2013-10-21 Nr. AB-6790-3-62-3-00689-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1764/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00689-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos 14.1, 14.4, 17.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Marijampolės savivaldybės administracijos, Marijampolės savivaldybės mero, Marijampolės savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės švara“ skundą atsakovams Marijampolės savivaldybės administracijai, Marijampolės savivaldybės merui, Marijampolės savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Marijampolės švara“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Marijampolės švara“) skundu ir patikslintu skundu (t. II, b. l. 76-79) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, KAAT) prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) administracinį sprendimą, įformintą 2012 m. sausio 9 d. raštu Nr. AS-2 „Dėl bendrojo plano korektūros“; 2) panaikinti Marijampolės savivaldybės mero (toliau – ir Meras) administracinį sprendimą, įformintą 2012 m. birželio 15 d. raštu Nr. AS-6859 „Dėl bendrojo plano korektūros“; 3) panaikinti Marijampolės savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 1-605, „Dėl Marijampolės miesto bendrojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Bendrasis planas) ta apimtimi, kuria nuspręsta dėl žemės sklypo, unikalus numeris 1801-0003-0001, kadastrinis numeris 1801/0003:1 Marijampolės miesto kadastrinė vietovė (toliau – ir ginčo žemės sklypas), naudojimo būdo; 4) įpareigoti Marijampolės savivaldybės tarybą ir administraciją pakeisti Marijampolės miesto teritorijos bendrąjį planą ir jame numatyti žemės sklypui, unikalus Nr. 1801-0003-0001, kadastrinis Nr. 1801/0003:1 Marijampolės miesto kadastrinė vietovė, atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos naudojimo būdą.

Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 24 d. pateikė Administracijai pasiūlymą Nr. 2254 prašydamas atlikti Marijampolės miesto teritorijos bendrojo plano sprendinių koregavimą žemės sklypui, unikalus numeris 801-0003-0001, kadastrinis numeris 1801/0003:1 Marijampolės miesto kadastrinė vietovė, nustatant atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos naudojimo būdą. Administracija 2012 m. sausio 9 d. raštu Nr. AS-2 „Dėl bendrojo plano korektūros“ informavo, kad į pasiūlymą neatsižvelgta. Žemės sklype yra pareiškėjo antrinių žaliavų perrūšiavimo ir presavimo punktas, stambiagabaričių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo aikštelė bei atliekų tranšėja.

Šie statiniai naudojami iš atliekų turėtojų rinktoms atliekoms saugoti ir tvarkyti, ir iš atliekų turėtojų surinktų atliekų saugojimui ir tvarkymui nenutrūkstamai, t.y. ilgiau negu nustatyta Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas, ATĮ) 8 straipsnio 3 dalyje. Nurodė, kad tai nėra laikinasis saugojimas Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 22 dalies prasme. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Teritorijų planavimo inspekcija, TPSI) 2012 m. kovo 15 d. rašte Nr. (17.2)-2D-4078 (toliau – ir TPSI išvada, TPSI raštas) konstatavo, kad Administracija UAB „Marijampolės švara“ 2011 m. lapkričio 24 d. pasiūlymą Nr. 2254 atmetė nepagrįstai, taip pat Administracijai nurodė pateikti pareiškėjui motyvuotą atsakymą.

Tačiau Marijampolės savivaldybės administracija jokio atsakymo nepateikė. 2012 m. birželio 15 d. pareiškėjas gavo Mero raštą Nr. AS-6859, kuriuo atsisakoma koreguoti Marijampolės miesto teritorijos bendrąjį planą ta apimtimi, kuria būtų numatytas pareiškėjo žemės sklypui atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos naudojimo būdas. Tačiau, pareiškėjo teigimu, Marijampolės miesto teritorijos bendrojo planavimo organizatoriumi, remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas, VSĮ) bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas, TPĮ) yra Administracijos direktorius, o ne Meras.

Dėl šios priežasties Mero 2012 m. birželio 15 d. raštu Nr. AS-6859 įformintas administracinis sprendimas yra priimtas nekompetentingo administravimo subjekto ir turi būti panaikintas. Pareiškėjas tvirtino, kad antrinių žaliavų perrūšiavimo ir presavimo punktas bei stambiagabaričių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo aikštelė (toliau – ir Aikštelė) negali būti kvalifikuojami kaip sąvartynas, nes juose atliekos nėra šalinamos. Aikštelės sanitarinės apsaugos zonos dydis turi būti analogiškas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 343) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 67 punkte numatytam rajoninių antrinių žaliavų surinkimo punktų sanitarinės apsaugos zonos dydžiui - 100 metrų.

Atstumas nuo žemės sklype esančios stambiagabaričių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo aikštelės iki artimiausio gyvenamojo namo yra didesnis nei 100 metrų. Todėl pareiškėjas prašė 2012 m. rugpjūčio 27 d. Tarybos sprendimą Nr. 1-605 „Dėl Marijampolės miesto bendrojo plano patvirtinimo“ panaikinti ta apimtimi, kuria nuspręsta dėl ginčo žemės sklypo naudojimo būdo.

Atsakovai atsiliepimais į patikslintą skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad dar iki patvirtinant Marijampolės savivaldybės bendrąjį planą, ginčo žemės sklypui, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise yra valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), buvo nustatytas komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritorijos būdas ir pobūdis. Pasak atsakovo, koreguojant Marijampolės miesto bendrąjį planą nebuvo galimybės atsižvelgti į pareiškėjo 2011 m. balandžio 10 d. prašymą. Ginčo žemės sklype atliekos yra sandėliuojamos laikinai iki kol bus pervežtos, todėl pagal pareiškėjo veiklos pobūdį, minėtam žemės sklypui priskiriamas sandėliavimo statinių statybos (P2) funkcinis prioritetas, kurio pakanka pareiškėjo veiklai vykdyti.

Teigė, kad pareiškėjo veiklos pobūdis neatitinka atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos naudojimo būdo ir pobūdžio turinio, numatyto Žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. Dl-151 (toliau – ir AM įsakymas), kadangi atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos būdas galimas tik kai yra neterminuotas atliekų laikymas, kaupimas siekiant jas naudoti ar šalinti, rūšiuoti surinktas atliekas, pagal medžiagas, siekiant jas perdirbti ar naudoti.

Meras 2012 m. birželio 15 d. raštu Nr. AS-6859 tik informavo, kad negali atsižvelgti į pareiškėjo prašymą ir negali tarpininkauti, taigi joks sprendimas dėl Marijampolės miesto bendrojo plano korektūros Mero nebuvo priimtas. Pažymėjo, kad bendrasis planas buvo patvirtintas 2012 m. rugpjūčio 27 d., o pareiškėjas šį aktą skundžia tik 2012 m. lapkričio 19 d. patikslintame skunde, todėl praleistas apskundimo terminas, pareiškėjas jo neprašo atnaujinti ir skundas turi būti atmestas. Atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos naudojimo būdui yra priskiriami ir tokioje teritorijoje gali būti kuriami sąvartynai, kuriems yra nustatoma apsaugos sanitarinė zona.

Vadovaujantis Vyriausybės nutarimu Nr. 343, nustatytina buitinių atliekų sąvartyno sanitarinė apsaugos zona – 500 metrų. Pareiškėjo nuomojamas sklypas yra miesto teritorijoje, netoliese yra gyvenamosios paskirties statinių, kurie, pakeitus žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį į atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos naudojimo būdą, patektų į sąvartyno sanitarinę apsaugos zoną. Be to, ginčo žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis negali būti keičiami, kadangi tektų iškeldinti į sanitarinę apsaugos zoną gyvenamosios paskirties statiniuose gyvenančius asmenis, taip pat per šio žemės sklypo ribą eina vandenvietės sanitarinė apsaugos zona.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu (t. II, b. l. 109-116) pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Administracijos 2012 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. AS-2 „Dėl bendrojo plano korektūros“, Mero 2012 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. AS-6859 „Dėl bendrojo plano korektūros“ ir Tarybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 1-605 „Dėl Marijampolės miesto bendrojo plano patvirtinimo“ dalyje dėl žemės sklypo, unikalus numeris 1801-0003-0001, kadastrinis numeris 1801/0003:1 Marijampolės miesto kadastrinė vietovė, naudojimo būdo, taip pat įpareigojo Marijampolės savivaldybės tarybą priimti sprendimą, pakeičiant Marijampolės miesto teritorijos bendrąjį planą dalyje dėl žemės sklypo, unikalus Nr. 1801-0003-0001, kadastrinis Nr. 1801/0003:1, Marijampolės miesto kadastrinė vietovė, naudojimo būdo pakeitimo į atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritoriją.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas sprendė, kad terminas skundui paduoti nebuvo praleistas. Reikalavimai, kylantys iš Tarybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1-605, ta apimtimi, kuria nuspręsta dėl ginčo žemės sklypo naudojimo būdo, yra susiję su tos pačios pažeistos teisės gynimu, juo nėra sprendžiama kitais faktiniais pagrindais ginčijamų pareiškėjo teisių, šio akto pagrindu nėra kilusios materialiosios pasekmės kitiems asmenims, todėl, teismo vertinimu, reikalavimai dėl šio akto dalies panaikinimo laikytini išvestiniais ir terminai jam apskųsti atskirai nuo pagrindinių reikalavimų neskaičiuotini.

Nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Viešojo administravimo įstatymas, Atliekų tvarkymo įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygos, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-263. Teismas nustatė, kad Taryba priėmė 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 1-605 „Dėl Marijampolės miesto bendrojo plano patvirtinimo“ jau esant ginčui teisme ir neatsižvelgė į pareiškėjo siūlymą dėl ginčo žemės sklypo.

Iš bylos medžiagos nustatė, kad skundas teisme gautas 2012 m. liepos 9 d. (priimtas 2012 m. liepos 27 d.). Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog jeigu paaiškėja, kad pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui. Į nurodyto įstatymo reikalavimus Taryba neatsižvelgė ir priėmė ginčijamą aktą. Teismas vertino, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 59 dalies prasme, ginčo žemės sklype nėra jokio įrenginio, kuris galėtų būti laikomas sąvartynu.

Antrinių žaliavų perrūšiavimo ir presavimo punktas bei stambiagabaričių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo aikštelė negali būti kvalifikuojami kaip sąvartynas, ir stambiagabaričių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo aikštelės sanitarinės apsaugos zonos dydis turi būti sutinkamai su Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 67 punkte numatytam rajoninių antrinių žaliavų surinkimo punktų sanitarinės apsaugos zonos dydžiui – 100 metrų. Šiuo atveju, atstumas nuo ginčo žemės sklype esančios stambiagabaričių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo aikštelės iki artimiausio gyvenamojo namo yra didesnis nei 100 metrų.

Atsižvelgęs į visa tai, teismas konstatavo, kad ginčijami administraciniai aktai naikintini ir atsakovas įpareigotinas priimti tam tikrą sprendimą, kadangi pareiškėjas ne kartą kreipėsi į atsakovą prašydamas atsižvelgti į pareiškėjo pasiūlymą, tačiau atsakovai nepagrįstai į teikiamus pasiūlymus neatsižvelgė, net ir esant Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvadai, todėl neįpareigojant priimti konkretų sprendimą ginčas iš esmės nebūtų išspręstas.

III. Atsakovai Meras ir Taryba apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 124-127) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai teigia, kad gavęs Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išvadą pareiškėjas žinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, tačiau Administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. rašto AS-2 neskundė teismine tvarka. Taip pat neprašė atnaujinti termino skundui dėl šio Administracijos direktoriaus ir Mero 2012 m. birželio 15 d. rašto Nr. AS-6859 paduoti. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą žinojo, kad Administracija rengia Bendrąjį planą, tačiau neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Bendrojo plano priėmimas sukėlė materialines pasekmes ir kitiems asmenims, taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šias aplinkybes.

Pasak atsakovų, terminas skundui paduoti praleistas ne dėl svarbių priežasčių, pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti, todėl skundas šiuo pagrindu turėjo būti atmestas. Teigia, kad Mero raštas neturi būti traktuojamas kaip administracinis sprendimas, kadangi jis nesprendė jokių Bendrojo plano korektūros klausimų. Remiantis ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies, TPĮ 2 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nurodo, kad bendruoju teritorijos planu iš esmės nustatomi teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principai, į kuriuos turi atsižvelgti ir kuriais turi vadovautis visi planuojamoje teritorijoje esantys nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai ar naudotojai.

Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teikti prašymus dėl bendrojo plano koregavimo, tačiau į pareiškėjo prašymus buvo neatsižvelgta ginant viešąjį interesą bei planuojant teritorijos vystymo erdvių koncepciją, teritorijos naudojimo uždavinius. Pareiškėjo prašymas panaikinti Bendrojo plano dalį buvo neteisėtas ir nepagrįstas, todėl negalėjo būti tenkintas. Pirmosios instancijos šios sprendimo dalies tinkamai nemotyvavo ir nenagrinėjo minėtos situacijos. Atsakovų teigimu, pareiškėjas atliekas sandėliuoja laikinai iki kol jos bus pervežtos, todėl pagal veiklos pobūdį, minėtam žemės sklypui priskiriamas sandėliavimo statinių statybos (P2) funkcinis prioritetas yra pakankamas pareiškėjo veiklai vykdyti.

Ginčo žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis negali būti keičiami ir turi būti ginamas viešasis interesas, kadangi tektų iškeldinti į sanitarinę apsaugos zoną patenkančiuose gyvenamosios paskirties statiniuose gyvenančius asmenis. Atsakovų tvirtinimu, Bendrasis planas negali būti panaikintas iš dalies, nes tai yra administracinis aktas, kuris gali būti naikinamas tik nedalomai, be to, tokio akto panaikinimas sukeltų pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir visiems Marijampolės miesto teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams ir naudotojams, taip pažeidžiant viešąjį interesą.

Administracija apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 128-132) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad gavęs Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išvadą pareiškėjas žinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, tačiau Administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. rašto AS-2 neskundė teismine tvarka. Taip pat neprašė atnaujinti termino skundui dėl šio Administracijos direktoriaus ir Mero rašto paduoti. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismas žinojo, kad Administracija rengia Bendrąjį planą, tačiau neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Bendrojo plano priėmimas sukėlė materialines pasekmes ir kitiems asmenims, taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šias aplinkybes.

Pažymi, kad pareiškėjas atliekas sandėliuoja laikinai iki kol bus jos pervežtos, todėl pagal veiklos pobūdį, minėtam žemės sklypui priskiriamas sandėliavimo statinių statybos (P2) funkcinis prioritetas yra pakankamas pareiškėjo veiklai vykdyti. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai vertino faktines bylos aplinkybes. Neteisingai nurodė, kad nors ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, tačiau šiame sklype yra pareiškėjui priklausantys statiniai, nes statinys, 2012 m. sausio 25 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše pažymėtas Nr. 2.5, t. y.

– antrinių žaliavų perrūšiavimo ir presavimo punktas – nuosavybės teise priklauso UAB „Swedbank lizingas“. Mano, kad Mero raštas neturi būti traktuojamas kaip administracinis sprendimas, kadangi jis nesprendė jokių Bendrojo plano korektūros klausimų, o tik paaiškino esamą situaciją ir Administracijos direktoriaus priimtą sprendimą pareiškėjo prašymo netenkinti. Teigia, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teikti prašymus dėl bendrojo plano koregavimo, tačiau į pareiškėjo prašymus buvo neatsižvelgta ginant viešąjį interesą bei planuojant teritorijos vystymo erdvių koncepciją, teritorijos naudojimo uždavinius.

Pareiškėjo prašymas panaikinti Bendrojo plano dalį buvo neteisėtas ir nepagrįstas, todėl negalėjo būti tenkintas. Pabrėžia, kad Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 67 punkte numatytas buitinių atliekų sąvartyno sanitarinės apsaugos zonos dydis – 500 metrų. Ginčo žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis negali būti keičiami ir turi būti ginamas viešasis interesas, kadangi tektų iškeldinti į sanitarinę apsaugos zoną patenkančiuose gyvenamosios paskirties statiniuose gyvenančius asmenis.

Be to, Bendrasis planas negali būti panaikintas iš dalies.

NŽT atsiliepimais į Administracijos ir Tarybos apeliacinius skundus (t. II, b. l. 137-140, 144-147) prašo sprendimą dėl šio apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra.

Nurodo, kad remiantis TPĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis sutinka su apeliantų teiginiu, jog Bendrasis planas sukelia materialines pasekmes ir kitiems asmenims. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – ir LVAT), termino atnaujinimo klausimas gali būti sprendžiamas tik nustačius, kada prasidėjo ir kada baigėsi terminas skundui paduoti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą apskundimo terminą, net ir tuo atveju, jei, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, šis reikalavimas laikytinas išvestiniu. Pagal VAĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatas, administracinė procedūra, t. y. Bendrojo plano priėmimas turėjo būti sustabdyti, kol teismas išnagrinės skundą.

Pareiškėjas atsiliepimu į Administracijos ir Tarybos apeliacinius skundus (t. II, b. l. 151-155) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

Pasak pareiškėjo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos raštas, Tarybos Aplinkos apsaugos ir kaimo reikalų komiteto 2012 m. balandžio 26 d. protokolinis sprendimas suformavo pareiškėjui teisėtą lūkestį, kad Administracija nedelsdama arba pakeis savo ankstesnę nemotyvuotą poziciją ir priims sprendimą tenkinti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 24 d. pasiūlymą Nr. 2254, arba pateiks motyvuotą atsakymą, kodėl į minėtą pasiūlymą negali būti atsižvelgta. Kitokie šių subjektų veiksmai, kuriais buvo pažeisti gero administravimo principai, laikytini svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis.

Atsakovai ginče rėmėsi aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos kaip nepakankamos ginčo nagrinėjime ikiteismine tvarka. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą, rėmėsi inter alia Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2012 m. kovo 15 d. raštu Nr. (17.2)-2D-4078 įforminta išvada. Remiantis ATĮ 2 straipsnio 22 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, atliekos kaupiamos, saugomos ir tvarkomos nenutrūkstamai naudojant sklype esančius UAB „Swedbank lizingas“ ir pareiškėjui priklausančius statinius, taigi atsakovų išvada, jog ginčo žemės sklype atliekos yra kaupiamos laikinai yra nepagrįsta. Atsakovų teiginiai, kad ginčo žemės sklypui nustačius atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos naudojimo būdą jame gali būti įkurtas sąvartynas, o netoliese esantys gyvenamieji pastatai patektų į sąvartyno apsaugos zoną, yra nepagrįsti. Tai vertintina kaip spėliojimai ir nėra pagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Tvirtina, kad Mero 2012 m. birželio 15 d. raštu buvo atmestas pareiškėjo pasiūlymas numatyti ginčo žemės sklypui atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos naudojimo būdą. Teisių pažeidimas būtent šiuo aspektu ir pasireiškė, nes atmetus pareiškėjo pasiūlymą, Bendrojo plano koregavimas ta apimtimi, kuria ginčo žemės sklypui nebuvo nustatytas norimas naudojimo būdas, tapo prieštaraujančiu AM įsakymo 1 lentelės 5.10 eilutėje nurodyto teritorijos naudojimo būdo ar pobūdžio turinio aprašymui. Nepakeitus Bendrojo plano, kad jis atitiktų minėto teisės akto reikalavimus, pareiškėjas neteko galimybės pasinaudoti mokestinėmis lengvatomis. Taigi šis Mero raštas traktuotinas kaip administracinis sprendimas. Pagal ABTĮ 115 straipsnio nuostatas, teismas gali naikinti ir dalį norminio administracinio akto, taigi dalį Bendrojo plano. Todėl šiuo aspektu apeliantų argumentai taip pat laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pareiškėjas prašo panaikinti Marijampolės savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 1-605 „Dėl Marijampolės miesto bendrojo plano patvirtinimo“ ta apimtimi, kuria nuspręsta dėl žemės sklypo, unikalus numeris 1801-0003-0001, kadastrinis numeris 1801/0003:1 Marijampolės miesto kadastrinė vietovė, naudojimo būdo.

Bendrasis teritorijos planas nustato teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principus (tam tikras elgesio taisykles), kuriais turi vadovautis visi planuojamoje teritorijoje esantys nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai ar naudotojai (individualiais požymiais neapibūdinti subjektai). Kadangi bendrasis teritorijos planas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-301/2007; 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-324/2007; 2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-298/2009; 2011 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-360/2011; 2012 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442-2645/2012; 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A502-1306/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje norminiu administraciniu aktu pripažįstamas ir savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo patvirtinamas bendrasis planas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-1020/2004).

Norminių administracinių aktų teisėtumo patikrinimui ABTĮ nustato specialias procesines taisykles, kurios yra įtvirtintos šio įstatymo XVI skirsnyje.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas.

Pareiškėjas nėra subjektas, kuriam įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, todėl jo prašymas panaikinti Marijampolės savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1-605 „Dėl Marijampolės miesto bendrojo plano patvirtinimo“ dalį nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka kaip savarankiškas skundo reikalavimas individualioje byloje.

Tačiau ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Kadangi pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus, nagrinėjamoje byloje yra pareiškęs ir kitus reikalavimus, todėl jo prašymas panaikinti Marijampolės savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1-605 dalį šios bylos kontekste vertintinas kaip prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia bylą, įtvirtintas ABTĮ 111 straipsnyje.

Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ir išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl Marijampolės savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1-605 „Dėl Marijampolės miesto bendrojo plano patvirtinimo“ dalies panaikinimo, priimdamas sprendimą panaikinti šio norminio administracinio akto dalį. Šį pareiškėjo skundo reikalavimą pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti kaip prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla ABTĮ 111 straipsnyje nustatyta tvarka.

ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis nustato, jog kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą.

Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato, kad prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimas yra išsprendžiamas teismo nutartimi. Tokia teismo nutartimi gali būti priimami dviejų rūšių procesiniai sprendimai: 1) atmesti prašymą; arba 2) pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas tame pačiame administraciniame teisme, kuriame nagrinėjama individuali byla, gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai yra priimta konkrečią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kurioje apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos (nurodytas konkretus norminis administracinis aktas ar jo dalis, kurių teisėtumas bus tiriamas; nurodytos konkrečios įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatos, kurioms galbūt prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis; pateikta konkreti teisinė motyvacija, sudaranti pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitikimu tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byla Nr. A442-3065/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl reikalavimo panaikinti Marijampolės savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1-605 „Dėl Marijampolės miesto bendrojo plano patvirtinimo“ dalį naikintina.

Kadangi kitų pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas priklauso nuo to, kaip bus išspręstas klausimas dėl norminio administracinio akto (Marijampolės savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1-60 patvirtinto Marijampolės miesto bendrojo plano) teisėtumo tyrimo, todėl taip pat naikintina ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų.

Įvertinus tai, kad tam, jog būtų teisingai išnagrinėtas šis ginčas, visų pirma, būtina išspręsti klausimą dėl Marijampolės savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1-60 patvirtinto Marijampolės miesto bendrojo plano teisėtumo tyrimo, todėl byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti, ar yra pagrindas pradėti Marijampolės savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1-605 patvirtinto Marijampolės miesto bendrojo plano teisėtumo tyrimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo nusprendžia pradėti pats administracinis teismas ryšium su nagrinėjama individualia byla, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 114 straipsnio 2 dalis).

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas ginčą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti Marijampolės savivaldybės administracijos 2012 m. sausio 9 d. rašto Nr. AS-2 „Dėl bendrojo plano korektūros“ teisinę galią, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2012 m. kovo 15 d. rašto Nr.(17.2)-2D-4078, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo skundą, kontekste.

Taip pat, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti, kokias teisines pasekmes, susijusias su bendrojo plano korekcija, pareiškėjui sukelia Marijampolės savivaldybės mero 2012 m. birželio 15 d. raštas Nr. AS-6859 „Dėl bendrojo plano korektūros“, atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės meras nėra bendrojo plano organizatorius ir nėra kompetentingas bendrojo plano rengimo procedūroje vykdyti kokias nors kontrolės ar priežiūros funkcijas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Marijampolės savivaldybės tarybos, Marijampolės savivaldybės mero, Marijampolės savivaldybės administracijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Kauno apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys