2017-10-31 Nr. AB-19990-3-62-3-01413-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2559-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01413-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laivės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde (b. l. 6–10), atsikirtime į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimą (b. l. 51–52) nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo kalinamas LAVL nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, nesaugioje ligoniui aplinkoje. Pažymėjo, jog bendro naudojimo patalpoje valgykloje ant sienų ir lubų nuo drėgmės buvo atsilupinėję dažai ir tinkas, matėsi pelėsis bei grybelis. Akcentavo, jog į maistą krito atsilupusių dažų, tinko su pelėsiais gabalai, o prašant pakeisti maisto davinį, buvo atsisakyta tai padaryti, todėl dažnai likdavo nevalgęs. Dėl tokių nežmoniškų sąlygų kreipėsi į LAVL administraciją, kuri atsakydama teigė, kad Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte yra konstatuotas pažeidimas dėl valgykloje ant sienų ir lubų vizualiai matomo pelėsio bei nurodyta šį pažeidimą pašalinti iki 2016 m. liepos 19 d. Tas pats nurodoma ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. balandžio 18 d. rašte. Pažymėjo, kad su analogišku skundu kreipėsi ir į Departamentą, tačiau jokio atsakymo negavo. Akcentavo, kad nors Departamentas atsiliepime nurodė, kad visose kitose patalpose higieninės sąlygos yra geros, tačiau šie argumentai neatitinka tikrovės, kadangi pažeidimai, taip pat buvo nustatyti ir dėl šiukšlių rūšiavimo bei pirtyje. Teigė, kad dėl valgyklos netinkamo įrengimo patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sutriko sveikata. Manė, jog dėl to buvo pažeistos žmogaus teisės, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, Lietuvos higienos normų reikalavimai ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime (b. l. 37–38) su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Nurodė, kad patalpos yra remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) reikalavimų. Visi atsiradę pažeidimai ar neatitikimai šalinami minimaliausiais terminais. Pažymėjo, kad LAVL Pravieniškių padalinyje, vadovaujantis 2016 m. balandžio 19 d. patikrinimo aktu Nr. PA.2-48 (17.4.1.12), valgyklos sienų ir lubų remontas bus atliktas suremontavus stogo dangą. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. Be to, vykdant bausmę, nebuvo siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nurodė, kad pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31–33) nurodė, kad su skundu nesutinka.

6. Pažymėjo, kad Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. PA.2-48 (17.4.1.12) nurodytas pažeidimas, jog valgykloje ant sienų ir lubų yra vizualiai matomas pelėsis ir tuo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punktas. Pažeidimą nurodyta pašalinti iki 2016 m. liepos 19 d. Teigė, kad esant pelėsiui LAVL valgykloje, pareiškėjui negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, kadangi visos kitos higienos sąlygos kitose patalpose yra geros, be to, didžiąją paros dalį pareiškėjas galėjo laisvai naudotis kitomis patalpomis ir erdvėmis, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad nėra duomenų, jog dėl pelėsio LAVL valgykloje pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata, be to, nagrinėjamas laikotarpis trumpas.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo pažeista V. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą tinkamą bendrojo naudojimo patalpos (valgyklos) Laisvės atėmimo vietų ligoninėje įrengimą. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai įrengtos LAVL Pravieniškių padalinio bendro naudojimo patalpos – valgyklos, kurioje sienų, lubų dažai ir tinkas buvo atsilupę, matėsi pelėsis, atlyginimo.

9. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsniu ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad LAVL valgyklos sienų ir lubų dažai buvo atsilupę ir krisdavo į maistą, matėsi pelėsis ir grybelis.

10. Teismas rėmėsi Konvencijos 3 straipsnio taikymo praktika, pažymėjo, kad kilusiam ginčui aktualūs Lietuvos higienos normos HN 134:2015 1 ir 39 punktai.

11. Akcentavo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas dėl analogiškų aplinkybių kreipėsi į LAVL administraciją, taip pat į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą (b. l. 13, 15). Pastarasis gavęs pareiškėjo skundą dėl LAVL netinkamų valgyklos patalpų, nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 134:2015, buvo atlikta valstybinė operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu nustatyta, kad valgykloje ant sienų bei lubų yra vizualiai matomas pelėsis, todėl pažeistas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimas. Atsižvelgiant į tai, Kauno departamento specialistė surašė patikrinimo aktą ir LAVL administraciją įpareigojo pažeidimus pašalinti iki 2016 m. liepos 19 d.

12. Iš į bylą pateikto 2016 m. rugpjūčio 22 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos rašto Nr. 2-637(4.1.2) matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. buvo atlikta grįžtamoji valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu nustatyta, kad yra vykdomi valgyklos pastato stogo remonto darbai pagal 2016 m. liepos 21 d. sudarytą valgyklos pastato stogo remonto darbų sutartį Nr. 57-54, kuriuos planuojama pabaigti iki 2016 m. rugsėjo 1 d. ir tik po to valgyklos patalpų remonto darbai planuojami atlikti iki 2016 m. II pusmečio pabaigos. Kaip matyti, atsakovas iki jam nustatyto termino, t. y. iki 2016 m. liepos 19 d., pažeidimų nepašalino.

13. Taigi, pagal į bylą pateiktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad atsakovas pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimų. Teismas konstatavo, jog nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo pažeista pareiškėjo V. M. subjektinė teisė būti maitinamam tinkamai įrengtoje bendro naudojimo patalpoje – valgykloje. Tačiau pažymėjo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

14. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teismas rėmėsi CK 1.138 straipsnio 6 ir 8 punktais ir pažymėjo, kad, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pažymėjo, kad nors iš į bylą pateikto 2016 m. birželio 14 d. medicininio pažymėjimo matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio mėnesio į gydytoją-psichiatrą buvo kreipęsis 6 kartus, tačiau tame pačiame dokumente nurodyta, kad pareiškėjas dėl alkoholio vartojimo (nustatytas priklausomybės sindromas alkoholiui) yra emociškai nestabilaus tipo asmenybė, turinti psichikos ir elgesio sutrikimų. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo psichinė sveikata pablogėjo ir jis tapo emociškai nestabilus būtent dėl valgyklos netinkamos būklės.

15. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas LAVL, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo laikotarpiu kitos patalpos neatitiko reikalavimų, į tai, kad pareiškėjas didžiąją paros dalį galėjo laisvai naudotis kitomis patalpomis bei erdvėmis, į tai, kad į bendro naudojimo patalpą – valgyklą jis ateidavo tik pavalgyti bei į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kas laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažino, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t. y. buvo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punktas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. 16. Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo konstatuotas pažeidimas kėlė jam neigiamas emocijas, stresą, depresiją, todėl mano, jog turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 77–78) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 73–75), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo pažeista V. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą tinkamą bendrojo naudojimo patalpos (valgyklos) Laisvės atėmimo vietų ligoninėje įrengimą. Tačiau nepripažinęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

24. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento (b. l. 13, 15) pateiktais duomenimis, pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės valgykloje ant sienų bei lubų buvo matomas pelėsis, todėl pažeistas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimas. Teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo pažeista pareiškėjo V. M. subjektinė teisė būti maitinamam tinkamai įrengtoje bendro naudojimo patalpoje – valgykloje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių dėl aptartos higienos sąlygos neužtikrinimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius, kad valgykloje nebuvo užtikrintos minėtos higienos sąlygos ir tuo buvo pažeistos jo teisės, pagrįstai vertino pareiškėjo naudai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytus neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas galėjo lemti pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271 str.). Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

25. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1046-624/2017 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Minėta išvada daroma įvertinus ir tai, kad nebuvo konstatuota jokių kitų pažeidimų, jo buvimo įstaigoje metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta pagal teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

27. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan