2019-05-15 Nr. AB-11331-3-63-3-02562-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-309-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02562-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 54.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2018 m. lapkričio 5 d. atsisakymą išduoti pareiškėjui specialiuosius reikalavimus Vieno buto gyvenamojo namo rekonstravimo ir paskirties keitimo į dviejų butų gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), projekto rengimui (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 30 d. pateiktą prašymą dėl specialiųjų reikalavimų Vieno buto gyvenamojo namo rekonstravimo ir paskirties keitimo į dviejų butų gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), projekto rengimui išdavimo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 14 d. nutartimi nutarė nutraukti administracinę bylą ir grąžinti pareiškėjui A. P. sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį.

Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, atkreipęs ypatingą dėmesį į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 47 punktą bei 24 straipsnio 3 dalį, priėjo išvadą, kad specialieji reikalavimai nėra privalomi rengiant statinio projektą (jei jie nebuvo gauti). Taigi, specialieji reikalavimai statytojo teisę turintiems asmenims išduodami, kai pagal Statybos įstatymą ar kitus teisės aktus jie turi būti taikomi (t. y. yra privalomi) rengiant statinio projektą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia šių tikslų: gyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, suformuojant pastogėje (mansardoje) patalpas pagal parengtą Vieno buto gyvenamojo namo rekonstravimo projektinį pasiūlymą, bei šio gyvenamojo pastato paskirties pakeitimo iš vieno buto į dviejų butų gyvenamąjį namą. Pareiškėjas siekia įgyvendinti minėtus tikslus tam, kad įteisintų pastogėje (mansardoje) esančias patalpas, kurios įrengtos 2002–2005 metais. Pareiškėjas 2018 m. sausio mėn. pradėjo procedūrą dėl savavališkos statybos (pastogėje (mansardoje) suformuotų patalpų) įteisinimo. Siekdamas valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre įregistruoti ginčo gyvenamojo namo padalinimą į du butus bei suformuoti šio namo pastogėje (mansardoje) patalpas, pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą dėl specialiųjų reikalavimų Vieno buto gyvenamojo namo rekonstravimo ir paskirties keitimo į dviejų butų gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), projekto rengimui išdavimo.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas turėtų laikytis Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalies reikalavimų, pagal kuriuos statinio projektas rengiamas vadovaujantis specialiaisiais reikalavimais tik jeigu jie buvo gauti. Ginčo atveju išduoti specialiuosius reikalavimus pagal Statybos įstatymo nuostatas nebuvo privaloma. Teismas akcentavo, jog vien tik teisės aktuose nustatyta teisė gauti specialiuosius reikalavimus negali būti vertinama kaip sukelianti tam tikras teisines pasekmes pareiškėjui. Nors Sprendime yra išreikšta institucijos valia – netenkintas pareiškėjo prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus, tačiau vertinant šiuos aktus pareiškėjui sukeliamų teisinių pasekmių požiūriu, įvertinus tai, jog specialieji reikalavimai nėra privalomas projektavimo dokumentas, pripažintina, kad šis Sprendimas teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, todėl nelaikytinas administraciniu aktu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d., 8 str.). Neišdavus specialiųjų reikalavimų (negavus jų), nėra užkertamas kelias pareiškėjui rengti statinio projektą, atitinkantį Statybos įstatymo nuostatas. Teismo vertinimu, konstatavus, jog ginčo atveju specialieji reikalavimai nebuvo privalomi, nėra teisinio pagrindo ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą. Konstatuota, kad nagrinėjama byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl nutrauktina, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu.

III. Pareiškėjas A. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 14 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi, nusprendęs nutraukti bylą, nenurodė, į kurią instituciją pareiškėjas turėtų kreiptis. Jo nuomone, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kadangi nepriskirtinumą administracinių teismų kompetencijai grindė ne Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, kuriose reglamentuojama administracinių teismų kompetencija, o ginčijamo akto (Sprendimo) įtakos pareiškėjo materialinėms teisėms ir pareigoms nebuvimu, tokiu būdu iš esmės pasisakydamas dėl paties skundo ir jo reikalavimų pagrįstumo, nors tai teismas galėjo padaryti tik sprendimu, o ne nutartimi. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė tik dėl vieno skundo reikalavimo – prašymo panaikinti Sprendimą, bet nepasisakė dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – išduoti specialiuosius reikalavimus, jeigu tam yra sąlygos.

Pareiškėjas neginčija, kad jo planuojama statyba nepatenka į atvejus, kai specialiųjų reikalavimų gavimas yra privalomas, tačiau savo teisę gauti tokius reikalavimus sieja su teise gauti informaciją (konkrečiau, žinoti, kokie konkretūs reikalavimai bus keliami jo statybai, kokie projekto sprendiniai bus galimi). Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad specialiųjų reikalavimų neišdavimas nesukelia jam jokių neigiamų pasekmių, kadangi tokiu būdu pareiškėjas yra verčiamas rengti ypač brangiai kainuojantį statinio projektą, kuris, kaip matyti iš kilusio ginčo, turbūt taip pat nebus derinamas ir pagal jį nebus išduodamas statybą leidžiantis dokumentas. Pabrėžia, kad nei teismui, nei viešojo administravimo subjektui nėra suteikta teisė vertinti motyvų, dėl kurių asmuo siekia pasinaudoti teisės aktuose jam suteikta teise. Be to, pareiškėjas teigia, jog specialiųjų reikalavimų išdavimas yra administracinė paslauga. Teisės aktai nesuteikia viešojo administravimo subjektui diskrecijos teisės spręsti, ar išduoti specialiuosius reikalavimus, o baigtinis sąrašas atvejų, kai specialieji reikalavimai neišduodami, yra nustatytas Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017-01-06 įsakymu Nr. D1-22 (toliau – ir Aprašas), 91 punkte. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Statybos įstatymo 63 straipsnyje už specialiųjų reikalavimų neišdavimą per nustatytą terminą, nepagrįstą atsisakymą juos išduoti ar jų neteisėtą išdavimą numatyta bauda. Pareiškėjo nuomone, jo skunde išdėstyti argumentai akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė jam išduoti specialiuosius reikalavimus, taip pažeisdamas jo teises ir teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Bylos nutraukimo pagrindai yra įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnyje, tarp jų – jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui (1 p.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė nutraukti administracinę bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, pripažinęs, jog skundžiamas administracinis aktas – Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 5 d. atsisakymas išduoti pareiškėjui specialiuosius reikalavimus Vieno buto gyvenamojo namo rekonstravimo ir paskirties keitimo į dviejų butų gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), projekto rengimui – nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, kadangi, neišdavus specialiųjų reikalavimų (negavus jų), nėra užkertamas kelias pareiškėjui rengti statinio projektą, atitinkantį Statybos įstatymo nuostatas, kitaip tariant, pareiškėjo planuojamos statybos atveju nėra privaloma gauti specialiuosius reikalavimus.

Tokią poziciją pirmosios instancijos teismas iš esmės sieja su savo išvada, prieita įvertinus Statybos įstatymo ir Aprašo nuostatas, ypač Statybos įstatymo 2 straipsnio 47 punktą ir 24 straipsnio 3 dalį, kad specialieji reikalavimai statytojo teisę turintiems asmenims išduodami, kai pagal Statybos įstatymą bei jį įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus ar kitus teisės aktus jie turi būti taikomi (t. y. yra privalomi) rengiant statinio projektą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastaroji pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi pirmosios instancijos teismas neįvardijo jokios teisės normos, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai statytojui (užsakovui) užkirstų kelią kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių (jo įgaliotą savivaldybės administracijos valstybės tarnautoją) su prašymu išduoti specialiuosius reikalavimus tais atvejais, kai specialiųjų reikalavimų gavimas nėra privaloma statinio projekto rengimo procedūrų dalis.

Priešingai, iš Statybos įstatymo 2 straipsnio 47 punkte įtvirtinto specialiųjų reikalavimų sąvokos apibrėžimo („Specialieji reikalavimai – neprivalomas, statytojo (užsakovo) pageidavimu statiniui nustatytų specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų rinkinys, kurį išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas“) matyti, jog tokie reikalavimai yra išduodami statytojo (užsakovo) pageidavimu.

Taigi, manytina, kad statytojas (užsakovas), rengdamas arba planuodamas pradėti rengti statinio projektą, išskyrus teisės aktuose nurodytus atvejus, laisva valia gali nuspręsti, ar kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių (jo įgaliotą savivaldybės administracijos valstybės tarnautoją) dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo, o savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo atsisakymo išduoti specialiuosius reikalavimus teisėtumas ir pagrįstumas gali būti vertinamas teisės aktų nustatyta tvarka, be kita ko – administraciniame teisme.

Be to, atskirojo skundo teiginiai, kurie laikytini pagrįstais, kad, atsakovui atsisakius išduoti specialiuosius reikalavimus, pareiškėjas yra verčiamas rengti statinio projektą (ir patirti su tuo susijusias išlaidas) tiksliai nežinodamas, kokius reikalavimus statybai kels institucijos ir kokie projektuojami sprendiniai bus galimi, bei kad toks statinio projektas, kaip matyti iš kilusio ginčo, turbūt nebus derinamas ir pagal jį nebus išduodamas statybą leidžiantis dokumentas, sudaro pagrindą nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovo atsisakymas pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus, įformintas Sprendimu, pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia.

Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimas nelaikytinas administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies bei 8 straipsnio prasme ir kad kilęs ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija, nustačiusi pakankamą ir savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą teismo nutartį, nepasisako ir plačiau nevertina pareiškėjo argumentų apie pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės pažeidimus.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė nutraukti administracinę bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, perduodant klausimą dėl pagrindo nutraukti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl pagrindo nutraukti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė