2019-01-16 Nr. AB-1621-3-63-3-02921-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-78-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02921-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 36.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 16-IL-85-00414-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą jam išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes jam pradėti ikiteisminiai tyrimai negali būti pagrindu jį nelaikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą jis turėjo teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas teigė, kad vien aplinkybė, jog jis buvo nuteistas prieš šešiolika metų, neturėtų būti pakankama priežastimi iš jo atimti teisę įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus visam likusiam gyvenimui. Nurodytos teisės atėmimas ne dėl kokių nors asmens veiksmų, o dėl seniai įvykusio fakto (nuteisimo) naujo įvertinimo yra nubaudimas antrą kartą, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 ir 5 dalims, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 7 straipsnio 1 daliai, I-ojo protokolo 1 straipsniui ir VII-ojo protokolo 4 straipsnio 1 daliai.

3. Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti nesantis nepriekaištingos reputacijos fizinis asmuo. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Atsakovas teigė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog įsiteisėjusiu Šilutės rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 16 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 234 straipsnio 1 dalyje, už kurį numatyta sankcija – laisvės atėmimas iki penkerių metų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad ginčas byloje iš esmės kilo dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato priimto Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 21 d. kreipėsi į Tauragės AVPK su prašymu jam išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas skundžiamu Sprendimu pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaudamasis ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, iš esmės konstatavęs, jog įsiteisėjusiu Šilutės rajono apylinkės teismo 2000 m. liepos 10 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu už nusikaltimo, numatyto BK 234 straipsnio 1 dalyje, padarymą, už kurį buvo numatyta laisvės atėmimo iki penkerių metų sankcija, todėl jis negali būti laikytinas esančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

8. Teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai; atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus grindžiamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pažymėjo, kad Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas.

9. Teismas nurodė, kad šiuo atveju aktuali yra Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2010 m. lapkričio 18 d. redakcija, nes nuo šios redakcijos įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) pradėti taikyti griežtesni apribojimai asmenims, iki tol neturėjusiems leidimo laikyti ginklus ar nešiotis ginklus, tačiau siekiantiems tokį leidimą gauti. Atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas 2000 m. liepos 10 d. teistas pagal BK 234 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams, patenka į šios teisės normos veikimo sritį, todėl formaliąja Įstatymo prasme jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens statuso. Teismas taip pat nurodė, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos teisės normos išaiškinimui bei taikymui aktualios Įstatymo pakeitimo įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146, su vėlesniais pakeitimais, 2 straipsnio (toliau – Pakeitimo įstatymas) nuostatos, o iš jo 4 dalies turinio matyti, kad yra įtvirtinta išimtis iš Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatyto reguliavimo, leidžianti netaikyti šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies reikalavimų tais atvejais, kai asmuo iki 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, su sąlyga, kad jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Įstatymo įsigaliojimo.

10. Teismas, vertindamas klausimą, ar yra aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio Įstatymo įsigaliojimo, vadovavosi nurodytu teisiniu reguliavimu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. vasario 2 d. nutarimu, priimtu byloje Nr. 35/2014-55/2014 (kuriame konstatuota, kad išimtis iš Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatytų elgesio taisyklių, tarp jų ir 4 punkto, turi būti taikoma ir tiems asmenims, kurie iki 2011 m. kovo 1 d. buvo įsigiję Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nurodytų šaunamųjų ginklų, bet nustatyta tvarka iki 2011 m. vasario 28 d. nebuvo gavę ir neturėjo leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus), bei padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimų bei išimties pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudenciją, leidžiančią netaikyti Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) reikalavimų bei suteikiančią teisę gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Todėl teismas sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus – atitinkamai negali būti tenkinamas.

III. 11. Pareiškėjas M. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus, priimtas neįvertinus visų pareiškėjo skundo argumentų, todėl neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas iš esmės rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/2014-55/2014, atlikta Įstatymo pakeitimų analize ir išvada, jog išimtis iš Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatytų elgesio taisyklių, tarp jų ir 4 punkto, turi būti taikoma ir tiems asmenims, kurie iki 2011 m. kovo 1 d. buvo įsigiję ginklų. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas minėtoje byloje nesprendė ir nepripažino, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusioje šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 29 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir nebuvo įsigiję ginklus, nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus C kategorijos ginklams, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl, pareiškėjo vertinimu, atmesti asmenų, kurie 2011 m. vasario 29 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ar jų nebuvo įsigiję, skundus remiantis minėta konstitucinės justicijos byla ir tuo faktu, jog joje nebuvo spręsta dėl asmenų, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir nebuvo įsigiję ginklus, nėra teisinio pagrindo.

13. Pareiškėjas teigia, kad sprendžiant asmenų, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir nebuvo įsigiję ginklus, skundus būtina vadovautis ne minėto Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucine dalimi (kurioje nepasisakoma dėl asmenų kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir nebuvo įsigiję ginklus), o nutarimo motyvais, kadangi nors Konstitucinis Teismas pagal teismų pareiškimus sprendė dėl atvejų, kai asmuo iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimų (reikalavimų nepriekaištingai reputacijai sugriežtinimo) turėjo įsigijęs ginklą, tačiau neturėjo leidimo, iš Konstitucinio teismo motyvų akivaizdu, kad analogiškai vertintina ir asmenų, neįsigijusių ginklą, tačiau turėjusių tokią teisę iki minėto įstatymo pakeitimo, situacija.

Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas nurodė, jog Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis sudarė prielaidas asmenis, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, vertinti skirtingai, t. y. tokiu teisiniu reguliavimu asmenys, atsižvelgiant į tai, ar 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, ar jo neturėjo, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinio Teismo motyvai tinka ir šioje byloje, kadangi pareiškėjas iki Įstatymo pakeitimų (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija), sugriežtinusių reikalavimus nepriekaištingai reputacijai, turėjo teisę įstatymo tvarka gauti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, ir turėjo teisėtą lūkestį, kad jo pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, turimos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Taigi negali būti teisinga, kai vien ginklo įsigijimo momentas nulemia, ar asmuo pripažįstamas nepriekaištingos reputacijos ir ar asmuo turi teisę įsigyti ginklą, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra jokių skirtumų.

Be to, šiuo atveju pereinamasis laikotarpis asmenims turintiems teisę įsigyti ginklą vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) reikalavimais, apskritai nebuvo nustatytas. Jeigu apeliacinės instancijos teismui dėl to kiltų pagrįstų abejonių, teismas turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar nurodytos Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.).

14. Pareiškėjo įsitikinimu, vien jo nuteisimo prieš šešiolika metų faktas neturėtų būti pakankama priežastimi atimti iš jo tam tikrą teisę visam likusiam gyvenimui, o turėtos teisės įsigyti ginklą nuosavybėn atėmimas ne dėl kokių nors asmens veiksmų, o vien dėl seniau įvykusio fakto (nuteisimo) naujo įvertinimo, laikytinas nubaudimu už tą patį antrą kartą, tačiau pagal nusikaltimo padarymo metu negaliojusį įstatymą, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 ir 5 daliai, Konvencijos 7 straipsnio 1 daliai, I-ojo protokolo 1 straipsniui ir VII-ojo protokolo 4 straipsnio 1 daliai.

15. Pareiškėjas pažymi, kad klausimas tuo aspektu, kai specialiosios teisės atėmimas yra numatytas kaip sankcija Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (28 str.) ir kaip baudžiamojo poveikio priemonė padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį Baudžiamajame kodekse (67 str.) nebuvo nagrinėtas nei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, nei Konstituciniame Teisme. Be to, tiek Administracinių nusižengimo kodeksas, tiek BK numato tik terminuotą specialiosios teisės apribojimą.

16. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju iki aktualių Įstatymo nuostatų pakeitimų jis turėjo teisę minėtą specialiąją teisę įgyti, tačiau ši galimybė buvo užkirsta ne dėl naujų objektyvių faktinių aplinkybių ar dėl kokių nors pareiškėjo asmeninių savybių, o vien dėl to, kad pareiškėjo nuteisimo faktas po 16 metų buvo įvertintas kitaip Įstatyme. Todėl tokia situacija, kai asmeniui prieš 16 metų padarytos nusikalstamos veikos faktas staiga sukelia sunkesnes pasekmes, nei sukeltų pagal šiuo metu galiojantį baudžiamąjį įstatymą, yra netoleruotina, taip pat neatitinka teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų ir Konstitucijos nuostatų. Aplinkybė, kad specialios teisės neterminuotas užkirtimas nustatytas ne baudžiamajame, o kitame įstatyme, pasekmių asmeniui požiūriu esmės nekeičia, o tik sustiprina abejones dėl tokio reglamentavimo konstitucingumo.

17. Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, aiškindamas Įstatymo nuostatas, yra konstatavęs, be kita ko, kad tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Be to, Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai apibrėžti nepriekaištingos reputacijos nelaikomo asmens kriterijai ir imperatyviai nurodyta, jog vienas iš nepriekaištingos reputacijos nelaikomo asmens kriterijų yra asmens pripažinimas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu padarius tyčinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

19. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjui leidimas įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išduotas nebuvo vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, todėl šiuo atveju yra teisingai taikomos Įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 d. Šiuo metu numatyta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio Įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio Įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, todėl jo atžvilgiu 2 straipsnio 4 dalyje numatyta išlyga neturėtų būti taikoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tauragės AVPK atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

21. Tauragės AVPK atsisakymą išduoti minėtą leidimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, t. y. neatitinka būtinojo reikalavimo minėto leidimo išdavimui. Pirmosios instancijos teismas šiai Tauragės AVPK išvadai pritarė ir pareiškėjo skundą atmetė.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su Ginklų kontrolės įstatymo aiškinimu ir taikymu. Pareiškėjas mano, kad nors jis iki 2011 m. vasario 28 d. neturėjo išduoto leidimo laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, tačiau jis turėjo teisę įstatymo tvarka gauti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, todėl atsižvelgiant į teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus ir Konstitucijos nuostatas, vien tik dėl aplinkybės, kad jis buvo nuteistas prieš šešiolika metų, Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni apribojimai, įsigalioję nuo 2011 m. kovo 1 d., jam neturėjo būti taikomi. Priešingu atveju, pasak pareiškėjo, jis be jokio pagrindo atsiduria nepalankesnėje padėtyje, nei tie asmenys, kurie 2011 m. vasario 28 d. jau turėjo leidimą laikyti ginklus.

23. Ginklų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo pateikimo metu ir ginčijamo Sprendimo priėmimo metu) 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Ši nuostata Ginklų kontrolės įstatyme buvo įtvirtinta 2010 m. lapkričio 18 d. ir įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d. Pareiškėjas pažymi, kad šioje nuostatoje nurodytos aplinkybės (teismo nuosprendis dėl pareiškėjo pripažinimo padarius nurodytą nusikaltimą) atsirado prieš šešioliką metų, be to, tiek Administracinių nusižengimo kodeksas, tiek BK numato tik terminuotą specialiosios teisės apribojimą, todėl, pasak pareiškėjo, minėta nuostata neturėtų būti pareiškėjo atveju taikoma.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Ginklų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kurio 2 straipsnyje buvo reglamentuotas naujos redakcijos Ginklų kontrolės įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Kaip minėta, pareiškėjas mano, kad vadovaujantis lygiateisiškumo ir kitais principais Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas šiuo atveju neturėtų būti taikomas, taip pat pareiškėjas prašo nagrinėjamoje byloje vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarime išdėstytais motyvais, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis sudarė prielaidas asmenis, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, vertinti skirtingai, t. y. tokiu teisiniu reguliavimu asmenys, atsižvelgiant į tai, ar 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, ar jo neturėjo, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimą, kadangi teismas aktualiu šiai bylai aspektu būtent nurodė, jog išimtis iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatytų elgesio taisyklių, tame tarpe ir 4 punkto, turi būti taikoma ir tiems asmenims, kurie iki 2011 m. kovo 1 d. buvo įsigiję Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nurodytų šaunamųjų ginklų, bet nustatyta tvarka iki 2011 m. vasario 28 d. nebuvo gavę ir neturėjo leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus).

Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimų bei išimties pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudenciją, leidžiančią netaikyti Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) reikalavimų bei suteikiančią teisę gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

25. Kitų Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio naujos redakcijos įsigaliojimo ir įgyvendinimo taisyklių Pakeitimo įstatyme nebuvo nustatyta, todėl nagrinėjamu atveju aktuali Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad šis įstatymas įsigalioja 2011 m. kovo 1 d. Pareiškėjas dėl leidimo išdavimo kreipėsi 2016 m. spalio 21 d., t. y. galiojant naujos redakcijos Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsniui, todėl Tauragės AVPK ir pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai bei pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytina ta įstatymo redakcija, kuri galiojo pareiškėjo prašymo pateikimo metu, nepriklausomai nuo to, kad aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki 2011 m. kovo 1 d. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucinis Teismas minėtame 2016 m. vasario 2 d. nutarime, be kita ko, išaiškino, jog asmenys, iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) turėję Ginklų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, negalėjo tikėtis, kad leidimų įsigyti ginklą išdavimo, jų laikymo ir naudojimo sąlygos bei tvarka niekada nebus griežtinamos.

26. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam leidimas laikyti (nešiotis) ginklus apskritai nebuvo išduotas, taip pat negalėjo tikėtis, kad teisinis reguliavimas, susijęs su leidimų išdavimų tvarka ir sąlygomis, niekada nebus keičiamas, taip pat ir griežtinamas, atsižvelgiant į šio reguliavimo svarbą ir reikšmę asmenų ir visos visuomenės saugumui. Prašymą dėl leidimo išdavimo pateikęs asmuo turėjo atitikti prašymo pateikimo metu galiojusius reikalavimus, taip pat ir reikalavimus, susijusius su nepriekaištinga reputacija.

27. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su aplinkybe, kad asmuo negali būti neribotą laiką nelaikomas nepriekaištingos reputacijos vien tik dėl teistumo praeityje – prieš 16 metų įvykusio fakto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju reikšmingas Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktas išaiškinimas, jog teistumas gali pasibaigti (išnykti) baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau asmens nuteisimo faktas visada lieka asmens biografijos dalimi ir, kad teistumo pasibaigimas nereiškia, kad vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Nagrinėjamu atveju, esant aplinkybėms, nurodytoms Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nepaisant to, kaip pasikeitė pareiškėjo elgesys nuo minėtoje įstatymo nuostatoje nurodytų aplinkybių atsiradimo. Pagal Ginklų kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų, todėl Tauragės AVPK ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus bei visiškai teisingai vertino byloje esančius įrodymus.

28. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Veslava Ruskan