2018-10-03 Nr. AB-17193-3-64-3-00327-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2197-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00327-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t. b. l., 2–17) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 45 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. kovo 9 d. (skundo surašymo diena), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

3. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, o dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke, negalėjo pakankamai sportuoti patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, jis buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, tad nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė buvo per didelė. Kamerose buvo žiemą šalta, temperatūra buvo nuo 10 iki 14 °C, o vasarą karšta, iki 35 °C, sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, drėgnos, dažai atsilupę. Nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Buvimo Šiaulių TI metu jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokamai neplaudavo, o jei, neturint pinigų, galėdavo skalbtis nemokamai, kildavo biurokratinės kliūtys. Tualetinio popieriaus išduodavo per mažai. Kamerose, naudojantis tualetu, nebuvo užtikrinamas privatumas, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai. Kadangi Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo galima nusiprausti duše. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, deratizacija ir dezinfekcija vykdomos nebuvo, maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir neskanus, turėjo per mažą energetinę vertę. Sąlygų eiti į valgyklą nebuvo. Nors iki sulaikymo gyveno su žmona ir vaiku, jam ilgalaikiai pasimatymai užtikrinti nebuvo, tam net nebuvo numatytų patalpų.

4. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, tai jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumus, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Dėl šių priežasčių atsirado neturtinė žala.

5. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad jei teisės aktai numato senaties taikymą, tai jis neprieštarauja dėl senaties taikymo. Pareiškėjas sumažino savo reikalavimus ir prašė priteisti 5 000 Eur, kuriuos nori skirti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimui. Taip pat paaiškino, kad kai kurios kalinimo sąlygos 2016 – 2017 metais buvo pagerintos, t. y. buvo sutvarkytas apšvietimas, suremontuotos kai kurios kameros, pradėjo gauti kokybišką patalynę, maistas pagėrėjo. Negavo ilgalaikių pasimatymų, kurie pirmą kartą buvo suteikti tik 2017 metais, tačiau iki tol prašymų neteikė. Į Šiaulių TI administraciją su skundais ar prašymais nesikreipė. Buvo rašęs skundus kitoms institucijoms, tačiau atsakymų pateikti negali.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 22–35).

7. Atsakovas prašė taikyti senaties terminą.

8. Nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,59 kv. m iki 22,9 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

9. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. liepos 28 d. patikrinimo akte nustatė, kad kameroje buvo reikalingas paprastasis remontas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas tik 3 dienas.

10. Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Analogiška nuostata nustatyta ir Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma). Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI, atsakovo nuomone, yra nepagrįstos.

11. Šiaulių TI nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią buvo galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

12. Atsakovas akcentavo, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 13. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui D. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų senaties terminą praleido, nes tik 2017 m. kovo 9 d. kreipėsi į teismą. Atsižvelgęs į tai, teismas taikė trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas. Teismas nagrinėjamoje byloje aktualiu pripažino laikotarpį nuo 2014 m. kovo 9 d. iki 2017 m. kovo 9 d.

15. Teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 9 d. iki 2017 m. kovo 9 d., iš viso 21 dieną, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas taip pat įvertino tai, jog nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.

17. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų galimų Šiaulių TI pažeidimų teismas konstatavo, kad jie nėra tinkamai motyvuoti, pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų todėl teismas juos atmetė kaip nepagrįstus.

18. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, įvertindamas turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2-858/2017 ir kt.), taip pat įvertindamas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), bei vadovavęsis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma buvo 200 Eur.

III. 19. Pareiškėjas D. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti keičiamas.

21. Pareiškėjas teigia, jog prašė nesiremti Lietuvos Respublikos teisės aktais, o vadovautis tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais, atsižvelgti į tarptautinius standartus (Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių).

22. Pareiškėjas nurodo, kad 1999 m. rugsėjo 30 d. Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė Rekomendaciją dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus augimo, kurioje numatoma, jog esant perpildymui, turi būti ypač pabrėžiamas žmogaus orumo užtikrinimas, kalinimo įstaigų administracijų pareiga tinkamai elgtis su kaliniais, o vadovaujantis Europos kalinimo įstaigų taisyklėmis, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vienam kaliniui tenkančiam plotui, higieninėms ir sanitarinėms sąlygoms, maistui, sveikatos priežiūros paslaugoms ir užsiėmimams už kameros ribų.

23. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pasisakęs, jog asmenims būnant izoliuotiems perpildytose patalpose, ypač mažas gyvenamasis plotas yra labai svarbus aspektas, į kurį būtina atsižvelgti, vertinant, ar ginčijamos laikymo sąlygos prilygo „žeminančiom orumą“ elgesiui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų prasme, yra esminis faktorius. Tai, kad nuteistasis yra įpareigotas gyventi, miegoti, naudotis tualetu kartu su daug nuteistųjų, savaime lemia kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršija bausmės atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelia baimę, kenčia ir nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir menkinti jį.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovams. Argumentai, jog kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis, nesuponuoja išvados, jog pareiškėjui tenkanti ploto dalis atitinkamose kamerose ginčo laikotarpiu visiškai atitiko nustatytas normas.

25. Pareiškėjas akcentuoja, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Ši įrodinėjimo nuostata taip pat atspindi EŽTT praktiką panašiose bylose, pagal kurią nėra būtina nustatyti kiekvieno teiginio tikrumą, nes Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, remiantis teismui pareiškėjo pateiktais faktais, kurių atsakovas nesugeba paneigti (EŽTT 2009 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Grigoryevskih prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 22/03, 55 paragrafas; EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 30 paragrafas).

26. Pareiškėjo nuomone, tai, kad teismas priteisė mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei yra nustatyta EŽTT praktikoje, motyvuodamas Lietuvoje nustatyta nedidele minimalia mėnesine alga, pažeidžia teisingumo principą. Pareiškėjas nurodo, kad toks teismo argumentavimas yra diskriminacinis ir tai yra nesuderinamas su Konvencijos 14 straipsniu.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pagal EŽTT praktiką ir subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimas Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

28. Priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžia, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

29. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo posėdyje teismui nurodė, jog ieškinio senaties termino nepraleido, nes šis terminas neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bylose nėra taikomas.

30. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam padaryta neturtinė žala turi būti atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, EŽTT praktika ir teisingumo principu.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, visiškai teisingai nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra adekvatus ir proporcingas pareiškėjo patirtiems išgyvenimams, nes jie buvo trumpalaikiai ir nepastovūs.

33. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ieškinio senaties institutą, atsižvelgęs į bylos medžiagą, teisės aktus ir nusistovėjusią teismų praktiką.

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui D. M., kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra praleidęs senaties terminą, nes tik 2017 m. kovo 9 d. kreipėsi į teismą, todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantas nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi.

37. Dėl apelianto argumentų šiuo klausimu, teismas pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus kaip šioje byloje, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

39. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

40. Iš apeliacinio skundo taip pat seka, kad pareiškėjas nesutinka su priteistos žalos dydžiu. Dėl apelianto argumentų šiuo klausimu teismas pakartoja, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

41. Teismas vertindamas apelianto argumentus dėl neturtinės žalos dydžio pažymi, kad iš apeliacinio skundo taip pat seka, kad, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas pažeidžiant įstatymus. Jo nuomone turį būti taikoma ne 3,6 kv. m. norma, bet europinė norma 4 kv. m. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apelianto argumentą, kadangi jis nėra pagrįstas teise. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 9 d. iki 2017 m. kovo 9 d., iš viso 21 dieną, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Šių teismo skaičiavimų apeliantas nenuginčijo.

42. Iš bylos dokumentų seka, kad pareiškėjo ploto trūkumas buvo nežymus ir truko neilgai. Taip pat byloje įrodyta, kad pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

43. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir konstatavo, kad pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas. Šio fakto atsakovas nenuginčijo ir neįrodė, kad šio pažeidimo nebuvo, ar jis būtų trukęs neilgą laiko tarpą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone šio pažeidimo teismas deramai neįvertino. Iš bylos medžiagos seka, kad šis pareiškėjo privatumo pažeidimai naudojantis sanitariniais įrenginiais truko ilgai, t. y. visą ginčo laikotarpį, kadangi atsakovas nepateikė tai paneigiančių duomenų.

44. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteista piniginė suma, ypač įvertinus byloje nustatytus privatumo pažeidimus, yra aiškiai per maža ir neadekvati padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Dėl to pirmosios instancijos teismo priteista suma yra padidinama, atitinkamai pakeičiant teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui D. M. priteistą sumą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, padidinti iki 2 000 (dviejų tūkstančių) Eur.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius