsnis).

58. Piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Piktnaudžiavimu mokesčių įstatymais dirbtinai sukuriama teisinė situacija, lemianti mokestinę naudą (mokestinį pranašumą). Tokios mokestinės naudos įgijimas pažeidžia mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus (MAĮ 7, 8 straipsniai), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla <...>.‏ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-438/2017).

59. Sudarius tariamą Automobilio nuomos sutartį, buvo sukurta situacija, nulėmusi pareiškėjui (apeliantui) mokestinę naudą, todėl atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas dėl mokestinės naudos nebuvimo (nutarties 44 p.).

60. Nesutinkant su Bendrovei nustatytų baudų dydžiu, apeliuota į pirmosios instancijos teismo neatliktą pareigą pasisakyti, kodėl buvo paskirtos būtent tokio dydžio baudos, tačiau priešingai – Vilniaus apygardos administracinis teismas aiškiai nurodė, kad VSD ir PSD baudos dydžiai fiksuoti įstatymų leidėjo, įmokų į Garantinio fondą dydžio bauda paskirta atsižvelgus bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi aplinkybę, o dar labiau ją mažinti pagrindų nėra. Nepakitęs O. B. darbo užmokestis po tariamos Automobilio nuomos sutarties nutraukimo niekaip negali patekti į aplinkybių sąrašą, lemiančių dar mažesnės baudos skyrimą (nutarties 48 p.).

61. Dėl teisės būti išklausytam (žr. nutarties 50 p.), kaip dar vieno apeliacinio skundo argumento, pažymėtina, jog į administracinę bylą nebuvo pateikta įrodymų, galinčių patvirtinti pareiškėjo poziciją. Antra vertus, tokia teisė iš principo realizuota priėmus apeliacinį skundą, t. y. pasinaudojant teise į apeliaciją. Faktinių duomenų, kurie suponuotų administracinės bylos nagrinėjimą iš naujo ir būtų indikacija dėl galimos bylos baigties pareiškėjo naudai, negauta.

62. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir likusius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie pakankamai detaliai ir išsamiai jau buvo įvertinti apygardos administracinio teismo bei nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nebepasisako. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

63. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijas teismas priėmė teisėtą bei teisingą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Visagino transporto centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius