2017-11-08 Nr. AB-20392-3-61-3-01310-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2003-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01310-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. (A. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. Lukiškių TI-K kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose trūko gryno oro, jautėsi pelėsio, drėgmės kvapas, nebuvo galimybės išsimiegoti. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinį ir psichologinį stresą, didelių nepatogumų, sveikatos pablogėjimą ir pan. Taip pat prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes moralinei žalai senaties terminų nėra.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 6–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad neneigia aplinkybių, susijusių su galimu teisės aktų reikalavimų, susijusių su minimalios ploto normos kalinamiems asmenims užtikrinimu, pažeidimu, tačiau pažymėjo, jog Lukiškių TI-K atlieka teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, todėl pasitaiko atvejų, kai kameros būna perpildytos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui prašė jį pritaikyti.

5. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo pažymėjo, kad šiuo atveju nėra visų būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu (b. l. 28–30) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas, visų pirma, nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d., kalėdamas Lukiškių TI-K.

8. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodytus nepatogumus, apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ir kad jis yra kalinamas galimai teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, nepateikė įrodymų, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas tik nurodė, kad ieškinio senatis iš esmės neturėtų būti taikoma, nes žalai ieškinio senaties terminų nėra. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

10. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, Lukiškių TI-K prašymu, yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senaties terminą, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 30 d. iki 2016 m. kovo 30 d. Įvertinus tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI‑K kalėjo laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d., pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 36) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

12. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, taip pat atmetė jo skundą kaip nepagrįstą. Ieškinio senaties terminą jis praleido dėl svarbių ir objektyvių priežasčių. Kalinimo Lukiškių TI-K metu patyrė didelį stresą, negalėjo susikoncentruoti ir aiškiai išreikšti savo mintis. Po to buvo pervežtas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją – šis vietos pakeitimas, o taip pat ir nuosprendžio paskelbimas jį labai sukrėtė. Atsigavęs iš karto kreipėsi į teismą su skundu.

13. Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 41–44) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI‑K neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

15. Teisėjų kolegija atmeta Nutarties 12 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

15.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senatį (Nutarties 4 ir 10 p.). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

15.2. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuojamas senaties terminas (žr. LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

15.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. kovo 29 d. (spaudas ant voko; b. l. 2), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, konstatuoja, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už visą ginčo laikotarpį (pareiškėjas Lukiškių TI-K laikytas nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d.; b. l. 7–9). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

15.4. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes, jo teigimu, moralinei žalai atlyginti jokių terminų nėra, tačiau prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo ir jokių minėto termino praleidimo priežasčių, kurios sudarytų pagrindą jį atnaujinti, nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 5 d. (CK 1.131 str. 1 d.). Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta ir tai, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat jokių objektyvių ir konkrečių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nenurodė. Nutarties 12 punkte pareiškėjo nurodytos analizuojamo termino praleidimo priežastys priešingos išvados, sudarančios pagrindą terminą atnaujinti, nesuponuoja.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Arūnas Sutkevičius