2018-07-11 Nr. AB-12818-3-61-3-00048-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4383-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00048-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl potvarkio panaikinimo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei kompensacijos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja B. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) kanclerio 2017 m. gruodžio 4 d. potvarkį Nr. 1PTE-124 „Dėl B. T. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Potvarkis); 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2017 m. gruodžio 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir kompensaciją, lygią vienam pareiškėjos vidutiniam darbo užmokesčiui, už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad iki 2017 m. gruodžio 4 d. dirbo VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) A lygio 16 kategorijos pareigose (karjeros valstybės tarnautoja). Skundžiamu Potvarkiu pareiškėja buvo atleista iš tarnybos, nes panaikinta jos pareigybė. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su atleidimu iš tarnybos, nes pertvarkymo metu jos pareigybės funkcijos realiai nebuvo panaikintos. Pabrėžė, kad visos VRM Personalo skyriaus funkcijos, taip pat ir VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) funkcijos, išliko, jos buvo pavestos Teisės departamentui, nežymiai pakeičiant pareigybės aprašymų formuluotes.

Šios aplinkybės, pareiškėjos teigimu, patvirtina, kad jos pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus, o tai yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjos atleidimą neteisėtu. Pareiškėja taip pat teigė, kad atsakovas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. neteikė jai jokių pasiūlymų dėl kitų pareigybių bei nesuteikė jokios informacijos apie laisvas pareigybes, kurias ji galėtų užimti. Vienas pasiūlymas buvo pateiktas tik 2017 m. lapkričio 27 d., likus 5 dienoms iki numatyto pareiškėjos atleidimo. Pareiškėja atsisakė pateikto pasiūlymo, nes jai buvo pasiūlytos už jos eitas pareigas net keturiomis kategorijomis žemesnės pareigos.

Pareiškėja akcentavo, kad po 2017 m. rugpjūčio 1 d. pranešimo apie pareigybės panaikinimą Nr. 1VL-268 jai įteikimo, 2017 m. rugpjūčio 2 d. buvo inicijuoti VRM Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybės aprašymo, kurio reikalavimus pareiškėja atitiko, pakeitimai. Pareiškėjos nuomone, šis pareigybės aprašymas buvo pakeistas specialiai dėl to, kad ji neatitiktų keliamų reikalavimų ir būtų išvengta pareigos jai pasiūlyti šias pareigas.

Be to, iki pareiškėjos atleidimo dienos VRM buvo laisvos net dvi Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriuje įsteigtos vyriausiųjų specialistų (A lygio 13 ir 12 kategorijos) karjeros valstybės tarnautojų pareigybės. Visų laisvų Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiko, tačiau atsakovas šių pareigų pareiškėjai nesiūlė. Pareiškėja nurodė, kad nesiekia būti grąžinta atgal į tarnybą, todėl jai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir kompensacija, lygi vienam pareiškėjos vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus.

Taip pat, pareiškėjos teigimu, dėl nurodytų neteisėtų atsakovo veiksmų ji patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.

4. Atsakovas pabrėžė, kad nors pareiškėjos (VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini)) funkcijos (vadovavimas VRM personalo reikalus tvarkantiems specialistams) išliko, šiai funkcijai atlikti nauja pareigybė nebuvo įsteigta. Ši funkcija buvo perkelta VRM Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pareigybei. Atsižvelgęs į tai, atsakovas nesutiko, kad pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus. Šiuo aspektu pažymėjo, kad tai buvo siekis optimizuoti VMR personalą. Be to, atsakovas pabrėžė, kad nuo pareiškėjos įspėjimo iki atleidimo iš pareigų VRM nebuvo laisvų pareigybių, kurių aprašymus pareiškėja atitiktų ir jos galėtų būti pasiūlytos pareiškėjai. Dėl pareiškėjos skunde akcentuojamų jai nepasiūlytų pareigybių atsakovas akcentavo, kad pareiškėja be valstybinės kalbos moka tik rusų kalbą. Tuo tarpu informacija, kad pareiškėja moka prancūzų kalbą, atsirado tik po to, kai ji buvo atleista. Atsakovas kartu atkreipė dėmesį į tai, jog VRM kreipėsi į pareiškėją, prašydama nurodyti, kokias kalbas ji moka, tačiau pareiškėja nieko neatsakė. Dėl pareigybių VRM Teisės departamente atsakovas paaiškino, kad visi Teisės departamento valstybės tarnautojai buvo perkelti į naujai įsteigtas pareigybes, nes turėjo aukštesnę kvalifikaciją ir ilgametę patirtį būtent šioje srityje. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad buvo siekiama jos atsikratyti. Šiame kontekste pabrėžė, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta atkurti valstybės tarnautojo statusą VRM, tačiau ji atsisakė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

6.1. Pareiškėja VRM 2013 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1TE-198 nuo 2013 m. balandžio 26 d. buvo paskirta į VRM Teisės departamento Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) (A lygio 16 kategorija) pareigas.

6.2. Nuo 2013 m. spalio 1 d. pareiškėja buvo perkelta į VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) (A lygio 16 kategorijos) pareigas.

6.3. Pareiškėjai 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo įteiktas pranešimas Nr. 1VL-268 apie pareigybės panaikinimą, kuriuo pareiškėja buvo informuota, jog jos pareigybė yra naikinama ir ji bus atleista dėl pareigybės panaikinimo. Nurodyta, kad jai bus siūloma užimti kitas tos pačios arba žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, jeigu pareiškėja atitiks bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas, ir šios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

6.4. Pareiškėjai buvo pateiktas 2017 m. lapkričio 27 d. pranešimas dėl pareigų siūlymo Nr. 1VL-417, kuriuo siūloma nuo 2017 m. gruodžio 5 d. būti perkeltai į VRM Bendrojo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas, nes pareiškėja atitinka joms eiti nustatytus specialiuosius reikalavimus.

6.5. Skundžiamu Potvarkiu pareiškėja buvo atleista iš VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) A lygio 16 kategorijos pareigų.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Teismas nurodė, kad asmuo, atleidžiamas iš tarnybos šiuo pagrindu, turi teisę į VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą garantiją būti paskirtam į kitas pareigas.

8. Teismas nustatė, kad šio ginčo atveju VRM Personalo skyriaus pertvarkymas, pareiškėjos užimamų pareigų panaikinimas buvo vykdomas siekiant optimizuoti VRM personalą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. gruodžio 18 d. pasitarimo sprendimu (protokolas Nr. 75) nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų bendrųjų funkcijų efektyvumo rodiklių siektinas reikšmes (reikšmės patikslintos pagal 2016 m. efektyvumo vertinimo ataskaitos duomenis): personalo valdymo srityje siekti, kad vienam personalo valdymo darbuotojui tenkantis darbuotojų skaičius būtų ne mažesnis kaip 80,63; vienam darbuotojui tenkanti personalo valdymo funkcijos išlaidų dalis neviršytų 293,44 Eur (protokolo 1.1.1 papunktis). Tai patvirtina byloje pateikti VRM kanclerio A. S. 2017 m. liepos 5 d. tarnybinis pranešimas Nr. 1T-199 „Dėl VRM Personalo skyriaus darbo organizavimo pakeitimų“ ir 2017 m. liepos 21 d. tarnybinis pranešimas Nr. 1T-204 „Dėl siūlymų atlikti VRM Personalo skyriaus darbo organizavimo pakeitimus“. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios aplinkybės buvo žinomos ir pačiai pareiškėjai, nes ministrui ji pati parašė 2017 m. liepos 24 d. tarnybinį pranešimą Nr. 1AR-445 „Dėl siūlymų atlikti VRM Personalo skyriaus darbo organizavimo pakeitimus“, siūlydama nepradėti VRM Personalo skyriaus darbo organizavimo pakeitimų, steigiant 3 etatus VRM Bendrajame departamente. Taigi, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad struktūriniais pertvarkymais buvo siekiama subjektyvių tikslų, nukreiptų prieš konkretų darbuotoją, ginčo atveju – prieš pareiškėją. Teismas, patikrinęs atsakovo struktūros pakeitimus, nenustatė, jog tokie pertvarkymai prieštarautų įstaigos uždaviniams bei tikslams. Be to, nurodė, kad tokių įrodymų nepateikė ir pareiškėja, todėl teismas padarė išvadą, jog šioje byloje nagrinėjamas struktūros pertvarkymas buvo atliktas ir teisės aktų pažeidimų nėra nustatyta. Nenustatęs teisės aktų pažeidimų, teismas konstatavo, jog struktūros pakeitimai pareiškėjos teisių nepažeidė ir jai nepalankių pasekmių, siekiant užimti kitas pareigas, nesukėlė.

9. Iš vidaus reikalų ministro 2017 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. IV-520 „Dėl VRM administracijos padalinio ir pareigybių panaikinimo“ teismas nustatė, kad šiuo įsakymu buvo panaikintos visos aštuonios VRM Personalo skyriaus pareigybės, t. y. po šio pertvarkymo panaikintas visas VRM Personalo skyrius. Vidaus reikalų ministro 2017 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-540 taip pat buvo panaikintos šešios Teisės departamento pareigybės, o vietoje jų nuspręsta įsteigti tris naujas pareigybes: vieną A lygio 16 kategorijos ir dvi A lygio 15 kategorijos. Vidaus reikalų ministro 2017 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 1V-613 „Dėl VRM Teisės departamento pareigybių“ buvo panaikinta dar viena Teisės departamento pareigybė, t. y. Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos. Pastarieji įsakymai vidaus reikalų ministro 2017 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1V-628 buvo panaikinti ir Teisės departamento struktūriniai pakeitimai buvo įvykdyti nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. panaikinant šias pareigybes: Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjų – vieną A lygio 16 kategorijos, dvi A lygio 15 kategorijos, tris A lygio 14 kategorijos (iš viso 6 pareigybės); Teisės aktų projektų vertinimo skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos (1 pareigybė). Vietoje jų nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. įsteigtos trys naujos pareigybės: viena A lygio 16 kategorijos, dvi A lygio 15 kategorijos. Vidaus reikalų ministro 2017 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1V-751 „Dėl VRM Teisės departamento pareigybių“ buvo panaikinta dar viena Teisės departamento pareigybė – Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos, bei įsteigtos trys pareigybės Teisės departamente, kurių pareigybių aprašymuose buvo įrašytos ir su personalo organizavimu susijusios funkcijos – Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus pareigybės: A lygio 16 kategorijos, A lygio 15 kategorijos, A lygio 13 kategorijos (iš viso 3 pareigybės). Taigi, po šių pakeitimų Teisės departamente buvo įsteigtos trys valstybės tarnautojų pareigybės su bendrųjų Teisėkūros ir teisės taikymo srities funkcijų vykdymu ir trys pareigybės, kurių pareigybės aprašymuose buvo numatytas personalo organizavimo funkcijų vykdymas, taip pat vykdant bendrąsias teisėkūros ir teisės taikymo funkcijas (iš viso 6 pareigybės).

10. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog po VRM Personalo skyriaus panaikinimo visos VRM Personalo skyriaus pareigybių funkcijos (formuoti VRM personalo mokymo prioritetus, atlikti personalo sudėties analizę, formuoti VRM personalo sudėtį, teikti pasiūlymus įstaigos vadovui dėl VRM personalo valdymo tobulinimo, padėti VMR personalui įgyvendinti teisę į karjerą ir t. t.) buvo panaikintos, išskyrus vieną VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) funkciją – organizuoti, kontroliuoti ir koordinuoti skyriaus veiklą. Iš VRM Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.13 punkte nurodytos funkcijos matyti, kad Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus vedėjui pavesta organizuoti teisės aktų projektų ir kitų dokumentų personalo valdymo klausimais parengimą ir problemų, susijusių su šiais klausimais, sprendimą. Taigi, teismas sutiko su atsakovu, kad šiai funkcijai vykdyti nauja pareigybė nebuvo įsteigta, o anksčiau paminėta funkcija buvo perduota Teisės departamentui. Išnagrinėjęs struktūrinius pertvarkymus, išanalizavęs panaikintos VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės funkcijas ir funkcijų perskirstymą, teismas padarė išvadą, jog VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės funkcijos buvo panaikintos, tiesiogiai Teisės departamentui pavedus personalo organizavimo funkcijų vykdymą, t. y. VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 7.2 punkte nurodyta funkcija, remiantis bylos medžiaga, buvo perduota Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pareigybei, o VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės buvo atsisakyta. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta realiai. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus, turintis tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių su pareiškėja nutraukimą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjos argumentus, kad tokia struktūrų pertvarka buvo siekta tik ją atleisti iš tarnybos, teismas vertino kaip nepagrįstus.

11. Spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių, kad atsakovas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. neteikė jai jokių pasiūlymų dėl kitų pareigybių, taip pat neteikė jokios informacijos, ar yra kitų laisvų pareigybių, kurias ji galėtų užimti, teismas akcentavo, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tarnautojas pretenduoja į pareigybes, kurių aprašyme nėra nustatyti specialieji reikalavimai. Priešingu atveju, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitiktimi specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, į kurią tarnautojas pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja apie galimą atleidimą iš pareigų buvo informuota 2017 m. rugpjūčio 1 d., įteikus pranešimą Nr. 1VL-268 apie pareigybės panaikinimą, o iš pareigų atleista 2017 m. gruodžio 4 d. Faktą, kad atsakovas bendradarbiavo su pareiškėja įspėjimo apie galimą atleidimą ir atleidimo iš pareigų laikotarpiu, patvirtina tai, jog pareiškėjai 2017 m. lapkričio 27 d. buvo pasiūlyta nuo 2017 m. gruodžio 5 d. būti perkeltai į VRM Bendrojo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas (2017 m. lapkričio 27 d. pranešimas dėl pareigų siūlymo Nr. 1VL-417), tačiau pareiškėja šio pasiūlymo atsisakė. Teismas nurodė, kad šio ginčo atveju atsakovo pozicija, jog pareiškėjai buvo siūlomos kitos pareigos, yra pagrįsta ir ji nėra paneigta priešingais įrodymais, taip pat nėra paneigta pareiškėjos galimybė gauti informaciją apie vykdomus pertvarkymus. Todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisė pasirinkti kitą pareigybę nebuvo apribota. Teismas kartu pažymėjo, kad tai, jog pareiškėja atsisakė jai siūlytų pareigų, nes jos buvo net 4 kategorijomis žemesnės už eitas pareigas, taip pat buvo žeminamos ir pačios pareigos (iš patarėjo į vyriausiojo specialisto), nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovas netinkamai įgyvendino VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytą garantiją.

12. Nors pareiškėja teigė, kad jai galėjo būti pasiūlytos kitos tuo metu buvusios laisvos pareigybės, t. y. VRM Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos), VRM Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus vyriausiųjų specialistų (A lygio 12 ir 13 kategorijos), VRM Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus patarėjo (A lygio 15 kategorijos), teismas, įvertinęs VRM Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigybės aprašymą, sutiko su atsakovo argumentu, jog pareiškėja neatitiko pareigybės specialiųjų reikalavimų (turėti socialinių mokslų studijų srities ekonomikos, politikos mokslų sociologijos krypties aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą).

Teismas pabrėžė, kad tas pats pasakytina ir apie VRM Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus vyriausiųjų specialistų ir skyriaus patarėjo pareigybių, kurioms kaip specialusis reikalavimas numatytas anglų, prancūzų arba vokiečių kalbos mokėjimas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog iki 2017 m. gruodžio 4 d. duomenų apie pareiškėjos prancūzų kalbos mokėjimą Valstybės tarnautojų registre nebuvo (Valstybės tarnybos departamento 2018 m. sausio mėn. raštas).

Tuo tarpu, nors atsakovas dėl kalbų mokėjimo į pareiškėją kreipėsi 2017 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 3D-121, pareiškėja atsakovui jokios informacijos nesuteikė. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja neatitiko šioms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimu, t. y. nustatyto išsilavinimo bei užsienio kalbos mokėjimo, teismas sprendė, jog atsakovas, nepažeisdamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareiškėjos garantijos, pagrįstai nesiūlė jai šių pareigų. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į VRM Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytus uždavinius, specialusis reikalavimas turėti atitinkamą išsilavinimą yra būtinas pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti ir negali būti laikomas pertekliniu.

VRM Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus vyriausiųjų specialistų ir šio skyriaus patarėjo pareigybės aprašymai taip pat patvirtina, kad šioms pareigybėms yra priskirtos funkcijos dalyvauti rengiant tarptautinių susitarimų, Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių teisės aktų projektus, atstovauti Lietuvai Europos Sąjungos institucijose ir tarptautinėse organizacijose, taigi akivaizdu, kad specialusis reikalavimas turėti atitinkamą užsienio kalbos mokėjimo lygį yra pagrįstas ir negali būti laikomas pertekliniu.

13. Apibendrindamas, teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog VRM struktūros pertvarkymas buvo diskriminacinio pobūdžio pareiškėjos atžvilgiu. Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra įrodyta, jog atsakovas siūlė pareiškėjai kitas pareigas, atitinkamai pareiškėja turėjo galimybę pasirinkti kitas pareigybes, tačiau jų nepasirinko, todėl ji nebuvo paskirta į kitas pareigas ir buvo teisėtai atleista iš pareigų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad skundžiamas Potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Tuo tarpu pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo negautą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas yra išvestiniai, todėl negali būti tenkinami netenkinus reikalavimo panaikinti ginčijamą Potvarkį dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų. Teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo panaikinant VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybę ir atleidžiant pareiškėją iš einamų pareigų, kurie šiuo atveju yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, taip pat atmestinas pareiškėjos prašymas atlyginti neturtinę žalą. Teismas kartu nurodė, kad netenkinus skundo, pareiškėja neįgijo ir teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą.

III. 14. Pareiškėja B. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėja mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, savo išvadų nemotyvavo ir teisiškai nepagrindė, nevertino pareiškėjos skundo argumentų ir juos pavirtinančių įrodymų, o iš esmės tik perrašė atsakovo atsiliepime išdėstytą VRM pertvarkymų eigą ir padarė šališkas, neteisėtas bei nepagrįstas išvadas, tarp šalių kilusio ginčo neišsprendė.

15.2. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta realiai, o ne fiktyviai. Šiuo aspektu pareiškėja pakartoja savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, kad iš VRM kanclerio A. S. 2017 m. liepos 5 d. tarnybinio pranešimo Nr. 1T-199 „Dėl VRM Personalo skyriaus darbo organizavimo pakeitimų“ ir 2017 m. liepos 21 d. tarnybinio pranešimo Nr. 1T-204 „Dėl siūlymų atlikti VRM Personalo skyriaus darbo organizavimo pakeitimus“ akivaizdžiai matyti, jog visas Personalo skyrius buvo panaikintas remiantis vien tik kanclerio tarnybiniu pranešimu. Tačiau VRM kancleris savo tarnybiniuose pranešimuose rėmėsi keturių metų senumo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. pasitarimo sprendimu (protokolas Nr. 75). Tuo tarpu pareiškėjos, kaip Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini), ir viso (duomenys neskelbtini) skyriaus veikla visada buvo vertinama gerai, todėl nebuvo jokio poreikio naikinti sėkmingai, efektyviai dirbantį skyrių. Tai, kad pareiškėjos atleidimą lėmė ne objektyvios priežastys, o atsakovo siekis ja atsikratyti, pasak pareiškėjos, įrodo faktas, jog po įspėjimo apie galimą atleidimą jos nebesiuntė į jokius mokymus, taip leidžiant suprasti, kad ji nėra pageidaujamas asmuo. Be to, pareiškėja akcentuoja, kad VRM yra sudaryta viešojo valdymo tobulinimo grupė (vidaus reikalų ministro 2017 m. gegužės 26 d. įsakymas Nr. 1V-410 „Dėl Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2013 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. 1V-773 „Dėl Vidaus reikalų ministerijos viešojo valdymo tobulinimo grupės sudarymo“ pakeitimo), kuri nagrinėja ir teikia vidaus reikalų ministrui rekomendacinio pobūdžio siūlymus galimiems sprendimams priimti. Taigi, pareiškėjos manymu, šiuo atveju buvo padarytas ir procedūrinis pažeidimas, o tai taip pat patvirtina, kad struktūriniais pertvarkymais buvo siekiama atsikratyti pareiškėjos.

15.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas tinkamai įgyvendino VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytą garantiją. Šiame kontekste pareiškėja pabrėžia, kad atsakovo siūlymas jai užimti Vidaus reikalų ministerijos Bendrojo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos pareigas yra akivaizdžiai neadekvatus ir buvo pateiktas tik formaliai, todėl negali būti vertinamas kaip tinkamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytų pareigų vykdymas. Priešingas šios nuostatos turinio aiškinimas sudarytų sąlygas darbdaviui piktnaudžiauti. Tuo tarpu pareiškėja visiškai atitiko net kelių laisvų pareigybių reikalavimus, todėl pagrįstai laukė pasiūlymų užimti jos kvalifikaciją atitinkančias pareigas VRM, tačiau atsakovas visų struktūrinių pertvarkymu metu pažeidinėjo teisės aktuose nustatytą pareigą siūlyti laisvas pareigas pareiškėjai.

15.4. Teismo išvada, kad Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei keliami išsilavinimo reikalavimai yra būtini pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti ir negali būti laikomi pertekliniais, yra nepagrįsta, kadangi iš minėtos pareigybės aprašymo matyti, jog šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijų vykdymas neturint teisinio išsilavinimo yra neįmanomas, todėl išsilavinimo reikalavimo pakeitimas iš socialinių mokslų studijų srities teisės krypties aukštojo universitetinio arba jam prilyginto išsilavinimo, kurį turėjo pareiškėja, į ekonomikos, politikos mokslų ar sociologijos krypties aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka pareigybei nustatytų funkcijų turinio.

15.5. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 1V-447 patvirtintos Užsienio kalbų mokėjimo tikrinimo priimant į valstybės tarnautojo pareigas taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato, kad asmenims, siekiantiems atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą, atleistiems dėl pareigybės panaikinimo, buvusiems pakaitiniams valstybės tarnautojams ir atleistiems šalių susitarimu, įskaitomas paskutinių eitų pareigų pareigybės aprašyme nustatytas užsienio kalbos(-ų) mokėjimo lygis pagal Bendruosius Europos kalbų metmenis. Valstybės tarnautojams, kurie pretenduoja į kitas valstybės tarnautojo pareigas ir kurių einamų pareigų pareigybės aprašyme nustatytas užsienio kalbos mokėjimo lygis pagal Bendruosius Europos kalbų metmenis, įskaitomas einamų pareigų pareigybės aprašyme nustatytas užsienio kalbos mokėjimo lygis (Taisyklių 26, 27 p.). Atitinkamai VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašyme yra nustatytas specialusis reikalavimas mokėti anglų, vokiečių, prancūzų arba rusų kalbą B2 lygiu (6.6 punktas), o pareiškėja šias pareigas ėjo nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d., t. y. 4 metus, todėl jos pareigybės aprašyme nustatytas specialusis reikalavimas mokėti užsienio kalbą B2 lygiu turėjo būti įskaitytas ir pareigos papildomai įrodinėti savo kalbų mokėjimą pareiškėja neturėjo.

16. Atsakovas VRM atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka.

17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pakartoja argumentus ir motyvus, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą, ir papildomai nurodo šiuos argumentus:

17.1. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 311 straipsnį ministerijos kancleris yra ministerijos administracijos vadovas. Taigi, akivaizdu, kad ministerijos kancleris galėjo siūlyti ministerijos administracijos pakeitimus savarankiškai, be viešojo valdymo tobulinimo grupės.

17.2. Atsakovas pasiūlė pareiškėjai visas pareigybes, kurių aprašymus ji atitiko.

17.3. Pareiškėja iki atleidimo ėjo VRM Personalo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, todėl būtent ji pati geriausiai ministerijoje žinojo apie laisvas pareigybes. Laisvų pareigybių siūlymo inicijavimas netgi buvo pareiškėjos tarnybinė funkcija.

17.4. Pagal Užsienio kalbų mokėjimo tikrinimo priimant į valstybės tarnautojo pareigas taisyklių 26 punktą užskaitomas ne kalbos mokėjimo lygis apskritai, o konkrečios kalbos mokėjimo lygis. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjos rusų kalbos mokėjimas B2 lygiu neįskaitytinas kaip tenkinantis reikalavimą mokėti B2 lygiu anglų, vokiečių arba prancūzų kalbą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jos pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo turinio, pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, savo išvadų nemotyvavo ir teisiškai nepagrindė, nevertino pareiškėjos skundo argumentų ir juos pavirtinančių įrodymų, o iš esmės tik perrašė atsakovo atsiliepime išdėstytą VRM pertvarkymų eigą ir padarė šališkas, neteisėtas bei nepagrįstas išvadas.

21. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, įvertinusi visumą byloje surinktų faktinių duomenų bei byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi minėtų įrodymų vertinimo taisyklių bei tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl joms pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėja, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėja nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių.

23. Kaip ne kartą nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), viešojo administravimo subjektas, būdamas atsakingas už įgyvendinimą valstybės politikos atitinkamoje jam pavestoje srityje, nustatydamas administracijos struktūrą, turi teisę veikti savo nuožiūra, jei tai nėra padaryta viešojo administravimo subjekto steigėjo. Priešingu atveju vykdomosios valdžios institucijai priskirtos valstybės politikos dalies įgyvendinimas būtų ribojamas arba apskritai pasidarytų negalimas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010 ir kt.).

24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. VAĮ 11 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) numato, kad viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs VAĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsniu, ministrai yra atsakingi už jiems pavestas valdymo sritis, kurias nustato šis ir kiti įstatymai; ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos ir kasmetinių Vyriausybės veiklos prioritetų bei planuojamų pasiekti rezultatų jam pavestose valdymo srityse įgyvendinimą, tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų ir ministerijai Vyriausybės patvirtinto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 str. 1 d., 3 d. 1 ir 9 p.). Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad ministras, būdamas politiku, atsakingu už Vyriausybės programoje įtvirtintų jam pavestos valdymo srities vystymo strateginių nuostatų įgyvendinimą, turi plačią diskrecijos laisvę ministerijos darbo organizavimo ir struktūros sutvarkymo srityse.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę tarnybinių ginčų bylose (ABTĮ 15 str. 1 d.), nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su konkrečiu valstybės tarnautoju (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012, 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018 ir kt.).

28. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai ir visapusiškai įvertino, kaip atsakovas naudojosi savo diskrecijos teise nustatyti savo struktūrą ir atitinkamoms pareigybėms keliamus specialiuosius reikalavimus dėl išsilavinimo bei užsienio kalbų mokėjimo, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurioms apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, pritaria. Šioje byloje nenustatyta, kad struktūrinių pertvarkų metu ministras, kaip kompetentingas pareigūnas priimti sprendimus dėl struktūrinių pertvarkų, būtų netinkamai naudojęsis jam suteikta diskrecijos teise, taip pat nenustatyta, kad struktūriniai pertvarkymai nebuvo realūs, kad jie buvo fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių su pareiškėja nutraukimą.

29. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad VRM yra sudaryta viešojo valdymo tobulinimo grupė, kuri nagrinėja ir teikia vidaus reikalų ministrui rekomendacinio pobūdžio siūlymus galimiems sprendimams priimti, šiuo atveju ginčui aktualius sprendimus dėl struktūrinių pokyčių priėmė būtent vidaus reikalų ministras savo nuožiūra, t. y. pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise ir nepažeisdamas minėtais teisės aktais nustatytos kompetencijos. Tuo tarpu teismas, kaip minėta, nevertina struktūrinių pokyčių ekonominio pagrįstumo ir efektyvumo, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo jokio poreikio naikinti sėkmingai, efektyviai dirbantį Personalo skyrių, šiuo atveju atmestini. Tai, kad po įspėjimo apie galimą atleidimą pareiškėja nebuvo siunčiama į mokymus, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos atleidimą lėmė ne objektyvios priežastys, o siekis su ja susidoroti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai, kad tokia struktūros pertvarka siekta tik ją atleisti iš tarnybos, vertintini kaip nepagrįsti. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad VRM Personalo skyriaus funkcijos iš esmės išliko, bet buvo pavestos Teisės departamentui, tik patvirtina minėtą išvadą, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta realiai, jos funkcijas perduodant Teisės departamentui ir šioms funkcijoms vykdyti nesteigiant naujos pareigybės, t. y. įvyko realūs struktūriniai pokyčiai ir funkcijų perskirstymas, kurių rezultate buvo sumažintas pareigybių skaičius.

30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti. Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo atitikimo užimti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, sutikimo ar nesutikimo užimti atitinkamas pareigas ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012).

Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-227/2011, 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, 2013 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-255/2013 ir kt.). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai.

Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms.

