bd851620-37fc-491e-aae5-47bbfa80b5f9 · Panevėžio apygardos teismas

Pirmosios instancijos teismo                                                           Civilinė byla Nr. 2S-50-278/2015Teisėja Daina Lisaitė                                                   Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01033-2014-7Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.3; 11.1; 94.5; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU       2015 m. sausio 27 d.   Panevėžys Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo R.

J. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1860-812/2014 pagal ieÅ¡kovo R. J. ieÅ¡kinį atsakovei SIA „Auto Kada“ dėl nuÅ¡alinimo nuo pareigų ir atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtais, su darbo santykiais susijusių iÅ¡mokų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir n u s t a t ė: ieÅ¡kovas R. J. prašė teismo pripažinti neteisėtu SIA „Auto Kada“ 2013-11-25 jo nuÅ¡alinimÄ nuo pareigų ir atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui pareikÅ¡ti; pripažinti neteisėtu 2013-12-12 atleidimÄ iÅ¡ pareigų ir laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti vidutinį darbo užmokestį už neteisėto nuÅ¡alinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2013-11-25 iki 2013-12-12 ir už priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpį nuo 2013-12-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 6 432,80 Lt neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio, dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio iÅ¡eitinę kompensacijÄ bei 3 037,80 Lt kompensacijÄ už nepanaudotas atostogas, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ ir 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieÅ¡kinį paliko nenagrinėtu ir iÅ¡aiÅ¡kino ieÅ¡kovui teisę kreiptis į Latvijos Respublikos teismÄ pagal atsakovės buveinės ir sutartyje numatytÄ ieÅ¡kovo darbo vietÄ . Ä®vertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė iÅ¡vadÄ , kad Å¡alys susitarė ir faktiÅ¡kai savo darbo teisiniams santykiams taikė Latvijos Respublikos darbo įstatymo nuostatas. Nustatė, jog Lietuvoje atsakovės padalinys faktiÅ¡kai nebuvo sukurtas, vieÅ¡ajame registre įregistruoto atsakovės filialo darbuotoju R.

J. nebuvo ir darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas buvo atleistas iÅ¡ darbo atsakovės įmonėje, esančioje Latvijos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieÅ¡kovo skundas dėl darbo teisinių santykių buvo nagrinėtas Latvijos Respublikos gerovės ministerijos Valstybinėje darbo inspekcijoje. Darbo sutartyje nurodytÄ darbo vietÄ â€“ Lietuvos RespublikÄ , teismas vertino tik kaip veiklos sritį, vykdant darbdavio pavedimus bei atstovaujant darbdavį ir darė iÅ¡vadÄ , kad Å¡alių darbo santykiai susiklostė, buvo vykdomi ir ieÅ¡kovo darbo vieta, su kuria jis labiausiai susijęs, buvo ne Lietuvos, o Latvijos Respublikoje.

Konstatavo, jog ieÅ¡kovo darbdavio atstovavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje (Latvijos Respublikos atžvilgiu – užsienyje) neturint joje jokios apibrėžtos darbo vietos (padalinio, filialo, atstovybės ar kt.), nėra pakankamas pagrindas pripažinti ieÅ¡kovo darbo vietÄ buvus Lietuvos Respublikoje, dėl ko nėra pagrindo taikyti LR Darbo kodekso 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, ES Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 19 straipsnio 2a punktÄ .

Nurodė, jog byla nebuvo pradėta nagrinėti iÅ¡ esmės, bylos teismingumo klausimui spręsti reikÅ¡mingos aplinkybės nustatytos tik parengiamojo teismo posėdžio metu. Teismas darė iÅ¡vadÄ , jog civilinė byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.Atskiruoju skundu ieÅ¡kovas R. J. praÅ¡o panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir ieÅ¡kinio priėmimo kausimÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Nurodo, jog atsakovė Lietuvoje turi turto ir jai priklauso turtinės teisės, todėl, sutinkamai su  CPK 787 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis įmonei galima reikÅ¡ti bet kokį ieÅ¡kinį.

Teigia, kad po ieÅ¡kinio priėmimo ir 2014-06-16 nutartimi patvirtinto bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, priėmus skundžiamÄ nutartį, iÅ¡kilo bÅ«tinybė teikti įrodymus, patvirtinančius jo teisę reikÅ¡ti atsakovei ieÅ¡kinį Lietuvos Respublikos teismuose. Nurodo, jog atsakovė Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise valdo transporto priemones, tačiau atsakymo iÅ¡ vieÅ¡o registro dar nėra gavęs ir negali teismui pateikti. Teigia, jog teisę ieÅ¡kovui kreiptis į Lietuvos Respublikos teismus suteikia ir Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių nuostatos.

Nurodo, kad teismas iÅ¡ esmės vertino tik jo teisę pasinaudoti palankesnėmis taisyklėmis, tačiau nevertino teisės reikÅ¡ti ieÅ¡kinį pagal bendrÄ sias tarptautinio civilinio proceso teisės normas. Teigia, jog pakeitus su atsakove sudarytÄ darbo sutartį, pagal kuriÄ jis yra padalinio vadovas, darbdavio atstovas Lietuvoje, ir darbo vietÄ nurodžius Lietuvos RespublikÄ , ieÅ¡kinys nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, kas paneigia teismo iÅ¡vadÄ ieÅ¡kinį priėmus neturint reikÅ¡mingų duomenų tarptautinio teismingumo klausimui iÅ¡spręsti.

Nurodo, kad jo nuÅ¡alinimo nuo darbo pagal Latvijos Respublikos įstatymus aplinkybės nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos sprendžiant ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ . Teigia, jog administracinių institucijų priimti nutarimai prejudicinių galių neturi, o Latvijos Respublikos institucijoms turint kompetencijÄ spręsti dėl atsakovės vadovų administracinės atsakomybės už darbo įstatymų pažeidimus nereiÅ¡kia, kad jis tik Latvijos Respublikoje gali ginti savo pažeistas teises. Nurodo, kad didžiÄ jÄ dalį darbo laiko jis dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir čia buvo jo faktinė darbo vieta, todėl nėra pagrindo sieti su kokiu nors atsakovės filialu.

Teigia, kad ginčo pasiruoÅ¡imas nagrinėti yra užsitęsęs ir pradedant procesÄ Latvijos Respublikos teismuose, dar labiau užvilkintų jo pažeistų teisių gynimÄ .Atsiliepimu į ieÅ¡kovo atskirÄ jį skundÄ SIA „Auto Kada“ praÅ¡o skundÄ atmesti. Teigia, kad teismas priėmė objektyvų ir pagrįstÄ sprendimÄ ir atkreipia dėmesį, jog toks teismo sprendimas yra priimtas ir kitoje identiÅ¡koje civilinėje byloje.Atskirasis skundas tenkintinas.Byloje nustatyta, kad 2011-11-14 R. J. ir SIA „Auto Kada“ sudarė darbo sutartį Nr. 14/11, pagal kuriÄ R.

J. buvo priimtas į darbÄ prekybos atstovu nuo 2011-11-13, nustatant 3 mėnesių iÅ¡bandymo laikotarpį, kuria R. J. pagrindinė darbo vieta buvo nurodyta Ryga, Kaibalas iela 16 (Darbo sutarties 1.1 p., 1.3 p.; 1 t., b. l. 8-10, 2 t., b. l. 30-31). Å alys sutarė, jog kilę ginčai bus sprendžiami pagal Darbo įstatymo nuostatas (Darbo sutarties 11 p., 1 t., b. l. 10). 2012-06-12 Darbo sutarties Nr. 14/11 pakeitimais buvo pakeisti Darbo sutarties 1.1 ir 1.3 punktai, nurodant jog R. J. priimtas į darbÄ (tęsiant anksčiau pradėtus teisinius darbo santykius ir nutraukiant „darbuotojo“ darbo santykius) darbdavio Lietuvos struktÅ«rinio vieneto vadovo pareigoms, o darbuotojo darbo vieta nustatyta Lietuvos Respublikoje, kur darbuotojas atstovauja darbdavio interesams ir dirba darbdavio labui; taip pat Å¡alys sulygsta, kad darbo vieta gali bÅ«ti keičiama pagal darbdavio verslo bendrovės reikmes (1 t., b. l. 13).

Ginčijama teismo nutartimi, pirmosios instancijos teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo R. J. darbo vieta buvo labiau susijusi su Latvijos Respublika, o darbo sutarties pakeitimuose numatyta darbo vieta Lietuvos Respublikoje sietina tik su ieÅ¡kovo veiklos sritimi, vykdant darbdavio pavedimus bei jam atstovaujant (2 t., b. l. 88-90). Kaip matyti iÅ¡ nustatytų aplinkybių, 2011-11-10 Darbo sutartis Nr. 14/11 su vėlesniais pakeitimais turi tarptautinį elementÄ , t. y. darbo vieta nustatyta kitoje valstybėje nei registruotas darbdavys, kas sukuria taikytinos jurisdikcijos kolizijÄ .

Europos SÄ jungos Tarybos reglamentas (EB Nr. 44/2001) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau - Reglamentas), kaip privalomas valstybėms narėms, tame tarpe Lietuvos Respublikai ir Latvijos Respublikai, ir tiesiogiai taikomas teisinis dokumentas, suvienodina jurisdikcijos kolizines normas. Reglamento 19 straipsnio 2a punkte (naujos Reglamento redakcijos 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis) numatyta, jog valstybėje narėje nuolat gyvenančiam darbdaviui bylÄ kitoje valstybėje narėje galima iÅ¡kelti darbuotojo darbo vietos teismuose arba paskutinės tokios darbo vietos teismuose.

Europos SÄ jungos Teisingumo teismas, aiÅ¡kindamas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos, kuri buvo pakeista Reglamentu, 5 straipsnio 1 dalį dėl asmens darbo vietos sÄ vokos, yra pasisakęs, jog darbų atlikimo vieta arba darbo vieta laikytina vieta, kur darbuotojas faktiÅ¡kai atlieka darbo sutartyje numatytus darbus (pvz., ES Teisingumo teismo 1982 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Nr. C-133/81 Roger Ivenel v Helmut Schwab, ECR 1982 01891; 1993 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Nr. C-125/92 Mulox IBC Ltd v Hendrick Geels, ECR 1993 I-04075; 1997 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Nr. C-383/95 Petrus Wilhelmus Rutten v Cross Medical Ltd, ECR 1997 I-00057 ir kt.).

Kaip minėta, ginčo Å¡alys 2012-06-12 darbo sutarties pakeitimais nustatė ieÅ¡kovo darbo vietÄ Lietuvos Respublikoje bei pakeitė ieÅ¡kovo R. J. pareigas iÅ¡ darbuotojo į pagrindinės veiklos struktÅ«rinio vieneto vadovo pareigas (1 t., b. l. 13-17). Pagal atsakovės pagrindinės veiklos struktÅ«rinio vieneto vadovo profesijos apraÅ¡Ä , ieÅ¡kovas turėjo pareigÄ koordinuoti struktÅ«rinio vieneto veiklÄ , teikiant įmonės pagrindinės veiklos paslaugas, kontroliuoti darbuotojų pareigų vykdymÄ , organizuoti ir kontroliuoti prekių gavimÄ ir iÅ¡davimÄ , ieÅ¡koti naujų klientų darbdavio siÅ«lomoms prekėms, užmegzti ir palaikyti kontaktus su galimais klientais ir kita (1 t., b. l. 15-17).

IeÅ¡kovas R. J. 2014-09-15 teismo posėdžio metu nurodė, jog Lietuvos Respublikoje konkrečios darbo vietos neturėjo, važinėjo į parduotuves Lietuvoje (į KlaipėdÄ , Å iaulius, KaunÄ , Vilnių), o tikrÄ jÄ savo darbo vietÄ laikė savo gyvenamÄ jÄ vietÄ (2 t., b. l. 64-68). IÅ¡ pateiktų raÅ¡ytinių dokumentų matyti, jog ieÅ¡kovas finansinius dokumentus (avansines apyskaitas, kelionės lapus), teikė atsakovės padalinio Å iaulių m. buhalterei, organizavo reklaminių stendų gabenimÄ Kauno m. (1 t., b. l. 2-7).

Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad šalių darbo sutarties 1.3 p. numato, jog darbuotojo pagrindinio darbo vieta yra atsakovės buveinės adresu, tačiau 2012-06-12 darbo sutarties pakeitimuose konstatuota, jog darbuotojo darbo vieta nustatoma Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 8-10, 13, 2 t., b. l. 47-52). Kad Å¡is sutarties punktas bÅ«tų pakeistas, byloje duomenų nėra. Minėtos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo R. J. faktinė darbo vieta buvo Lietuvos Respublikoje ir ieÅ¡kovas turi teisę ginÄÄ spręsti Lietuvos Respublikos teismuose.

Atsakovė pakankamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių ieÅ¡kovo faktinę darbo pareigų pagal sudarytÄ darbo sutartį atlikimo vietÄ buvus Latvijos Respublikoje, nepateikė (CPK 178 str.). Tai, kad ieÅ¡kovo faktinė darbo vieta laikytina Lietuvos Respublikoje iÅ¡ dalies patvirtina ir ginčo Å¡alių teikti praÅ¡ymai/pasiÅ«lymai iÅ¡kviesti liudytojais atsakovės darbuotojus, dirbančius Lietuvos Respublikoje bei atsakovei Lietuvoje (Klaipėdoje, Kaune) dirbančių darbuotojų informacija apie ieÅ¡kovo buvimÄ /nebuvimÄ darbe 2013-11-11 - 2013-11-12 laikotarpiu (1 t., b. l. 2-7; 2 t., b. l. 64-68, 83-85).

Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ieÅ¡kovas bendravo su atsakovės atstovais, atsiskaitymai buvo vykdomi Latvijos Respublikoje, nepaneigia aukščiau minėtų aplinkybių, pagrindžiančių faktinę darbo pareigų vykdymo vietÄ â€“ Lietuvos RespublikÄ . Europos SÄ jungos Teisingumo teismas yra nurodęs, jog darbuotojo, kaip socialiniu požiÅ«riu silpnesnės darbo sutarties Å¡alies, interesų apsaugÄ geriausiai užtikrintų tai, jog ginčai, kilę iÅ¡ darbo sutarties, patektų į tos vietos teismų jurisdikcijÄ , kurioje darbuotojas vykdė savo įsipareigojimus darbdaviui pagal darbo sutartį (ES Teisingumo teismo 1997 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Nr. C-383/95 Petrus Wilhelmus Rutten v Cross Medical Ltd, ECR 1997 I-00057).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiÅ¡kino ir taikė Reglamento 19 straipsnio 2a dalies nuostatas ir nepagrįstai ieÅ¡kovo darbo vietÄ susiejo su Latvijos Respublika. Pažymėtina, jog darbuotojo veiksmai ginant savo pažeistas teises (ieÅ¡kovo kreipimasis į Latvijos Respublikos Valstybinę darbo inspekcijÄ ) nepanaikina Reglamento 19 straipsnio 2a dalies taikymo pagrindÄ . Kadangi ieÅ¡kovo konkreti darbo vieta Lietuvoje nebuvo nustatyta, savo darbÄ R. J. organizavo pagal gyvenamÄ jÄ vietÄ , todėl byla teisminga Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Dėl paminėto, nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ esmės. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u t a r i a: Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį panaikinti ir bylÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ esmės. Teisėja                                                                                  Birutė Valiulienė