2017-05-24 Nr. AB-10979-3-61-3-04025-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-891-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04025-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 18.4.2; 18.6.1.1; 18.7

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. M. ir E. ir L. P. Alzheimerio ligos paramos fondo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. M. ir E. ir L. P. Alzheimerio ligos paramos fondo skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai K. M. ir E. ir L. P. Alzheimerio ligos paramos fondas (toliau – ir Fondas) skundu, kurį vėliau patikslino kreipėsi į teismą prašydami: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2015 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 49S-146 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. P.“ dalyje, kuria nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui L. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 14,5668 ha žemės – pinigais – 51 989 Eur; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos nustatyti teisingą ir lygiavertį atlyginimą už piliečiui L. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 14,5668 ha žemės; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjai nurodė, jog ginčijamu sprendimu NŽT nusprendė atkurti nuosavybės teises į piliečiui L. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 14,5668 ha žemės, atlyginant pinigais, nustatant indeksuotą žemės atlyginimo vertę 51 989 Eur. L. P. teises į N. P. tenkančią žemės valdos dalį – 0,12000 ha žemės, nuspręsta atkurti vėliau.

Pareiškėjų, L. P. turto paveldėtojų, manymu, ginčijamo sprendimo dalis buvo neteisėta ir turėjo būti panaikinta, kadangi sprendimu nustatyta 51 989 Eur kompensacija už išperkamą turtą buvo 260 kartų mažesnė nei vidutinė turto rinkos vertė. Paaiškino, kad valstybės iš pareiškėjų išperkama 14,5668 ha žemės teritorija yra itin patrauklioje (duomenys neskelbtini) vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), palei Neries upę, per kurią jungiasi su centrine miesto dalimi bei (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinis. Pareiškėjų nuomone, atsižvelgiant į žemės sklypų plotą ir jų buvimo vietą, tame pačiame mikrorajone esančių sklypų rinkos kainas, sprendimu nustatyta kompensuojama turto kaina akivaizdžiai diskriminacinė. Pagal UAB „Alliance valuations“ konsultacinio pobūdžio išvadą, ginčijamu sprendimu atkuriamos žemės bendra rinkos vertė sudarė net 13 594 610 Eur, o NŽT nustatyta turto vertė, vadovaujantis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, daug kartų mažesnė ir sudarė tik 0,38 proc. vidutinės turto rinkos vertės. Nustatytas kompensacijos dydis pažeidė pareiškėjų teisę į nuosavybę, garantuojamą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK), prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingo atlyginimo principui. Teisės į nuosavybę ir teisingo atlyginimo principų pažeidimus pareiškėjai grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Konstitucinio Teismo praktika.

Pareiškėjai teigė, jog Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikoje (toliau ir – Metodika) nustatyta vertė neatitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtinto lygiavertiškumo principo, prieštarauja Konstituciniams principams ir EŽTK, todėl prašė teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Metodikos kriterijų atitikimo Konstitucijai įvertinimo. Pareiškėjų nuomone, apskaičiuojant atlyginimą už išperkamą žemę ir taikant Metodikos 6.1.1. įtvirtinta pataisos koeficientą, o taip pat ir Metodikos 1 priedo nuostatą, įtvirtinančią vidutinę valstybės išperkamos žemės vertę Vilniaus krašte ~225,9 Eur, nėra užtikrinamas teisingas ir lygiavertis negrąžinto turto ir vietoj jo perduodamo kito turto atlyginimas, tokiu būdu, kad jis atitiktų EŽTK ir Konstitucijos keliamus reikalavimus.

Atsakovas atsiliepimais į skundą ir jo patikslinimą, su skundu ir jo patikslinimu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog šioje byloje pareiškėjai neginčijo fakto, kad priimdama sprendimą NŽT vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė, tačiau kvestionavo pačią skaičiavimo tvarką, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilniaus miesto skyrius, apskaičiuodamas valstybės išperkamos žemės vertę, vadovavosi Metodika, kurioje išdėstyta tvarka, kuria reikia remtis apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės atlyginimo už iki 1940 m. okupacijos turėtos žemės išpirkimą. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. ir 1994 m. spalio 19 d. nutarimuose pabrėžė, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąvoka Lietuvoje iš esmės reiškia ribotą restituciją. Pažymėjo, kad Lietuvos valdžios institucijos po valstybės atkūrimo 1990 metų nebuvo atsakingos už sovietinę okupaciją prieš pusę amžiaus, nei už tos okupacijos pasekmes.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasisakęs, dėl Metodikos atitikties Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui ir nurodęs, kad atlyginimo už negražinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina (1994 m. gegužės 27 d.,1998 m. birželio 18 d. 2001 m. balandžio 2 d.,2003 m. kovo 3 d.,2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Patys Pareiškėjai patikslintame skunde taip pat remiasi EŽTT praktika (Paukštis v. Lietuva), pagal kurią pakankama kompensacija nėra tapati turto rinkos kainai.

Paaiškino, kad prasidėjus restitucijos procesui ir priėmus Atkūrimo įstatymą buvo nustatyta sąlyga, jog kompensavimo metu atlyginamų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą objektų vertė turi būti lygi realiai išlikusio nekilnojamojo turto vertei išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas, t. y. šio įstatymo 17 straipsnyje buvo įtvirtintas principas, kad kompensuojant už valstybės išperkamą turtą išeities taškas yra turto vertė jo paėmimo iš teisėtų savininkų metu. Vadovaujantis šia nuostata buvo parengta valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473, taip pat valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1999 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909.

Remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimais (2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimas byla 6/2010, 2003 m. kovo 4 d. nutarimas) atsakovas pažymi, kad 1991 m. įstatyme įtvirtinta ribotą restituciją atspindinti principinė nuostata, kad atlyginimas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą nustatomas atsižvelgiant į realią išlikusio nekilnojamojo turto vertę išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas. Valstybė negali taikyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša: įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma asmens ir visuomenės teisėtų interesų pusiausvyros. Sprendžiant ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat ir šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Pažymėjo, jog per ilgą laikotarpį nuo okupacijos žemės vertė išaugo dėl pačios valstybės ir visos visuomenės skirtų išteklių, jog padidėjimo priežastis – ne buvusių šios žemės savininkų veikla, bet valstybės, savivaldybių ar kitų asmenų tam sudarytos sąlygos, todėl iki 1940 m. buvęs žemės savininkas negali reikalauti atlyginti už valstybės išperkamą žemę ta jos verte, kurią sukūrė valstybė ar kiti asmenys.

Teigė, jog pareiškėjų patikslintas prašymas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą nustatyti tinkamą ir pakankamą atlyginimą už piliečiui L. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 14,5668 ha žemės buvo abstraktus bei teisiškai neįgyvendinamas, nes tokio įpareigojimo neįmanoma būtų įvykdyti.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentu, jog Metodikoje įtvirtintas teisinis reglamentavimas prieštarauja lygiateisiškumo principui, nes už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės – komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius yra atlyginama pagal jų rinkos vertę. Žemė ir pastatai yra skirtingo pobūdžio nekilnojamasis turtas, todėl nustatant žemės ir pastatų vertę negali būti taikoma ta pati metodika. Pastatų gyvavimo laikas yra ribotas, nes jie kasmet fiziškai nusidėvi, jų kokybė blogėja, po tam tikro laiko jie tampa nebetinkami naudoti. Be to, jie sukurti buvusių savininkų lėšomis. Žemės vertė gerokai pakito, tačiau ne dėl iki nacionalizacijos buvusio savininko įdėtų lėšų, bet dėl kitų nuo jų nepriklausančių veiksnių. Tiek pirmoji Valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo metodika, tiek vėlesnės ir šiuo metu galiojanti Metodika iš esmės nesiskiria, tai yra visose jose įtvirtinti tie patys valstybės išperkamos žemės vertės nustatymo principai. Tokiu būdu visiems asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, sudaromos vienodos sąlygos gauti tokios pat vertės žemės sklypus ar kitą turtą bei užtikrinamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas.

Pasisakydamas dėl teisėtų lūkesčių principą atsakovas nurodo, kad Metodika kaip teisės aktas yra paskelbta viešai, joje nustatyta apskaičiavimo tvarka taikoma ne vieną dešimtmetį, todėl pareiškėjai negalėjo pagrįstai tikėtis, kad jiems bus atlyginama pagal dabartinę turto rinkos vertę. Metodikoje apie dabartinę rinkos vertę nustatant valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama pagal Atkūrimo įstatyme nustatytus būdus, nėra kalbama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 49S-146 dalies, kuria buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui L. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 14,5668 ha žemės – pinigais (51 989 Eur), teisėtumo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra L. P. paveldėtojai. L. P. 1996 m. spalio 26 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 16,5100 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), išreikšdamas valią nuosavybės teises į išlikusį N. P. nekilnojamąjį turtą atkurti natūra, ekvivalentine natūra ir išpirkimu. Teismas nustatė, jog Lietuvos centrinio archyvo 1996 m. rugpjūčio 13 d. pažymėjimas Nr.261-P patvirtino, kad N. P. (duomenys neskelbtini) turėjusi 16,51 ha žemės (8,00 ha daržų ir sodų, 2,00 ha pievų, 3,50 ha miško, 2,50 ha vandenų, 0,51 ha kitos žemės).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m.lapkričio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A10-1682/05, suprojektavo grąžintinus natūra žemės sklypus, į kuriuos Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4778 L. P. buvo atkurtos teisės į 1,8232 ha N. P. iki nacionalizacijos turėtos žemės valdos dalį. 2012 m. gruodžio 27 d. ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštais NŽT Vilniaus miesto skyrius kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių prašydamas pateikti informaciją apie galimybę suprojektuoti laisvus žemė sklypus grąžinimui natūra pretendentams į buvusios savininkės N. P. turėtą žemėvaldą buvusią (duomenys neskelbtini).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2013 m. balandžio 26 d. bei 2014 m. rugsėjo 28 d. raštais atsakovui nurodė, kad N. P. iki nacionalizacijos turėti žemės sklypai ties (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių priskirti valstybės išperkamai žemei, nes užimti privačių namų valdų žemės sklypais užstatyti daugiabučiais gyvenamaisiais namais, komercinės, ir rekreacinės paskirties statiniais, bei patenka į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, suprojektuoti žemės sklypą/sklypus nuosavybės teisių į žemę atkūrimui ir grąžinimui natūra iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje nėra galimybės ir pasiūlė atlyginimo už žemę, priskirtą valstybės išperkamai, klausimus spręsti LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais (toliau – ir Atkūrimo įstatymas).

Teismas nustatė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 7 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-146 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. P.“, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises piliečiui L. P., mirusiam 2000 m. kovo 24 d., į buvusios savininkės N. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (16,5100 ha), atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamojo turto dalį – 14,5668 ha žemės. Už 14,5668 ha žemės (vertė 32 493 Eur) atlyginant pinigais (indeksuota vertė - 51 989 Eur). Taip pat nusprendė, jog nuosavybės teisės į žemė valdos dalį - 0,1200 ha žemės – bus atkurtos vėliau.

Teismas išanalizavęs bylos faktines aplinkybes bei įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, remdamasis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis konstatavo, kad pareiškėjų ginčijamas sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis ir jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; apskaičiuodamas atlyginimą už valstybės išperkamą žemę, atsakovas teisingai pritaikė Metodikoje įtvirtintas valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo taisykles. Teisėjų kolegijai abejonių dėl Metodikos 6 punkto ir 1 priedo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui, nekilo, todėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas netenkino. Dėl nurodytų aplinkybių nusprendė, kad pareiškėjų skundas negali būti tenkinamas, o prašomą panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo dalį paliko nepakeistą. Taip pat, nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų išvestinį reikalavimą ir atsakovą įpareigoti nustatyti teisingą ir lygiavertį atlyginimą už 14,5668 ha žemės. Pareiškėjų skundą atmetė.

III. Pareiškėjai K. M. ir E. ir L. P. Alzheimerio ligos paramos fondas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir klausimą spręsti iš esmės – patenkinti jų skundą. Sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis j Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 6.1.1 punktas bei šios metodikos 1 priedo „Buvusių Lietuvos apskričių žemės suskirstymas rūšimis ir vidutinė valstybės išperkamos žemės vertės lentelė“ nuostata, įtvirtinanti vidutinę valstybės išperkamos žemės vertę Vilniaus krašte, atitinka Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį bei Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjų teigimu teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų patikslintą skundą konstatuodamas, kad teisingas atlyginimas nėra toks, kuris atitinka išperkamos žemės vidutinę rinkos kainą. Pareiškėjų teigimu NŽT nustatyta kompensacija pažeidžia EŽTK 1-ojo protokolo 1 straipsnį. Teigia, kad pagal EŽTT praktiką kompensacija už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą turi būti tinkama ir pakankama. Teigia, kad nustatytas kompensacijos dydis yra 250 kartų mažesnis nei vidutinė turto rinkos vertė.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, jog jų manymu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas nuodugniai ir objektyviai įvertino visas reikšmingas byloje aplinkybes, todėl paliktinas galioti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 49S-146 dalies, kuria buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui L. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 14,5668 ha žemės – pinigais (51 989 Eur), teisėtumo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo bei patikslina.

Visu pirma svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Atitinkamai, Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Iš esmės toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija. EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime Jantner prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr.

EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą Maria Atanasiu ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo Maltzan ir kt. prieš Vokietiją, kurioje pareiškėjai už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę siekė gauti gerokai didesnę kompensaciją, atitinkančią tikrąją šios žemės vertę, konstatavo, kad nei įstatymais, kuriais buvo nustatyti kompensacijos dydžiai, nei Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimais, kuriuose buvo tiriama žemės reformos įstatymų atitiktis Pagrindiniam įstatymui, nebuvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe.

Šiame nutarime EŽTT taip pat pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė įgyvendindama tokią politiką turi plačią veiksmų laisvę. EŽTT 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl priimtinumo Leuschner prieš Vokietiją pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris ginčijo kompensacijos už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę dydį, neturėjo teisėto lūkesčio gauti didesnę kompensacijos sumą nei nustatyta įstatyme, todėl jis negali remtis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu.

Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje negarantuojama teisė į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą (žr. EŽTT 2004 m. birželio 22 d. sprendimą Broniowski prieš Lenkiją). EŽTT taip pat pažymi, jog pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė (žr. EŽTT 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Sivova ir Koleva prieš Bulgariją).

Taigi, kaip matyti iš pateiktų išaiškinimų, pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.

Pažymėtina, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat yra nurodoma, kad atlyginant pinigais valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205, t. y. nekeičiant šiuo metu galiojančios valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo tvarkos (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr. EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą).

Pareiškėjai byloje iš esmės nesutinka su atsakovo sprendimo dalimi, kuria nuosavybės teisės atkurtos į nekilnojamojo turto dalį - 14,5668 ha žemės, atlyginant pinigais ir nustatant indeksuotą žemės atlyginimo vertę – 51 989 Eur.

Pagal Metodikos 1 priedo nuostatas, vidutinė valstybės išperkamos žemė vertė Vilniaus krašte – 225,9 Eur. Metodikos 4.2 punkte nurodyta, kad valstybės išperkamos (pinigais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės, kuri miestuose kitai paskirčiai naudotai žemei yra – 1737,72 Eur už ha. Atsižvelgiant į turėto žemės, miško sklypo, vandens telkinio buvimo vietą, valstybės išperkamos žemės ir miško vertei taikomi šie pataisos koeficientai teritorijos socialiniam – gamybiniam potencialui įvertinti (6 punktas). Vilniuje ir Kaune taikomas koeficientas 8 (6.1.1. punktas). Tais atvejais, kai žemės ar miško sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose už miestų, kaip gyvenamųjų vietovių ribų, arba teritorijose, kurios buvo priskirtos miestams nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. birželio 1 d., taikomi Metodikos 6.1 punkte nurodyti koeficientai, padauginti iš 0,8, o kai sklypas priskirtas miesto teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. – iš 0,4 (6.2 punktas).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš 2015 m. birželio 19 d. Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemė ir miško vertės apskaičiavimo akto (I t. b.l. 19) matyti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas taikė Metodikos nuostatas, dalis žemės vertės buvo paskaičiuota taikant Metodikos 4.2 punkto nuostatas, dalis pagal Metodikos 1 priede nurodytą vidinę valstybės išperkamos žemės vertę Vilniaus krašte. Abiem atvejais buvo pritaikytas 6.1.1. punkte numatytas koeficientas – 8. Taip pat gautos vertės buvo indeksuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 6 punkte numatytu indeksu - 1,6. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pažeidimų, kurie būtų padaryti Nacionalinei žemės tarnybai taikant Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasisakęs, dėl Metodikos atitikties Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui bei nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 3 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą nėra.

2017 m. balandžio 18 d. EŽTT paskelbė sprendimą byloje Valančienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 2657/10), kuriame EŽTT vertindamas paskirtos kompensacijos dydį, pasisakė, jog Lietuva pasirinko dalinę restituciją. Ji iš esmės yra suderinama su nuosavybės teisių apsauga. Atmetė pareiškėjos argumentą, kad suteikta kompensacija buvo per maža, nurodydamas, jog didesnės kompensacijos negarantavo nei taikytina nacionalinė teisė, nei teismo sprendimas. EŽTT, atsižvelgęs į valstybei suteiktą veiksmų laisvę, savo formuojamą praktiką dėl restitucijos principų taikymo ir teisingos kompensacijos (Jasiūnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41510/98, Užkurėlienė ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 62988/00, Jurevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 30165/02, Igarienė ir Petrauskienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 26892/05, Aleksa prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 27576/05, Nekvedavičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 1471/05, Albergas ir Arlauskas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 17978/05 ir Paukštis prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 17467/07), nusprendė, kad nagrinėjamu atveju kompensacijos dydis nuosavybės teisių nepažeidė. Šiame sprendime EŽTT pasisakė, jog Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnyje numatyta, kad kompensacija už valstybės nusavinamą turtą turi būti paskaičiuojama rinkos verte, tačiau ši tvarka nėra taikoma atvejams kuomet valstybė įgyvendina asmeniui nuosavybės teisių atkūrimą pinigais, kadangi toks valstybės nuosavybės teisių atkūrimo modelis yra sukurtas sušvelninti patirtus nuostolius dėl neteisėtai nacionalizuoto turto. Tokiu atveju valstybė turi teisę iš esmės sumažinti kompensacijos lygį.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos priimdama 2015 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 49S-146 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. P.“, veikė tinkamai, savo kompetencijos ribose. Paskaičiuodamas nuosavybės teisių atkūrimo taikomos kompensacijos sumą vadovavosi Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos nuostatomis, minėtas sprendimas neprieštarauja Konstitucijai ir yra vieningas su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, todėl skundžiamo sprendimo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atitinkamai, nėra pagrindo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos nustatyti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo kompensavimo būdą ir dydį. Netenkinus pareiškėjų skundo, negali būti tenkinamas ir reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kadangi jie tokios teisės neįgijo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismo kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjų K. M. ir E. ir L. P. Alzheimerio ligos paramos fondo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas