2022-12-07 Nr. AB-30128-3-61-3-01768-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3971-1047/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01768-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Beatos Martišienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 5-TE-280 „Dėl D. Ž. veiksmų įvertinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad iki atleidimo iš tarnybos, t. y. nuo 2015 m. kovo 18 d. iki 2019 m. spalio 30 d., jis ėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) (duomenys neskelbtini) pareigas. Pareiškėjas skundžiamu Įsakymu buvo pripažintas savo veiksmais pažeminęs pareigūno vardą. Pareiškėjo vertinimu, jis nepažemino pareigūno vardo ir nepadarė jokio pažeidimo, todėl Įsakymas yra neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas paaiškino, jog 2019 m. liepos 21 d., atostogų metu jis kartu su tuo metu atostogavusiu kolega G. S. ir advokatu G. D. nuskrido į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2019 m. liepos 22 d. advokato G. D. buvo informuotas, kad advokatui reikia apžiūrėti jo atstovaujamai įmonei nuosavybės teise priklausantį namą, kuris galbūt yra užgrobtas kitų asmenų. Minėti asmenys kartu nuvyko prie to namo. Kartu su advokatu namo apžiūroje dalyvavo ir namo savininkės Ispanijos įmonės „Rarkarpis SL“ direktorė K. G.. Namą galbūt buvo užgrobę nepažįstami žmonės, su kuriais bendravo advokatas G. D. ir K. G.. Nei pareiškėjas, nei jo kolega G. S. su name buvusiais asmenimis nebendravo, iš jų nieko nereikalavo ir neprašė, o atvykę Ispanijos pareigūnai nereiškė priekaištų ar pastabų nei pareiškėjui, nei kolegai. Pareiškėjas minėtame name buvo ne tarnybos metu, policininko statuso niekam neatskleidė, su kitais name buvusiais asmenimis nebendravo ir jokių reikalavimų niekam nereiškė, durų ir spynų nelaužė, tiesiog buvo patalpose ir stebėjo, kad nebūtų fiziškai užpultas jo pažįstamas advokatas, kuris tuo metu atliko savo profesines pareigas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Policijos departamentas) Imuniteto valdybos 2020 m. balandžio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 5-IS-4 „Dėl Kauno apskr. VPK pareigūnų G. S. ir D. Ž. veiksmų“ (toliau – ir Išvada) nustatyta, jog nebuvo gauta jokių duomenų apie pareiškėjo patekimą į vilą jėga ar piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba policijos pareigūno statusu. Išvadoje taip pat nebuvo nustatyti ir jokie kartu buvusių advokato G.

D. bei „Rarkarpis SL“ direktorės K. G. neteisėti veiksmai, tai patvirtina, jog D. Ž. neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nepadarė jokių pažeidimų, nepažemino pareigūno vardo, o tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas remiantis žiniasklaidoje pasirodžiusiais užsakomaisiais straipsniais, kuriuose buvo nurodytos tikrovės neatitinkančios ir tendencingos aplinkybės. Nėra aišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo gauti K. Č., R. A. (R. A.) ir K. G. paaiškinimai, kurie pateikiami Išvadoje. Atsakovas remiasi tik subjektyviais kitų asmenų, galbūt neteisėtai užgrobusių namą, paaiškinimais apie tai, kad jie 2019 m. liepos 22 d. išsigando pareiškėjo ir G.

S. buvimo name, kuris teisėtai nuosavybės teise priklauso bendrovei „Rarkarpis SL“. Tuo metu name buvo „Rarkarpis SL“ vadovė, tačiau ji nereiškė jokių pretenzijų dėl pareiškėjo buvimo ar elgesio. Išvadoje pateikiami minėtų asmenų paaiškinimai nėra tinkamai, teisėtai ir leistinai surinkti įrodymai. Išvadoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas kaip nors būtų naudojęsis savo pareigomis geriems ryšiams su advokatu gauti, nėra nustatyti jokie netinkami ar neteisėti pareiškėjo veiksmų motyvai bei tikslai, taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar G.

S., 2019 m. liepos 22 d. būdami name (duomenys neskelbtini), siekė gerų ryšių su advokatu ar kokių nors kitų neteisėtų tikslų, tai yra tik tarnybinį patikrinimą atlikusio pareigūno pateikta prielaida ar spėjimas. Išvadoje nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 518 straipsnis, kuriame reglamentuotas savavaldžiavimo administracinis nusižengimas, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad toks nusižengimas buvo padarytas, kadangi nei pareiškėjas, nei G. S. nėra patraukti ar traukiami administracinėn atsakomybėn už tokio nusižengimo padarymą nei Lietuvos Respublikoje, nei (duomenys neskelbtini).

Netinkamu pareiškėjo elgesiu iš esmės buvo pripažintas pats vykimo į Ispaniją faktas, tačiau pareiškėjas į Ispaniją vyko atostogauti, ne tarnybos metu, jam nebuvo draudžiama keliauti į užsienio šalis. Išvadoje pripažinta, kad nėra duomenų, jog D. Ž. arba G. S. būtų brovęsi į namą, panaudoję jėgą, piktnaudžiavę tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu. Išvadoje nepagrįstai teigiama, kad, jam ir G. S. vykstant į Ispaniją, buvo siekiama užtikrinti advokato, neturinčio teisės legaliai veikti Ispanijoje, apsaugą.

Lietuvos Respublikos advokatai turi teisę laikinai teikti teisines paslaugas kitose Europos Sąjungos šalyse, vadovaudamiesi Europos Bendrijos steigimo sutarties 50 straipsniu bei Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 63 straipsniu. Išvadoje nėra nurodyta, kokia konkreti veika, žeminanti pareigūno vardą, buvo padaryta ir koks teisės aktas, jo dalis buvo pažeistas. Nors Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 2 straipsnio 4 punktą ir 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tačiau nėra įvardintos jokios konkrečios veikos, žeminančios pareigūno vardą, o nurodytos Lietuvos Respublikos policijos įstatymo bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 2 d.

įsakymu Nr. 5-V-706 patvirtinto Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) nuostatos yra deklaratyvios. Pareiškėjas nesuprato, kaip jis galėjo veikti, pažeisdamas pareigą saugoti profesinę garbę, kai atostogavo Ispanijoje, o ne vykdė tarnybos pareigas. Informacija, kuri buvo pateikta žiniasklaidos priemonėse, negali būti laikoma pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjas akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromitavo. Pareiškėjo kaltės formos (nei tyčios, nei neatsargumo) nėra, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareigūno vardo pažeminimo sudėtį sudarantys požymiai turi būti akivaizdūs.

4. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 27 punktu, jog dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno, kuris pažemino pareigūno vardą, gali būti priimamas tik įsakymas pripažinti pareigūną pažeminus pareigūno vardą, ir nurodė, kad Įsakyme jokios tarnybinės nuobaudos neturi ir negali būti nurodomos ar skiriamos. Todėl Išvadoje, kuria siūloma pripažinti iš tarnybos atleistą pareigūną pažeminus pareigūno vardą, jokios tarnybinės nuobaudos negali būti siūlomos, o toks įsakymas apskritai negali būti priimamas. Išvada nepagrįsta ir neteisėta, Įsakymas turėtų būti panaikintas, nes jis neatitinka individualiam administraciniam aktui Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 punkto bei 8 straipsnio 1 dalies keliamų reikalavimų.

5. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad, gavus informacijos apie visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą straipsnį „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Publikacija), Policijos departamento Imuniteto valdybai 2020 m. vasario 4 d. buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą. Atlikus tarnybinį patikrinimą konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Lietuvos policijos generalinis komisaras Įsakymu, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 27 punktu ir atsižvelgęs į Išvadą bei į tai, kad pareiškėjas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. vasario 25 d.

įsakymu Nr. 5-TE-207 2020 m. vasario 26 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, pripažino, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Įsakymo priėmimo dieną pareiškėjas jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos, todėl, vadovaujantis Tvarkos aprašo 27 punktu, buvo priimtas įsakymas ne dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, bet įsakymas dėl pareigūno, atleisto iš vidaus tarnybos, pripažinimo pažeminusiu pareigūno vardą. Paaiškinimai buvo gauti tarnybinio patikrinimo metu, o tai, kad Išvadoje nėra nurodyta, kada ir kaip jie buvo pateikti, neturi teisinės reikšmės ginčui.

Tarnybinio patikrinimo metu paaiškinimai buvo gauti iš visų įvykyje dalyvavusių asmenų (išskyrus advokatą) ir tai atsispindi Išvadoje – visi jie yra įvardyti ir aprašyti, nebuvo nustatyta prieštaravimų dėl esminių faktinių aplinkybių. Vertinant, ar tam tikri veiksmai (neveikimas) lėmė akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto pažeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje.

Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo jo statusą atitinkančius atributus (buvo ar nebuvo su uniforma). Vadovaujantis teismų praktika, pareigūno vardo pažeminimo konstatavimas nereikalauja formalaus veikos kvalifikavimo. Pareigūno vardo pažeminimo konstatavimui būdingas vertinamasis kriterijus, t. y. nustatyto pareigūno kalto veikimo ar neveikimo įvertinimas visuomenėje galiojančių moralės nuostatų bei visuomenės teisėtų lūkesčių kontekste. Išvadoje nurodyta, kad pareigūnas, be kita ko, nusižengė Etikos kodekse nustatytiems principams, todėl aiškiai atskleista, kad nustatytas pareigūno kaltas veikimas ir (ar) neveikimas buvo įvertintas moralinių orientyrų, kaip atitinkančių visuomenėje galiojančias moralės nuostatas bei teisėtus visuomenės lūkesčius, laikymosi kontekste.

Valstybės tarnyboje galiojantis lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinis imperatyvas kelia ypatingus reikalavimus, o sisteminė Policijos įstatymo 5 straipsnio ir 25 straipsnio nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad policijos pareigūnas turi atlikti savo tarnybą, taip pat elgtis ir ne tarnybos metu taip, kad būtų užtikrinti minėto įstatymo 5 straipsnyje policijos veiklai keliami uždaviniai. Policijos pareigūnų elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu, be kita ko, reguliuoja Etikos kodeksas, kuriame nurodyta, kad policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims.

Išvadoje buvo konkrečiai aptarti ir išsamiai įvertinti visi pareiškėjo veiksmai (neveikimas). Pareiškėjo ir G. S. patekimas į objektą, nesant aiškių pagrindų, buvimas jame, nors ir pasyvus, ir atsisakymas palikti patalpas dėl pagrįstų ir suprantamų priežasčių ten esantiems asmenims (vienas jų buvo nepilnametis) kėlė abejonių dėl nepageidaujamų asmenų ketinimų ir nusiteikimo bei kėlė baimę, nesaugumo jausmą. Toks pareigūnų pasyviai agresyvus elgesys buvo įvertintas kaip neatitinkantis pareigūnams keliamų moralinių orientyrų.

Nors preziumuotina, kad teisėta įmonės atstovė įgaliojo advokatą atlikti tam tikrus veiksmus (turto apžiūrą ar panašiai) profesinio atstovavimo pagrindu, toks įgaliojimas buvo suteiktas konkrečiai advokatui, o ne kartu vykusiems pareigūnams. Tokie pareiškėjo veiksmai nesuderinami su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais bei griežtesniais reikalavimais. Atsakovas vertino, jog pareiškėjas aiškiai žinojo ir suprato jo vykimo į vilą ir buvimo joje tikslą (padėti išlydėti viloje buvusius asmenis, perimti vilą), antraip būtų nesuvokiamas jo pakankamai ilgai trukęs pasyvus elgesys, atsisakymas vykdyti tiek viloje apsistojusių (advokatui jokios grėsmės nekėlusių) asmenų prašymus, tiek vietinių pareigūnų reikalavimus palikti teritoriją.

Pareiškėjo nurodytas tikslas, jog jis kartu su advokatu vyko į vilą stebėti ir užtikrinti, kad advokatas nebūtų užpultas, aiškiai nesiderina su jo, kaip policijos pareigūno, statusu. Pareiškėjas suvokė, kad jo elgesys nėra absoliučiai skaidrus ir teisėtas, kadangi tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareigūnas stengėsi slėpti savo veidą, vengė pateikti dokumentus. Pareiškėjas privalėjo suprasti, kad jis neturi formalių įgaliojimų vykdyti advokato apsaugos, todėl jo elgesys laikytinas sąmoningu valiniu pasirinkimu, atitinkamai jo kaltė kvalifikuojama kaip tyčia.

Egzistuoja visi Statuto 2 straipsnio 4 dalies, 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir Tvarkos aprašo 27 punkto elementai. Savo veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai gali elgtis neatsakingai, o tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje, akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos autoritetą, ją kompromituoja, pareiškėjo veiksmai laikytini pareigūno vardo pažeminimu.

Nustatyti pareiškėjo veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip akivaizdžiai žeminantys pareigūno vardą. Pripažinimas, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, yra imperatyvi teisės aktuose nustatyta teisinė pasekmė; kadangi pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jos trukmė, nei kitiems pareigūnams taikytos skirtingos tarnybinės nuobaudos neturi įtakos šiai pasekmei taikyti. Atsakovui nustačius, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jo pripažinimas pažeminusiu pareigūno vardą buvo vienintelė teisės aktuose numatyta teisinė priemonė, kurią Policijos departamentas privalėjo taikyti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (teismo sprendime nurodyta data: 2021 m. rugsėjo 15 d. laikytina rašymo apsirikimu) pareiškėjo D. Ž. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad visuomenės informavimo priemonėse 2020 m. vasario 1 d. buvo paskelbtas straipsnis „(duomenys neskelbtini)“, kuriame rašoma, jog mūšis dėl verslininko R. K. šimtamilijoninio palikimo užvirė jam dar gyvam esant. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad tam buvo pasitelkti ir du aukšti policijos pareigūnai, kurie vyko į (duomenys neskelbtini) ir bandė perimti prabangią vilą. <...> kartu su vilniečiu advokatu į (duomenys neskelbtini) nuvyko tuometis Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) G. S. ir Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) D.

Ž., kuris buvo išėjęs tėvystės atostogų. Policijos departamento Imuniteto valdybai 2020 m. vasario 4 d. buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos apie galbūt neteisėtus policijos pareigūnų G. S. ir D. Ž. veiksmus. Pareiškėjui buvo įteiktas 2020 m. kovo 4 d. pranešimas apie galimą pareigūno vardo pažeminimą (toliau – ir Pranešimas). Jame nurodyta, kad 2019 m. liepos 21 d. kartu su advokatu G. D., atstovaujančiu kliento interesus, ir G. S. pareiškėjas nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur 2019 m. liepos 22 d. galbūt jėga (išlaužę spyną) įsibrovė į kitiems asmenims priklausantį būstą (vilą), padėjo advokatui G.

D. vykdyti jo darbines funkcijas. Pranešime nurodyta, kad tokie veiksmai nesiderina su Lietuvos policijos pareigūno statusu, policijai keliamais uždaviniais bei nustatytomis vykdyti funkcijomis ir akivaizdžiai prieštarauja Policijos įstatyme įtvirtintiems bendriesiems policijos veiklos principams, Etikos kodekse, policijos pareigūnų elgesiui keliamiems reikalavimams ir žemina pareigūno vardą. Taip pat nurodyta, kad dėl neteisėtų veiksmų ir nesuderinamo su etikos reikalavimais elgesio paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse sumenkino policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų prestižą visuomenėje ir pakenkė policijos autoritetui.

Pareiškėjo buvo paprašyta pateikti paaiškinimą per 5 darbo dienas nuo Pranešimo gavimo dienos. Pareiškėjas nustatyta tvarka ir terminu pateikė 2020 m. kovo 12 d. paaiškinimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad pareigūno vardo nepažemino. Pareiškėjas pripažino, kad: „<...> tuo metu namas galimai buvo užgrobtas asmenų (dėl to vyko tiek baudžiamoji, tiek civilinė byla), kurie nėra susiję su Rarkarpis SL, baimindamasis dėl savo saugumo advokatas G. D. paprašė pabūti su juo patekus į namą. Kadangi tuo metu buvau atostogose – sutikau. <...> tiesiog buvau tose patalpose ir stebėjau, kad nebūtų užpultas advokatas, atliekantis savo profesines pareigas“.

9. Teismas nurodė, kad atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo surašyta Išvada, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad tikrinimo metu negauta neginčijamų duomenų, patvirtinančių dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje nurodytas aplinkybes apie vilos šturmą bei D. Ž., G. S. ir jų lydimų asmenų patekimą į vilą jėga (išlaužus spyną), kaip tai nurodė R. A. ir K. Č.. Taip pat nenustatyta, kad G. S. ir D. Ž. ten būdami piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu. Tačiau pats pareigūnų vykimas į kitą šalį ne atostogų, o turint aiškų tikslą užtikrinti privačia praktika besiverčiančio advokato, neturinčio teisės legaliai veikti Ispanijoje, apsaugą, buvimas, nors ir pasyvus (stebėjo situaciją, tačiau į ją nesikišo), viloje G.

D. ir K. G. reikalaujant, kad poilsiautojai išsikraustytų, vienareikšmiškai vertintina kaip veikimas kitų asmenų, šiuo atveju advokato ir jį įgaliojusios atstovauti bendrovės „Rarkarpis SL“, interesais. Taip pat jų patekimas į kitiems asmenims priklausantį būstą (vilą), buvimas ten, kėlęs poilsiautojams (vienas jų nepilnametis) baimę ir nesaugumo jausmą, taip pat į vilą iškviestų vietos policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų palikti vilos teritoriją ignoravimas, trukęs apie 2–3 val., leidžia konstatuoti, kad vertinamu atveju D.

Ž. (iš paaiškinimo matyti, dar iki kelionės aiškiai žinojęs vykimo į (duomenys neskelbtini) ir, neabejotina, savo „prevenciško“ buvimo kartu su advokatu viloje tikslą bei numatęs veiksmus, pvz. pasipriešinus viloje gyvenantiems asmenims ar pan. ir, neatmetama galimybė, būtent dėl to pasikvietęs kartu vykti kolegą) ir G. S. veikė priešingai Policijos įstatyme ir Etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto.

Toks pareigūnų veikimas bei tikslai (ne atostogų) aiškiai lėmė jų abiejų tyčinius su tarnybos interesais nesuderinamus veiksmus. Neabejotina, kad tiek D. Ž., tiek G. S., būdami policijos pareigūnais – atitinkamo lygmens policijos įstaigų vadovais (D. Ž. buvo Kauno AVPK (duomenys neskelbtini)), buvo susipažinę su aukščiau cituotomis nuostatomis ir suvokė, kad tiek jų, tiek kitų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų laikymasis, o esant kitoje šalyje ir tos šalies įstatymų laikymasis yra kiekvieno asmens pareiga.

Nors šiuo atveju teisėta įmonės atstovė įgaliojo advokatą atlikti tam tikrus veiksmus (apžiūrą ar pan.), toks įgaliojimas buvo suteiktas konkrečiai advokatui, o ne D. Ž. ir G. S., ir tuo labiau, jis nesuteikė teisės atlikti galbūt neteisėtus veiksmus. Pareigūnai, vertinant jų ilgametę patirtį policijoje ir užimamas pareigas, privalėjo suvokti, kad jie aptariamoje situacijoje apskritai neturi jokių įgaliojimų veikti kažkieno interesais ir, kad atstovaudami (padėdami) advokato G. D. interesams, nusižengia teisės aktų reikalavimams, ypač tuo atveju, jei pastarasis galbūt atliko neteisėtus įsibrovimo į būstą ar Ispanijos policijos darbuotojų teisėtų reikalavimų nevykdymo veiksmus.

10. Teismas nurodė, kad Išvadoje taip pat konstatuota, jog D. Ž. ir G. S., būdami policijos pareigūnais, kurie prieš pradėdami eiti pareigas prisiekė šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui, savo veiksmais (aprašytais Išvadoje), padarytais tyčia (dėl savo vadovo statuso, teisinio reglamentavimo išmanymo ir tarnybinės patirties suprato savo veikos žalingumą ir numatė galimus padarinius), ne tik nusižengė Policijos įstatyme bei Etikos kodekse nustatytiems principams, bet ir akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją sukompromitavo, t. y. pažemino pareigūno vardą.

Jų veiksmais išreikštas požiūris į tarnybos policijoje specifiką bei jiems, kaip policijos pareigūnams, keliamus aukštesnius elgesio ir skaidrumo reikalavimus, akivaizdžiai nesiderina su jų eitomis pareigomis ir kertasi su visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Jų, tuo metu ėjusių aukštas pareigas policijoje, neteisėtų veiksmų, dėl kurių į vilą buvo iškviesti Ispanijos policijos pareigūnai, paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse – dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir TV3 televizijos laidoje „Prieš srovę“ – menkina policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jo įgaliojimų ribas, o policijos pareigūnus kaip neprincipingus, nepaisančius įstatymų reikalavimų, galinčią tenkinti kiekvieno asmens, nors nepagrįstus ir neteisėtus, pageidavimus.

Išvadoje buvo siūloma tarnybinį patikrinimą baigti; pripažinti, kad D. Ž. ir G. S. savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, už ką turėtų būti atleisti iš tarnybos vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu; Išvadą pateikti Policijos departamento Personalo administravimo valdybai pridėti prie minėtų asmenų tarnybos bylų. Lietuvos policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Statuto 2 straipsnio 4 dalimi, Tvarkos aprašo 27 punktu ir atsižvelgdamas į Policijos departamento Imuniteto valdybos Išvadą, Įsakymu pripažino, kad D.

Ž., ėjęs Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 5-TE-207 atleistas iš vidaus tarnybos, savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.

11. Teismas pažymėjo, kad byla jau buvo nagrinėjama administraciniame teisme, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 2 d. nutartimi pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikino bei perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišanalizavo visų byloje surinktų įrodymų, neatsakė į esminius klausimus, kuriuos skunde kėlė pareiškėjas (pvz., dėl tarnybinio patikrinimo neteisėtumo, pažeidimų nekonkretumo, neakivaizdumo, teisės principų (objektyvumo, proporcingumo, gero viešojo administravimo, nepiktnaudžiavimo valdžia) pažeidimo), iš esmės rėmėsi tik proceso šalių ir kitų asmenų paaiškinimais, nevertino kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų, dėl jų nepasisakė, nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis jis konstatavo buvusias tam tikras faktines aplinkybes (pvz., kad į namą 3 kartus buvo atvykusi policija, konfliktinė situacija tęsėsi ilgai, name buvę žmonės atpažino pareiškėją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad dalis byloje esančių dokumentų (atsiliepimo priedai) yra surašyti ne lietuvių kalba, nepateikti kai kurių dokumentų vertimai į lietuvių kalbą, nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme turi būti sprendžiami prašymai dėl liudytojų apklausos ir pan.

12. Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš bylos (Įsakymo ir Išvados), pareiškėjas D. Ž., ėjęs Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas, pripažintas savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą dėl to, kad jis vyko į kitą šalį ((duomenys neskelbtini)) ne atostogų, o turėdamas aiškų tikslą užtikrinti privačia praktika besiverčiančio advokato apsaugą, 2019 m. liepos 22 d. buvo, nors ir pasyviai (stebėjo situaciją, tačiau į ją nesikišo), viloje G. D. ir K. G. reikalaujant, kad poilsiautojai išsikraustytų, t. y. veikė kitų asmenų, šiuo atveju advokato ir jį įgaliojusios atstovauti bendrovės „Rarkarpis SL“ interesais. Taip pat pareiškėjas pateko į kitiems asmenims priklausantį būstą (vilą), buvo ten, taip keldamas poilsiautojams (vienas jų nepilnametis) baimę ir nesaugumo jausmą, taip pat ignoravo į vilą iškviestų vietos policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus palikti vilos teritoriją, kas truko apie 2–3 val. ir pan.

13. Teismas pažymėjo, kad visi įrodymai, kuriais remdamasis atsakovas padarė atitinkamas išvadas dėl pareiškėjo veiksmų, pažeminusių pareigūno vardą, nurodyti bei pakankamai išsamiai aprašyti Išvadoje: tai paties pareiškėjo paaiškinimas, K. Č. paaiškinimai, R. A. paaiškinimas, K. G. paaiškinimas, dokumentai, adresuoti Ispanijos teisėsaugos institucijoms, taip pat šių institucijų atitinkami dokumentai (policijos veiksmų protokolas ir kt.), be to, nuotraukos, vaizdo įrašai ir kiti duomenys bei dokumentai. Byloje yra ir K. Č. pareiškimo aktas, rašytas įvykio dieną (2019 m. liepos 22 d.) Ispanijos policijos įstaigoje. Iš šio dokumento matyti, kad K. Č. policijai nurodė, jog 2019 m. liepos 22 d. į namus su jėga įsiveržė keturi žmonės, t. y. K. G., advokatas iš Lietuvos ir dar du labai stambūs asmenys (pagal visas aplinkybes tai pareiškėjas D. Ž. ir G. S. – Vilniaus apygardos administracinio teismo pastaba), kurie, anot K. G. ir advokato, atstovauja R.; paklausta apie namuose buvusio draugo tapatybę – atsakė, kad tai R. A. B. su jo 17 m. sūnumi; nurodyta, kad atvykus policijai nurodytus asmenis pavyko priversti palikti namus. Taip pat byloje yra minėto asmens (K. Č.) kitą dieną, t. y. 2019 m. liepos 23 d., policijos įstaigoje rašytas pareiškimo akto papildymas. Byloje yra ir 2019 m. liepos 22 d. policijos veiksmų protokolas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pareigūnai, gavę iškvietimą iš (duomenys neskelbtini) Civilinės Gvardijos posto dėl suveikusios signalizacijos, nuvyko į (duomenys neskelbtini); buvo nustatyta ten buvusių asmenų tapatybės, tarp kurių yra ir pareiškėjas D. Ž.. Byloje yra ir kiti policijai rašyti bei jos išduoti dokumentai (atvykimo procedūra, pradinė procedūra ir įvykių išdėstymas ir kt.). Ispanijos teismų dokumentai patvirtina, kad vyksta teisminis ginčas dėl iškeldinimo iš ginčo namo (vilos).

14. Teismas nurodė, kad atsakovas teismui pateikė (duomenys neskelbtini) provincijos teismo antrojo skyriaus 2020 m. kovo 26 d. nutartį, iš kurios matyti, kad buvo nagrinėjama K. Č. apeliacija dėl atitinkamos ikiteisminio tyrimo teismo nutarties nutraukti bylą. Minėto teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad apeliacijos teikėja (K. Č.) 2019 m. liepos 22 d. Civilinės Gvardijos pareigūnams papasakojo, kad tą pačią dieną (2019 m. liepos 22 d.), kai ji buvo būste, esančiame (duomenys neskelbtini), ten atvyko keli asmenys, kuriems ji atsisakė atidaryti duris, tačiau buvo pakeista spyna ir minėti asmenys įėjo ten per prievartą. Ieškovė įvardijo, kad į nekilnojamąjį turtą įėjo K. G., lydima lietuvio advokato ir dviejų labai stambaus sudėjimo asmenų; lietuvis advokatas pareiškė, kad ji ir jos draugas turi palikti būstą; atvykus policijos pareigūnams pavyko pasiekti, kad šie asmenys paliktų gyvenamąją vietą. Minėtoje Ispanijos teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad: „Atsižvelgiant į parodymus, kuriuos ieškovė davė Civilinės Gvardijos pareigūnams ir pateiktus dokumentus, yra netiesioginių įrodymų dėl veikų, kurios turi baudžiamojo nusikaltimo požymių, bent jau prievartos nusikaltimo požymių (BK 172 str.) ar savavališko teisių įgyvendinimo (BK 455 str.), kadangi nors ir įmonės RAPKARPIS S.L.U. teisė į nekilnojamąjį turtą, kuris yra ginčo objektas, yra įrodyta, įsilaužimas per prievartą į nekilnojamąjį turtą ar grasinimai ieškovei, siekiant, kad ji paliktų šį turtą, be teismo sprendimo, kuriuo būtų užbaigiamos šiuo metu nagrinėjamos bylos, yra priskirtini prie minėtų nusikalstamų veiksmų“. Atsižvelgiant į tai, K. Č. pateiktas apeliacinis skundas patenkintas, skundžiama nutartis panaikinta bei ikiteisminio tyrimo teismas įpareigotas atlikti ieškovės prašomus ir kitus būtinus veiksmus, siekiant išaiškinti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes.

15. Teisme buvo apklausti liudytojai G. S. (buvęs pareigūnas) ir G. D. (advokatas), kurie kartu su pareiškėju vyko į kelionę ir dalyvavo aptariamuose įvykiuose.

16. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, jų visumą, iš esmės sutiko su atsakovo nustatytais netinkamais pareiškėjo D. Ž. veiksmais, taip pat atliktu jų vertinimu, juos pripažįstant kaip žeminančius pareigūno vardą.

17. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas, kartu su G. S. ir advokatu G. D., 2019 m. liepos 21 d. vyko į (duomenys neskelbtini), bei kitą dieną (2019 m. liepos 22 d.) visi kartu, taip pat su jais buvusi K. G. pateko į namą (vilą), esantį (duomenys neskelbtini), ir dalyvavo ten vykusiuose įvykiuose. Tačiau pareiškėjas teigia, kad jo kelionės į (duomenys neskelbtini) tikslas buvo atostogų, o minėtame name nurodytą dieną atsirado tik laukdamas advokato G. D., kuris minėtame name vykdė savo profesines pareigas ir su kuriuo kartu buvo atvažiavęs į minėtą miestelį turistiniais tikslais; name buvo tik pasyvus stebėtojas, jokio konflikto tarp ten buvusių asmenų nevyko, atmosfera buvo draugiška, jam siūlė išgerti arbatos, konkrečiai kokiu klausimu advokatas vykdė savo profesines pareigas nežinojo ir nesidomėjo (pareiškėjas tokius paaiškinimus davė teismo posėdžio metu bylą nagrinėjant iš naujo).

18. Teismas nustatė, kad tokie pareiškėjo paaiškinimai iš esmės prieštarauja byloje esantiems duomenims, taip pat jo paties anksčiau duotiems paaiškinimams. Pareiškėjas savo pirminiame 2020 m. kovo 12 d. paaiškinime atsakovui gan plačiai aptarė ginčo dėl namo situaciją ir nurodė, kad namas galimai buvo užgrobtas kitų asmenų (dėl to vyko tiek baudžiamoji, tiek civilinė byla), tad advokatas G. D., baimindamasis dėl savo saugumo, paprašė pabūti su juo patekus į namą; kadangi jis tuo metu atostogavo, tad sutiko. Taip pat pareiškėjas minėtame paaiškinime nurodė, jog tiesiog buvo tose patalpose ir stebėjo, kad nebūtų užpultas advokatas, atliekantis savo profesines pareigas. Taigi, šis pirminis pareiškėjo paaiškinimas yra labai reikšmingas.

19. Teismas nurodė, kad byloje taip pat yra duomenys, jog Publikacijos autorius, po minėtų įvykių, pakalbino pareiškėją D. Ž., kuris paaiškino, jog: „Aš advokatą G. D. pažįstu nuo jo darbo prokuratūroje laikų. Jis kreipėsi į mane, kad vykdydamas savo profesinį pavedimą gali susidurti su grasinimais ir smurtu iš asmenų, susijusių su kriminaliniu pasauliu. Todėl jis jautėsi nesaugus ir paprašė esant galimybei pasaugoti jį tuo metu, kai vykdys profesinį pavedimą. Sutikau, nes atostogavau“. Pareiškėjas nėra kreipęsis dėl šių Publikacijoje nurodytų jo teiginių paneigimo.

Tad netikėti, kad būtent taip pareiškėjas pakomentavo Publikacijos autoriui situaciją, nėra pagrindo. K. G. (pasitelkusios G. D.) paaiškinime taip pat nurodyta, kad G. D. pareiškėjo ir jo kolegos paprašė pabūti baimindamasis dėl saugumo. Pati įvykių eiga taip pat rodo apie tikslą veikti G. D. pavedimu. Į kelionę pareiškėją pakvietė G. D., kuris realiai vyko ne atostogauti, o vykdyti teisinį pavedimą. Pareiškėjas su kitais asmenims, t. y. advokatu G. D. ir G. S., į (duomenys neskelbtini) atvyko tuo pačiu reisu tik dviem dienoms, iš kurių 1 dieną turėjo skirti G.

D. pavedimo vykdymui. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog jis vyko tik kelioms dienoms atostogauti yra gyvenimiškai mažai tikėtini, nes įprastai tokiam terminui atostogauti ir pailsėti niekas neskrenda į kitą šalį. Be to, G. S. Regionų apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI3-4937-554/2020 paaiškino, kad už lėktuvo bilietus mokėjo G. D.. Pats G. D. teismo posėdžio metu aiškiai negalėjo nurodyti, kas mokėjo už lėktuvo bilietus, abejodamas teigė, kad už jį patį sumokėjo klientas, o kas mokėjo už pareiškėjo ir kito pareigūno bilietus nežino.

Teismas atkreipė dėmesį, kad visi jie ne tik nuskrido ir parskrido kartu, taip pat ten ir gyveno šalia. Todėl akivaizdu, kad visi jų veiksmai buvo derinami. Į (duomenys neskelbtini), pasak pareiškėjo, nuvažiavo 20–30 km nuo apsistojimo vietos, vyko vienu automobiliu, kurį vairavo G. D.. Kadangi G. D. vairavo automobilį, dienotvarkė dėliojosi pagal jo planus ir užduotis. Nėra jokių racionalių paaiškinimų apie savarankiškus tikslus (pareiškėjui ir G. S.) būti (duomenys neskelbtini) miestelyje (pvz., apžiūrėti kokius nors svarbius objektus).

Šios aplinkybės taip pat patvirtinta, kad pagrindinis kelionės tikslas buvo G. D. teisinių reikalų tvarkymas. Kadangi advokatas siekė įteikti atitinkamus dokumentus buvusiems name asmenims dėl jų išsikraustymo, tad akivaizdu, kad advokatas žinojo apie būsimą galimą konfliktinę situaciją ir jai lengviau suvaldyti pasikvietė jam iš anksčiau pažįstamą pareiškėją, kuris tuo metu ėjo Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas, kuris dar pasikvietė ir savo kolegą G. S.. Tiek pareiškėjas, tiek ir G. S. yra aukšti ir stambūs vyrai, tad jie turėjo užtikrinti advokato apsaugą, jam vykdant profesines pareigas, bei atitinkamai daryti įspūdį ten būsiantiems asmenims, t. y. tam tikra prasme daryti psichologinį spaudimą.

Ką iš esmės ir patvirtina byloje esantys tiek K. Č., tiek ir R. A. paaiškinimai, kurie teigė, kad minėti vyrai, nors ir nekalbėjo, bet atrodė grėsmingai ir kėlė baimę. Visa situacija ir byloje esantys įrodymai leidžia padaryti išvadą apie tai, kad ir pats pareiškėjas aiškiai žinojo ir suprato, kur vyksta ir kokiu tikslu, bei sutiko tai daryti.

20. Teismas vertino, kad apie tai, jog pareiškėjas iš anksto žinojo, kad reikės patekti į gyvenamąsias patalpas su kitais asmenimis, be kita ko, aiškiai tvirtina ir jo paties pirminiai rašytiniai paaiškinimai: kaip pats nurodė, patalpas galbūt buvo „užgrobę“ kiti asmenys. Patikrinimo metu nustatyta ir dėl to ginčo nekilo, kad tuo metu, kai pareiškėjas su kitais asmenimis užėjo į patalpas, ten buvo apsistoję kiti žmonės, t. y. pareiškėjas su palyda įėjo į kitų žmonių gyvenamąjį būstą. Kad gyvenančius žmones buvo siekiama iškraustyti, įrodo tiek K. Č., tiek ir K. G. (kitos „pusės“) paaiškinimai, kuriuose nurodyta, jog buvo duoti nurodymai gyvenantiems asmenims išsikraustyti, taip pat advokato pateiktas asmenims pranešimas, kiti byloje esantys įrodymai. Iš pareiškėjo 2020 m. kovo 12 d. paaiškinimo matosi, kad jis pakankamai gerai susipažinęs su ginčo dėl turto aplinkybėmis. Todėl pareiškėjui dar prieš patenkant į namą turėjo būti žinoma, kad yra ginčo situacija ir bus susidurta su asmenimis, kurių interesai yra priešingi.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai dėl patekimo į namą bei buvimo ten iš esmės prieštarauja tiek jo paties pirminiams rašytiniam paaiškinimams, tiek kitiems byloje esantiems objektyviems duomenims, tiek ir paprasčiausiai logikai. Pareiškėjo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kaip antai, kad jis nesidomėjo ten esančia situacija, jokio konflikto tarp ten buvusių asmenų nevyko, atmosfera buvo draugiška, jam siūlė išgerti arbatos, konkrečiai kokiu klausimu advokatas vykdė savo profesines pareigas nežinojo ir nesidomėjo, yra paneigti tiek konflikte dalyvavusių asmenų paaiškinimais, dokumentais, rašytais Ispanijos policijai, atitinkamų institucijų išduotais dokumentais, foto, video ir audio įrašais, pagaliau pačios policijos kvietimu į vilą net tris kartus, be to, policija nustatinėjo ten dalyvavusių asmenų tapatybes, tarp jų ir pareiškėjo. Tad niekaip neįtikinama, kad pareiškėjas, būdamas aukštas pareigas užimančiu pareigūnu, nebūtų supratęs, kad vyksta konfliktas, dėl ko tas konfliktas vyksta ir pan.

22. Teismas nurodė, kad svarbu ir tai, jog pareiškėjas galėjo suprasti, jog dalyvaus ginčo ar konflikto sprendime ir, kad patalpose jau gyvena kiti žmonės (kaip matyti iš paaiškinimo, jog galbūt yra „užgrobę“, t. y. jau gyvena, o ar teisėtai, ar ne – pareiškėjas neturėjo teisės spręsti), taip pat, jog šiame konflikte dalyvaus kitos šalies akivaizdoje kaip vienos iš šalių palyda. Tuo pačiu galėjo ir turėjo suprasti, kad kartu su kolega gali būti atpažinti kaip aukšto rango policijos pareigūnai ir dėl to žmonėms (pirmiausia tiems, kurie tiesiogiai dalyvauja įvykyje) pagrįstai susidarys įspūdis, jog visa policijos sistema neoficialiai palaiko vieną iš šalių. Akivaizdu, kad vien tik aukštų policijos pareigūnų pasirodymas kitos šalies akivaizdoje kaip atstovo palyda, net ir neatliekant jokių veiksmų ir nekalbant, sudarytų psichologinį spaudimą kitai šaliai. Nėra abejonės dėl vienos iš šalių atstovo tikslo ir motyvo siekti, kad taip ir įvyktų.

23. Teismas pažymėjo, jog net jei ir laikant, kad pareiškėjas iš anksto minėtų aplinkybių nežinojo, tai po to, kai pateko į namą, galėjo suprasti, jog jame gyvena kiti žmonės, kad vyksta ginčas, jog jie yra prašomi ten buvusių asmenų palikti namą, net tris kartus atvyko policija (dėl šios aplinkybės ginčo nėra); tad pareiškėjas pagal pareigas galėjo ir turėjo suprasti, kad konfliktas realiai įvyko dėl jų buvimo name. Susidariusi konfliktinė situacija tęsėsi ilgai, t. y. apie 2–3 valandas. Byloje dėl šios aplinkybės taip pat nėra ginčo. Tad pareiškėjas tikrai galėjo susigaudyti, kad jo, tuo pačiu ir kitų su pareiškėju atvykusių asmenų, buvimas name yra nepageidaujamas, jie prašomi palikti namą (vilą). Be to, jis galėjo pasidomėti savo pažįstamo G. D. (kuris, tikėtina, geriau žinojo apie situaciją) ar kitų asmenų (o ypač apsigyvenusių name), ar jų buvimas netrukdo, tačiau to nedarė. Jeigu pareiškėjas sąžiningai suklydo dėl pateikimo į patalpas, būtent tokie veiksmai, kaip atitinkantys visuomenėje nusistovėjusias geros moralės, etikos, padorumo taisykles, galėjo iš dalies pateisinti pareiškėjo veiksmus, tačiau jis jų neatliko. Tai reiškia, kad jeigu pareiškėjas sąžiningai būtų norėjęs išvengti savo siejimo su viena iš ginčo šalių, galėjo to išvengti, tačiau veiksmų nesiėmė. Tai, kad pareiškėjas, kaip teigia, tik pasyviai stebėjo situaciją, nekeičia esmės. Vien patekimas į kitų žmonių būstą (privačią erdvę, nesvarbu, kokiais pagrindais ir, ar teisėtai jie ten gyvena), jau yra aktyvus veiksmas, tuo labiau, kad buvimas joje, esant konfliktinei situacijai, užtruko pakankamai ilgą laiką (2–3 valandas). Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų (name buvusių asmenų paaiškinimų, taip pat K. Č. paaiškinimo policijai ir kt.), pareiškėjo ir jo kolegos pareigūno buvimas viloje kėlė grėsmę ir baimę ten buvusiems asmenims.

24. Teismas neabejojo, kad pareiškėjo veika pasireiškė tyčios forma; ji tinkamai aprašyta Išvadoje.

25. Teismas vertino, kad aptartais veiksmais pareiškėjas leido susidaryti įspūdžiui, jog policijos sistema (aukšti pareigūnai) neoficialiai palaiko vieną iš ginčo šalių. Akivaizdu, kad tai bet kuriam žmogui, susidūrusiam su tokia situacija, pagrįstai gali daryti psichologinį įspūdį ir priversti manyti, jog policijos pareigūnai vykdo vienos iš šalių pavedimus, yra šališki, kad jo ar jo aplinkos atžvilgiu policija, turėdama plačią diskreciją, gali imtis įvairių prievartos priemonių ar atvirkščiai – tinkamai nereaguos, jeigu kreipsis pagalbos į policiją. Jeigu tokia informacija paskelbiama viešai (o tai šiuo atveju atsitiko žiniasklaidos priemonės paskelbus informaciją), yra realus pagrindas visuomenei susikurti regimybę, kad policijos sistema yra korumpuota, kad jai suteiktos plačios prievartos priemonių taikymo galios gali būti panaudotos neteisėtais tikslais vykdant privačiais interesais grindžiamus pavedimus, tai akivaizdžiai diskredituoja policiją, kaip vieną svarbiausių institucijų, menkina pasitikėjimą apskritai visomis valdžios institucijomis. Juo labiau, kad minėtus neleistinus veiksmus atliko pareiškėjas, kuris tuo metu buvo Kauno AVPK (duomenys neskelbtini). Tokias pareigas užimančiam asmeniui keliami patys aukščiausi tiek moralės, tiek ir etikos reikalavimai. Pagal vadovo veiksmus vertinami ir visos institucijos veiksmai, tolerancija daromiems pažeidimams ir pan.

26. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo paaiškinimų, taip pat iš liudytojų G. S. ir G. D. paaiškinimų matyti, jog būtent pareiškėjas tarėsi su G. S. dėl jo vykimo į Ispaniją. Dėl to laikytina, kad pareiškėjas įtraukė G. S. į aptartą situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad G. S. buvo vienos iš Kauno AVPK valdybų vadovų, t. y. pavaldus pareiškėjui, jam galėjo būti sunku atsisakyti veikti kartu su pareiškėju (tiek vykstant į kelionę, tiek apsisprendžiant patekti į būstą), o pareiškėjas galėjo ir turėjo tai suprasti. Šis aspektas papildomai rodo pareiškėjo veikos sunkumą.

27. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl savo kaltų veiksmų ne tarnybos metu atliko veiką, kuri yra akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti, t. y. pažemino pareigūno vardą, kaip tai apibrėžta Statuto 2 straipsnio 4 dalyje. Nustačius tokį faktą, taip pat tai, kad pareiškėjas jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos, atsakovas visiškai pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas, ėjęs Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas, savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.

28. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad dalis atsakovo įrodymų nėra tinkami, nes nėra tinkamai autorizuoti (K. Č. paaiškinimai, R. A. paaiškinimai), pažymėjo, jog šie įrodymai buvo vertinti visų įrodymų kontekste. Esminės juose nurodytos aplinkybės: kad pareiškėjas su kitais asmenimis pateko į būstą, jog jame buvo apsigyvenę kiti žmonės, kad buvo siekiama juos iškraustyti, iškviesta policija ir pan., sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, K. Č. tarnybinį tyrimą atlikusiam pareigūnui duoti paaiškinimai iš esmės labai tiksliai koreliuoja su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. tos pačios K. Č. 2019 m. liepos 22 d. pareiškimu Ispanijos policijai (taigi, pareiškimas buvo rašomas konflikto dieną), taip pat jos apeliaciniu skundu atitinkamam Ispanijos teismui, šio teismo priimtu sprendimu panaikinti ikiteisminio tyrimo teismo nutartį ir K. Č. nurodytus faktus perduoti tirti iš naujo ir pan. K. Č. rašytame pareiškime policijai atsispindi ir R. A.. Tad teigti, kad tokio asmens iš viso nėra, nėra jokio pagrindo. Vien formalūs trūkumai nepaneigia šių įrodymų turinio dėl esminių bylos aplinkybių. Bet kokiu atveju pareiškėjo netinkami veiksmai nustatyti ne kurio nors vieno įrodymo pagrindu, o jų visumos kontekste.

29. Teismas nurodė, kad pareiškėjas apskritai kvestionuoja tarnybinio patikrinimo teisėtumą, teigia, kad Išvados rezoliucinėje dalyje Lietuvos policijos generaliniam komisarui pasiūlyta ne tik pripažinti pareiškėją pažeminus pareigūno vardą, bet ir jį atleisti iš vidaus tarnybos, kas neatitinka teisės aktų reikalavimų bei patvirtina paties patikrinimo „angažuotumą“ ir neteisėtumą. Teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutiko, nes Išvados rezoliucinėje dalyje, priešingai nei teigia pareiškėjas, tiesiogiai nėra siūloma pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos. Kita vertus, tarnybinio patikrinimo išvada įstaigos vadovui yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kuris pats savaime pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių; Išvada yra tik sudedamoji vadovo įsakymo dalis.

30. Teismas pažymėjo, kad Įsakymas, priešingai nei teigia pareiškėjas, atitinka Tvarkos aprašo 27 punkto reikalavimus. Kadangi Įsakymo priėmimo metu pareiškėjas jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos, atsakovas visiškai pagrįstai nusprendė tik pripažinti, kad pareiškėjas, ėjęs Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas, savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.

31. Teismas nustatė, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2020 m. vasario 4 d. gavus informaciją apie visuomenės informavimo priemonėje 2020 m. vasario 1 d. paskelbtą Publikaciją, kurioje matėsi galbūt pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas arba pareigūno vardo pažeminimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas turėjo tam tikros informacijos (kriminalinės žvalgybos) apie galimus neteisėtus pareigūnų veiksmus, tačiau tai nebuvo pakankamu pagrindu pradėti tarnybinį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu. Bet kokiu atveju tai nelaikytina esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl ko galėtų būti panaikintas Įsakymas; tuo, kad tyrimas buvo pradėtas gavus neigiamą informaciją apie pareiškėją iš viešosios erdvės, niekaip nebuvo apribotos pareiškėjo teisės į gynybą ir pan.

32. Teismas pažymėjo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareigūno vardo pažeminimo konstatavimas nereikalauja formalaus veikos kvalifikavimo; pareigūno vardo pažeminimo konstatavimui būdingas vertinamasis kriterijus, t. y. nustatyto pareigūno kalto veikimo ar neveikimo įvertinimas visuomenėje galiojančių moralės nuostatų bei visuomenės teisėtų lūkesčių kontekste. Išvadoje atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo veiką nurodytais aspektais. Kita vertus, nurodytos ir atitinkamos Etikos kodekso nuostatos, kurioms nusižengė pareiškėjas.

33. Teismas vertino, kad Išvadoje pakankamai išsamiai atskleisti netinkami pareiškėjo veiksmai bei jų akivaizdumas žeminant pareigūno vardą. Taip pat išsamiai dėl to pasisakyta ir teismo sprendime. Iš esmės nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (ar ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo uniformuotas ir pan. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis neatskleidė savo policijos pareigūno statuso, jog įvykiai įvyko jo atostogų metu, t. y. ne tarnybos metu, ir pan., neturi esminės teisinės reikšmės vertinant pareiškėjo veiksmus.

34. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad nenustačius jo neteisėtų veiksmų (veiksmų priešingumą teisei), piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu, išvada dėl pareigūno vardo pažeminimo negalima. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad pareigūno vardo pažeminimo konstatavimas nėra sietinas su nusikalstamų veikų ar kitų formalių teisės pažeidimų kvalifikavimu.

35. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius dėl gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo ir kt. principų pažeidimo, atmetė juos kaip nepagrįstus ir deklaratyvius. Atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo veiklą, nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė teisės aktus, kurie taikomi, t. y. Įsakymas (kartu su Išvada, kuri yra sudedamoji Įsakymo dalis) yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis, priimtas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, motyvų išdėstymas yra adekvatus ir aiškus, tad Įsakymas atitinka ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies (anksčiau galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnio) reikalavimus. Taip pat atliekant tarnybinį tyrimą, priešingai nei teigiama skunde, pareiškėjo nurodyti principai nebuvo pažeisti. Įrodymai, bylai svarbioms aplinkybėms nustatyti, buvo renkami ir gauti iš įvairių šaltinių, jie įvertinti objektyviai, juos vertinant ne atsietai, o kaip visumą. Teismas nenustatė, kad atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą ir priimdamas Įsakymą, būtų padaręs esminių procedūrinių pažeidimų, kurie galėtų lemti skundžiamo Įsakymo panaikinimą, ir konstatavo, jog skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

III. 36. Pareiškėjas D. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti: panaikinti Išvadą ir Įsakymą.

37. Pareiškėjas teigia, kad atsakovui apie įvykį, dėl kurio buvo pradėtas patikrinimas, buvo žinoma anksčiau nei pasirodė Publikacija. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarnybinio patikrinimo pradėjimo aplinkybės nelaikytinos esminiu procedūriniu pažeidimu dėl kurių galėtų būti panaikinamas Įsakymas. Nepaaiškinus, kodėl turima kriminalinės žvalgybos informacija nebuvo pakankamu pagrindu pradėti tarnybinį patikrinimą, negalima paneigti, kad siekiant sukelti didesnį ažiotažą ir susidoroti su pareiškėju, tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas vėliau, po Publikacijos ir informacijos paskleidimo visuomenės informavimo priemonėse.

38. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų (liudytojų parodymų ir įvykio dalyvių paaiškinimų) vertinimu, jo nuomone, jie nepakankami. Išvadoje nurodomi asmenų paaiškinimai nėra tinkamai, teisėtai ir leistinai surinkti įrodymai, kurie galėtų turėti teisinę reikšmę tarnybinio patikrinimo metu, todėl jais grindžiama Išvada negali būti laikoma teisėta. R. A. ir K. Č. paaiškinimai didžia dalimi subjektyvūs, neatitinkantys tikrovės, o R. A. kaip asmens buvimas, apskritai neįrodytas. Nurodytos aplinkybės apie vilos šturmą bei D. Ž., G. S. ir jų lydimų asmenų patekimą į vilą jėga (išlaužus spyną) nepasitvirtino, Išvadoje nenustatyta, jog pareiškėjas ar G. S. būtų atlikę kokius nors netinkamus veiksmus, piktnaudžiavę tarnyba ar naudoję pareigūno vardą. Išvadoje konstatuota, jog negauta duomenų apie pareigūnų patekimą į vilą jėga, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu. Be to, nesutampa ir liudytojų parodymai, nes pareiškėjas ir G. S. teigė, kad patalpoje nebuvo nepilnamečio vaiko, o buvo du suaugę vyrai. Teismas nepagrįstai remiasi (duomenys neskelbtini) provincijos teismo antrojo skyriaus 2020 m. kovo 26 d. nutartimi, neatsižvelgdamas į tai, kad tai ne galutinis procesinis sprendimas, yra neigiamai nusistatęs prieš pareiškėją, siekia parodyti, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju elgėsi neteisėtai.

39. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad į (duomenys neskelbtini) vyko atostogų tikslais ir nesutinka su teismo atliktu įrodymų (liudytojų parodymų) vertinimu šiuo aspektu, taip pat dėl G. S. vykimo tikslo, bilietų įsigijimo, kelionės į įvykio vietą automobiliu.

40. Pareiškėjas nesutinka su Išvados ir teismo sprendimo argumentais, kad jis pažemino pareigūno vardą. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ir G. S. būtų vykdę kokius nors įmonės atstovės ar advokato G. D. pavedimus ar įgaliojimus viloje, todėl nepagrįstai pasisakoma apie jų veikimą kažkieno interesais. Pareiškėjas buvo tėvystės atostogose, o į (duomenys neskelbtini) vyko atostogų tikslais, niekas jo neprašė kokios nors pagalbos, todėl nėra suprantama kaip pareiškėjas galėjo žinoti, kad jam reikės patekti į gyvenamąsias patalpas su kitais asmenimis (nenurodoma kokiais asmenimis). Pareiškėjas su G. S., būdami vilos viduje, nedalyvavo jokiame teismo nurodomame konflikte (nei aktyviai, nei pasyviai), jie manė, kad laukiama atvykstančio notaro aplinkybių fiksavimui, pokalbio tarp asmenų net nesuprato, nes dalis pokalbio vyko ispanų kalba, pokalbyje nedalyvavo, nes didžiąją laiko dalį praleido lauko terasoje, negirdėjo jokio konflikto. Pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jo pasyvus buvimas viloje galėtų daryti įtaką tai situacijai, pažeisti kokių nors asmenų teises ar teisėtus interesus, nebuvo jokių aplinkybių ir veiksmų iš kitų asmenų, dėl kurių jis galėjo manyti, kad turėtų pasišalinti iš patalpų. Ispanijos policijos pareigūnai taip pat nepareiškė jokių pastabų pareiškėjui.

41. Pareiškėjas pažymi, kad Išvadoje nenustatyti jokie duomenys, kurie leistų teigti, jog pareiškėjas į namą (duomenys neskelbtini) atvyko siekdamas žeminti policijos ar vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą policija arba ją kompromituoti, t. y. šiuo atveju nėra jokios pareiškėjo kaltės (nei tyčios, nei neatsargumo), kaip būtinos sąlygos konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą. Teismas, nepagrįstai sutikdamas su Išvada, tvirtino, jog neva pareiškėjas padarė veiką, net nenurodydamas, kokia neteisėta veika padaryta, nenagrinėjo kodėl veika pasireiškė tyčios forma. Todėl tiek Išvadoje, tiek teismo sprendime nepagrįstai pasisakoma ne tik dėl pareiškėjo atliktų neteisėtų veiksmų, bet ir dėl to, kad šie veiksmai pasireiškė tyčios forma.

42. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo atliktu pasekmių vertinimu. Pareiškėjas viloje nesiėmė jokių aktyvių veiksmų atskleisti savo pareigūno statusą, jo pareigūno statusas nebuvo atskleistas kitiems asmenims, kiti asmenys neatpažino pareiškėjo kaip policijos pareigūno. Todėl nėra aišku, kaip tokiu savo elgesiu pareiškėjas galėjo kelti baimę, daryti psichologinį spaudimą viloje esantiems asmenims. Išvadoje paneigus įsilaužimo, patekimo į vilą prievarta versiją, nėra aišku, kaip pareiškėjo pasyvus buvimas viloje, neatskleidus pareigūno statuso, galėjo daryti viloje buvusiems asmenims įspūdį, kad policija, turėdama plačią diskreciją, gali imtis įvairių prievartos priemonių ar atvirkščiai – tinkamai nereaguos, jeigu kreipsis pagalbos į policiją. Tokiais teiginiais teismas parodė nusistatymą prieš pareiškėją, o teismo sprendimas neteisėtai grindžiamas prielaidomis.

43. Pareiškėjas tvirtina, kad daugelis žiniasklaidoje nurodytos informacijos dėl neva netinkamo pareiškėjo elgesio tarnybinio patikrinimo metu nepasitvirtino. Neatitinkanti tikrovės informacija pažeidžia pareiškėjo nekaltumo prezumpciją ir nėra jokio pagrindo teigti, kad pareigūno vardo ar statuso menkinimą ir neigiamą visuomenės nuomonę (jeigu tokie faktai būtų nustatyti) galėjo sukelti pareiškėjas ar G. S.. Jei dėl melagingos informacijos paskleidimo kilo kokios nors neigiamos pasekmės ar reputacinė žala policijai, už tai turi atsakyti melagingą informaciją paskleidusi žiniasklaidos priemonė, o ne pareiškėjas. Pareigūno vardo pažeminimo sudėtį sudarantys požymiai turi būti akivaizdūs. Kadangi Išvadoje nurodyti duomenys nepagrindžia pareiškėjo kaltės ir pasekmių, teismo sprendimo argumentai deklaratyvūs, o Išvada ir teismo sprendimas nepagrįsti ir neteisėti.

44. Pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą ar pan. dėl buvimo name (duomenys neskelbtini), pareiškėjas jame lankėsi su teisėto namo savininko atstove ir advokatu, kurie tam neprieštaravo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad su teisėto savininko (jo teisėtų atstovų) leidimu būdamas name (duomenys neskelbtini) ir pasyviai stebėdamas situaciją pareiškėjas name būtų buvęs neteisėtai ar nevykdęs kokių nors asmenų teisėtų reikalavimų.

45. Pareiškėjas nurodo, kad Išvados teiginiai, jog buvo siekiama padėti neteisėtai veikusiam advokatui, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, ši Išvados dalis yra visiškai neteisėta ir nepagrįsta, tokių aplinkybių teismas sprendime neanalizavo, jų tinkamai nevertino.

46. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi teismų praktika bylose dėl pareigūno vardo pažeminimo. Nėra pripažinta, jog jis būtų pažeidęs (duomenys neskelbtini) teisės aktus. Išvadoje nėra nurodyta, kokio konkrečiai teisės akto ir kokią nuostatą pareiškėjas pažeidė bei kokią įstatyme numatytą veiką, sudarančią pareigūno vardo pažeminimo požymius, pareiškėjas padarė. To atsakovas nepagrindė ir pirmosios instancijos teisme. Dėl šių priežasčių tiek Išvada, tiek jos pagrindu priimtas Įsakymas, be kita ko, neatitinka ir imperatyvių Tvarkos aprašo 24 punkto reikalavimų, todėl laikytini neteisėtais. Išvadoje pacituotos Policijos įstatymo bei Etikos kodekso nuostatos ir deklaratyviai nurodyta, jog pareiškėjas neva veikė priešingai Policijos įstatyme ir Etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto. Tačiau nei Išvadoje, nei atsakovo atsiliepimuose nepaaiškinta, kokius konkrečiai veiksmus, prieštaraujančius žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo, pavyzdingumo principams, pareiškėjas atliko viešėdamas (duomenys neskelbtini), pasyviai stebėdamas situaciją name, kurio teisėto savininko (bendrovės „Rarkarpis SL“) direktorė neprieštaravo dėl pareiškėjo buvimo name.

47. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Tvarkos aprašo 27 punktą dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno, kuris pažemino pareigūno vardą, gali būti priimamas tik įsakymas pripažinti pareigūną pažeminus pareigūno vardą, tačiau įsakyme jokios tarnybinės nuobaudos neturi ir negali būti nurodomos ar skiriamos. Todėl ir tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuria siūloma pripažinti iš tarnybos atleistą pareigūną pažeminus pareigūno vardą, jokios tarnybinės nuobaudos negali būti siūlomos. Išvadoje konstatuota, kad dar iki tarnybinio patikrinimo pradėjimo ir Išvados surašymo tiek pareiškėjas, tiek ir G. S. jau buvo atleisti iš vidaus tarnybos. Tačiau Išvados rezoliucinėje dalyje pasiūlyta ne tik pripažinti pareiškėją ir G. S. pažeminus pareigūno vardą, bet ir atleisti iš pareigų šiuos asmenis vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nepaisant to, kad pagal Tvarkos aprašo 27 punktą toks įsakymas apskritai negalėtų būti priimamas. Todėl pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Išvados rezoliucinėje dalyje tiesiogiai nėra siūloma pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos. Išvadoje pateiktas pasiūlymas, kuris pagal Tvarkos aprašo 27 punktą net negalėtų būti įgyvendintas, yra aiškiai neteisėtas, pareiškėjo nuomone, pateiktas sąmoningai, siekiant nepagrįstai sudaryti įspūdį apie pareiškėjo veiksmų tariamą neteisėtą pobūdį, bei siekiant, jog pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas nepalankus vadovo įsakymas, kai pati Išvada grindžiama deklaracijomis ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis, net nenurodant, kokios konkrečiai teisės normos pažeidimą padarė pareiškėjas. Tai, pareiškėjo vertinimu, papildomai patvirtina Išvados neteisėtumą. Įrodinėjimo našta šioje byloje tenka atsakovui. Konstatavus, jog Išvada yra nepagrįsta, atitinkamai nepagrįstu bei neteisėtu laikytinas bei turėtų būti panaikintas ir Įsakymas, kuris grindžiamas išimtinai Išvada.

48. Pareiškėjas nurodo, kad Išvadoje ir Įsakyme nepateikti pakankami motyvai, nenurodyti jokie objektyvūs duomenys (faktai) ar teisės aktų normos, kuriais remiantis pareiškėjas pripažintas pažeminęs pareigūno vardą, Įsakymas laikytinas neatitinkančiu viešojo administravimo subjekto priimamam individualiam administraciniam aktui VAĮ 3 straipsnio 2 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Įsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas, nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant Tvarkos aprašo 24 ir 27 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas neištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartimi nurodytų bylos nagrinėjimo trūkumų, bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, rėmėsi išankstiniu neigiamu nusistatymu prieš pareiškėją, o ne objektyviais bylos duomenimis (ar jų nebuvimu), bylos aplinkybes nustatinėjo iš prielaidų, spėjimų ir logikos klaidų, sprendimo motyvus iš esmės perrašė iš Išvados. Todėl teismo sprendimas, pareiškėjo nuomone, turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.

49. Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos papildomai pateikiamą rašytinį įrodymą – Aronos 4-ojo pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. nutartį su vertimu į lietuvių kalbą, kuris buvo gautas jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, t. y. negalėjo anksčiau būti pateiktas teismui. Tokio įrodymo prijungimo būtinybė iškilo pirmosios instancijos teismui sprendimu siurpriziškai išdėsčius motyvus dėl pareiškėjo neteisėtos veikos Ispanijoje atlikimo, dėl kurios nebuvo jokio ginčo bylą du kartus nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

50. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

51. Policijos departamentas dėl tarnybinio patikrinimo, Išvados ir Įsakymo teisėtumo laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Policijos departamento vertinimu, egzistuoja visi Statuto 2 straipsnio 4 dalies, 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir Tvarkos aprašo 27 punkto taikymo elementai: vertinant tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, darytina išvada, kad įvardyti pareiškėjo veiksmai neginčytinai nebuvo suderinami su aptartais teisės aktuose nustatytais principais, su pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas tokiu elgesiu pažemino pareigūno vardą.

Nurodytais veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai gali elgtis neatsakingai ar net proteguoti kažkieno interesus, o visa tai neabejotinai ir akivaizdžiai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje, žemina vidaus tarnybos autoritetą, ją kompromituoja ir atitinkamai laikytini pareigūno vardo pažeminimu.

Nustatyti pareiškėjo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip akivaizdžiai žeminantys pareigūno vardą, todėl atleidimas iš tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, o nagrinėjamu atveju, Tvarkos aprašo 27 punkto pagrindu, pripažinimas, kad pareiškėjas D. Ž. pažemino pareigūno vardą, yra imperatyvi šiuose teisės aktuose numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Kadangi pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, todėl nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jos trukmė, nei kitiems pareigūnams taikytos skirtingos tarnybinės nuobaudos šios pasekmės taikymui negali turėti įtakos.

Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, jog tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1409/2010, 2011 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-230/2011, 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 ir kt.).

Atsakovui nustačius, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jo pripažinimas pažeminusiu pareigūno vardą buvo vienintelė teisės aktuose numatyta teisinė priemonė, kurią nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo taikyti.

52. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartyje, kuria ši byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodytų bylos nagrinėjimo trūkumų, bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai, bylos aplinkybes nustatinėjo iš prielaidų, spėjimų ir logikos klaidų, yra subjektyvūs, teisiškai ir faktiškai nepagrįsti. Teismas nuodugniai išanalizavo ir pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taip pat, pagal suformuotą teismų praktika, teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 53. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 5-TE-280 „Dėl D. Ž. veiksmų įvertinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

54. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, nagrinėjamoje byloje pasisako tik dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo bei tik dėl pareiškėjo D. Ž. veiksmų vertinimo pagal jo pateikto apeliacinio skundo ribas.

56. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus (2022 m. rugsėjo 1 d. Aronos 4-ojo pirmosios instancijos teismo nutartį su vertimu į lietuvių kalbą), kuriuos prašo prijungti prie bylos. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Įvertinusi ginčo esmę (dėl Įsakymo, priimto pareiškėjo atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo) ir bylos eigą (byla du kartus buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme), teisėjų kolegija naujai pateiktų dokumentų neprijungia, nes nenustatyti ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies pagrindai.

57. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo D. Ž. veiksmai pagrįstai ir motyvuotai pripažinti žeminančiais pareigūno vardą, Įsakymas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies (anksčiau galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnio) reikalavimus, Išvados formalūs trūkumai nėra esminiai.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su tarnybinio patikrinimo pradėjimu, įrodymų esminiais trūkumais, vykimo į (duomenys neskelbtini) tikslais, atostogų trukme, G. S. vykimo aplinkybėmis, bilietų įsigijimu, pareigūno vardo pažeminimo konstatavimu, nepagrįstai neįvertino Išvados trūkumų kaip esminių, Įsakymo kaip nemotyvuoto ir neatitinkančio teisės aktų reikalavimų, netinkamai teismo sprendime rėmėsi neįsiteisėjusiais kitos valstybės teismų sprendimais, buvo neigiamai nusistatęs prieš pareiškėją, rėmėsi bylai neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, 80 straipsnio 1 dalį, 86 straipsnio 1 ir 2 dalis, 87 straipsnio 4 dalį, tinkamai nemotyvavo savo išvadų.

59. Išvadoje nurodyta, kad nagrinėjamam atvejui aktualios Statuto, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo įstatymo, ANK, Tvarkos aprašo, Etikos kodekso nuostatos.

60. Statuto 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą.

61. Policijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Statutu, šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais.

62. CK 2.87 straipsnio 3 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams.

63. ANK 518 straipsnis nustato, kad savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, užtraukia baudą asmenims nuo šešiolikos iki šešiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešiasdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų.

64. Etikos kodekso 5 punktas nustato, kad policijos darbuotojų veiklos ir profesinė etika grindžiama šiais veiklos ir elgesio principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, atsakomybės, lojalumo, nesavanaudiškumo, sąžiningumo, nešališkumo, padorumo, politinio neutralumo, pavyzdingumo, viešumo ir skaidrumo. Valstybės tarnautojų (išskyrus statutinių) veiklos ir tarnybinės etikos principai taip pat yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal šio kodekso 6.8–6.9 punktus, policijos darbuotojas, vadovaudamasis minėtais veiklos ir elgesio principais, privalo nepiktnaudžiauti policijos pareigūno ar kito policijos darbuotojo statusu, nenaudoti jo asmeniniams interesams, tarnybinį ar darbo pažymėjimą naudoti tik vykdant tarnybines (darbo) pareigas teisės aktų nustatyta tvarka, bei netoleruoti kolegų daromų teisės pažeidimų ir elgesio, nesuderinamo su šio Kodekso ar kitų teisės aktų reikalavimais, apie sprendimus, kurie prieštarauja teisės aktams, pranešti tiesioginiam vadovui arba kitiems kompetentingiems subjektams. Šio kodekso 7.1–7.2 punktuose nustatyta, kad policijos darbuotojas, laikydamasis aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito policijos darbuotojo statuso ir policijos autoriteto; visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus. Pagal šio kodekso 8 punktą, laikytis šio kodekso nuostatų yra kiekvieno policijos darbuotojo pareiga ir garbės reikalas.

65. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, (pagal šiuo metu galiojančią Statuto redakciją – 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas) yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl, šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016). Teisės aktai, be kita ko, nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018; 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3361-968/2021).

66. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnis, kuriame, be kita ko, nustatyti ir statutinių pareigūnų veiklos ribojimai, suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia (be kita ko) ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą). Taigi, akivaizdu, kad vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (valstybės sienos apsauga ir kontrole, viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.), jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Todėl yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu.

67. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad 2019 m. liepos 21 d. pareiškėjas D. Ž. kartu su advokatu G. D., atstovaujančiu kliento interesus, ir G. S. nuvyko į (duomenys neskelbtini). 2019 m. liepos 22 d. pareiškėjas, G. S., G. D. ir K. G. nuvyko į vilą, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Vila), pateko į vidų ir ten praleido apie 2–3 val. Vilos viduje buvo kiti asmenys (poilsiautojai), viloje G. D. ir K. G. reikalavo, kad poilsiautojai išsikraustytų. Į vilą ne kartą buvo kviesti vietos policijos pareigūnai.

68. Byloje išsiskyrė šalių pozicijos dėl to, kokiu tikslu į (duomenys neskelbtini) vyko ir Viloje buvo pareiškėjas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad į (duomenys neskelbtini) jis vyko atostogauti, į Vilą atvyko tik dėl to, kad vyko vienu automobiliu su advokatu G. D.. Viloje buvo, nes tiesiog laukė, kol G. D. baigs darbą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos pareiškėjo argumentus kaip gynybinę versiją ir pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems argumentams dėl pareiškėjo buvimo Viloje tikslų. Pažymėtina, kad pareiškėjo paaiškinimai keitėsi (iš pradžių 2020 m. kovo 12 d. paaiškinime atsakovui jis teigė, kad advokatas G. D. jautėsi nesaugus ir paprašė, esant galimybei, pasaugoti jį tuo metu, kai vykdys profesinį pavedimą; pareiškėjas sutiko, nes atostogavo). Taigi iš pradžių pats pareiškėjas patvirtino, kad jis Viloje buvo kaip G. D. apsauga. Tokį pareiškėjo buvimo tikslą nurodė K. G. savo paaiškinimuose („baimindamasis dėl savo saugumo advokatas G. D. paprašė kartu su juo pabūti du fizinius asmenis“). Be to, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo elgesys Viloje, susipažinus su situacija (patekus į Vilą, advokatas vykdė pavedimą, Viloje buvę asmenys Vilos nepaliko, buvo iškviesta policija, pareigūnai siūlė į Vilą atvykusiems asmenims palikti Vilą, viskas truko pakankamai ilgą laiką ir t. t.), neatitiko policijos pareigūnui keliamų reikalavimų. Pareiškėjas nepasišalino iš Vilos, kol vyksta konfliktas, tam, kad pašalintų bet kokias abejones dėl savo dalyvavimo vienos iš konflikto šalių pusėje, t. y. neveikė taip, kaip tikimasi iš policijos pareigūnų net ir ne tarnybos metu.

69. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl atostogų trukmės, G. S. vykimo aplinkybių, bilietų įsigijimo, savarankiškai aplankytų turistinių objektų, nes pareiškėjo buvimo Viloje tikslai (ne atostogavo, o pasyviai dalyvavo vienos iš konflikto dalyvių pusėje tam, kad užtikrintų advokato G. D. saugumą) nustatyti iš byloje esančių įrodymų visumos, o ne vertinant pavienius įrodymus atsietai nuo bylos konteksto.

70. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atlikus pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, nepasitvirtino pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytos aplinkybės dėl jo patekimo į Vilą jėga (išlaužus spyną), taip pat dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu, t. y. nebuvo nustatytas jo neteisėtas veikimas, nenurodytos konkrečios pažeistos teisės normos, pareiškėjas neigia, jog jis į Vilą pateko ir joje buvo neteisėtai. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais ir pažymi, jog net ir nenustačius pareiškėjo patekimo į Vilą jėga (išlaužus spyną), piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu veiksmų, Išvados ir bylos medžiaga patvirtino, jog pareiškėjas, patekęs į Vilą ir ten būdamas, kilus konfliktui tarp dviejų suinteresuotų pusių dėl buvimo Viloje teisėtumo, į ginčą įsitraukus Tenerifės policijai, galėjo suprasti, kad jis dalyvauja ginče tarp asmenų, tarp kurių vyksta civilinis ginčas, įvertinti, jog jo buvimas vienoje iš konfliktuojančių pusių ginčo metu, tokiu būdu sudarant prielaidą dėl vienos iš ginčo šalių palaikymo ir dėl galimo interesų konflikto, neatitinka pareigūnams keliamų elgesio ir moralės reikalavimų bei žemina pareigūno vardą. Taigi pareiškėjo buvimas Viloje negali būti pripažintas teisėtu, atitinkančiu pareigūnams keliamus elgesio ir moralės reikalavimus, įtvirtintus Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, CK 2.87 straipsnio 3 dalyje, Etikos kodekso 5 punkte, 6.8–6.9, 7.1–7.2 papunkčiuose ir atitinkamai pareiškėjas savo elgesiu pažeidė ir Statuto 2 straipsnio 4 dalį, Policijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, Etikos kodekso 8 punktą. Pažymėtina, kad šios teisės normos ir pareiškėjo veika aiškiai nurodyti Išvadoje.

71. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nėra jokios pareiškėjo kaltės (nei tyčios, nei neatsargumo), nes Išvadoje nenustatyti duomenys, kurie leistų teigti, jog į Vilą pareiškėjas vyko siekdamas žeminti policijos ar vidaus tarnybos autoritetą, griauti pasitikėjimą policija arba ją kompromituoti. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir subjektyvius. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad Išvadoje aiškiai aprašyta pareiškėjo kaltė, kuri pasireiškė tuo, jog pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais leido susidaryti įspūdžiui, kad policijos sistema (aukšti pareigūnai) neoficialiai palaiko vieną iš ginčo šalių. Teismas akcentavo pareiškėjo, kaip Kauno AVPK (duomenys neskelbtini), statusui keliamus aukščiausius moralės ir etikos reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip sąmoningi ir tyčiniai, kurie akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos autoritetą, ją kompromituoja ir laikomi pareigūno vardo pažeminimu. Pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms atitinkamai veikti, o tai akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pareiškėjas tiek pagal situacijos aplinkybes, tiek pagal savo asmenines savybes (patyręs, aukštas pareigas užimantis pareigūnas) galėjo ir turėjo suvokti savo veiksmus, jų esmę ir pasekmes.

72. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo veiksmai sukėlė neigiamą visuomenės nuomonę apie vidaus tarnybą ir jos pareigūnus, pabrėžia, kad žiniasklaidoje paskleistos žinios nepasitvirtino. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018). Akivaizdumo įrodymui šia prasme pakanka nustatyti tokius priešingus teisei ir pareigūnų etikos normoms pareigūno poelgius, kuriuos visuomenė pagal statutiniams pareigūnams keliamus elgesio standartus vertintų vienareikšmiai neigiamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2593/2012). Taigi akivaizdumo nustatymui, kaip ir padarytos veikos pasekmių įvertinimui, nėra reikšminga, kiek asmenų sužinojo apie tokias pareigūno veikas, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei, ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje, dėl ko atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jo veiksmai jokių neigiamų pasekmių nesukėlė. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju nustatyti neteisėti pareiškėjo veiksmai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje.

73. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tarnybinio patikrinimo pradėjimą dėl žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių, nors atsakovas jau anksčiau nei pasirodė žiniasklaidos informacija turėjo kriminalinės žvalgybos duomenų. Teisėjų kolegija atmeta šiuos pareiškėjo argumentus, nes pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje surinkta įrodymų visuma ir teismo sprendime pagrįstai konstatavo, kad tai, jog tyrimas buvo pradėtas gavus neigiamą informaciją apie pareiškėją iš viešos erdvės, niekaip neapribojo pareiškėjo teisės į gynybą ir pan., todėl negali būti laikoma esminiu procedūriniu pažeidimu. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad taip buvo siekiama susidoroti su pareiškėju, atmestini kaip subjektyvūs ir nepagrįsti teismų nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo veiksmų vertinimo. Be to, byloje esantys įrodymai (Europol pažyma, kiti dokumentai) pagrindžia atsakovo poziciją, kad iki straipsnių spaudoje pasirodymo atsakovas neturėjo pagrindo atlikti tarnybinį patikrinimą (Europol pažymoje buvo nurodoma, kad K. G. teigia, kad su ja buvęs D. Ž. turėjo leidimą gyventi Viloje).

74. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ įtvirtintas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertino įrodymus. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir, ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

75. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas laikėsi šių taisyklių. Pažymėtina, kad galutinis bylos aplinkybių vertinimas pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai susiformavo įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus atsietai. Išvadoje konstatuotos aplinkybės dėl pareiškėjo veiksmų, kaltės, pasekmių ir kt. buvo nustatytos iš įrodymų visumos (pareiškėjo paaiškinimai, K. Č. paaiškinimai, R. A. paaiškinimas, K. G. paaiškinimas, dokumentai, adresuoti Ispanijos teisėsaugos institucijoms, taip pat šių institucijų pateikti dokumentai (Policijos veiksmų protokolas ir kt.), nuotraukos, vaizdo įrašai ir kiti duomenys bei dokumentai), o pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai jų nepaneigė. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat proceso šalies netenkinantys teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

76. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad dalis įrodymų, kuriais buvo grindžiama Išvada, yra netinkami ir neleistini (K. Č., R. A. rašytiniai paaiškinimai), kadangi jie tinkamai nepasirašyti, nenustatytas jų gavimo šaltinis, paaiškinimuose yra prieštaravimų, kurie nepašalinti. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Išvadoje tirtų įrodymų tinkamumo, pažymi, jog K. Č. ir R. A. Policijos departamentui pateiktus paaiškinimus, jų nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina kiti tarnybinio patikrinimo metu surinkti įrodymai (K. Č. teikti pareiškimai policijai, kuriuose nurodytos tokios pačios įvykio aplinkybės bei patvirtinta apie R. A. ir jo 17 metų amžiaus sūnaus buvimą Viloje ginčo įvykio metu), policijos veiksmų protokolas patvirtina, jog policija (apsauga) atvyko dėl Viloje suveikusios signalizacijos (t. y. patvirtina R. A. paaiškinimus), pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, jog jie paliko Vilą trečią kartą atvykus policijos pareigūnams, ir išvyko kartu su jais į nuovadą rašyti pareiškimo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodyti kai kurių įrodymų trūkumai nepaneigia Išvadoje nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintos ir kitais, objektyviais byloje esančiais įrodymais (Europol pažyma, kitais dokumentais), o pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai iš esmės yra pašalinti kitais byloje esančiais minėtais įrodymais, arba yra neesminiai ir nekeičiantys padarytų išvadų.

77. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog Išvada neatitinka teisės aktų reikalavimų, joje yra esminių trūkumų, kuriuos bandė sumenkinti pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog Išvadoje buvo tinkamai atskleistos visos esminės aplinkybės, kurioms esant galima konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, t. y. nustatyta pareiškėjo kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; nustatyta, jog pareiškėjo veiksmai sukėlė pasekmes – akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga, įvardintos pažeistos teisės normos ir šios Išvadoje konstatuotos aplinkybės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose dėl pareigūno vardo pažeminimo nustatymo kriterijų (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018; 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3361-968/2021). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Išvada turėjo trūkumų, tačiau jie neesminiai, nesutrukdę teisingai įvertinti pareiškėjo veiką, nesutrukdę užtikrinti pareiškėjo teises tarnybinio patikrinimo ir Įsakymo priėmimo, jo apskundimo procese.

78. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus, kad Išvada ir Įsakymas yra nemotyvuoti, neatitinka VAĮ reikalavimų, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis. Šie argumentai kartojami ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, Išvadoje konstatuotos aplinkybės yra pagrįstos objektyvia tyrimo metu surinktų įrodymų visuma, o Įsakyme ir Išvadoje nurodytas teisinis pagrindas yra pakankamas priimtam sprendimui pagrįsti, taigi, minimi individualūs administraciniai aktai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.

79. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Išvada yra neteisėta, nes joje nepagrįstai buvo siūloma atleisti pareiškėją iš pareigų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimą, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Taigi asmens atleidimas iš tarnybos remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu yra imperatyvi šiame Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-189/2007; 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011). Atsižvelgiant į tai, atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog atsakovas Išvadoje negalėjo nurodyti, jog pareiškėjas turėtų būti atleistas iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo. Pažymėtina, jog Išvadoje nėra siūloma atleisti pareiškėją iš pareigų, bet tik konstatuojama, jog už tokį pažeidimą (pareigūno vardo pažeminimą), yra taikomas atleidimas iš pareigų, kaip tai imperatyviai nustatyta Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog Išvada neatitinka Aprašo 27 punkto nuostatų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino šią Išvados dalį. Analogiškos praktikos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3761-821/2022).

80. Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). ABTĮ 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

81. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

82. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nesivadovauta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, vadovautasi netinkama teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjo poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

83. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, neigiamą nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu negrindžia ABTĮ 44 straipsnyje numatytais teisėjo nušalinimo pagrindais. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

84. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl likusių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pažymi, jog jie, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytų bylos aplinkybių, bei niekaip nekeičia padarytų išvadų, todėl detaliau dėl jų nepasisakoma.

85. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

86. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Jolanta Malijauskienė

Beata Martišienė