Specialiųjų pareiginių reikalavimų nustatymo tikslas yra užtikrinti, kad norintis užimti atitinkamas pareigas asmuo turėtų tinkamą pasirengimą atlikti šiai pareigybei priskiriamas funkcijas. Toks tinkamumas, be kita ko, pasireiškia atitinkamos kvalifikacijos bei praktinių įgūdžių turėjimu (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3172/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog būtina kiekvienu atveju vertinti, ar specialiųjų reikalavimų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, 2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-686/2011, taip pat žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimo I dalį, skelbtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 24, 2013, p. 466).

31. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja neatitiko kitoms jos nurodytoms tuo metu buvusioms laisvoms pareigybėms (VRM Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto, Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus vyriausiųjų specialistų ir patarėjo) keliamų specialiųjų išsilavinimo ir (ar) užsienio kalbos mokėjimo reikalavimų, todėl atsakovas pareiškėjai šių pareigų pagrįstai nesiūlė. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad minėtoms pareigybėms specialieji išsilavinimo ir (ar) užsienio kalbos mokėjimo reikalavimai buvo nustatyti neteisėtai ir nepagrįstai, kad jie nėra realiai susiję su šioms pareigybėms nustatytomis atliekamomis funkcijomis bei uždaviniais, t. y. nėra objektyviai reikalingi, siekiant užtikrinti, kad šias pareigas norintis užimti asmuo turėtų tinkamą pasirengimą atlikti šioms pareigybėms priskiriamas funkcijas. Byloje nėra duomenų, kad nurodytų pareigybių aprašymuose minėti specialieji reikalavimai buvo įtvirtinti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir nustatyti tik formaliai, siekiant užkirsti kelią pareiškėjai likti valstybės tarnyboje. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms (žr. šios nutarties 12 punktą), todėl jų nekartoja.

32. Nors Užsienio kalbų mokėjimo tikrinimo priimant į valstybės tarnautojo pareigas taisyklių 26 ir 27 punktuose numatyti atvejai, kai yra įskaitomas paskutinių eitų (einamų) pareigų pareigybės aprašyme nustatytas užsienio kalbos mokėjimo lygis, sutiktina su atsakovo pozicija, kad įskaitomas gali būti tik konkrečios užsienio kalbos, kurią asmuo moka, mokėjimo atitinkamas lygis, bet pagal minėtas nuostatas nėra preziumuojama, kad asmuo tokiu pačiu lygiu moka kitą pareigybės aprašyme kaip alternatyvią numatytą užsienio kalbą. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, jog ji neturėjo pareigos papildomai įrodinėti užsienio kalbų mokėjimą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pagal ginčijamo Potvarkio priėmimo metu atsakovo turėtus duomenis pareiškėja B2 lygiu mokėjo būtent rusų kalbą, o duomenų, jog ji minėtu lygiu mokėjo vieną iš VRM Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus vyriausiųjų specialistų bei patarėjo pareigybių aprašymuose nurodytų užsienio kalbų (anglų, vokiečių arba prancūzų), atsakovas neturėjo ir pareiškėja atsakovui tokių duomenų nepateikė, nors VRM dėl kalbų mokėjimo į pareiškėją kreipėsi 2017 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 3D-121.

33. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad VRM 2017 m. lapkričio 27 d. pranešimu dėl pareigų siūlymo Nr. 1VL-417, įgyvendindamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, siūlė pareiškėjai nuo 2017 m. gruodžio 5 d. būti perkeltai į VRM Bendrojo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas, nes pareiškėja atitiko joms eiti nustatytus specialiuosius reikalavimus, bet pareiškėja jai siūlomų pareigų atsisakė. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjai buvo pasiūlytos už jos eitas pareigas keturiomis kategorijomis žemesnės pareigos, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas netinkamai įgyvendino VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje valstybės tarnautojams įtvirtintą garantiją.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atliekant realius organizacijos struktūrinius pakeitimus ir panaikinus pareiškėjos pareigybę, pareiškėjai tinkamai pranešus apie jos užimamos pareigybės panaikinimą bei pasiūlius jai užimti kitas pareigas, kurioms keliamus specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiko, tačiau pareiškėjai atsisakius jai siūlomų pareigų, šioje byloje ginčijamu atsakovo Potvarkiu, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pareiškėja buvo teisėtai ir pagrįstai atleista. Todėl, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti pareiškėjos skundžiamą Potvarkį ir tenkinti kitus jos skundo reikalavimus.

35. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, jai patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos B. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė