2015-10-29 Nr. AB-20908-3-61-3-03628-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2501-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03628-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, bei laikyti pareiškėją su kitu žmogumi; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 450 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K 6 mėnesius neturėjo ilgalaikių pasimatymų su fiziniu kontaktu (su sugyventine), dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją. Nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2011 m. liepos 12 d., nuo 2011 m. liepos 18 d. iki 2011 m. liepos 19 d., nuo 2011 m. liepos 27 d. iki 2011 m. spalio 24 d., nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. kovo 20 d., nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. balandžio 26 d., nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. liepos 10 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas Lukiškių TI-K rūsyje esančioje kameroje Nr. 241, kurios plotas 6 kv. m; nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d., nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d., nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 11 d., nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas arba kartu su kitu asmeniu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 75, kurios plotas 7,43 kv. m; nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 68, kurios plotas 8,12 kv. m; nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. spalio 10 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 38, kurios plotas 6,50 kv. m; nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 67, kurios plotas 8,12 kv. m; nuo 2013 gruodžio 30 d. iki 2014 m. birželio 12 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 19, kurios plotas 7,28 kv. m. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose nebuvo karšto vandens, kamerų sienos, grindys, lubos buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, vidutinė kameros temperatūra neatitiko higienos reikalavimų, kamerose buvo tarakonų, pelių ir žiurkių. Pareiškėjo teigimu, per mažai laiko buvo skiriama pasivaikščioti Lukiškių TI-K kiemelyje, nepakako duodamo maisto, pastato konstrukcijose esantis asbestas kenkė pareiškėjo sveikatai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jis 2011 m. sausio 3 d., 2011 m. sausio 5 d., 2011 m. liepos 12 d., 2011 m. liepos 15 d., 2011 m. liepos 19 d., 2011 m. liepos 26 d., 2011 m. spalio 11 d. (du kartus), 2011 m. spalio 24 d., 2011 m. spalio 28 d., 2012 m. kovo 20 d., 2012 m. balandžio 26 d., 2012 m. gegužės 11 d., 2012 m. birželio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 1 d., 2012 m. rugsėjo 13 d., 2012 m. rugsėjo 27 d., 2012 m. spalio 11 d., 2013 m. balandžio 24 d. buvo konvojuojamas įvairiais automobiliais ir maršrutais. Automobiliuose nebuvo saugos diržų, teko sėdėti ant lentos, trūko vietos, nebuvo šildymo sistemos, ventiliacijos, trūko oro, konvojavimo kameroje tamsu, konvojuojamas vos neprarado sąmonės, nuolat būdavo surakintas antrankiais, dėl to po to jausdavo riešų skausmą, tirpdavo rankos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl nežmoniškų laikymo Lukiškių TI-K ir konvojavimo sąlygų jis patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

Atsakovai Lukiškių TI-K ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas pernelyg ilgai negynė savo teisių, nes tik 2014 m. liepos 28 d. kreipėsi į teismą dėl nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2014 m. birželio 12 d. padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas jokiais konkrečiais įrodymais nepagrindė nei reikalaujamos sumos dydžio, nei žalos atsiradimo fakto. Pareiškėjo skunde pateikti deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir prarastus socialinius įgūdžius negali būti laikomi tinkamu neturtinės žalos atsiradimo pagrindimu. Atsakovai nurodė, kad neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme ir tikslais, o pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos nebuvo išskirtinės. Atsakovai pateikė duomenis apie kameras (jų dydį, būklę), kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir nurodė datas, kada pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Atsakovai paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovai pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra langai, kurie, norint išvėdinti patalpą, lengvai atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Atsakovai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas yra priskirtas paprastajai grupei, todėl pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą iki 4 valandų, tačiau nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjime, ilgalaikiai pasimatymai nėra nustatyti. Lukiškių TI-K suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad konvojuojamųjų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus, todėl neturi visų duomenų apie pareiškėjo konvojavimą. VST duomenimis, pareiškėjas buvo konvojuotas Mersedes Benz ir Volkswagen markės specialiaisiais automobiliais. Visose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Visas VST tarnybinis transportas, skirtas konvojuoti asmenis, turi transporto priemonės registracijos liudijimus, kasmetinės techninės apžiūros ataskaitas, su transporto priemonės paskirties nurodymu. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). VST užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Anot atsakovo, nėra duomenų, patvirtinančių, kad konvojavimo metu VST pareigūnai galbūt neteisėtai naudojo antrankius. Pareiškėjas nesikreipė į VST dėl nepatogumų, susijusių su konvojavimu. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo V. L. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2014 m. birželio 12 d. ir konvojavimo sąlygų nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. išsiuntė 2014 m. liepos 28 d. Teismas, atsižvelgęs į atsakovų prašymus taikyti ieškinio senatį, konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas apie nurodomus savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, nes pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo ir konvojavimo sąlygų patyrė didelius dvasinius skausmus ir depresiją, ir nepateikė objektyvių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises; svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgęs į senaties termino taikymą, teismas sprendė, kad ginčas nagrinėtinas dėl žalos, padarytos nuo 2011 m. liepos 28 d., atlyginimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2014 m. birželio 12 d. iš viso buvo laikomas 1 045 dienas. Įvertinęs kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais pareiškėjas buvo laikomas, skaičių, teismas konstatavo, kad visas minėtas 1 045 dienas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Be to, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K nuolat atliekami kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbai, Lukiškių TI-K nuolat tikrinamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro, siekiama gerinti laikymo Lukiškių TI-K sąlygas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl ventiliacijos Lukiškių TI-K kamerose nebuvimo, nes kamerose esantys langai vėdinti patalpas yra pritaikyti ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Teismas karšto vandens Lukiškių TI-K kamerose nebuvimo nepripažino pažeidimu, nes pagal galiojančius teisės aktus kameroje įrengtame sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, t. y. Lukiškių TI-K pagal teisės aktus neturėjo pareigos tiekti į kameras karštą vandenį. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo teisės kiekvieną dieną ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Lukiškių TI-K suimtieji ir nuteistieji būtų maitinami pažeidžiant patvirtintas mitybos normas, kad valgiaraščiai būtų nesubalansuoti ar neatitiktų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų fiziologinių mitybos normų, todėl atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl duodamo maisto nepakankamumo. Dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo pareiškėjui teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas nuteistiesiems, laikomiems kalėjime, įtvirtina tik galimybę per du mėnesius kartą gauti trumpalaikį pasimatymą iki 4 valandų, dėl to pareiškėjo teiginį apie jam nesuteiktą ilgalaikį pasimatymą teismas laikė nepagrįstu.

Teismas, įvertinęs su pareiškėjo konvojavimu susijusius įrodymus, padarė išvadą, kad automobiliai, kuriais ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas pareiškėjas, visiškai atitiko techninius reikalavimus. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti valstybės institucijos paaiškinimais, jog visuose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, o VST užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Teismas nenustatė, kad VST pareigūnai, konvojuodami pareiškėją, antrankius būtų naudoję pažeisdami Konvojavimo taisykles ar kitus konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus, nors pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą konvojuojami asmenys tokią teisę turi. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nėra konkretizavęs kitų skunde nurodytų aplinkybių, nėra pateikęs jas patvirtinančių įrodymų, todėl teismas jas įvertino kaip nepakankamas konstatuoti pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai laikymo Lukiškių TI-K metu ir konvojavimo metu nenustatyti.

III. Pareiškėjas V. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą ir patenkinti jo (pareiškėjo) skundą.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Pareiškėjo teigimu, jis skunde iš viso neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai. Jeigu pareiškėjo patirtos kančios būtų įvertintos atsižvelgiant į tai, jog asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto, neįskaitant baldų užimamo ploto, tai akivaizdu, kad būtų padaryta išvada, jog pareiškėjas patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą. Pareiškėjas nurodo, kad dėl šviesos trūkumo nusilpo jo regėjimas, tačiau pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į šį sveikatos sužalojimą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje, kurioje skirta 34 000 Lt kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.

Atsakovai Lukiškių TI-K ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai iš esmės remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovai taip pat nurodo, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, t. y. dažnai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereikėtų laikyti tęstiniu ir intensyviu pažeidimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Atsakovų nuomone, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsakovai pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kartais pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir surinktus rašytinius įrodymus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Dėl to nėra jokio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė materialiosios teisės ir proceso teisės normų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Lukiškių TI-K įpareigojimo atlikti pareiškėjo V. L. skunde nurodytus veiksmus, susijusius su pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2014 m. birželio 12 d. bei konvojavimo sąlygų nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2013 m. balandžio 24 d.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai laikymo Lukiškių TI-K metu ir konvojavimo metu nenustatyti, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės nuostatas, nepagrįstai taikė ieškinio senatį bei nesirėmė EŽTT praktika.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso, pavyzdžiui, byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (ABTĮ 142 str. 2 d. 1 p.) ar sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Šiuo nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, patikrina bylą, atsižvelgdama į minėtus įstatymo reikalavimus.

Administraciniai teismai, be kita ko, sprendžia bylas dėl: valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.) (ABTĮ 15 str. 1 d. 1, 3 p.). Pagal ABTĮ 88 straipsnį, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; 2) patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; 4) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu; 5) patenkinti skundą (prašymą) ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.).

ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, t. y. turi būti išnagrinėti visi byloje pareikšti pareiškėjo reikalavimai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs Lukiškių TI-K ir konvojavimo metu, nepakankamai tiksliai nustatė nagrinėjamos bylos ribas. Iš pareiškėjo skundo (I t., b. l. 1–11, 56), kurį pirmosios instancijos teismas priėmė 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi (I t., b. l. 65), matyti, kad šiuo atveju byloje ginčas kilo ne tik dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K ir konvojavimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, tačiau ir dėl atsakovo įpareigojimo atlikti pareiškėjo skunde nurodytus veiksmus, t. y. nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, bei laikyti pareiškėją su kitu žmogumi.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtas pareiškėjo skunde suformuluotas reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus yra savarankiškas materialinio pobūdžio reikalavimas, į kurį, vadovaujantis ABTĮ 86 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime turėjo būti atsakyta, t. y. jis turėjo būti išnagrinėtas. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodė minėtą pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus ir rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nusprendė pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš motyvuojamosios sprendimo dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik skundo reikalavimus priteisti atlyginti neturtinę žalą, o minėto pareiškėjo pareikšto reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus sprendime neišnagrinėjo. Tai reiškia, kad sprendimas atmesti skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).

Be to, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad apygardos administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o įstatymų nustatytais atvejais – vienas teisėjas. Administraciniuose teismuose bylas, numatytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, taip pat šio įstatymo 97 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Tam tikrais atvejais teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas (ABTĮ 46 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad ABTĮ nurodytas baigtinis sąrašas bylų kategorijų, kurias nagrinėja vienas teisėjas. Tai bylos, nurodytos ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte – dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.); 4 punkte – dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų; 5 punkte – dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus); 97 straipsnio 4 dalyje – dėl tam tikrais atvejais sudarytų taikos sutarčių. Įstatyme nėra nustatyta teisė teismo pirmininkui priimti atvirkštinį sprendimą, kai vietoj numatytos trijų teisėjų kolegijos bylą nagrinėtų vienas teisėjas. Minėtos teisės normos, reglamentuojančios administracinio teismo sudėtį, nustato bendrą taisyklę, kad bylas administraciniame teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija, įstatymas nustato šios taisyklės išimtis, kai bylos yra nagrinėjamos vienasmeniškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-119/2014).

Vadovaudamasi nurodytomis teisės normomis ir atsižvelgusi į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad tuo atveju, kai byloje yra keliami skirtingo pobūdžio reikalavimai, kurių tik daliai nustatytas vienasmenis nagrinėjimas, o kitiems reikalavimams nagrinėti turėtų būti sudaroma trijų teisėjų kolegija, bylą privalo nagrinėti trijų teisėjų kolegija. Kaip jau minėta, šiuo atveju ginčas yra kilęs ne tik dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.) (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), bet ir dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p.). Taigi nagrinėjama byla priskirtina byloms, kurias turi nagrinėti trijų teisėjų kolegija, tačiau šiuo atveju byla 2015 m. kovo 5 d. nutartimi buvo paskirta nagrinėti vienasmeniškai ir pirmosios instancijos teismo skundžiamas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimas priimtas 2015 m. balandžio 8 d. teismo posėdyje išnagrinėjus bylą vienam teisėjui (I t., b. l. 177; II t., b. l. 1–2, 5–9).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju yra pagrindas panaikinti nepagrįstą ir neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 141 str. 1 d. 1, 3 p.). Atsižvelgusi į nustatytus pažeidimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso, todėl nėra galimybės apeliacinės instancijos teisme bylą išnagrinėti iš esmės. Taigi pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė