2019-06-19 Nr. AB-13075-3-62-3-00248-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2267-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00248-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas), 13 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atliko nuo 2011 metų iki kreipimosi į teismą dienos netinkamomis bausmės atlikimo sąlygomis. Laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2016 metų buvo kalinamas 3 sektoriuje, o nuo 2016 metų – 2 sektoriuje. Atliekant bausmę 3 sektoriaus gyvenamosiose patalpose bei tuo pačiu laikotarpiu atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose, trūko gyvenamojo ploto. Gyvenamųjų patalpų plotą mažino ir įrengti baldai, lovos. Pareiškėjas teigė, kad prausyklose trūko sanitarinių įrenginių. Baldai seni, be detalių, lovos surūdijusios, patalpose silpnas dirbtinis apšvietimas, neįrengtas poilsio kambarys, maži pasivaikščiojimų kiemeliai, visur buvo pilna blakių ir tarakonų, graužikų. Patalpos neremontuotos, 3 sektoriaus tualetuose nebuvo sėdimų klozetų, nebuvo įrengta drabužių, batų džiovyklų. Kamerų tipo patalpose tamsu, blogas vėdinimas.

3. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino arba esant būtinybei, atnaujinti praleistą terminą, nes pažeidimai buvo tęstiniai. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasines kančias, papildomų nepatogumų, jautė pažeminimą, beteisiškumą, agresiją ir nepagarbą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą su juo nesutiko, pareiškėjo reikalavimų daliai prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo, apie kurį mini pareiškėjas, t. y., jog baldų, esančių patalpoje, taip pat esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Teisės aktai įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamąsias patalpas. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas vėdintų, valytų), joje negalėtų būti blogo kvapo, pelėsio.

6. Atsakovas paaiškino, kad 2, 3 sektorių bendrabučių gyvenamosios patalpos iki 2017 m. birželio 7 d. baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 reikalavimais. Įstaigos 2, 3 sektoriuose poilsio kambariai nuteistiesiems įrengti nebuvo, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Pareiškėjas su skundais dėl gyvenimo sąlygų į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė.

7. Nurodė, kad 3 sektoriaus 6-7 būriuose įrengti 5 klozetai, 1 unitazas, 1 praustuvė, 8-9 būriuose – 4 klozetai, 2 unitazai, 1 praustuvė, 10-11 būriuose – 10 klozetų ir 2 praustuvės. Sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Nuteistieji dušine gali naudotis kartą per savaitę, dušinėje nuolat yra karštas vanduo. 2 ir 3 sektoriaus būriuose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Dienotvarkėje numatytu būrio maudymosi metu rūbus nuteistieji gali skalbti dušinėje, kur nuolat yra karštas vanduo. Nuteistiesiems suteikta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę, esant būtinumui, išduota patalynė gali būti dezinfekuojama. 2 ir 3 sektoriuose veikiančiose skalbyklose ir džiovyklose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji gali džiovinti savo asmeninius drabužius.

8. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. 2 ir 3 sektoriaus būrių gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją su skundais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Pataisos namuose atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių ir fizinių kančių, psichologinių, dvasinių išgyvenimų, patirto streso nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nėra.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, jog jo teisės ar orumas atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovo teigimu, jis laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo T. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2011 metų iki 2016 metų, kai buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2011 m. birželio 3 d. (kai atvyko į Pravieniškių PN-AK), nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios, t. y. 2011 m. birželio 3 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. sausio 31 d. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie pažeidimus, taip pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti pareiškėjo reikalavimui ieškinio senatį, taikė pareiškėjo skundo reikalavimui ieškinio senaties terminą ir reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu iki 2015 m. sausio 31 d. atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendė skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl ploto normos neužtikrinimo, nurodė, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš pataisos įstaigos atsiliepime nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2015 m. kovo 25 d. buvo paskirtas gyventi į 3 sektoriaus 11 būrį, 4 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 16,96 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,39 kv. m. Pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. buvo paskirtas gyventi 3 sektoriaus 8 būrį, 2 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 18,5 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,7 kv. m. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. birželio 10 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 3 sektoriaus 9 būrį, 10 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 33,82 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,38 kv. m. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 8 d. nuobaudą atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kurios gyvenamasis plotas yra 13,13 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,37 kv. m. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, sprendė, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo bei kamerų tipo gyvenamosiose patalpose metu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11-1.1 ir 11-1.2 punktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo padarytų veiksmų neteisėtumo pareiškėjo atžvilgiu.

14. Teismas nurodė, kad nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

15. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad gyvenamosiose patalpose trūko tualetų, praustuvių, pisuarų, nurodė, jog Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Teismas nustatė, kad 8 ir 9 būrių sanitariniame mazge įrengta 4 klozetai, 2 unitazai, 1 praustuvė, prausykloje įrengtos 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 dušo sieteliai, 10 ir 11 būrių sanitariniame mazge įrengta 10 klozetų, 2 praustuvės, prausykloje įrengta 12 praustuvių, 2 kojų plautuvės, 1 dušo sietelis. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 8, 9, 11 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių. Kadangi pareiga paneigti bei pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai, todėl nesant galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičių, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, teismas pripažino pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi. Teismas pareiškėjo skundo teiginį, kad 3 sektoriaus tualetuose nebuvo sėdimų klozetų vertino kaip nepagrįstą, kadangi Pravieniškių PN-AK 2018 m. vasario 28 d. pažymoje Nr. 88-108 nurodyta, jog 3 sektoriaus 8-9 būriuose įrengti 4 klozetai, 10-11 būriuose įrengta 10 klozetų.

16. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su baldų kokybe (seni, be detalių, lovos surūdijusios), patalpų dirbtiniu ir kamerų apšvietimu, vėdinimu ir neremontuotų patalpų, nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos apšvietos, ventiliacijos, neremontuotų patalpų, netinkamų naudojimui baldų. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, pažymėjo, kad negalima vienareikšmiška išvada, jog pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios blogos ventiliacijos galėjo patirti papildomų nepatogumų. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismo vertinimu, šiame kontekste pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai gyvenamosiose patalpose ir kur buvo netinkama ventiliacija, netinkama apšvieta, kokios konkrečios patalpos neremontuotos, kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose baldai netinkamos kokybės. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas nesiejo su konkrečiais jo teisių pažeidimų atvejais, nepagrindė jų jokiais galimais pateikti įrodymais, taip pat nepagrindė nurodytų pažeidimų jam padarytų neigiamų pasekmių jo sveikatai (t. y. nepateikė duomenų apie netinkamos apšvietos įtaką jo regėjimui, taip pat, kad kreipėsi medicininės pagalbos dėl sveikatos negalavimų ir pan.), byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl minėtų pažeidimų atsakovo atstovui, kreipimųsi į Visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo atsakomybė dėl nurodytų pažeidimų negalima.

17. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių plotu, nurodė, kad pareiškėjas neginčija, kad jam sudaromos sąlygos atitinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytus argumentus vertino kaip deklaratyvius. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.). Remdamasis atsakovo atstovo 2018 m. vasario 28 d. pažyma Nr. 88-108 „Apie nuteistojo T. B. laikymo sąlygas“, teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AN 2, 3 sektoriuose poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, todėl šiuos pažeidimus pripažino nustatytais. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl laisvalaikio kambarių, rūbų bei avalynės džiovyklų neįrengimo vertino kaip neatsiejamai susijusias su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintino kaip šio pažeidimo dalį.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose buvimu, teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina jog Pravieniškių PN vykdomas buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimas, todėl šiuos pareiškėjo teiginius vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo nuomone, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

20. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti dvasines kančias, papildomus nepatogumus, jautė pažeminimą, beteisiškumą, agresiją nepagarbą, tačiau įrodymų, jog būdamas Pravieniškių PN jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė. Iš 2018 m. vasario 23 d. Pravieniškių PN medicininio pažymėjimo Nr. 81(3)-82 matyti, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė, dėl psichologinės pagalbos taip pat nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas sprendė, kad Pravieniškių PN-AK per pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, avalynės ir drabužių džiovykla, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, dėl to pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 22. Pareiškėjas T. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo dalį, kurioje netenkintas reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 757 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, tokiu būdu pažeisdamas proceso teisės normas, todėl yra pagrindas sprendimą panaikinti.

24. Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK atsiliepime pripažino, kad patalpose nėra vėdinimo, nepaneigė, kad yra pelėsio. Atsakovas taip pat pripažino, kad nėra poilsio kambarių. Pažymi, kad paneigti pareiškėjo teiginius turi atsakovas, o pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių neturtinę žalą.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas.

27. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę dėl drabužių džiovyklų, neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog drabužių ir avalynės džiovykla buvo įrengta, todėl pažeidimo nustatymas negalimas.

28. Atsakovo atstovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas nepaneigė aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose buvo blogas kvapas, ventiliacija, kadangi atsiliepime į skundą dėl šios aplinkybės buvo pasisakyta. Pravieniškių PN-AK neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar į pataisos namų administraciją su skundais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno, todėl pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

29. Atsakovo atstovas atsiliepime teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 8, 9, 11 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių, todėl pripažino pagrįstą pareiškėjo skundą dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino byloje pateiktus įrodymus, taip pat teismas nebuvo pakankamai aktyvus.

30. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kitus pareiškėjo nusiskundimus vertino kaip neįrodytus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

32. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 13 140 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2016 m. jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos, t. y. neužtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje bei kamerose, kurį mažino baldai ir kitas inventorius, prausyklose trūko sanitarinių įrenginių, baldai seni, lovos surūdijusios, patalpose silpnas dirbtinis apšvietimas, neįrengtas poilsio kambarys, maži pasivaikščiojimų kiemeliai, patalpos neremontuotos, 3 sektoriaus tualetuose nebuvo sėdimų klozetų, nebuvo įrengta drabužių ir batų džiovyklų, kamerų tipo patalpose tamsu, blogas vėdinimas.

33. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2015 m. sausio 31 d. yra praleidęs ieškinio senaties terminą (skundą išsiuntė 2018 m. sausio 31 d.), nenustatęs pagrindo jį atnaujinti, atsižvelgdamas į Pravieniškių PN-AK prašymą pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti ieškinio senaties terminą, nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto praustuvių ir tualetų skaičiaus, nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, avalynės ir batų džiovyklos, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, pareiškėjui nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo našta, atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl bausmės atlikimo sąlygų, nustačius pažeidimus, pareiškėjui nepagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

36. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

37. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis.

Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

38. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas tinkamai įvertino. Apeliantas savo apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

39. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais ir dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo pareiškėjui, kadangi, kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, priešingai nei nurodo pareiškėjas, teismas pažymėjo, kad atsakovui nepaneigus pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstomis pripažino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurių nepaneigė atsakovas, dėl pareiškėjo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi, poilsio kambarių neįrengimo, drabužių ir avalynės džiovyklų neįrengimo.

40. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

41. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-552/2018 ir kt.).

42. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus bei suformulavo prašymą panaikinti sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso šalis, nesutinkanti su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, turi teisę jį apskųsti apeliacine tvarka paduodant apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė, atsiliepime nurodyti argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovo atstovo teigimu, neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, nevertinami, teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. B. (T. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas