2025-05-07 Nr. AB-7901-3-64-3-00433-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-496-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00433-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Mažeikių rajono mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 bei įpareigoti Mažeikių rajono merą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės merę, kuri skundžiamu 2024 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R8-4396 (toliau – ir Raštas) nurodė, kad kreipimasis yra nekonkretus, nenuoseklus, chaotiškas ir nesuprantamas, negalima suprasti prašymo esmės, argumentų, pagrindo ir dalyko. Teismas, įvertinęs minėtus dokumentus, nurodė, kad pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimesi nėra konkrečiai įvardinta jo prašoma suteikti informacija ar administracinė paslauga, nekonkretizuotos aplinkybės apie galbūt pažeidžiamas jo teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad Raštu pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi, skundžiamas Raštas pareiškėjui nesukuria tiesioginių teisinių pasekmių. Todėl pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundus su analogiškais reikalavimais jau buvo pateikęs Regionų administraciniam teismui net keletą kartų, ir teismas nutartimis atsisakė pareiškėjo skundus priimti. Visose bylose pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atskiruosius skundus, kurie nėra išnagrinėti. Neįsiteisėjus minėtoms nutartims, nustačius, jog pareiškėjas reiškia tapatų reikalavimą, tai, teismo teigimu, sudaro pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Minėtos nutarties nepanaikinus, pareiškėjas suformavo prašymą paaiškinti, kodėl apeliacinės instancijos teismas atims pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino jo teisės į efektyvią teisminę gynybą, o teisėjos, nagrinėjusios skundo priėmimo klausimą, veiksmai yra prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje, iš esmės, išnagrinėjo bylą ir suformavo išankstinę nuomonę. Be to, teismo paminėtos bylos dar nėra išnagrinėtos, todėl jomis remtis nebuvo pagrindo. Nagrinėjamu atveju taip pat pažeidžiami bendrieji teisės principai, teisingumas nėra įgyvendinamas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas atskirajame skunde išreiškia pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikia jokių tokio prašymo motyvų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių bylai pagal pareiškėjo atskirąjį skundą teisingai išspręsti yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, šią bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Pažymėtina, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų, be kita ko, laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020; 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas su 2025 m. sausio 24 d. skundu, įvardintu pareiškimu, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 bei Mažeikių rajono savivaldybės merą įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025 pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad Raštas pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių nesukuria. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Rašte nėra numatyta jokių pareiškėjo privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių Mažeikių rajono savivaldybės mero sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl jo skundą pagrįstai atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Pareiškėjas su analogiškais reikalavimais 2025 m. vasario 6 d. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, kuris 2025 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8672-631/2025 skundą atsisakė priimti, konstatavęs, kad Raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-398-629/2025 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, kad pareiškėjo reikalavimas yra nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas su 2025 m. vasario 14 d. skundu, įvardintu pareiškimu, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 bei įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės merą iš naujo nagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-9045-621/2025 pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme. Teismas padarė išvadą, kad Raštas nėra savarankiškas administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, taigi nesukuriamos tiesioginės teisinės pasekmės pareiškėjui. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis atskiruoju skundu buvo apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-423-492/2025 minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą pripažino pagrįsta, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė.

Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas dėl to paties, kaip ir nagrinėjamu atveju, Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. R8-4396 panaikinimo bei Mažeikių rajono savivaldybės mero įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo į pirmosios instancijos teismą kreipiasi ne pirmą kartą, jo skundus buvo atsisakyta priimti kaip nenagrinėtinus teismo ABTĮ nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje priimtoje pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartyje padaryta išvada, jog skundo reikalavimas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 yra nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, yra pagrįsta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina bei precedentais. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais yra būtina vadovautis ne tik žemesnės instancijos teismams, bet ir pačiam šiam teismui. Ypač tai aktualu šiuo atveju, kai įsiteisėjusiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis anksčiau minėtose bylose tapatus reikalavimas buvo išnagrinėtas ir pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti skundą kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo išvadai, kad teismas skundžiama nutartimi pažeidė (suvaržė) pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Atkreiptinas dėmesys, kad atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių konkrečių, teisiniais argumentais pagrįstų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartimi argumentų.

Atsakydama į pareiškėjo prašymą priimti atskirąją nutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo prašyme išsakyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija paaiškina, jog prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra procesinio pobūdžio prašymas, kuris spręstinas tik bylą nagrinėjant iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kad byloje taikomo teisės akto teisėtumo tyrimas galimas tik esant individualiam ginčui, kurį sprendžiant tas teisės aktas taikytinas, nagrinėjamu atveju, vertinant Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nesprendžiamas procesinis prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas bei pareiškėjo nurodytų teisės aktų reikalavimų ir teisės principų nepažeidė. Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos, remiantis pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo naikinti. Atsižvelgus į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė