2013-06-06 Nr. AB-2311-3-62-3-00649-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-727/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00649-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, Marijampolės rajono apylinkės prokuratūrai, Marijampolės apskrities policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą bei juo prašė panaikinti atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-N-991-1931, kuriuo jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą.

V. S. skunduose nurodė, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ginčijamu sprendimu nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama, kad jo prašymas parengti kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 3 d. nutarties apskundimo kasacine tvarka akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje neperspektyvus. Pareiškėjas su atsakovo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti. Nurodė, kad tarnyba jo atžvilgiu neobjektyvi ir šališka, nepagrįstai nevertino Kauno apygardos teismo padaryto procesinio pažeidimo, susijusio su tinkamu bylos dalyvių informavimu apie bylos vietą, laiką, jos eigą, teismo sudėtį. Anot pareiškėjo, neturėdamas informacijos apie įvykusį proceso veiksmą, jis neturėjo galimybės tinkamai reaguoti, todėl ir teiginiai apie praleistą naikinamąjį apskundimo terminą neturi nei teisinio, nei moralinio, nei jokio kitokio pagrindo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Kauno VGTPT pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-598-153/2012 apskundimo kasacine tvarka, nustačiusi, jog pareiškėjas atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nutarties teismui pateikė tik 2011 m. gruodžio 30 d., t.y. pasibaigus trijų mėnesių naikinamajam terminui (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 307 str. 3 d.). Kadangi įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatyta, jog nutarties, priimtos žodinio proceso tvarka paskelbimo data sutampa su jos priėmimo data, o naikinamojo termino pradžia yra skaičiuojama nuo nutarties paskelbimo dienos, atsakovo nuomone, atskirojo skundo padavimo metu pareiškėjas neturėjo teisės paduoti atskirojo skundo dėl Kauno miesto apylinkės teismo nutarties, teismas taip pat negalėjo savo iniciatyva atnaujinti šio termino, ar siūlyti tai padaryti ieškovui. Atsakovas teigė, kad ginčijamu 2012 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-12-N-991-1931 tarnyba, atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, pagrįstai konstatavo, kad jo reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 9 d. nutartimi ieškovo V. S. patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl neturtinės žalos ir duomenų panaikinimo rašytinėse ir elektroninėse laikmenose paliko nenagrinėtą, nes į teismo posėdį be pateisinamų priežasčių neatvyko nei ieškovas, nei atsakovo atstovas. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 30 d. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas nutartį panaikinti. 2012 m. sausio 2 d. nutartimi ieškovo V. S. atskirąjį skundą Kauno miesto apylinkės teismas atsisakė priimti ir grąžino jį su priedais pareiškėjui, konstatuodamas, kad praleistas nutarties apskundimo terminas. Pareiškėjas atskiruoju skundu kreipėsi į Kauno apygardos teismą, kuris 2012 m. kovo 9 d. nutartimi atskirojo skundo netenkino ir Kauno miesto apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą, nustačius, jog praleistas naikinamasis atskirojo skundo padavimo terminas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Kauno apygardos teismo sprendimu, siekdamas jį skųsti kasacine tvarka, su prašymu kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Taigi, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, teisinis rezultatas, kurio siekia pareiškėjas – minėtos teismo nutarties panaikinimas kasacine tvarka. Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas yra galimas kasacine tvarka. CPK 340 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys šiame skyriuje nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka. Tačiau kasacija galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje išvardyti pagrindai.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad paprastai konstatuoti ar pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir, ar pareiškėjos teisės pažeistos, gali tik teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Bet įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, kaip jau minėta, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia būtent valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Pastarosios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo, kaip yra ir šiuo atveju. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, įgyvendindama VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir laikydamasi šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų teisinės pagalbos teikimo principų, nagrinėjamu atveju objektyviai išanalizavo visas reikšmingas bylos aplinkybes vertinamuoju aspektu ir pagal surinktus duomenis neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pagrįstai manyti, jog siekiamas iškelti ir nagrinėti kasaciniame teisme pareiškėjo reikalavimas yra pakankamai pagrįstas, o jo atstovavimas byloje turi teisinę perspektyvą. VGTPĮ 11 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar nėra šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tokia teise atsakovas pasinaudojo. Aplinkybes dėl teisinės pagalbos neteikimo pagrindų atsakovo kreipimosi pagrindu pagrįstai konstatavo advokatė D. V. 2012 m. gegužės 8 d. išvadoje.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose, kaip jau buvo minėta, turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintinais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–1681/2012).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjas atskirąjį skundą Kauno apygardos teismui dėl 2012 m. sausio 2 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutarties pateikė 2011 m. gruodžio 30 d., pasibaigus tiek trijų mėnesių naikinamajam terminui (CPK 307 str. 3 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. spalio 1 d.), tiek šešių mėnesių naikinamajam terminui (CPK 307 str. 3 d. redakcija iki 2011 m. spalio 1 d.). Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismo vertinimu, teismas neturėjo teisinio pagrindo nei atnaujinti termino savo iniciatyva (ex officio), nei siūlyti ieškovui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (CPK 307 str. 2 d. 1 ir 2 p.). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas teigia, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą bei laiką, tačiau Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nutartyje nustatyta, kad ieškovui teismo procesiniai dokumentai bei teismo šaukimai buvo siunčiami ieškinyje nurodytu ir deklaruotu adresu kelis kartus ir grįžo neįteikti. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad ieškovas nesilaikė pareigos informuoti teismą apie procesinių dokumentų įteikimo vietą, nevykdė savo pareigos veikti už greitą bylos išnagrinėjimą, domėtis bylos eiga. Pirmosios instancijos teismo nuomone, jokių esminių procesinės teisės pažeidimų, kurie galėtų sudaryti pagrindą kasaciniam skundui paruošti nenustatyta, be to, kaip jau minėta, pareiškėjas praleido naikinamąjį skundo padavimo terminą, kurio pradžia skaičiuotina nuo žodinio proceso tvarka priimtos nutarties paskelbimo datos.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas vienas iš teisinės pagalbos teikimo principų - draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Šis principas suteikia teisę atsakovui vertinti Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas aplinkybes, kad būtų išvengta nepagrįstu teisminių ginčų, kurie kelia abejones dėl asmens prašyme nurodyto ginčo atstovavimo būtinumo bei teisių bei interesų pažeidimo realumo kurių teismo sprendimu ginti nėra perspektyvu. Įvertinęs tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nurodytas reikšmingas aplinkybes, dėl CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytos imperatyvios teisės normos akivaizdaus pažeidimo ir nesant kasacijos pagrindų, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tokioje teisinėje situacijoje V. S. siekis skųsti nutartį kasacine tvarka ir jo nurodytos faktinės aplinkybės neturi jokios teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas), taigi teisinė pagalba, kurios prašė pareiškėjas, jo teisių gynimo požiūriu nebūtų veiksminga. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ginčijamas 2011 m kovo 3 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-N-614-996 neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos skųsti yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, todėl panaikinti šį atsakovo sprendimą nėra pagrindo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba išspręsti klausimą kitų įstatymų numatytu būdu.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo pažeisti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji teismo nešališkumo kriterijai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi jokio juridinio pagrindo bei laikytinas absoliučiai negaliojančiu ir naikintinu. Be to, pareiškėjo vertinimu, jo prašymas Kauno valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai paruošti kasacinį skundą buvo pagrįstas ir motyvuotas, tačiau pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė (tinkamai jos nevertino).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji suinteresuotieji asmenys Marijampolės apskrities policijos komisariatas bei Kauno apygardos prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimuose nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo bei jame išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Kauno VGTPT atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-598-153/2012 apskundimo kasacine tvarka, nustačiusi, jog pareiškėjas atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nutarties teismui pateikė tik 2011 m. gruodžio 30 d., t.y. pasibaigus trijų mėnesių naikinamajam terminui (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 307 str. 3 d.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Priešingu atveju, neribojant kreipimųsi skaičiaus, iškiltų reali grėsmė patenkinti kitų besikreipiančiųjų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos asmenų prašymus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. To paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tai reiškia, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą pranešimų (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas remiantis aptariamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Kartu pažymėtina, kad sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą.

Byloje nustatyta, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 9 d. nutartimi ieškovo V. S. patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl neturtinės žalos ir duomenų panaikinimo rašytinėse ir elektroninėse laikmenose paliko nenagrinėtą, nes į teismo posėdį be pateisinamų priežasčių neatvyko nei ieškovas, nei atsakovo atstovas. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 30 d. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas nutartį panaikinti. 2012 m. sausio 2 d. nutartimi ieškovo V. S. atskirąjį skundą Kauno miesto apylinkės teismas atsisakė priimti ir grąžino jį su priedais pareiškėjui, konstatuodamas, kad praleistas nutarties apskundimo terminas. Pareiškėjas atskiruoju skundu kreipėsi į Kauno apygardos teismą, kuris 2012 m. kovo 9 d. nutartimi atskirojo skundo netenkino ir Kauno miesto apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą, nustačius, jog praleistas naikinamasis atskirojo skundo padavimo terminas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Kauno apygardos teismo sprendimu, siekdamas jį skųsti kasacine tvarka, su prašymu kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo (b. l. 105).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Civilinio proceso kodekso 340 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys XVII skyriuje nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus įtvirtina Civilinio proceso kodekso 346 straipsnio 1 bei 2 dalys, kurios numato, jog „1. Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. 2. Pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda“. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi, dėl kurios prašoma suteikti teisinę pagalbą rengiant kasacinį skundą, pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustačius, jog buvo praleistas naikinamasis atskirojo skundo padavimo terminas, kuris aiškiai bei imperatyviai apibrėžtas Civilinio proceso kodekso 307 straipsnio 3 dalyje). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pareiškėjo kasacinio skundo teikimas dėl Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 9 d. nutarties neatitiktų Civilinio proceso kodekso 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (analizuojamu atveju nėra pagrindo konstatuoti galimai padarytų esminių materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei teismų praktikos formavimui).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, bei patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir pagrįstai padarė išvadą, kad teisinės pagalbos teikimas pareiškėjo inicijuoto ginčo byloje yra neperspektyvus, o antrinės teisinės pagalbos teikimas nutrauktinas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino įrodymus ir išnagrinėjo bylos aplinkybes, interpretavo ir taikė teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas