2016-05-04 Nr. AB-10346-3-61-3-03878-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-394-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03878-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.1; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. M. skundą atsakovams Nacionaliniam egzaminų centrui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Nacionalinis egzaminų centras 2014 m. liepos 11 d. 2014 m. pagrindinės sesijos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijų rezultatų protokolo Nr. VBE-158 2 punktu K. M. (toliau – ir pareiškėja) apeliacijos netenkino, lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultato nepakeitė.

Pareiškėja skundu (I t., b. l. 1–10), kurį patikslino (I t., b. l. 16–28) kreipėsi į teismą, prašydama:

1) panaikinti atsakovo Nacionalinio egzaminų centro 2014 m. liepos 11 d. priimtą 2014 m. pagrindinės sesijos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijų rezultatų protokolo Nr. VBE-158 (toliau – ir Protokolas) dalį dėl pareiškėjos K. M. apeliacijos rezultato;

2) įpareigoti atsakovą Nacionalinį egzaminų centrą iš naujo peržiūrėti K. M. valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino įvertinimą atsižvelgiant į pareiškėjos turėtą laiką pasiruošti egzaminui pagal naują egzamino programą;

3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, pareiškėjos K. M. patirtą 1 500 Lt dydžio turtinę žalą;

4) skirti byloje mokslinę ekspertizę pareiškėjos K. M. pasirengimo lietuvių kalbos ir literatūros valstybiniam brandos egzaminui pagal naują egzamino programą galimybėms įvertinti pavedant ekspertams atsakyti į pareiškėjos pateiktus klausimus;

5) sustabdyti šią bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašant ištirti, ar Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro (toliau – ir Švietimo ir mokslo ministras) 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-l 197 patvirtinta Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vienoda programa lietuviškų ir tautinių mažumų moksleiviams, pagal kurią pareiškėja turėjo pasiruošti egzaminui per dvejus mokslo metus ir laikyti egzaminą gimtosios kalbos lygiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintam lygių galimybių principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui.

Paaiškino, kad pareiškėja 2014 m. baigė Vilniaus Jono Pauliaus II gimnaziją lenkų mokomąja kalba. 2014 m. birželio 2 d. pareiškėja pagrindinės brandos egzaminų sesijos metu laikė lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą. 2014 m. liepos 2 d. buvo paskelbti šio egzamino rezultatai, kurie parodė, kad pareiškėja surinko 28 taškus, kas, vertinant balų skalėje, yra prilyginama 0 balų, todėl pareiškėja neišlaikė lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino. 2011 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Švietimo įstatymo pakeitimus, Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi buvo įteisintas vienodas lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas tiek lietuvių, tiek ir tautinių mažumų mokyklų mokiniams. Buvo įvestas ir suvienodintas lietuvių kalbos ir literatūros mokymas pagal vienodą programą. 2011 m. liepos 1 d. Švietimo ir mokslo ministras pasirašė įsakymą Nr. V-l 197, kuriuo buvo nustatyta, kad vienodas lietuvių kalbos brandos egzaminas privalomas visiems moksleiviams, kurie baigė vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros kursą. Šis egzaminas abiturientams tapo privalomas jau 2013 metais. Po minėto ministro įsakymo paskelbimo pareiškėja buvo informuota, kad po 2 metų turės laikyti suvienodintą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą.

Pažymėjo, kad lietuvių kalbos mokėsi mažiau valandų nei lietuviškų mokyklų moksleiviai ir dėl to pareiškėjos ir kitų tautinių mažumų mokyklų moksleivių teisinė padėtis buvo nevienoda lyginant su lietuviškų mokyklų moksleivių teisine padėtimi. Nustačius reikalavimą visiems mokiniams laikyti suvienodintą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, nesuteikus tautinių mažumų mokyklų moksleiviams pakankamo pereinamojo laikotarpio egzaminui pasiruošti, buvo pažeistas interesų pusiausvyros principas.

Tokiu būdu buvo pažeistas lygių galimybių principas, nes per 2 metus tautinių mažumų mokyklų moksleiviams neįmanoma pasiekti tokio paties, kaip ir lietuviškų mokyklų abiturientų, žinių lygio, kurį pastarieji pasiekė per 12 mokymosi metų. Manė, kad buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, t. y. kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, kad teisinis reguliavimas būtų santykinai stabilus. Pareiškėjos nuomone, siekiant garantuoti lygiateisiškumo principo (lygių galimybių) įgyvendinimą, pareiškėjai ir kitiems tautinių mažumų mokyklų moksleiviams turėjo būti suteiktas bent dvylikos metų laikotarpis, kurio metu tautinių mažumų moksleiviai mokytųsi lietuvių kalbos ir literatūros tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis šio dalyko mokėsi lietuviškų mokyklų moksleiviai, tiek vienų, tiek ir kitų mokyklų moksleiviai turėjo turėti vienodą lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičių.

Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. V-1197 pažeidė pareiškėjos teisėtus interesus ir jos teises, pareiškėja neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, todėl neįstojo į valstybės finansuojamą studijų vietą ir už studijas Baltstogės universiteto filialo Ekonomikos – informatikos fakultete kasmet turės mokėti po 1 500 Lt. Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 14 d. sumokėjo 1 500 Lt už šias studijas 2014/2015 akademiniais metais, todėl šį mokestį pareiškėja laikė patirta turtine žala ir prašė ją priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos.

Pareiškėja įsitikinusi, kad Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 patvirtinta lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vienoda programa lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų moksleiviams, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turėjo vos dvejus metus egzaminui pagal šią programą pasiruošti, prieštarauja Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintam lygių galimybių principui, taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui. Tuo remdamasi prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – ir Ministerija) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime (I t. I, b. l. 39–49) paaiškino, kad Nacionalinis egzaminų centras nėra įgaliotas vykdyti viešąjį administravimą ir nelaikytinas viešojo administravimo subjektu, kaip ši sąvoka apibrėžiama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnio 4 dalyje, todėl negali būti atsakovu administracinėje byloje.

Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendroji programa, patvirtinta Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-269, buvo nauja visiems Lietuvos 11–12 klasių mokiniams, nepriklausomai nuo mokyklos mokomosios kalbos. Visi mokiniai pagal minėtą programą mokėsi dvejus metus. Tačiau šios bylos kontekste vertintina ir tai, kad tautinių mažumų kalba besimokantys mokiniai per pastaruosius 12 metų turėjo mažiau lietuvių kalbos ir literatūros pamokų nei mokiniai, besimokantys mokyklose lietuvių mokomąja kalba. Pažymėjo, kad skirtumą sudaro 783 pamokos. Toks valandų skirtumas susidaro tuo atveju, jei mokyklos 2002–2014 metais tautinės mažumos kalba lietuvių kalbos mokymui skyrė minimalų lietuvių kalbos mokymui skiriamą valandų skaičių. Atsižvelgiant į tai, Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos, patvirtintos Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197, 27 punkte numatyta, kad kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis ir skelbiamas svetainėje www.nec.lt atitinkamai iki 2012 m., 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m., 2017 m., 2018 m., 2019 m. lapkričio 15 d., todėl pareiškėja nepagrįstai teigė, kad įteisinus vieningą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, nebuvo nustatytas pereinamasis laikotarpis. Diferencijuotas raštingumo ir raiškos vertinimas iki 2019–2020 mokslo metų yra objektyviai pateisinamas ir atitinka mokinių teisinės padėties skirtumus.

Pareiškėjos ir kitų tautinės mažumos kalba mokyklose besimokančių mokinių galimybes pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminui užtikrino šios valstybės vykdomos priemonės:

1) nuo 2007 iki 2011 metų, įgyvendindamos Bendruosius ugdymo planus, mokyklos tautinės mažumos kalba jau pačios galėjo spręsti, kiek skirti pamokų lietuvių kalbai ir kiek pamokų gimtajai, t. y. rinktis iš 3 variantų: a) lietuvių kalbai skirti tiek pamokų, kiek nurodyta Bendruosiuose ugdymo planuose, b) sudėjus lietuvių ir gimtajai kalbai skiriamų valandų skaičių, skirti lietuvių ir gimtajai kalbai pamokų po lygiai, c) Bendruosiuose planuose nustatytą pamokų skaičių gimtajai kalbai skirti lietuvių kalbai, o lietuvių kalbos pamokų skaičių – gimtajai kalbai;

2) mokyklos, įgyvendindamos pradinio ir pagrindinio ugdymo programas mokyklose tautinės mažumos kalba, lietuvių kalbos (valstybinės) dalykui nuo 2007 m. pagal Bendruosius ugdymo planus galėjo klasę dalinti į grupes, jei klasėje mokėsi pagal pradinio ugdymo programą 20 ir daugiau mokinių, pagal pagrindinio ugdymo programą – 21 ir daugiau mokinių;

3) 2008 m. atnaujintos pradinio ir pagrindinio ugdymo lietuvių (gimtosios) ir lietuvių (valstybinės kalbos) bendrosios programos, pagal kurias pareiškėja mokėsi nuo septintos klasės, yra suartintos. Pagrindinio ugdymo programoje suvienodintas lietuvių literatūros ugdymo turinys, visuotinė literatūra į lietuvių (valstybinės) kalbos programą neįtraukta, nes visuotinės literatūros mokomasi per gimtosios kalbos pamokas. Dalies kalbos (gramatikos, sintaksės) ugdymo aspektų, teksto komponavimo, argumentavimo ir kitų mokėsi ir per gimtosios kalbos pamokas, todėl mokykloms tautinės mažumos kalba buvo daugiau galimybių skirti laiko lietuvių kalbos vartojimo praktikai;

4) Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programos įgyvendinimui parengtos nemokamos, visiems laisvai prieinamos elektroninės lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatijos (http://www.upc.smm.lt/naujienos/chrestomatija/), skirtos tikslinės lėšos kiekvieną vienuoliktoką, besimokantį mokykloje tautinės mažumos kalba, aprūpinti lietuvių kalbos ir literatūros mokymui reikalingomis priemonėmis. Visos mokyklos tautinės mažumos kalba aprūpintos Dabartiniu lietuvių kalbos žodynu, skiriant po žodyną kiekvienam dvyliktokui (Švietimo ir mokslo ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-584);

5) lietuvių kalbos mokymui 2011–2013 m. parengti skaitmeniniai mokymosi objektai ir mokymosi priemonės pradiniam ir pagrindiniam (5–8 klasėms) ugdymui;

6) nuo 2009 metų mokytojai turi galimybę nuolat mokytis nuotoliniu būdu kalbos ir literatūros mokymo metodikos, mokytojų dalykiniam ir metodiniam pasirengimui sustiprinti 2011–2013 m. vykdyti Europos Sąjungos struktūrinių fondų projekto lėšomis finansuojami metų trukmės mokymai, nuo 2011 metų skiriamos tikslinės lėšos rengti mokymus mokyklų tautinės mažumos kalba lituanistams. Ugdymui pagal visas ugdymo programas Ugdymo plėtotės centras rengia ir skelbia visiems laisvai prieinamą metodinę medžiagą (http://www.upc.smm.lt).

Teigė, kad diferencijuotas raštingumo ir raiškos vertinimas ir aukščiau minėtos priemonės užtikrino Švietimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinto lygių galimybių principo įgyvendinimą ir sudarė tinkamas galimybes įgyti pakankamai egzaminui reikalingų žinių ir įgūdžių.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą teigė, kad pareiškėja nenurodė, kokią konkrečią teisės normą pažeidė Ministerija. Švietimo ir mokslo ministras, 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 tvirtindamas Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą, vadovavosi Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi. Mokymosi pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams, nepažeidžiant lygių galimybių principo, apibrėžto šio įstatymo 5 straipsnyje. Visos bendrojo ugdymo mokyklos užtikrina lietuvių kalbos mokėjimą pagal Bendrąją švietimo ir mokslo ministro patvirtintą programą (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų). Ministerija, laikydamasi įstatymų viršenybės principo, įgyvendino Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi suteiktą teisę ir pareigą ir priėmė norminio pobūdžio teisės aktą, elgėsi taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl jos veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai. Manė, kad teiginys, jog pareiškėja neįstojo į valstybės finansuojamą studijų vietą tik dėl to, kad neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino, yra nepagrįstas.

Dėl ekspertizės skyrimo nurodė, kad skunde siūlomi klausimai ekspertams nesusiję su skundo reikalavimais – nėra nei vieno klausimo, susijusio su Nacionalinio egzaminų centro veiksmais, dėl kurių kreipėsi pareiškėja. Rengiant Lietuvių kalbos brandos egzamino vykdymo modelį buvo atliktas pagal skirtingas pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias – lietuvių gimtosios kalbos ir lietuvių valstybinės kalbos – programas ir vienodą lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrąją programą besimokiusių mokinių įvertinimas, parengta bandomoji užduotis, įvykdytas bandomasis tyrimas. Su Lietuvių kalbos brandos egzamino vykdymo modeliu galima susipažinti Nacionalinio egzaminų centro internetinėje svetainėje.

Ministerijos nuomone, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašant ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą yra netikslinga, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-261-16/2013) vertindamas, ar Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. V-109 „Dėl Švietimo ir mokslo ministro 2011-07-01 įsakymo Nr. V-1197 „Dėl brandos egzaminų ir įskaitų programų patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 38 straipsnio 4 daliai ir 62 straipsnio 1 dalies 2 punktui, atskleidė nediskriminavimo principo turinį, pasisakė dėl tautinių mažumų teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, taip pat dėl jų teisių apsaugos ir reikalavimo mokėti valstybinę kalbą santykio.

Atsakovas Nacionalinis egzaminų centras su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime (I t., b. l. 51–54) paaiškino, kad nėra įgaliotas vykdyti viešąjį administravimą ir nelaikytinas viešojo administravimo subjektu, todėl negali būti atsakovu administracinėje byloje. Paaiškino, kad pagal Švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ISAK-2391 patvirtinto Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 111 punktą, K. M. egzamino darbas vertinimo proceso metu buvo vertintas tris kartus. Pirmo ir antro vertintojo skirtų taškų sumos skyrėsi dviem taškais, tačiau daugiau nei vienu tašku skyrėsi skyrybos, teksto raiškos, stiliaus, logikos įvertinimas, todėl darbą trečią kartą vertino vyresnysis vertintojas. Trečiojo vertintojo skirti taškai buvo konvertuoti į balus, kuriuos kandidatė matė rezultatų skelbimo sistemoje. Kandidatei pateikus prašymą, jos darbas pagal 2013 m. redakcijos Aprašo 131 punktą buvo vertinamas apeliacinėje komisijoje. Apeliacinė komisija, išnagrinėjusi kandidatės darbą, kuris buvo pateiktas anonimiškai, galutinio egzamino įvertinimo nepakeitė.

Apeliacinės vertinimo komisijos nariai savo sprendimą motyvavo tuo, kad kandidatės darbe tema ir/ar problema suprastos iš dalies (ne visi aspektai motyvuotai išskirti ir išnagrinėti). Nors rašančiosios požiūris pagrįstas kultūrine (literatūrine) patirtimi, tačiau ne visi pateikti argumentai yra tinkami ir svarūs, pasitaiko paviršutiniško samprotavimo. Pagrindinė mintis aiški, bet temos, problemos analizei trūksta kryptingumo, įžanga ir išvados turi trūkumų. Bandoma remtis vieno iš nurodytų autorių kūriniu (-iais), tačiau ne visai tinkamai, kontekstas tik paminėtas. Kandidatė padarė daug gramatikos ir leksikos klaidų, todėl už šį kriterijų gavo 0 taškų iš 4 galimų. Dėl gausybės klaidų už rašybos kriterijų surinkta 0 taškų iš 7 galimų, už skyrybą – 2 taškai iš 7 galimų. Darbe ne visada rašoma aiškiai, tiksliai, logiškai, tekstas nėra stilistiškai vientisas, yra stiliaus klaidų, todėl kandidatė už šį kriterijų surinko 3 taškus iš 9 galimų. Teksto skaidymas pastraipomis ne visada pagrįstas, yra nemotyvuotų minties šuolių, nereikalingų pasikartojimų, todėl už formaliąją struktūrą gauti 2 taškai iš 3 galimų.

Prašė netenkinti prašymo dėl ekspertizės skyrimo, nes rengiant Lietuvių kalbos brandos egzamino vykdymo modelį buvo atliktas pagal skirtingas pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas ir vienodą lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrąją programą besimokiusių mokinių įvertinimas, parengta bandomoji užduotis, įvykdytas bandomasis tyrimas ir numatytas aštuonerių metų pereinamasis laikotarpis, o 2013 m. atlikta lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino analizė.

Atsakovo nuomone, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašant ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą yra netikslinga, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendime šiai bylai aktualiais klausimais pasisakė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija atsiliepime (II t., b. l. 36–37) paaiškino, kad panaudojo visas ugdymo plano teikiamas galimybes, kad mokiniai įsisavintų programą ir galėtų gerai pasiruošti brandos egzaminams. Trečioje gimnazijos klasėje (11 kl.) 2012–2013 mokslo metais K. M. turėjo 7 val. lietuvių kalbos ir literatūros, ketvirtoje (12 kl.) – 7 val. iš 35 galimų savaitinių valandų (pagal ugdymo planą). Gimnazijos mokiniai iki 2013 m. laikė lietuvių kalbos (valstybinės) valstybinius brandos egzaminus. 2012 m. iš 127 abiturientų 123 pasirinko laikyti lietuvių (valstybinės) kalbos valstybinį brandos egzaminą, 121 egzaminą išlaikė, 31 gavo įvertinimus nuo 90 iki 100 balų. 2013 m. iš 111 abiturientų valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pasirinko 95 mokiniai, išlaikė 88, 2 mokiniai gavo įvertinimus nuo 90 iki 100 balų. 2014 m. iš 118 abiturientų valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pasirinko 112 mokinių, 98 egzaminą išlaikė, 3 mokiniai gavo įvertinimus 86–100. Mokinių, pasiekusių aukščiausius įvertinimus, egzamino išlaikymo procentas ženkliai krito. Teigė, kad per dvejus metus neįmanoma pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui taip kokybiškai, kaip buvo rengiami lietuviškų mokyklų mokiniai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjos K. M. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino neišlaikymo ir turtinės žalos priteisimo.

Pareiškėja nesutikimą su apeliacijos rezultatu argumentavo tuo, kad egzamino rezultatas buvo nulemtas pasikeitusio teisinio reglamentavimo, kai buvo suvienodintas lietuvių kalbos ir literatūros mokymas pagal vienodą programą. Pareiškėja, kaip tautinių mažumų mokyklos moksleivė, turėjo vos dvejus metus egzaminui pagal šią programą pasiruošti. Nesuteikus tautinių mažumų mokyklų moksleiviams pakankamo pereinamojo laikotarpio egzaminui pasiruošti, buvo pažeisti interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo principai, pareiškėja buvo diskriminuota kalbos ir tautybės pagrindu.

Teismas rėmėsi Konstitucijos 14 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 12 straipsniu, Švietimo įstatymo 5 straipsniu, 27 straipsnio 2 dalimi, 30 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei iki 2011 m. liepos 1 d. galiojusioje Švietimo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies redakcija, Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalies pakeitimais.

Teismas pažymėjo, kad Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 buvo patvirtinta Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa, pagal kurios 2 punktą vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programą baigusiems mokiniams lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra privalomas. Patvirtinta programa buvo skirta 11–12 klasių mokiniams, nepriklausomai nuo mokyklos mokomosios kalbos. Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos 27 punkte buvo nustatyta, kad kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis ir skelbiamas tinklalapyje www.nec.lt iki 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. lapkričio 15 d. Švietimo ir mokslo ministro 2012 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-776 buvo pakeista Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa jos 27 punktą pakeičiant ir išdėstant taip: kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis ir skelbiamas svetainėje www.nec.lt atitinkamai iki 2012 m., 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m., 2017 m., 2018 m., 2019 m. lapkričio 15 d.

Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. (1.3.)-V1-118 buvo patvirtinti Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijai, pagal kuriuos konkrečiai detalizuotas diferencijuotas vertinimas, lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduotyse tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams leidžiant padaryti daugiau klaidų nei lietuvių kalba besimokantiems mokiniams.

Teismas taip pat rėmėsi Aprašo 109, 111, 129, 131, 132 punktų nuostatomis ir pažymėjo, kad nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. buvo suvienodintas lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas visiems vidurinio ugdymo programą baigusiems mokiniams, t. y. egzaminas buvo vienodas tiek tautinių mažumų kalba, tiek lietuvių kalba besimokantiems mokiniams. Vis dėlto, pagal iki 2019 m. lapkričio 15 d. skelbiamus Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis nustatomas kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu. Vadinasi, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį buvo diferencijuotas egzaminą laikiusiųjų mokinių, kurie mokėsi mokyklose lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba, darbų vertinimas, tautinių mažumų mokyklų moksleiviai galėjo padaryti daugiau leidžiamų klaidų.

Vienodam egzaminui pagal naujai patvirtintą Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą mokiniai (tiek tautinių mažumų, tiek lietuvių kalba besimokančių mokyklų) turėjo pasiruošti per 2 metus. Ginčo atveju aktualus tas aspektas, kad tautinių mažuma kalba besimokantys mokiniai per 12 mokslų metų turėjo mažiau lietuvių kalbos pamokų nei lietuvių kalba besimokantys mokiniai. Švietimo ir mokslo ministerija atsiliepime patvirtino, kad pamokų skirtumą sudaro 783 pamokos.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimu, kuriame pateikti išaiškinimai aktualūs ir šioje byloje, pripažinta, kad Švietimo ir mokslo ministro 2013 m. vasario 20 d. įsakymo 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui. Vadovaujantis minėtu sprendimu, 3 punktą teismas nutarė laikyti panaikintu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad buvo įgyvendinamas įvairių organizacinių priemonių kompleksas, siekiant suvienodinti visų moksleivių sąlygas ir galimybes laikyti vienodą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Švietimo ir mokslo ministerija turėjo atsižvelgti į visas taikytas priemones ir faktiškai sudarytas galimybes moksleiviams pasiruošti egzaminui bei įvertinti, ar taikytų organizacinių priemonių visuma nesudarė vienodų galimybių visiems moksleiviams įgyti pakankamai egzaminui reikalingų žinių ir įgūdžių. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, skirtingo reguliavimo pateisinamumas turi būti vertinamas būtent skirtingų galimybių pasirengti egzaminui, o ne faktiškai turimų nevienodų žinių pagrindu. Priešingu atveju būtų iškreipiama pati egzamino paskirtis – objektyviai patikrinti ir įvertinti moksleivių žinias.

Vertindamas tai, ar pareiškėja turėjo skirtingas galimybes pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui nei mokiniai mokyklose lietuvių mokomąja kalba, teismas pažymėjo, kad Švietimo ir mokslo ministerija teismui nurodė, kad tautinės mažumos kalba mokyklose besimokančių mokinių galimybes pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminui užtikrino šios valstybės vykdomos priemonės (žr. atsiliepimą).

Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija atsiliepime nurodė, kad pareiškėja trečioje gimnazijos klasėje (11 kl.) 2012–2013 mokslo metais turėjo 7 val., o ketvirtoje (12 kl.) – 7 val. lietuvių kalbos ir literatūros iš 35 galimų savaitinių valandų pagal ugdymo planą (II t., b. l. 36–37). Iš Nacionalinio egzaminų centro teismui pateiktos 2014 m. spalio 1 d. pažymos (t. I, b. l. 55–56) matyti, kad nuo 2011 metų Bendruosiuose ugdymo planuose buvo padidintas pamokų skaičius lietuvių kalbai mokyti mokyklose tautinės mažumos kalba – įgyvendinant Vidurinio ugdymo programas 2011 metais 11–12 kl. prie skiriamų 8 (arba 10, jeigu mokomasi pagal išplėstinį kursą) pamokų lietuvių kalbai mokyti pridėta +3 pamokos dvejus metus (11–12 klasėje) ir šis skaičius tautinių mažumų mokyklose sudarė 11 (13) savaitinių pamokų. Šios aplinkybės rodo, kad Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija pasirinko mažesnį savaitinį lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičių.

Teismas akcentavo ir tai, kad nepaisant to, kad Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija nurodė, jog mokinių, pasiekusių aukščiausius įvertinimus, egzamino išlaikymo procentas krito, tačiau pagal pateiktus duomenis matyti, kad šioje mokykloje 2013 m. iš 111 abiturientų valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pasirinko 95 mokiniai, iš kurių 88 išlaikė, o 2 gavo įvertinimus nuo 90 – 100 balų. Taigi iš 95 egzaminą laikiusių mokinių jo neišlaikė tik 7. Teismo vertinimu, toks mažas neišlaikiusiųjų skaičius suponuoja teismo išvadą, kad pareiškėja egzamino neišlaikė ne dėl nuo 2011 m. pasikeitusio teisinio reglamentavimo, kai buvo suvienodintas egzamino laikymas pagal tą pačią ugdymo programą, o dėl kitų veiksnių. Teismo įsitikinimu, pareiškėjos egzamino neišlaikymą galėjo lemti žemas lietuvių kalbos ir literatūros dalyko įvertinimas mokslo metais (pirmame pusmetyje – 4 išplėstiniu kursu). Tokią teismo poziciją pagrindžia ir tai, kad pakartotinėje sesijoje laikydama mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pareiškėja surinko 16 taškų iš 30 galimų ir gavo 6 balus iš 10.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs ginčą reglamentuojantį teisinį reguliavimą, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, jog ji buvo diskriminuojama kalbos ir tautybės pagrindu. Pareiškėja, kaip ir kiti jos mokyklos mokiniai ir mokiniai, kurie mokėsi lietuvių kalba, turėjo lygias galimybes tinkamai pasiruošti ir išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą, o egzamino neišlaikymas nėra nulemtas pasikeitusio teisinio reguliavimo. Šiuo atveju nustatytų priemonių visuma sudarė visiems moksleiviams vienodas galimybes pasiruošti šiam egzaminui, o taikytas diferencijavimas vertinant egzamino užduotis buvo pateisinamas ir pakankamas užtikrinant skirtingų tautinių grupių lygiateisiškumo principą. Pareiškėja nesutikimo su apeliacijos rezultatu neargumentavo jos darbo vertinimo procedūriniais pažeidimais, todėl teismas dėl to plačiau nepasisakė.

Teismui nekilo abejonių, ar Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 patvirtinta Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vienoda programa lietuviškų ir tautinių mažumų moksleiviams neprieštarauja Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintam lygių galimybių principui ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendime pateikė išaiškinimą dėl lygiateisiškumo principo, todėl netenkintinas prašymas dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 str.). Tuo remdamasis teismas nematė teisinio pagrindo panaikinti Protokolo dalį dėl pareiškėjos apeliacijos rezultato ir įpareigoti Nacionalinį egzaminų centrą iš naujo peržiūrėti jos valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino įvertinimą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos, patirtos 1 500 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo. Pasak pareiškėjos, dėl to, kad Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. V-1197 pažeidė jos teisėtus interesus ir jos teises, pareiškėja neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, todėl neįstojo į valstybės finansuojamą studijų vietą ir už studijas Baltstogės universiteto filialo Ekonomikos–informatikos fakultete kasmet turės mokėti po 1 500 Lt. Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 14 d. sumokėjo 1 500 Lt už šias studijas 2014/2015 akademiniais metais, šį mokestį pareiškėja laikė patirta turtine žala.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-l 197 nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai, egzamino rezultatas iš esmės buvo nulemtas nuo pareiškėjos priklausančių veiksmų (pvz., individualių gebėjimų, įdėtų pastangų rengiantis egzaminui). Be to, teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad egzamino išlaikymas negarantuotų, jog pareiškėja įstotų į valstybės finansuojamą studijų vietą. Nenustačius byloje neteisėtų Švietimo ir mokslo ministerijos veiksmų, nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės atsakomybės atsiradimui ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja K. M. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašoma skirti byloje mokslinę ekspertizę, sustabdyti šią bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašant ištirti Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-l 197 patvirtintos Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos teisėtumą, priteisti pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde dėstomi tokie pagrindiniai argumentai:

1. Skundo pagrindą sudarė atsakovų veiksmų sudarytų sąlygų – realaus pasirengimo lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui – nesuteikimas per protingą laikotarpį (nediskriminavimas dėl teisės į mokslą įgijimo). Per tokį trumpą laiką pareiškėja negalėjo įgyti reikiamų lietuvių kalbos ir literatūros žinių. Pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino ir nepasisakė, ar buvo pažeistos pareiškėjos teisės į mokslą (per lygiateisiškumo principą), jei jai nebuvo suteiktos lietuvių kalbos ir literatūros žinios, nes vos po dvejų metų reikėjo laikyti sugriežtintą privalomą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą.

2. Remiasi Konstitucijos 29 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsniu, Papildomo protokolo 2 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino, interpretavo ir taikė lygių galimybių principo turinį ir šio principo pažeidimui vertintinų aplinkybių neanalizavo ir netaikė. Teismas nesiaiškino, ar buvo imtasi visų privalomų priemonių, kad tautinės mažumos kalba mokyklose besimokantiems mokiniams būtų užtikrintos visos valstybės priemonės pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminui. Teismas analizavo tik pasirenkamas, o ne privalomas priemones. Teismas neanalizavo atsakovo veiksmų, kurie patvirtintų, kad patvirtinta nauja egzamino programa numatė, kaip realiai išlyginti tautinės mažumos kalba mokyklose besimokančių mokinių lietuvių kalbos ir literatūros žinių lygį, kad atitiktų lietuvių mokinių žinių lygį. Teismas taip pat netinkamai vertino Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos atsiliepime nurodytas aplinkybes – gimnazija nebuvo įpareigota atlikti privalomus lietuvių kalbos ir literatūros mokymus, kad pareiškėja ir kiti moksleiviai pasiektų tokį patį lygį, kaip bendraamžiai lietuvių moksleiviai.

3. Teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino rezultatas iš esmės buvo nulemtas nuo pareiškėjos priklausančių veiksnių, yra niekuo nepagrįsta ir neteisėta.

4. Patikslintame skunde buvo keliami reikalavimai, kuriems atsakyti reikia specialių žinių, tačiau teismas ekspertizės be pagrindo neskyrė. Tuo tarpu atsakovas rėmėsi moksliniais programos vertinimais.

5. Palaiko prašymą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ištirtų, ar Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-l 197 patvirtinta Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa, pagal kurią pareiškėja turėjo pasiruošti egzaminui per dvejus metus ir laikyti šį egzaminą gimtosios kalbos lygiu, neprieštarauja Švietimo ir mokslo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintam lygių galimybių principui ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui. Mano, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja ir viešasis interesas, nes kvestionuojamas teisės akto teisėtumas, kuris svarbus ne tik pareiškėjai, tačiau ir likusiems tautinių mažumų atstovams.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Švietimo ir mokslo ministerija atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-l 197 patvirtinta Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa buvo nauja visiems moksleiviams, nepriklausomai nuo mokyklos mokomosios kalbos. Minėtos programos 27 punkte numatyta, kad kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis ir skelbiamas svetainėje www.nec.lt atitinkamai iki 2012 m., 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m., 2017 m., 2018 m., 2019 m. lapkričio 15 d., todėl pareiškėja nepagrįstai teigė, kad įteisinus vieningą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, buvo pažeistas lygiateisiškumo principas.

Pirmosios instancijos teismas įvertino ir argumentus dėl valstybės vykdytų priemonių pareiškėjos ir kitų tautinės mažumos kalba besimokančių mokinių galimybei pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminui užtikrinti. Mano, jog šios priemonės sudarė galimybės pareiškėjai ir kitiems kandidatams lygiais pagrindais išmokti valstybinės kalbos ir pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros valstybiniam brandos egzaminui. Minėtos priemonės ir diferencijuotas brandos egzamino vertinimas užtikrino lygių galimybių principo įgyvendinimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis.

Nesutinka su prašymu skirti ekspertizę, nes mano, jog pateikti klausimai nesusiję su skundo reikalavimais, moksliniai vertiniai buvo atlikti prieš patvirtinant Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą, byloje yra pakankamai įrodymų, kuriais remiantis galima priimti sprendimą.

Atsakovo manymu, nepagrįstas ir prašymas kelti norminę bylą, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendime atskleidė nediskriminavimo principo turinį, pasisakė dėl tautinių mažumų teisių ir reikalavimo mokėti valstybinę kalbą santykio.

Atsakovas Nacionalinis egzaminų centras pateiktame atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsiliepime nurodo, kad Nacionalinis egzaminų centras yra pagalbą mokiniui, mokytojui, mokyklai teikianti švietimo įstaiga, organizuojanti ir vykdanti asmenų žinių bei gebėjimų testavimą bei egzaminavimą, analizuojanti, apibendrinanti ir naudojanti egzaminų, testų bei ugdymo rezultatus, tobulinanti asmenų žinių ir gebėjimų tyrimo būdus ir formas. Kadangi Nacionalinis egzaminų centras nėra įgaliotas vykdyti viešąjį administravimą, jis negali būti atsakovu byloje.

Pažymi, kad Nacionalinis egzaminų centras egzaminus vykdo remdamasis Švietimo ir mokslo įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi. Iki dabartinės egzamino programos patvirtinimo galiojusios Lietuvių gimtosios kalbos brandos egzaminų programa ir Lietuvių valstybinės kalbos brandos egzamino programa reglamentavo tai, kad per egzaminą mokiniai rašė iš esmės tokį patį rašinį, kaip numatyta dabartinėje programoje. Be to, lietuvių kalbos (gimtosios) ir lietuvių kalbos (valstybinės) pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo po 10 klasės struktūra, ypač rašymo dalies, yra panaši. 2013 m. lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino analizėje, atliktoje mokslininkų grupės, konstatuota, kad rėmimosi autoriumi ir kontekstu rezultatai mokyklose lietuvių mokomąja kalba ir mokyklose tautinių mažumų mokomosiomis kalbomis mažai skiriasi. Švietimo ir mokslo ministerija ir Nacionalinis egzaminų centras naudoja įvairias priemones, užtikrinančias skirtingų tautinių grupių lygiateisiškumo principą laikant privalomą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, aprašytas Nacionalinio egzaminų centro atsiliepime.

Prašo netenkinti prašymo dėl ekspertizės skyrimo ir norminės bylos iškėlimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymi, kad gimnazija panaudojo visas ugdymo plano teikiamas galimybes, kad mokiniai įsisavintų programą ir galėtų gerai pasiruošti brandos egzaminams. Akcentuoja, kad lyginant mokinių, pasiekusių aukštesnį lygį laikant lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą, rezultatus mokykloje lenkų mokomąja kalba su rezultatais lietuviškoje mokykloje galima prieiti išvados, kad neįmanoma pasiekti vienodų rezultatų mokantis tik 11–12 klasėje pagal suvienodintą programą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl protokolo, kuriuo patvirtintas pareiškėjos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijos rezultatas ir turtinės žalos atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja 2014 m. baigė Vilniaus Jono Pauliaus II gimnaziją lenkų mokomąja kalba. 2014 m. birželio 2 d. pareiškėja laikė lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą. 2014 m. liepos 2 d. paskelbti rezultatai parodė, kad pareiškėja surinko 28 taškus, kurie vertinant balų skalėje buvo prilyginti 0, todėl neišlaikė šio egzamino. Pareiškėja dėl egzamino rezultatų pateikė apeliaciją. 2014 metų valstybinių brandos egzaminų apeliacinis komitetas 2014 m. liepos 10 d. posėdyje patvirtino valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino apeliacijų rezultatus (II t., b. l. 62–63, 68–80). Pareiškėjos egzamino rezultatas nebuvo pakeistas, pareiškėja egzamino neišlaikė (I t., b. l. 29–30).

Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje (2011 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XI-1281 redakcija) įtvirtinta, kad Švietimo ir mokslo ministro įgaliotos institucijos ir savivaldybių vykdomosios institucijos organizuoja mokymosi pagal bendrojo ugdymo programas pasiekimų patikrinimus (brandos egzaminus, kitus egzaminus, įskaitas ir kitus mokymosi pasiekimų patikrinimo būdus) pagal Švietimo ir mokslo ministro patvirtintas mokymosi pasiekimų patikrinimų programas ir mokymosi pasiekimų patikrinimų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašus, mokinių pasiekimų tyrimus. Šie mokymosi pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams, nepažeidžiant lygių galimybių principo, apibrėžto šio įstatymo 5 straipsnyje. Visos bendrojo ugdymo mokyklos užtikrina lietuvių kalbos mokėjimą pagal bendrąją Švietimo ir mokslo ministro patvirtintą programą (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų).

Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa patvirtinta Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 „Dėl brandos egzaminų ir įskaitų programų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-1197) (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.). Pagal Įsakymo Nr. V-1197 2 punktą vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programą baigusiems mokiniams lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra privalomas. Įsakymo Nr. V-1197 3 punkte numatyta brandos egzaminus ir įskaitas pagal šio įsakymo 1 punktu patvirtintas brandos egzaminų ir įskaitų programas organizuoti ir vykdyti nuo 2013 metų. Patvirtinta programa buvo skirta 11–12 klasių mokiniams, nepriklausomai nuo mokyklos mokomosios kalbos.

Iki Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 patvirtintos Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos įsigaliojimo galiojo dvi atskiros lietuvių kalbos brandos egzamino programos: Lietuvių gimtosios kalbos brandos egzaminų programa (patvirtinta Švietimo ir mokslo ministro 2006 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-756) ir Lietuvių valstybinės kalbos brandos egzamino programa (patvirtinta Švietimo ir mokslo ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 496).

Pagal Lietuvių gimtosios kalbos brandos egzamino programą mokiniai turėjo atlikti dvi užduotis: parašyti rašinį (450–500 žodžių), kuriam buvo skiriama 180 min., ir atlikti teksto suvokimo užduotis, kurioms buvo skiriama 90 min. (abi užduotys sudarė po 50 proc. egzamino vertės).

Pagal Lietuvių valstybinės kalbos brandos egzamino programą mokiniai turėjo atlikti tris užduotis: skaitymo, kalbos vartojimo – buvo skiriama po 50 min, ir parašyti rašinį (250–300 žodžių), kuriam buvo skiriama 100 min. Skaitymas ir kalbos vartojimas sudarė po 25 proc., o rašymas – 50 proc. viso egzamino vertės).

Pagal Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą mokiniai turi parašyti samprotavimo arba literatūrinį rašinį (500 žodžių), kuriam skiriama 240 min. ir kurio įvertinimas sudaro 100 proc. egzamino vertinimo.

Pažymėtina, kad Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos, patvirtintos Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197, 27 punkte numatyta, kad kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis ir skelbiamas tinklalapyje www.nec.lt iki 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. lapkričio 15 d. Švietimo ir mokslo ministro 2012 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-776 buvo pakeista Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa jos 27 punktą pakeičiant ir išdėstant taip: kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis ir skelbiamas svetainėje www.nec.lt atitinkamai iki 2012 m., 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m., 2017 m., 2018 m., 2019 m. lapkričio 15 d.

Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo instrukcijoje, patvirtintoje Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus 2012 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. (1.3)-VI-172 (toliau – ir Instrukcija), buvo įteisintas diferencijuotas vertinimas, lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduotyse tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams leidžiant padaryti daugiau klaidų nei lietuvių kalba besimokantiems mokiniams. Toks vertinimas buvo pagrįstas 2012 m. organizuoto bandomojo egzamino rezultatais.

Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. (1.3.)-V1-118 patvirtinti Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijai, pagal kuriuos detalizuotas diferencijuotas vertinimas tautinių mažumų mokomąja kalba besimokantiems mokiniams leidžiant padaryti daugiau klaidų nei lietuvių kalba besimokantiems mokiniams.

Aptarti teisės aktai parodo, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. suvienodintas lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas visiems vidurinio ugdymo programą baigusiems mokiniams ir numatyta, kad egzaminas bus vienodas tiek tautinių mažumų kalba, tiek lietuvių kalba besimokantiems mokiniams. Tačiau taip pat numatyta, jog iki 2019 m. lapkričio 15 d. pagal skelbiamus Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis nustatomas kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu, t. y. numatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį buvo diferencijuotas egzaminą laikiusiųjų mokinių, kurie mokėsi mokyklose lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba, darbų vertinimas tautinių mažumų mokyklų moksleiviams leidžiant padaryti daugiau klaidų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualus Įsakymo Nr. V-1197 3 punkte įtvirtintas nurodymas brandos egzaminus ir įskaitas pagal šio įsakymo 1 punktu patvirtintas brandos egzaminų ir įskaitų programas organizuoti ir vykdyti nuo 2013 metų. Minėtas nurodymas reiškia, jog vienodam egzaminui pagal naujai patvirtintą Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą tiek tautinių mažumų mokyklose, tiek mokyklose lietuvių mokomąja besimokantys mokiniai turėjo pasiruošti per dvejus metus. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog iš bylos aplinkybių nustatyta, kad tautinių mažumų kalba besimokantys mokiniai per 12 mokslų metų turėjo mažiau lietuvių kalbos pamokų nei lietuvių kalba besimokantys mokiniai.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualūs ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-261-16/2013 pateikti išaiškinimai.

Minėtoje byloje buvo keliamos abejonės dėl 2013 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymo Nr. V-109 „Dėl Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-1197 „Dėl brandos egzaminų ir įskaitų programų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) 3 punkto teisėtumo tuo pagrindu, jog šis punktas įtvirtina nevienodą rašinio žodžių skaičių lietuvių kalba ir tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams. Pareiškėjai byloje kėlė klausimą, ar toks diferencijavimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto nediskriminavimo principo, Švietimo įstatyme įtvirtinto lygių galimybių principo, taip pat Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalies, pagal kurią mokymosi pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams, nepažeidžiant Švietimo įstatymo 5 straipsnyje apibrėžto lygių galimybių principo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas Įsakymo 3 punkte įtvirtintą rašinio apimties diferencijavimą grindė iš esmės vien ta aplinkybe, jog lietuvių kalba ir tautinių mažumų kalba besimokančių moksleivių grupės per pastaruosius dvylika metų turėjo ženkliai skirtingą lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičių, bei tuo, jog dėl to šių moksleivių lietuvių kalbos žinios ženkliai skiriasi. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog siekiant įvertinti moksleivių padėties skirtumus Įsakymo 3 punkto reguliavimo požiūriu, visų pirma, turėjo būti įvertinta tai, ar moksleivių grupės turėjo skirtingas galimybes pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui, bei kokia apimtimi šios galimybės skyrėsi. Teisėjų kolegijos nuomone, skirtingo reguliavimo pateisinamumas turi būti vertinamas būtent skirtingų galimybių pasirengti egzaminui, o ne faktiškai turimų nevienodų žinių pagrindu. Priešingu atveju būtų iškreipiama pati egzamino paskirtis – objektyviai patikrinti ir įvertinti moksleivių žinias.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, jog Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina vieną iš pagrindinių švietimo sistemos principų – lygių galimybių principą, pagal kurį švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują. Šis principas suponuoja valstybės pareigą, nustatant vienodus egzamino reikalavimus, sudaryti ir vienodas, lygias galimybes tokiam egzaminui pasirengti, bei atvirkščiai – tik nesant vienodų galimybių pasirengti egzaminui, gali būti nustatomos skirtingos jo užduotys. Taigi moksleiviams, laikantiems tą patį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, diferencijuojant jo užduotis, privalėjo būti įvertinta, ar valstybės taikytų organizacinių ir kitų priemonių visuma nesudarė visiems moksleiviams vienodų galimybių pasiruošti tam pačiam egzaminui, ir kokiu mastu tokios galimybės skyrėsi.

Teismas pažymėjo, kad galimybė lietuvių kalbos mokėjimą įvertinti pagal nepagrįstai skirtingus kriterijus galėtų būti vertinama ir kaip diskredituojanti valstybinę kalbą, kaip konstitucinę vertybę. Tokiu atveju mažėtų tam tikros asmenų grupės motyvacija ją gerai išmokti, ryškėtų visuomenės grupių atskirtis, silpnėtų valstybinės kalbos, kaip socialinės integracijos ir pilietinės visuomenės telkimo priemonės, funkcija, menkėtų valstybinės kalbos prestižas visuomenės akyse. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, lengvatų tam tikroms lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą laikančių moksleivių grupėms suteikimas turi būti itin tiksliai pasvertas, pagrįstas, proporcingas, būtinas ir tinkamas, kadangi šių reikalavimų nesilaikymas ir diskriminacinio reguliavimo nustatymas sukeltų paminėtas itin neigiamas ir netoleruotinas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, tokio pobūdžio reguliavimo, koks yra įtvirtintas Įsakymo 3 punkte, pagrįstumui keltini itin aukšti reikalavimai.

Išplėstinė teisėjų kolegija byloje nustatė, kad siekiant suvienodinti visų moksleivių galimybes pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui, buvo stengiamasi panaudoti įvairias organizacines priemones. Visų pirma, teismo posėdžio Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu nustatyta, jog mokykloms, kuriose dėstoma tautinių mažumų kalba, yra skiriamas dvidešimčia procentų didesnis mokinio krepšelis nei mokyklose lietuvių mokomąja kalba. Tokia nuostata, kaip buvo pabrėžta teismo posėdžio metu, buvo siekta sudaryti geresnes galimybes lietuvių kalbos ir literatūros mokymuisi.

Švietimo ir mokslo ministerija 2013 m. birželio 3 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, jog lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programos įgyvendinimui parengtos nemokamos, visiems laisvai prieinamos elektroninės lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatijos, skirtos tikslinės lėšos kiekvieną vienuoliktoką, besimokantį mokykloje tautinės mažumos kalba, aprūpinti lietuvių kalbos ir literatūros mokymui reikalingomis priemonėmis (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. balandžio 12 d. įsakymas Nr. V-585), visos mokyklos, kuriose mokomasi tautinės mažumos kalba, aprūpintos Dabartiniu lietuvių kalbos ir literatūros žodynu, skiriant po vieną žodyną kiekvienam dvyliktokui (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. kovo 30 d.

įsakymas Nr. V-584). Švietimo ir mokslo ministerija taip pat nurodė, kad lietuvių kalbos mokymui 2011–2013 m. buvo parengti skaitmeniniai mokymosi objektai ir mokymosi priemonės pradiniam ir pagrindiniam ugdymui, o nuo 2009 m. mokytojai turi galimybę nuolat mokytis nuotoliniu būdu kalbos ir literatūros mokymo metodikos, mokytojų dalykiniam ir metodiniam pasirengimui sustiprinti 2011–2013 m. vykdyti Europos Sąjungos Sanglaudos fondo projekto lėšomis finansuojami metų trukmės mokymai, nuo 2011 m. skiriamos tikslinės lėšos rengti mokymus mokyklų tautinės mažumos kalba lituanistams.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog mokyklos tautinės mažumos kalba galėjo pačios spręsti, kiek pamokų skirtina lietuvių kalbai, ir kiek – gimtajai kalbai. Be to, įgyvendindamos pradinio ir pagrindinio ugdymo programas, mokyklos tautinės mažumos kalba lietuvių valstybinės kalbos dalykui galėjo dalinti klasę į dvi grupes, jei pagal pagrindinio ugdymo programą klasėje mokėsi 20 ir daugiau mokinių, o pagal pagrindinio ugdymo programą – 21 ir daugiau mokinių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, kaip nurodė Švietimo ir mokslo ministerija, visuotinė literatūra į lietuvių valstybinės kalbos programą yra neįtraukta, nes jos mokomasi per gimtosios kalbos pamokas, o dalies kalbos ugdymo aspektų (gramatikos, sintaksės), teksto komponavimo, argumentavimo ir kitų dalykų tautinių mažumų kalba besimokantys mokiniai mokosi ir per gimtosios kalbos pamokas, todėl mokyklos tautinės mažumos kalba turi galimybių daugiau laiko skirti lietuvių kalbos vartojimo praktikai.

Įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad Švietimo ir mokslo ministerija pakankamai nepagrindė Įsakymo 3 punkto diferencijuoto reguliavimo, nors, kaip minėta, toks reguliavimas gali būti priimtas tik itin atidžiai ir kruopščiai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes bei nuodugniai pasvėrus asmenų grupių, kurios skirtingai traktuojamos, teisinės ir faktinės padėties skirtumus. Atsakovui neįrodžius, jog pritaikytos priemonės nagrinėjamu atveju buvo pagrįstos, teisėjų kolegija nematė pagrindo pripažinti Įsakymo 3 punkte įtvirtintą reguliavimą nediskriminaciniu. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Įsakymo 3 punktas yra neteisėtas – jis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam visų asmenų lygybės principą.

Minėtoje byloje teismas taip pat akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės aktus valstybė turi teisę nustatyti valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimus asmenims nepriklausomai nuo jų tautybės, tačiau keisdama savo politiką šioje srityje ir didindama tokių reikalavimų apimtį, valstybė privalo veikti nuosekliai ir pertvarkymus vykdyti palaipsniui, atsižvelgdama į faktinę situaciją. Taigi valstybė, nustačiusi vienodą valstybinės kalbos egzaminą ir lietuvių kalba, ir tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams, diferencijuoti tokio egzamino užduotis gali tik nevienodų faktiškai asmenims suteiktų galimybių pasiruošti šiam egzaminui pagrindu.

Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai pareiškėja, baigusi mokyklą tautinės mažumos mokomąja kalba, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti protokolą, kuriuo patvirtintas pareiškėjos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijos rezultatas, ir atlyginti turtinę žalą iš esmės remdamasi tuo, kad buvo diskriminuojama mokinių, mokyklą baigusių lietuvių mokomąja kalba, atžvilgiu. Pareiškėjos manymu, Įsakymo Nr. V-1197 3 punkte numatytas 2 metų laikotarpis buvo per trumpas, kad tautinės mažumos mokomąja kalba mokyklą baigę mokiniai pasirengtų lietuvių kalbos ir literatūros valstybiniam brandos egzaminui, nes jie turėjo daug mažiau pamokų lietuvių kalba nei mokiniai, mokyklą baigę lietuvių mokomąja kalba.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, pažymi, kad Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 patvirtinta nauja Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa, pagal kurią numatyta, kad tiek tautinių mažumų mokyklose, tiek mokyklose lietuvių mokomąja kalba besimokantys mokiniai pakeistam egzaminui turėjo pasiruošti per dvejus metus. Atsižvelgdama į mažesnį pamokų lietuvių kalba skaičių ir siekdama suvienodinti visų moksleivių galimybes pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui, Švietimo ir mokslo ministerija ėmėsi atitinkamų priemonių (išdėstytos Švietimo ir mokslo ministerijos atsiliepime ir analizuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. sprendime). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo abejoti Įsakymo Nr. V-1197 teisėtumu. Minėta išvada pagrįsta ir aktualiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, nes minėtoje byloje buvo konstatuota, kad lengvatų tam tikroms lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą laikančių moksleivių grupėms suteikimas turi būti itin tiksliai pasvertas, pagrįstas, proporcingas, būtinas ir tinkamas, ir pripažinta, kad Įsakymo 3 punktas, įtvirtinantis nevienodą rašinio žodžių skaičių lietuvių kalba ir tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams, yra neteisėtas, nes prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas ištirti Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-l 197 patvirtintos Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vienodos programos teisėtumą atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi iš esmės visi pareiškėjos skunde ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pareiškėjos diskriminavimo susiję su Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-l 197 teisėtumu, t. y. norminio teisės akto teisėtumu, tačiau teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti minėto įsakymo teisėtumu, pareiškėja nenurodo kitų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėja taip pat prašė priteisti žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimą. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas elgėsi taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nenustačius bent vienos iš aptartų atsakomybės sąlygų (šiuo atveju fakto, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė faktines ginčo aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pažymėtina, jog apeliaciniu skundu pareiškėja taip pat prašo priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan