2020-04-01 Nr. AB-6519-3-65-3-00274-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3220-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00274-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių (toliau – ir atsakovas, VSDFV Panevėžio skyrius) atlikti veiksmus dėl senatvės pensijos dydžio apskaičiavimo, perskaičiavimo ir mokėjimo: 1) įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. sausio 1 d., ir įpareigoti atsakovą tuo pagrindu apskaičiuoti, nustatyti senatvės pensiją – jos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui nuo 2013 m. sausio 1 d. bei įpareigoti atsakovą pareiškėjui išmokėti laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo; 2) įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. I-549) nuostatas, galiojusias 2005 m. birželio 10 d. (senatvės pensijos pareiškėjui paskyrimo pirmą kartą (dieną), ir atsižvelgiant į vėliau padarytus šio įstatymo pakeitimus (pakeistas įstatymo redakcijas) įpareigoti atsakovą nurodytu pagrindu (pagrindais) apskaičiuoti, nustatyti (iš naujo) senatvės pensijos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo 27,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad perskaičiuoti ir paskirti iš naujo jau perskaičiuoto dydžio senatvės pensiją atsakovą įpareigoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, t. y., įgyvendinti tinkamai tuo laiku galiojusio įstatymo atitinkamas nuostatas dėl senatvės pensijos. Tačiau atsakovas skirdamas pareiškėjui pirmą kartą nuo 2005 m. birželio 10 d. 714,90 Lt senatvės pensiją priimtu 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu iš dalies neįgyvendino Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo imperatyvių normų dėl pareiškėjo 1992 metų birželio mėnesį gautų draudžiamųjų pajamų, 9 188 rublių kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 5 000 rublių premijos. Šių sumų nepagrįstai neįtraukė į visas gautas draudžiamąsias pajamas (nurodyta apimtimi buvo nepagrįstai sumažintas pirmą kartą skiriamos pensijos dydis), nors atsakovas duomenis turėjo, jais disponavo prieš priimant skirti pensiją pirmą kartą (pensijos bylos originalo 11 ir 12 lapai). Pareiškėjas tai sužinojo tik 2017 m. gegužės 18 d. Panevėžio apygardos teismo posėdyje (jam pasibaigus), kuriame buvo atsakovo pateiktas pensijos bylos originalas. Pareiškėjui susipažinus su nurodytos bylos medžiaga, jis tuoj pat, 2017 m. gegužės 18 d., surašė papildomą reikalavimą atsakovui ir jį įteikė teismui dėl pensijos perskaičiavimo remdamasis būtent tuo nauju faktu apie gautas draudžiamąsias pajamas. Todėl pareiškėjo reikalavimo pirmoji dalis prasideda 2005 m. birželio 10 d. ir tęsiasi, kol atsakovas neįtrauks į draudžiamąsias pajamas nurodytų 1992 m. birželio mėnesį gautų 9 188 ir 5 000 rublių pareiškėjo gautų draudžiamųjų pajamų. Šios pajamos lemia pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficiento bei pensijos papildomos dalies apskaičiavimą, įtakoja ir visos pensijos dydį. Pareiškėjas turi teisę prašyti įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus dėl senatvės pensijos dydžio apskaičiavimo, pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo nuo 2005 m. birželio 10 d. dienos, taip pat prašyti išmokėti laiku negautą pensijos sumą už visą praėjusį laiką neapsiribojant kokiu nors terminu, kuri laiku nebuvo gauta dėl pensijos skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad antra jo reikalavimo dalis prasideda nuo 2013 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimai, padaryti 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-91, ir tuo pagrindu pareiškėjas įgijo nuo nurodytos datos teisę pagal tais pakeitimais nustatytą naują teisinį reguliavimą, juo nustatytą pensijos perskaičiavimo tvarką, metodiką prašyti iki tol gautą senatvės pensiją perskaičiuoti – apskaičiuoti ir nustatyti jos naują dydį ir ją mokėti. Pareiškėjas to paprašė ir jam tai naudinga dar 2013 metais, bet atsakovui to nepagrįstai neįvykdžius pareiškėjas kreipėsi į teismą. Pagal naują teisinį reguliavimą nėra nustatyta privalomo reikalavimo turėti, įgyti 1 (vienerių) metų pensijų draudimo stažą, o pensijos gavėjui, prašančiam taip perskaičiuoti pensiją, užtenka nurodyti, kad jam tai naudinga. Pareiškėjas po senatvės pensijos paskyrimo pirmą kartą (ji paskirta 2005 m. rugsėjo 26 d. atsakovo sprendimu nuo 2005 m. birželio 10 d.) toliau gavo draudžiamąsias pajamas nepertraukiamai dar 2 metus ir 6 mėnesius dirbdamas teisėju, o po to teisėjo padėjėju iki 2010 m. spalio 21 d. gaudamas atitinkamas draudžiamąsias pajamas ir įgydamas atitinkamą pensijos draudimo stažą (jį taip pailgindamas). Todėl šie faktai ir duomenys padidina perskaičiuotinos ir mokėtinos pensijos dydį, nes jos gautos po 1994 m. sausio 1 d. Atsakovas dėl ilgo laikotarpio nuo pensijos pareiškėjui paskyrimo pirmą kartą dienos ir vėlesnių datų, bei teisės aktų pakeitimus dėl pensijos papildomos dalies ir koeficiento apskaičiavimo, keičiant jų apskaičiavimą pagal naują formulę, turi priimti ne vieną, bet keletą sprendimų dėl pensijos dydžio perskaičiavimo ir tuo pagrindu susidariusių pensijos sumų išmokėjimo už praėjusį laiką (kiekvieną laikotarpį atskirai). Pareiškėjo nuomone, jo pažeistos teisės ir teisėti interesai gali būti apginti teismui priimant sprendimą (sprendimus) pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnyje nustatytas sprendimų rūšis.

4. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į skundą prašė administracinę bylą nutraukti.

5. Atsakovas nurodė, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tam, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus būtų nagrinėjamas, turi būti nustatyta, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl reikalavimo atlikti šiuos veiksmus. Pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. kreipėsi į atsakovą, kuris 2013 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (10.1)3-35352 netenkinti pareiškėjo 2013 m. liepos 31 d. prašymo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo nuo 2013 m. sausio 1 d. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad pareiškėjas bandė ginčyti atsakovo – priimtą administracinį aktą, t. y. 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35352, kuriuo nepritarta pareiškėjo prašomam senatvės pensijos perskaičiavimui nuo 2013 m. sausio 1 d., tačiau patikslintą skundą dėl atsakovo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 panaikinimo teismui padavė praleidęs nustatytą skundo padavimo terminą. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus yra išvestinis. Nustačius, jog dėl minėto sprendimo ginčo nėra, sprendimas yra teisėtas, ir jo nepanaikinus, nėra pagrindo nagrinėti bylos dėl išvestinių pareiškėjo reikalavimų įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Todėl, atsakovo nuomone, administracinė byla dėl pareiškėjo reikalavimų įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus nutrauktina.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė administracinę bylą nutraukti.

7. VSDFV nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 6 d. patikslinto skundo reikalavimu iš esmės reiškia išvestinį reikalavimą iš VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-3532, kuriam pritarta VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8224, priimtu išnagrinėjus pareiškėjo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Įsiteisėjusia Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4725-621/2019 pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. patikslintą skundą, kuriuo jis prašė panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-3532 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8224, atsisakyta priimti (neatnaujinus praleisto apskundimo teismui termino).

Kadangi šioje administracinėje byloje atsisakyta priimti reikalavimą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-3532, kuriam pritarta VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8224, bylos dalis dėl iš VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-3532 reiškiamo išvestinio reikalavimo nutrauktina. Pareiškėjas taip pat reiškia išvestinį reikalavimą iš VSDFV Panevėžio skyriaus 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. P6-3708 (pakeisto VSDFV Panevėžio skyriaus 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. PE_SP1-7899), kuriuo senatvės pensija pareiškėjui buvo paskirta pirmą kartą nuo 2005 m. birželio 10 d. (ir vėlesnių VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimų) ir kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6138.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015 (teisminio proceso 3-61-3-05215-2014-3), kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-199-143/2017, pareiškėjo E. V. J. skundas dėl VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6138 yra išnagrinėtas ir atmestas. Kadangi įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-199-143/2017 ginčas dėl VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6138 yra išnagrinėtas, bylos dalis dėl išvestinio reikalavimo gyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 7 d.

įstatymas Nr. I-549) nuostatas, galiojusias 2005 m. birželio 10 d. (senatvės pensijos pareiškėjui paskyrimo pirmą kartą (dieną), ir atsižvelgiant į vėlesnius šio įstatymo pakeitimus (pakeistas įstatymo redakcijas) įpareigoti atsakovą nurodytu pagrindu (pagrindais) apskaičiuoti – nustatyti (iš naujo) senatvės pensijos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui laiku negautas senatvės pensijos sumas už visą laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo) taip pat nutrauktina.

Kadangi teisines pasekmes pareiškėjui sukelia VSDFV Panevėžio skyriaus 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. P6-3708 (pakeistas VSDFV Panevėžio skyriaus 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. PE_SP1-7899), kurių teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6138, ir ginčas yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015, ir VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-3532, skundą dėl kurio Regiono apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4725-621/2019 atsisakyta priimti, byla dėl E. V.

J. 2019 m. spalio 6 d. patikslinto skundo reikalavimų nutrauktina.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo E. V. J. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12)3-44070 pakeitimo“; įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo nuo 2013 m. sausio 1 d. būtų perskaičiuota pareiškėjui paskirta senatvės pensija, šią pensiją paskirti ir ją mokėti; įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių pareiškėjui išmokėti negautą pensijos dalį. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-390-756/2019 konstatavo, kad konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą perskaičiuoti jam skirtą senatvės pensiją, ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)1-8224, kuriuo minėtas VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, tačiau nei vieno iš šių sprendimų pareiškėjas teismui neskundė ir nesuformulavo su jais susijusių savarankiškų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praleidęs ABTĮ (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII-348 redakcija) 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skundo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)1-8224 padavimo terminą. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. pateiktus išaiškinimus, pasiūlė pareiškėjui pateikti patikslintą skundą ir prašyti teismo panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)1-8224, taip pat pareiškėjui išaiškino, jog jis turi teisę teikti teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau prašyme atnaujinti terminą turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus.

11. Teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą patikslintam skundui dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)1-8224 panaikinimo paduoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-452-1062/2019 atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartį paliko nepakeistą.

12. Teismas 2019 m. spalio 14 d. nutartimi administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. priimto sprendimo Nr. (10.12)3-52516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (l 0.12)3-44070 pakeitimo“ panaikinimo nutraukė pareiškėjui atsisakius skundo dalies.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas patikslintu skundu suformulavo galutinius reikalavimus ir teismo prašo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus dėl senatvės pensijos dydžio apskaičiavimo, perskaičiavimo ir mokėjimo: įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. sausio 1 d., ir įpareigoti atsakovą tuo pagrindu apskaičiuoti, nustatyti senatvės pensiją – jos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui nuo 2013 m. sausio 1 d. bei įpareigoti atsakovą pareiškėjui išmokėti laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo; įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. I-549) nuostatas, galiojusias 2005 m. birželio 10 d. (senatvės pensijos pareiškėjui paskyrimo pirmą kartą (dieną), ir atsižvelgiant į vėliau padarytus šio įstatymo pakeitimus (pakeistas įstatymo redakcijas) įpareigoti atsakovą nurodytu pagrindu (pagrindais) apskaičiuoti, nustatyti (iš naujo) senatvės pensijos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl pensijos perskaičiavimo pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. naujai įsigaliojusias Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas. 2013 m. rugpjūčio 20 d. VSDFV Panevėžio skyrius priėmė sprendimą Nr. (10.1)3-35352 netenkinti pareiškėjo 2013 m. liepos 31 d. pašymo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo nuo 2013 m. sausio 1 d., kuriam pritarta VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8224, priimtu išnagrinėjus pareiškėjo skundą privaloma ikiteisminio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4725-621/2019 pareiškėjo prašymo netenkino ir neatnaujino termino patikslintam skundui paduoti dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-3532 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8224 panaikinimo ir pareiškėjo patikslintą skundą dėl minėtų reikalavimų atsisakė priimti.

15. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. sausio 1 d., ir įpareigoti atsakovą tuo pagrindu apskaičiuoti, nustatyti senatvės pensiją – jos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui nuo 2013 m. sausio 1 d. bei įpareigoti atsakovą pareiškėjui išmokėti laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo, nes VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-3532 atsisakė perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją pagal Valstybinių socialinio drausimo pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. sausio 1 d., o VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8224 paliko nepakeistą VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą. Minėtais VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu ir VSDFV sprendimu išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl pensijos perskaičiavimo. Minėti sprendimai nėra panaikinti ir yra galiojantys.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 10 d. skundu kreipėsi į VSDFV dėl VSDFV Panevėžio skyriaus tarnautojo neteisėtų veiksmų skiriant senatvės pensiją pirmą kartą ir jos neteisingo perskaičiavimo vėliau priimtais visais sprendimais; dėl neteisėto VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (10.12)3-32516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12) 3-44040 pakeitimo“ panaikinimo, atsisakyti perskaičiuoti pensiją pagal Pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias 2013 m. sausio 1 d. Pareiškėjo 2014 m. birželio 10 d. skunde, adresuotame VSDFV, nurodytos aplinkybės dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. P6-3708, kuriuo pareiškėjui senatvės pensija paskirta pirmą kartą nuo 2005 m. birželio 10 d. (ir vėlesnių VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimų), teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6138.

17. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-05215-2014-3) pagal pareiškėjo E. V. J. skundą, kuriuo jis be kitų reikalavimų taip pat prašė įpareigoti VSDFV atlikti atitinkamus veiksmus su tikslu įgyvendinti, įvykdyti jos pačios priimtą 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6138, pareiškėjo skundą atmetė, kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-199-143/2017 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą Nr. I-9078-244/2015.

18. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-199-143/2017 ginčas dėl VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6138 yra išnagrinėtas, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. I-549) nuostatas, galiojusias 2005 m. birželio 10 d. (senatvės pensijos pareiškėjui paskyrimo pirmą kartą (dieną), ir atsižvelgiant į vėliau padarytus šio įstatymo pakeitimus (pakeistas įstatymo redakcijas) įpareigoti atsakovą nurodytu pagrindu (pagrindais) apskaičiuoti, nustatyti (iš naujo) senatvės pensijos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo.

19. Teismas sprendė, kad atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į išlaidų atlyginimą.

III. 20. Pareiškėjas E. V. J. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą; 2) įpareigoti atsakovą VSDFV Panevėžio skyrių atlikti veiksmus dėl senatvės pensijos dydžio apskaičiavimo, perskaičiavimo ir mokėjimo: įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m sausio 1 dienos ir įpareigoti atsakovą tuo pagrindu apskaičiuoti, nustatyti senatvės pensiją – jos dydį, ją paskirti ir mokėti nuo 2013 m. sausio 1 dienos bei įpareigoti atsakovą pareiškėjui išmokėti laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo, įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. I-549) nuostatas, galiojusias 2005 m. birželio 10 dieną (senatvės pensijos paskyrimo pareiškėjui pirmą kartą (dieną) ir atsižvelgiant į šio įstatymo pakeitimus (pakeistas įstatymo redakcijas) įpareigoti atsakovą nurodytu pagrindu (pagrindais) apskaičiuoti – nustatyti (iš naujo) senatvės pensijos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo arba panaikinus spendimą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Panevėžio skyriaus 27,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

21. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57, 81, 86 straipsnių, 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl priimtas sprendimas nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, nes teismas nesprendė visų patikslintame skunde pareikštų reikalavimų. Teismas neobjektyviai ištyrė didelę dalį reikšmingų bylai duomenų, aplinkybių, netinkamai įvertino tikrovėje nustatytus, faktus, duomenis, dokumentus bei aplinkybes, turinčius bylai esminės reikšmės, t. y. apie pareiškėjo 1992 metais birželio ir liepos mėnesiais gautas draudžiamąsias pajamas pensijai skirti, būtent, 9 188 rublių (arba 91,88 Lt) kompensaciją už 20 dienų nepanaudotų atostogų ir 5 000 rublių (arba 50 Lt) premiją, kurių sprendime niekaip nevertino. Duomenys apie šias pajamas yra pensijos bylos Nr. 139069 originale (lapai 11, 72). Tai atitinkama dalimi nulėmė mažesnį paskirtos pensijos dydį ne tik pirmą kartą, bet ir visais kitais vėlesniais kartais tą pačią pensiją perskaičiuojant ir ją skiriant kitais, vėliau atsiradusiais pagrindais.

22. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad minėtos pajamos į jo draudžiamąsias pajamas neįtrauktos nepagrįstai, o apie tai, kad šios pajamos neįtrauktos sužinojo 2017 m. gegužės mėnesį po Panevėžio apygardos teismo posėdžio. Pareiškėjas aptarė jo atžvilgiu priimtus sprendimus dėl jo draudžiamųjų pajamų apskaičiavimo skiriant senatvės pensiją. Pareiškėjas, jo vertinimu, turi teisę kreiptis į teismą dėl jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo, ir tai įgyvendino tikslindamas skundus.

23. Pareiškėjas nurodo, kad pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo redakciją (56 str. 2 d.) jis turi teisę į senatvės pensijos papildomos dalies perskaičiavimą. Pareiškėjas teigia ne kartą dėl to kreipęsis į atsakovą, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisakė tai daryti, atsirašinėjo. Pareiškėjas pažymi, kad už 2004–2007 m. laikotarpį gavo 105 902,19 Lt draudžiamųjų pajamų pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, padavė teismui 2017 m. balandžio 11 d. patikslintą skundą, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą netaikyti pakeisto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad turi teisę reikalauti perskaičiuoti paskirtos senatvės pensijos papildomą dalį, tokia teisė yra konstitucinė ir kyla iš įstatymo. Taikant minėtu įstatymu nustatytą naują papildomos pensijos dalies perskaičiavimo metodiką pagal asmens pasirinkimą, jeigu jam tai naudinga, t. y. imamos visos gautos draudžiamosios pajamos po 1994 m. sausio 1 d. ir tiesiogiai atsižvelgiama į asmens sumokėtų įmokų bendrą sumą po 1994 m. sausio 1 d. bei visą socialinio draudimo stažą, tik taip teisingai teisiškai įvertinamos draudžiamosios pajamos.

24. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo motyvai atmesti jo skundą dėl pensijos perskaičiavimo nepagrįsti, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-2444/2015 nebuvo sprendžiamas pensijos perskaičiavimo klausimas. Toks klausimas buvo sprendžiamas šioje administracinėje byloje, kuri pirmą kartą buvo nagrinėjama Panevėžio apygardos administraciniame teisme. Todėl, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, priimtas pažeidus proceso ir materialiosios teisės normas, todėl neteisėtas ir naikintinas.

25. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Atsakovas pažymi, kad teismas bylos medžiaga nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl pensijos perskaičiavimo pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. naujai įsigaliojusias Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas. 2013 m. rugpjūčio 20 d. VSDFV Panevėžio skyrius priėmė sprendimą Nr. (10.1)3-35352 netenkinti minėto pareiškėjo prašymo, šiam sprendimui pritarta VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-8224, priimtu išnagrinėjus pareiškėjo skundą privaloma ikiteisminio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4725-621/2019 pareiškėjo E. V. J. prašymo netenkino ir neatnaujino termino patikslintam skundui paduoti dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-3532 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-8224 panaikinimo ir pareiškėjo patikslintą skundą dėl minėtų reikalavimų atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, jog minėtais sprendimais išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl pensijos perskaičiavimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog minėti sprendimai nėra panaikinti yra galiojantys.

27. Atsakovo nuomone, teismas teisingai nustatė ir tai, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 10 d. skundu kreipėsi į VSDFV dėl VSDFV Panevėžio skyriaus tarnautojo neteisėtų veiksmų skiriant senatvės pensiją pirmą kartą ir jos neteisingo perskaičiavimo vėliau priimtais visais sprendimais; dėl neteisėto VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (10.12)3-32516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12) 3-44040 pakeitimo“ panaikinimo, atsisakyti perskaičiuoti pensiją pagal Pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias 2013 m. sausio 1 d.

Pareiškėjo 2014 m. birželio 10 d. skunde adresuotame VSDFV nurodytos aplinkybės dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. P6-3708, kuriuo pareiškėjui senatvės pensija paskirta pirmą kartą nuo 2005 m. birželio 10 d (ir vėlesnių VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimų), teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-6138. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I- 9078-244/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-05215-2014-3) pagal pareiškėjo E. V.

J. skundą, kuriuo jis be kitų reikalavimų taip pat prašė įpareigoti VSDFV atlikti atitinkamus veiksmus su tikslu įgyvendinti, įvykdyti jos pačios priimtą 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-6138, pareiškėjo skundą atmetė, kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-199-143/2017 paliko nepakeistą minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Kadangi įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-9078-244/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-199-143/2017 ginčas dėl VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-6138 yra išnagrinėtas, teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d.

įstatymas Nr. I-549) nuostatas, galiojusias 2005 m. birželio 10 d. (senatvės pensijos pareiškėjui paskyrimo pirmą kartą (dieną), ir atsižvelgiant į vėliau padarytus šio įstatymo pakeitimus (pakeistas įstatymo redakcijas) įpareigoti atsakovą nurodytu pagrindu (pagrindais) apskaičiuoti, nustatyti (iš naujo) senatvės pensijos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas aiškinosi visas reikšmingas bylos aplinkybes, o pareiškėjo teiginiai, susiję su abejonėmis dėl teismo sprendimo teisingumo, vertintini kaip deklaratyvūs, nesudarantys pagrindo abejoti jo teisingumu ir pagrįstumu.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. VSDFV nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8224 buvo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl senatvės pensijos perskaičiavimo, jog šie VSDFV Panevėžio skyriaus ir VSDFV sprendimai nėra nuginčyti ir yra galiojantys, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą įgyvendinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. sausio 1 d. ir įpareigoti atsakovą tuo pagrindu perskaičiuoti, nustatyti senatvės pensiją – jos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui E. V. J. nuo 2013 m. sausio 1 dienos bei įpareigoti atsakovą pareiškėjui išmokėti laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo. Atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-199-143/2017 ginčas dėl VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6138 yra išnagrinėtas, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą įgyvendinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 7 d. įstatymas Nr. I-549) nuostatas galiojusias 2005 m. birželio 10 d. (senatvės pensijos pareiškėjui paskyrimo pirmą kartą (dieną) ir atsižvelgiant į vėlesnius šio įstatymo pakeitimus (pakeistas įstatymo redakcijas) įpareigoti atsakovą nurodytu pagrindu (pagrindais) apskaičiuoti – nustatyti (iš naujo) senatvės pensijos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui E.V. J. bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui laiku negautas senatvės pensijos sumas už visą laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Ginčas kilo dėl įpareigojimo atsakovą VSDFV Panevėžio skyrių apskaičiuoti, nustatyti senatvės pensijos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui E. V. J. nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymui bei įpareigoti atsakovą pareiškėjui išmokėti laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat įpareigojimo atsakovą įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. I-549) nuostatas, galiojusias 2005 m. birželio 10 d. (senatvės pensijos pareiškėjui paskyrimo pirmą kartą (dieną), ir atsižvelgiant į vėliau padarytus šio įstatymo pakeitimus (pakeistas įstatymo redakcijas) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti, nustatyti (iš naujo) senatvės pensijos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui bei išmokėti pareiškėjui laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-3532 atsisakė perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją pagal Valstybinių socialinio drausimo pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. sausio 1 d., o VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8224 paliko nepakeistą VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą. Minėtais VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu ir VSDFV sprendimu išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl pensijos perskaičiavimo. Minėti sprendimai nėra panaikinti ir yra galiojantys. Teismas nustatė, kad pareiškėjo 2014 m. birželio 10 d. skunde VSDFV, nurodytos aplinkybės dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. P6-3708, kuriuo pareiškėjui senatvės pensija paskirta pirmą kartą nuo 2005 m. birželio 10 d. (ir vėlesnių VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimų), teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6138. Ginčas dėl minėto VSDFV sprendimo yra išnagrinėtas įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-199-143/2017.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam senatvės pensija turi būti perskaičiuota, o pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai įvertinus byloje esančius įrodymus, neišnagrinėjus visų jo pareikštų reikalavimų, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.

33. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų papildomai nekartoja, o pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-390-756/2019 konstatavo, kad konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą perskaičiuoti jam skirtą senatvės pensiją, ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224, kuriuo minėtas VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, tačiau nei vieno iš šių sprendimų pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neskundė ir nesuformulavo su jais susijusių savarankiškų reikalavimų. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4725-621/2019 netenkino pareiškėjo prašymo ir neatnaujino termino patikslintam skundui paduoti dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-3532 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8224 panaikinimo ir pareiškėjo patikslintą skundą dėl minėtų reikalavimų atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-452-1062/2019 minėtą Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi, teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. sausio 1 d., yra galiojantis. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti tokius veiksmus atmestas pagrįstai.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-199-143/2017 ginčas dėl VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6138, kuriuo buvo spręsta ir dėl atsakovo priimtų sprendimų dėl pareiškėjui nuo 2005 m. birželio 10 d. paskirtos senatvės pensijos, jos perskaičiavimo, įskaitant ir neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, yra išnagrinėtas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. I-549) nuostatas, galiojusias 2005 m. birželio 10 d. (senatvės pensijos pareiškėjui paskyrimo pirmą kartą (dieną), ir atsižvelgiant į vėliau padarytus šio įstatymo pakeitimus (pakeistas įstatymo redakcijas) įpareigoti atsakovą nurodytu pagrindu (pagrindais) apskaičiuoti, nustatyti (iš naujo) senatvės pensijos dydį, ją paskirti ir mokėti pareiškėjui bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui laiku negautas pensijos sumas už visą praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis pateikė 2017 m. balandžio 11 d. patikslintą skundą, tačiau pirmosios instancijos teismas netaikė pakeisto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtą patikslintą skundą pareiškėjas teikė Panevėžio apygardos administracinio teismui administracinėje byloje Nr. I-247-283/2017, kurio 2017 m. birželio 16 d. priimtas sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-390-756/2019 buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas pagal jo patikslintus reikalavimus nagrinėjant bylą iš naujo po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A-390-756/2019.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė teisinio reglamentavimo ar netinkamai vertino, ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų ir savo sprendimo nemotyvavo.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė