2021-10-27 Nr. AB-22664-3-61-3-01998-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-736-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01998-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. kovo 31 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), o nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. – Vilniaus PN. Kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų, todėl dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų buvo pažeistos jo teisės.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai pasireiškė gyvenamojo ploto nesuteikimu, orumą ir garbę žeminančiais netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, nesudarytomis techninėmis iškvietimo priemonėmis, netinkamai įrengtomis suėmimo patalpomis. Teigė, kad suėmimo laikotarpiu buvo laikomas kamerinio tipo patalpose, priskiriamose pagal įrengimą sanitariniam mazgui. Netinkamai buvo įgyvendintos socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programos, nesudarė užimtumo sąlygų už kameros ribų, laikė kamerose 23 valandas per parą, kurios buvo ypač mažos, nevėdinamos. Kameros nepritaikytos gyvenimui, jose buvo perteklinių baldų. Kamerose buvo maksimalus skaičius suimtųjų. Visose kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Praustuvė įrengta už sienelės. Sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira patalpa. Daugumoje kamerų vandens čiaupai buvo surūdiję, teko naudoti rudą vandenį. Radiatoriai maži ir surūdiję, kamera dėl to nebuvo pakankamai šildoma. Nebuvo tinkamo kameros vėdinimo, nes langai pilnai neatsidarė, kadangi trukdė įmontuotos grotos.

4. Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo normaliai judėti kamerose, bei naudotis sanitarinėmis priemonėmis pagal jų paskirtį nepažeidžiant teisių nebuvo galimybės. Atsakovo atstovas versdamas pareiškėją praustis toje pačioje kameroje, tai darė prieš jo valią, stebint kitiems kameros gyventojams, pareigūnams. Toje pačioje patalpoje buvo ir valgoma, ir atliekamos higienos procedūros, skalbiami drabužiai. Visa tai žemino pareiškėjo garbę ir orumą. Erdvę mažino laikomi asmeniniai daiktai. Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, kadangi pareigūnai galėjo jį stebėti, pamainose dirbo ir moterys. Moterys dirbo kiekvienoje pamainoje, tai reiškia, kad jis buvo stebimas kiekvieną dieną po kelis kartus. Nurodė, kad nežinojo grafikų, todėl negalėjo detaliau apibūdinti šio teisių pažeidimo.

5. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu jam tik kartą per savaitę buvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu. Kitais kartais buvo priverstas praustis kameroje. Visą skundžiamą laikotarpį jis jautėsi nehigieniškai, patyrė antisanitarines sąlygas. Dėl to jautė didelį nepatogumą ir diskomfortą, sklido nemalonus kvapas, perštėjo kūną, prakaitavo, dėl ko kamavo bėrimai. Kamerose buvo didelė smarvė, nebuvo įrengta vėdinimo sistema, garso izoliacijos sistema, buvo drėgna.

6. Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose nebuvo įrengtų iškvietimo mygtukų, nebuvo galimybės susisiekti su pareigūnais. Tai kėlė jam nesaugią ir pavojingą aplinką, orumo pažeminimą, nepatogumą. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo atstovo teisės aktų pažeidimai, laisvės apribojimas, judėjimo teisės apribojimas, nežmoniškas elgesys, orumo pažeminimas, nesaugios aplinkos sudarymas, administracijos nekompetencija susiję su jo patirtais išgyvenimais, sukėlė šoką, dvasines kančias, todėl turėtų būti atlyginta neturtinė žala – 6 000 Eur.

7. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

8. Vilniaus PN pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą, laikymo Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) laikotarpius, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei tuo metu kamerose buvusių žmonių skaičių. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, jog pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Kamerų įrengimas ir apstatymas pilnai atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Teisės aktai nenumatė, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negalėjo būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, higienos normos nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Vilniaus PN pažymėjo, kad įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Taip pat teigė, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadino šią signalizaciją.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, jog pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-228, reikalavimais, taip pat kitų teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Taip pat paaiškino, kad iš byloje pateikto valstybės įmonės Registrų centras 2019 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog pastato – kalėjimo pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti, kaip negyvenamieji, nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui.

11. Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kamerose yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturėjo problemų dėl nemalonaus kvapo, taip pat ir dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę, kaip tai numato teisės aktai.

12. Atsakovo atstovo teigimu, Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse, ir, nesant pareiškėjo valios išraiškos, negalėjo pastarajam suteikti šios teisės ex officio.

13. Vilniaus PN teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, jis tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl prašė skundą atmesti.

14. Pareiškėjas pateikė prieštaravimus į atsakovo atstovo atsiliepimo argumentus, nurodydamas, kad pateikti paaiškinimai ir įrodymai negali būti laikomi patikimais. Nenurodytos fotonuotraukų datos, tiksli vieta. Visose fotonuotraukose fiksuoti vaizdai jam nepažįstami. Nurodė, kad jis neginčija pastato paskirties, teigė, kad netinkamai buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Buvo laikomas patalpose, kurios laikomos pagalbinėmis ir gyvenamasis plotas jose neskaičiuojamas. Pažymėjo, kad buvo pažeista jo intymioji zona. Visą laikotarpį jautė didelį diskomfortą, nuolatinį kito asmens nemalonų pojūtį. Pareiškėjas teigė, kad turi būti atsižvelgta į rekomendaciją, jog nuteistiesiems būtų sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pripažįsta, jog Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN neatitinka minimalių tinkamų nacionalinių ir tarptautinių žmogaus laikymo (apgyvendinimo) standartų.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: J. J. 2018 m. lapkričio 23 d. atvyko į Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 124, plotas – 7,31 kv. m (2 asmenys kameroje); 2018 m. lapkričio 24 d. kameroje Nr. 124 (2 asmenys kameroje); 2018 m. lapkričio 25 d. kameroje Nr. 124 (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 127, plotas – 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2018 m. lapkričio 27 d. kameroje Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2018 m. lapkričio 28 d. kameroje Nr. 127 (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 29 d.

– 2019 m. sausio 2 d. kameroje Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 3 d. kameroje Nr. 127 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 4 d – 2019 m. sausio 9 d. kameroje Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 10 d. kameroje Nr. 127 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 11 d. – 2019 m. sausio 13 d. kameroje Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 14 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2019 m. sausio 17 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, plotas – 7,31 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 132, plotas – 7,94 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 19 d. kameroje Nr. 132 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 20 d.

– 2019 m. sausio 23 d. kameroje Nr. 132 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 24 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2019 m. sausio 28 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, plotas – 7,31 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 327, plotas – 7,65 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 30 d. – 2019 m. vasario 12 d. kameroje Nr. 327 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 82, plotas – 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 14 d.

– 2019 m. vasario 19 d. kameroje Nr. 82 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 42, plotas – 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 21 d. – 2019 m. kovo 6 d. kameroje Nr. 42 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 7 d. – 2019 m. kovo 12 d. kameroje Nr. 42 (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 13 d. – 2019 m. kovo 25 d. kameroje Nr. 42 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 155, plotas – 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 27 d. – 2019 m. balandžio 9 d. kameroje Nr. 155 (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 10 d.

– 2019 m. balandžio 12 d. kameroje Nr. 155 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 13 d. – 2018 m. balandžio 18 d. kameroje Nr. 155 (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 19 d. – 2019 m. balandžio 29 d. kameroje Nr. 155 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 197, plotas – 7,94 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 1 d. – 2019 m. gegužės 3 d. kameroje Nr. 197 (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 4 d. – 2019 m. gegužės 12 d. kameroje Nr. 197 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 13 d. paleistas į laisvę.

18. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo jose įrengimą, kamerų plotus, apstatymą baldais, kurie remiantis teisiniu reglamentavimu atitinka teisės aktų reikalavimus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai).

Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m.); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m.); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m2). Vadovaujantis TIĮET 14.5 punktu sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; kameroje įrengiamas praustuvas. Kaip matyti, teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti atskirą garso izoliacijos sistemą sanitarinio mazgo patalpoje.

Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.5 punktas nurodo, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. 2019 m. rugpjūčio mėnesio pranešime dėl prašymo suteikti informaciją Vilniaus PN nurodė, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2012 m.

– gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Pagal PĮĮET 14.2 punktą, TIĮET 14.2 punktą visose gyvenamųjų kamerų duryse yra įrengti stebėjimo langai, per kuriuos jaunesnieji specialistai privalo periodiškai stebėti suimtųjų, nuteistųjų elgesį, siekiant užkardyti bet kokius galimus asmenų drausmės pažeidimus.

19. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kurios nėra gyvenamosios paskirties. Teismas iš byloje pateikto VĮ Registrų centro 2019 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatė, kad pastato – kalėjimo, unikalus Nr. 1090-5001-3026, pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji. Nepaisant to fakto, kad buvusio Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti kaip negyvenamieji, teismas konstatavo, jog remiantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas) nuostatomis, aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti, kaip negyvenamieji, nereiškia, jog jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį byloje Nr. A-648-552/2018). Taigi, pareiškėjo argumentai dėl to, kad jis neva buvo laikomas pagalbinio tipo, negyvenamosiose patalpose teismo pripažinti nepagrįstais, subjektyviais ir deklaratyviais.

20. Vertinant pareiškėjo nusiskundimą dėl tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto, teismas pažymėjo, kad plotas, užstatytas baldais, iš bendro kameros ploto neeliminuojamas. Pareiškėjas, reikšdamas pretenzijas dėl apstatymo baldais, kas neva trukdė jam laisvai judėti, konkrečiai nenurodė, kokie baldai buvo pertekliniai, kokiomis aplinkybėmis trukdė judėti, kaip mažino gyvenamąją erdvę, kokie asmeniniai daiktai ir kokiu būdu nepagrįstai užėmė gyvenamąjį plotą ir kaip visa tai sudarė aiškų jo teisių pažeidimą. Pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis teismas nenustatė, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kurie ženkliai užimtų kamerų plotą, kameros buvo apstatytos baldais pagal teisės aktų reikalavimus.

21. Įvertinęs kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalaus gyvenamojo ploto normą, kuomet pareiškėjui kamerose gyvenant su dar kitu asmeniu, gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 7,31 kv. m iki 7,94 kv. m, nebuvo pažeista.

22. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo, teismas pažymėjo, kad nors teisės aktai ir nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau remiantis formuojama teismų praktika, įvertinant tai, kad byloje nėra pateiktų duomenų ir įrodymų, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o atsakovo atstovo atsiliepime pateikta informacija apie užuolaidų įrengimą Lukiškių TI-K sanitariniuose mazguose vienareikšmiškai nepatvirtina, kad jos buvo įrengtos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtent jo laikymo metu, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. (172 paras), todėl yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

23. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde minimi nusiskundimai dėl netinkamai kamerose įrengtos praustuvės, surūdijusių vandens čiaupų, surūdijusių radiatorių, iškvietimo mygtuko nebuvimo, taip pat dėl blogo mikroklimato kamerose, kad neatsidarė langai išsamiau nedetalizuoti, nepagrįsti, nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių konkrečių pažeidimų su skundais ar prašymais yra kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiais aspektais.

24. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų ir įrodymų, nustatė, kad kamerų įrengimas, jose esantis inventorius, kamerų apstatymas baldais, mikroklimato užtikrinimas atitiko teisės aktais keliamus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir įrodymais. Į bylą nėra pateiktų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes, jokie mikroklimato ir kiti minimi pažeidimo faktai nagrinėjamu atveju nėra fiksuoti kompetentingų institucijų. Pateiktos fotonuotraukos byloje patvirtino nurodytus argumentus dėl kamerų įrengimo. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad fotonuotraukų vaizdas neatitinka tikrovės yra deklaratyvūs, subjektyvūs, nepagrįsti. Taigi, remdamasis išdėstytais argumentais teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo šiais aspektais.

25. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas teigdamas, jog jam nebuvo užtikrinta saugi gyvenamoji aplinka dėl neįrengtų iškvietimo mygtukų, konkrečiai nenurodė aiškių ir išsamių aplinkybių, nepateikė paaiškinimų (kada ir kokiomis aplinkybėmis, kurioje kameroje negalėjo iškviesti pareigūno), juolab nepagrindė įrodymais, sudarančių pagrindą konstatuoti konkretų pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Nebuvo pagrindo manyti, kad pareiškėjas buvo laikomas nesaugioje aplinkoje, ar jam buvo kilusi reali grėsmė, dėl ko pareiškėjas realiai būtų patyręs žalą. Pareiškėjas tik deklaratyviai pateikė šį savo nusiskundimą. Teisės aktai nereglamentuoja signalizacijos mygtukų įrengimo dušuose, sporto salėse, kitose vietose. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl šio nusiskundimo būtų kreipęsis su atitinkamo turinio prašymais ar skundais. Todėl esant nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo duomenis, kad aliarmo mygtukai kamerose buvo įrengti, nenustatęs, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl konkretaus jų gedimo ar nebuvimo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

26. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl įvairių pažeidimų yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie aiškius atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, netinkamą, žeminantį atsakovo atstovo elgesį pareiškėjo atžvilgiu, kaip minėta, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negalėjo nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

27. Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, teismas sprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, jog jam dėl sveikatos būklės ar kitų aplinkybių (dalyvavimo reabilitacijos priemonėse, programose) yra būtina naudotis dušu daugiau kaip 1 kartą per savaitę, bei kad jis su tokiu prašymu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, ir toks prašymas būtų pagrįstai netenkintas. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nekilo abejonių, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, ir nenustačius aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui reikėtų naudotis dušu dažniau, nei numatyta higienos normose, nebuvo teismui pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo ir šiuo aspektu.

28. Pareiškėjas teigė, kad netinkamai buvo įgyvendintos socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programos, nebuvo užtikrintas užimtumas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Be to, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse, ir, nesant pareiškėjo valios išraiškos, negalėjo pastarajam suteikti šios teisės ex offi-cio. Atsakovo atstovo teigimu, įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais buvo vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Taigi, teismas, įvertinęs pateiktus duomenis ir įrodymus nenustatė, kad šiuo aspektu būtų pažeistos pareiškėjo teisės. Įkalinimo įstaiga negali įpareigoti nuteistuosius dalyvauti įvairiose programose. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl užimtumo programų nepakankamumo ir neužtikrinimo teismo atmesti kaip nepagrįsti, pateikti deklaratyviai ir subjektyviai. Pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu teismui nebuvo.

29. Pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindė tuo, kad dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius ir fizinius išgyvenimus, kančią, orumo pažeminimą, tokios kalinimo sąlygos sukėlė jam šoką.

30. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

31. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 172 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 650 Eur.

III. 32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo reikalavimus visa apimtimi, t. y. priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, kuris nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuotas ir visos teisės perduotos Vilniaus PN, 6 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

33. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė dalį pareiškėjo nurodytų įrodymų nereikšmingomis, hipotetinėmis ir nepagrįstomis aplinkybėmis, jų pakankamai neanalizavo ir nevertino, todėl paliko neišnagrinėtą dalį skundo. Iš dalies nepagrįstai pagerino atsakovo šalies procesinę padėtį byloje. Atsakovo pateiktus duomenis ir teiginius, kurie nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais, laikė tinkamais įrodymais, nepareikalaujant jokių argumentų jiems pagrįsti, laikė duomenis kaip abejonių nekeliančius įrodymus, klaidingai vertino, jog į bylą nebuvo pateikti prieštaraujantys duomenys.

34. Pareiškėjas pažymėjo, jog sanitarinis mazgas nebuvo atskira patalpa ir nebuvo kabina, atitinkanti galiojančius teisės aktų reikalavimus. Nesant atskiros patalpos – nėra galimybės ir išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamos patalpos dydžio, todėl laikytina, jog visa patalpa yra sanitarinis mazgas. Visi atsakovo atstovo pateikti duomenys, liudijantys apie atskirus sanitarinio inventoriaus užimamus plotus yra nekorektiški, nurodomi duomenys nereglamentuoti jokiuose teisės aktuose, todėl neišvengiamai teismo turėjo būti atmesti kaip nepagrįsti ir neatitinkantys teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, jog kameros Nr. 124, 127, 119, 132, 117, 327, 82, 42, 155, 197 pagal savo išplanavimo struktūrą ir rūšinį įrengimą atitinka pagalbinės patalpos struktūrą, kurios nėra pritaikytos gyvenimo sąlygoms, todėl ir gyvenamojo ploto skaičiavimas juose nevedamas. Teismas šiuo aktualiu klausimu nepasisakė.

35. Pareiškėjas pažymi, kad galimai buvo pažeistos jo procesinės teisės šioje byloje, nes jis nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos teikė atsakovo atstovas į bylą. Pareiškėjas apie į bylą pateiktus duomenis, su kuriais galimai nebuvo supažindintas, sprendė iš sprendimo turinio, nes su atsiliepimais teismo persiųsti dokumentai, galimai neturėjo visos informacijos, kuria disponavo teismas.

36. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vengė ištirti pagrindinį dokumentą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. (1.39E)7R-1514, kuriuo nacionalinė pagrindinė institucija pripažino pagrindinę priežastį, Lukiškių TI-K uždarymo faktą. Vilniaus PN pastatą (buvęs Lukiškių TI-K), atsisakyta eksploatuoti kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui, nesant galimybės pagerinti patalpų tiek, kad jos atitiktų nacionalinius ir tarptautinius suimtųjų ir nuteistųjų kalinimo standartus.

37. Pareiškėjas nesutinka su teismo taikyta minimalaus gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika. Neįvertinus baldų ir kitų daiktų užimamo ploto, kai yra apskaičiuojamas ir nenustatomas gyvenamojo ploto pažeidimas, inventorius, baldai, kiti pašaliniai daiktai, perpildo ir perkrauna patalpą, nes jų dydžiai nereglamentuoti, plotas užimtas ne dėl pareiškėjo kaltės ir jis pats savo valia, minėto ploto reguliuoti negalėjo, tačiau pažeidimo teismas nekonstatuoja, o pareiškėjas nustatyta gyvenamojo ploto norma 3,6 kv. m vienam asmeniui, realiai pasinaudoti kamerose Nr. 124, 127, 119, 132, 117, 327, 82, 42, 155, 197 negalėjo 23 val. per parą kiekvieną dieną skundžiamuoju laikotarpiu.

38. Pareiškėjas nesutinka su teismo priteista kompensacija už privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjo manymu, teismas nepakankamai nustatė ir įvertino pažeidimo mastą. Pareiškėjas pažymi, kad minėtose kamerose nebuvo įrengta atskira patalpa, iki lubų atitvertas. Pareiškėjas nurodo EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas, kuriose už analogiškus pažeidimus priteista žymiai didesnė kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

39. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

40. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

41. Atsakovo atstovas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, teigia, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl, Vilniaus PN teigimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 42. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui J. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas), priteistas 650 Eur neturtinės žalos atlyginimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

43. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) pareiškėjui 172 paras neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 650 Eur kompensaciją.

44. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, sprendime nepateikė racionalių argumentų, aplinkybes vertino atsakovo naudai, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, be jokių argumentų ir motyvų dalį pareiškėjo nurodytų aplinkybių laikė nereikšmingomis, jų neanalizavo ir nevertino, todėl jos liko neišnagrinėtos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

45. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad be teisėto pagrindo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų pareiškėjo teisės pažeidimų, dėl kurių konstatuota, kad jis patyrė neturtinę žalą.

46. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto, kuriame teisės aktų reikalavimų, keliamų kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui, pažeidimai pripažinti pagrindine priežastimi, kuri sąlygojo kalinimo įstaigos uždarymą. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai pagal bylos aplinkybių visumą, analizuojant visumą duomenų apie konkretų asmenį ir jo laikymą ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpoje sąlygas.

48. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą pagal gautą skundą, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti ir vertino ginčui išspręsti būtinus duomenis, kurie ginčui reikšmingais aspektais yra įvertinti.

49. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama teisė susipažinti su bylos medžiaga. Nustatyta, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, kurį parengė Nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“, nurodyta, jog pareiškėjo interesus atstovauja ir dokumentų rengėjas yra Nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“, kurios nariu yra pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas, informuodamas apie bylos 2020 m. rugsėjo 16 d. 14 val. rašytinio proceso tvarka nagrinėjimą išsiuntė minėtos Nevyriausybinės organizacijos adresu pranešimą, pridėdamas atsakovo atstovo atsiliepimo kopiją bei, be kita ko, išaiškindamas teisę susipažinti su byloje esančiai dokumentais, kita medžiaga (ABTĮ 49 str.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per savo atstovą ar asmeniškai kreiptųsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta.

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-169-822/2021; kt.).

51. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo detaliai išnagrinėtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įvertinti bylos šalių pateikti įrodymai, išanalizuotas aktualus teisinis reglamentavimas, laikantis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neištyrė byloje pateiktų įrodymų bei netinkamai nustatė faktines aplinkybes, priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė pareiškėjo skunde nurodytus argumentus bei aplinkybes ir juos įvertino ginčui aktualių teisės aktų kontekste.

52. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, įvertino byloje pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nepripažįsta pagrįstais bei su kuriais sutinka.

53. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo byloje pateiktais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodo, apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

54. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad jis buvo kalinamas ne gyvenamosios paskirties patalpose, o visa kamera yra sanitarinis mazgas, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus išsamiai įvertino remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir teisės aktų normomis, kurie neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kalinamų asmenų gyvenimui pritaikytose patalpose, kurios atitinka gyvenamosioms kameroms taikomus įrengimo reikalavimus. Sanitarinio mazgo neatskyrimas ar tik dalinis atskyrimas nuo bendros kameros erdvės gali lemti kitus padarytus teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus, bet tai nepaneigia, kad kamera, kuri pritaikyta gyvenimui (atitinka gyvenamosioms kameroms taikomus įrengimo reikalavimus), nors joje ir yra įrengtas sanitarinis mazgas (tualetas), kuris yra visiškai neatskirtas ar tik iš dalies atskirtas nuo bendros kameros erdvės, yra gyvenamoji patalpa.

55. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas, jose kalėjusių asmenų skaičių, jų plotą, sanitarinio mazgo plotą (apie 0,56 kv. m), baldų plotą. Pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų (duomenų), kurie paneigtų Vilniaus PN pateiktus duomenis, nenurodė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo teisė į minimalaus gyvenamojo ploto normą, kuomet pareiškėjui kamerose gyvenant su dar kitu asmeniu, gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 7,31 kv. m iki 7,94 kv. m, nebuvo pažeista. Nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m kamerų ploto, ir ne mažiau kaip 3 kv. m kamerų ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, todėl nurodytu laikotarpiu nėra pagrindo konstatuoti nei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, nei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

57. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

58. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (172 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 650 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

60. Nors pareiškėjas skunde prašė jam priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

61. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo ir pareiškėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė