2013-10-09 Nr. AB-6013-3-61-3-02872-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P261-145/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02872-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.3.; 80.11.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-2908/2012 pagal atsakovų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovams Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Vilniaus energija“) skundu (I t., b. l. 1–13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją (toliau – ir Energetikos ministerija) bei Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – ir Komisija) (toliau – ir atsakovai, apeliantai) priimti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas) 8 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią tvarką, kuri užtikrintų visų UAB „Vilniaus energija“ atliktų ir iki 2011 m. lapkričio 1 d. per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu (II t., b. l. 85–94) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas įpareigojo Energetikos ministeriją bei Komisiją priimti Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią tvarką, kuri užtikrintų visų UAB „Vilniaus energija“ atliktų ir iki 2011 m. lapkričio 1 d. per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą. Teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

Atsakovas Komisija, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 97–103), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, susijusią su Komisija, ir priimti naują sprendimą.

Taip pat atsakovas Energetikos ministerija apeliaciniu skundu (II t., b. l. 108–113) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu atsakovų apeliacinius skundus tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas iš tikrųjų panaikino iki jo įsigaliojimo (iki 2011 m. lapkričio 1 d.) galiojusią šilumos kainodaros tvarką, pagal kurią daugiabučių namų šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos buvo įtraukiamos į šilumos vartotojams nustatytas šilumos kainas. Tai yra nustatyta Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio, kuriuo atitinkamai buvo pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalys. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (byloje nėra ginčijama, kad tai yra atsakovas Energetikos ministerija) ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

Aiškindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodytą nuostatą „priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus“, teisėjų kolegija pažymėjo, kad ji yra nukreipta tik būtent į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimą. Pirmiausia tai reiškia, kad atsakovai pagal savo kompetenciją privalėjo atlikti poįstatyminių teisės aktų korekcijas arba priimti naujus teisės aktus, kurie nebūtų kliūtimis po 2011 m. lapkričio 1 d. laikytis naujos Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nustatytos šilumos kainodaros ir jai neprieštarautų.

Kolegijos manymu, tokį aptariamos sampratos aiškinimą patvirtina ir pati Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies konstrukcija, pagal kurią naujos šilumos kainodaros įvedimo laikas nesąlygojamas atitinkamų poįstatyminių teisės aktų priėmimo, o, priešingai, būtinumo priimti reikalingus teisės aktus laikas yra siejamas su konkrečia naujos šilumos kainodaros nustatymo ir įsigaliojimo data – 2011 m. lapkričio 1 d. Nagrinėjamoje situacijoje tai leidžia daryti išvadą, kad aptartu aspektu pareiškėjo skunde nurodytas reikalavimas (įpareigoti atsakovus nustatyti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią tvarką, kuri užtikrintų visų pareiškėjo atliktų ir iki 2011 m. lapkričio 1 d. per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą ir jų modernizavimą sugrąžinimą) nepatenka į aptariamos sampratos ribas.

Teismas pažymėjo, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytas įpareigojimas priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus pirmiausia yra adresuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Nagrinėjamoje byloje aptardama Lietuvos Respublikos Vyriausybės vaidmenį dėl šio įpareigojimo tuo aspektu, kiek jis yra (gali būti) siejamas su pareiškėjo nurodytu atsakovų neveikimu, teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš šios straipsnio dalies akivaizdu, jog Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus kompetenciją juos priimti pirmiausia turi Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Iš minėtos normos taip pat matyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba pati pagal savo kompetenciją gali priimti teisės aktus minėtam įstatymui įgyvendinti, arba pavesti tai padaryti kitai institucijai. Tai reiškia, kad tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendžia, ar pati pagal savo kompetenciją priims įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, ar įgalios tai padaryti kitą instituciją, pvz., ministeriją. Todėl, nesant konkretaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimo priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, joks kitas subjektas, taip pat ir ministerija, šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu negali būti laikoma Vyriausybės įgaliota institucija priimti aptariamam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

Taigi tik Vyriausybė ir tik priimdama konkretų sprendimą šiuo atveju, galėjo nuspręsti įgalioti Energetikos ministeriją priimti minėtam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Pareiškėjas nepateikė ir teismas nenustatė, kad Vyriausybė priėmė nutarimą dėl minėto įstatymo įgyvendinimo ir juo konkrečiai suteikė atitinkamus įgaliojimus Energetikos ministerijai. Šiame kontekste pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ 1 punkte, kuriuo Energetikos ministerija įgaliota priimti tam tikrus teisės aktus, pareiškėjo reikalaujamas priimti teisės aktas nėra nurodytas.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Energetikos ministerija buvo Vyriausybės įgaliota priimti 2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymui Nr. XI-1608 įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Pirmosios instancijos teismo nurodyti teisės aktai patvirtina tik tam tikrą Energetikos ministerijos bendro pobūdžio kompetenciją, tačiau nepatvirtina, kad Vyriausybė šiuo atveju konkrečiai suteikė įgaliojimus (pavedė priimti teisės aktą) kitai institucijai – Energetikos ministerijai. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimas Energetikos ministerijai negalėjo būti tenkinamas.

Teismas pažymėjo, kad iš aptariamos Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies taip pat matyti, jog priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus buvo pavesta ne tik Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, bet ir atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. Pastebėta, kad pavedimą priimti įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus įstatymų leidėjas pirmiausia adresavo būtent Vyriausybei, o Komisija savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais (Komisijos nuostatų 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad priimti minėtam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus buvo pavesta Vyriausybei, kuri šiuo konkrečiu atveju niekam neperdavė įgaliojimų, taip pat į nurodytą Komisijos kompetenciją, padaryta išvada, jog pareiškėjo prašomas priimti teisės aktas šiuo atveju gali (galėjo) būti priimtas tik minėtoms institucijoms veikiant kartu, nes teisės aktai nenustato, kas konkrečiai turi pareigą priimti pareiškėjo nurodomą teisės aktą. Pripažinta, jog nagrinėjamoje situacijoje teismas negali įpareigoti priimti teisės aktą vien tik Komisiją, nes šiuo atveju ji gali (galėjo) veikti tik kartu ir bendradarbiaudama su Vyriausybe.

Be to, nesant pakankamai aiškios nuostatos, kad pareiškėjo prašomą priimti teisės aktą turi teisę ir (arba) pareigą patvirtinti tik Komisija, būtent Vyriausybė, kaip aukščiausia valstybės vykdomosios valdžios institucija, vykdydama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, turi (turėjo) pirmiausia apsispręsti, ar toks teisės aktas (tvarka) turi būti priimtas ir kas jį priims – Vyriausybė ar kita institucija. Taigi, nesant konkretaus Vyriausybės pavedimo ar apsisprendimo dėl tokio teisės akto priėmimo, Komisija pati neturi savarankiškos kompetencijos priimti pareiškėjo prašomą teisės aktą.

Kitoks minėtų teisės normų aiškinimas reikštų, kad būtų paneigtas Vyriausybės, kaip aukštesnės valdžios hierarchijoje institucijos, statusas ir Komisija, nesant atitinkamo pavedimo, galėtų perimti tokius Vyriausybės įgaliojimus, dėl kurių realizavimo arba nerealizavimo turi apsispręsti pirmiausia ir tik pati Vyriausybė. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tiek Vyriausybei, tiek Komisijai buvo pavesta priimti įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus ir nei vienai iš jų konkrečiai nebuvo nurodyta priimti pareiškėjo reikalaujamą teisės aktą, teismo sprendimas įpareigoti būtent Komisiją priimti teisės aktą iš esmės reiškia, kad teismas pašalino ir paneigė iš Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo kylančią Vyriausybės kompetenciją šioje srityje ir tokiu būdu įsiterpė į Vyriausybės vykdomą valstybės valdžios sritį.

Tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teismas negali perimti Vyriausybės įgaliojimų ar įpareigoti ją priimti teisės aktus, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas Komisijai taip pat teismo negali būti tenkinamas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu pareiškėjo nurodytas (jo skundžiamas) atsakovų neveikimas negali būti pripažintas neteisėtu neveikimu. Tuo pačiu šiuo aspektu jis negali būti pripažintas neteisėtu neveikimu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo prasme.

Konstatuota, kad pareiškėjo teismui paduotas skundas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra atmestinas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė aukščiau nurodytas ir aptartas teisės normas. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu todėl panaikintas (ABTĮ 143 str.), o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad esminis ir šioje administracinėje bylos spręstinas klausimas yra aukščiau aptartas klausimas dėl atsakovų kompetencijos. Šio klausimo išsprendimas nėra susijęs su pareiškėjo nurodytų Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies taikymu šioje administracinėje byloje. Tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu pareiškėjo prašomas kreipimasis į Konstitucinį Teismą šioje administracinėje byloje būtų beprasmis.

II. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti administracinę bylą Nr. A143-2908/2012 pagal atsakovų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovams Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Prašyme nurodo, kad procesas administracinėje byloje Nr. A143-2908/2012 turi buti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (nagrinėjant bylą padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, turėjęs įtakos teisingo teismo sprendimo priėmimui). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime nurodydamas, jog įpareigojimas priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymui įgyvendinti būtinus teisės aktus pirmiausia adresuotas Vyriausybei ir nesant konkretaus Vyriausybės įgaliojimo priimti šio įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus, joks kitas subjektas, taip pat ir Energetikos ministerija, negali būti laikomas Vyriausybės įgaliota institucija priimti reikalingus teisės aktus, neteisingai aiškino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendimuose nurodė, kad nėra ginčo dėl to, jog tvarka, užtikrinanti bendrovės (pareiškėjo) ir kitų šilumos tiekėjų investicijų, atliktų į šilumos punktų modernizavimą, privalo būti priimta ir, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija bei Komisija turi pareigą priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimui reikalingą atskirą tvarką, kuri užtikrintų atlyginimo (kompensavimo) už šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų, teisėtų ir pagrįstų investicijų atsipirkimą (žr., pvz., 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2685/2012, 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2461/2012, 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2453/2012, 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2528/2012, 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2653/2012).

Atkreipia dėmesį į tai, kad nors teisiškai Vyriausybės ir Energetikos ministerijos santykis dėl tvarkos, užtikrinančios pareiškėjo ir kitų šilumos tiekėjų investicijų į šilumos punktų modernizavimą grąžinimo, nėra sureglamentuotas atskiru Vyriausybės teisės aktu. Iš Energetikos ministerijos 2013 m. balandžio 5 d. rašto Nr. (17.3-16)3-1315 (toliau – ir Energetikos ministerijos raštas) matyti, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo klausimų sprendimas yra faktiškai pavestas Energetikos ministerijai.

Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo pareiškėjo akcininkas kreipėsi į Vyriausybę, prašydamas imtis skubių veiksmų, numatant atlyginimo (kompensavimo) už šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, teisėtų ir pagrįstų investicijų atsipirkimo tvarką, apginant pažeistas pareiškėjo ir UAB „Litesko“ teises ir teisėtus interesus. Atsakymą į šį užklausimą pateikė ne Vyriausybė, o Energetikos ministerija. Energetikos ministerijos rašte nurodomas konkretus Vyriausybės pavedimas Energetikos ministerijai (Ministro Pirmininko pavedimu 2013 m. vasario 19 d. rezoliucija Nr. 61-690), kad būtent pastaroji pateiktų informaciją dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo ir jam įgyvendinti reikalingų teisės aktų priėmimo.

Energetikos ministerija raštu patvirtino, kad šis klausimas priklauso būtent jos kompetencijai ir nurodė, jog Energetikos ministerija, siekdama išspręsti susidariusią problemą ir įgyvendinti pareiškėjo teisę į investicijų į šilumos punktų modernizavimą grąžinimą, buvo parengusi derinti Vyriausybės nutarimo „Dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir/ar perleidimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektą (toliau – ir Vyriausybės Nutarimo projektas).

Vyriausybės Nutarimo projektu buvo siekiama sureglamentuoti šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų lėšomis įrengtų ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybės teise nepriklausančių bendrai naudojamų šilumos punktų ir/ar jų įrenginių, skirtų šilumos energijai transformuoti pristatymui ir karštam vandeniui gaminti, išpirkimo tvarką. Taigi, tiek Vyriausybės pavedimas Energetikos ministerijai spręsti su Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įgyvendinimu susijusius klausimus (įskaitant atsakyti pareiškėjo akcininkui į pateiktą klausimą), tiek pačios Energetikos ministerijos aktyvūs veiksmai (įskaitant atsakymo į pareiškėjo akcininko paklausimą pateikimas) įrodo, kad būtent ji yra faktiškai atsakinga/turi kompetenciją spręsti su Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įgyvendinimu susijusius klausimus.

Šis Energetikos ministerijos raštas yra ne kas kita, kaip jos kompetencijos (ir Vyriausybės pavedimo) šioje srityje buvimą pagrindžiantis dokumentas.

Energetikos ministerijos rašte nurodomas konkretus Vyriausybės pavedimas Energetikos ministerijai, kad pastaroji pateiktų informaciją dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir jam įgyvendinti reikalingų teisės aktų priėmimo, yra patvirtinimas, jog esami klausimai yra priskirti Energetikos ministerijai. Todėl šis rašytinis įrodymas, gautas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo, pagrindžia tiek faktinę situaciją (santykius, susidariusius tarp Vyriausybės ir Energetikos ministerijos), tiek tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime, nežinodamas tarp Vyriausybės ir Energetikos ministerijos egzistavusių pavedimo santykių, negalėjo teisingai taikyti teisės normų, įtvirtintų Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatyme, todėl pareiškėjo interesai buvo pažeisti.

Minėtas netinkamas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas lėmė tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. priėmė neteisėtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo visapusiškai tirti ir nagrinėti tarp Vyriausybės, Energetikos ministerijos ir Komisijos susiklosčiusius santykius (net tik formalius, bet ir faktiškai susiklosčiusius) dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimui būtinų teisės aktų rengimo ir priėmimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formaliai įvertino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį ir, vadovaudamasis institucijų hierarchija, priėmė nepagrįstą sprendimą, užkertantį kelią pareiškėjui apginti savo teises ir teisėtus interesus.

Nurodo, kad procesas administracinėje byloje Nr. A143-2908/2012 turi būti atnaujintas ir vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu).

Pažymi, kad Energetikos ministerijos raštas laikytinas naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Nors pareiškėjas byloje ir įrodinėjo Energetikos ministerijos kompetenciją vykdyti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, tačiau Energetikos ministerija neigė esant tokiai kompetencijai. Tad teigtina, kad ši aplinkybė egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės, kadangi Energetikos ministerija neigė tokios kompetencijos buvimą. Apie faktinių pavedimo santykių tarp Vyriausybės ir Energetikos ministerijos buvimą pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui. T. y. kai pareiškėjo akcininkas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo kreipėsi į Vyriausybę dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies vykdymo, ir gavo atsakymą iš Energetikos ministerijos. Tai, kad Vyriausybė už nagrinėjamus teisinius santykius esant atsakingą laiko Energetikos ministeriją pareiškėjas galėjo suprasti tik iš 2013 m. balandžio 5 d. Energetikos ministerijos rašto. Šis Energetikos ministerijos raštas turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie faktinius pavedimo santykius tarp Vyriausybės bei Energetikos ministerijos, bei Vyriausybės poziciją pavesti šiuos klausimus spręsti būtent Energetikos ministerijai, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą, administracinė byla Nr. A143-2908/2012 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ prašyme dėl proceso atnaujinimo vienu iš proceso atnaujinimo pagrindų nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, paaiškėjimą, t. y. Energetikos ministerijos 2013 m. balandžio 5 d. raštą Nr. (17.3-16)3-1315, kuriame, anot pareiškėjo, išdėstytos tokios esminės naujai paaiškėjusios bylos aplinkybės.

Pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2013 m. gegužės 6 d. (III t., b. l. 1-6), o aplinkybes, kurios, anot pareiškėjo, yra proceso atnaujinimo pagrindas, jis sužinojo, gavęs minėtą Energetikos ministerijos 2013 m. balandžio 5 d. raštą Nr. (17.3-16)3-1315, t. y. 2013 m. balandžio 8 d. (III t., b. l. 19-21). Taigi, konstatuojama, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju nebuvo praleistas.

Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., administracines bylas Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P858-43/2010).

Pareiškėjo nurodytu Energetikos ministerijos 2013 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (17.3-16)3-1315 atsakyta į pareiškėjo akcininko („Dalkia Eastern Europe“) 2012 m. vasario 7 d. rašte išdėstytas pastabas ir nuomonę apie Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą bei prašymą pateikti informaciją apie rengiamus teisės aktų projektus, užtikrinančius įmonės atliktų investicijų atlyginimo (kompensavimo) tvarką. Šiame rašte Energetikos ministerija išdėstė pasikeitusio teisinio reglamentavimo nuostatas bei poziciją dėl pareiškėjo atliktų investicijų susigrąžinimo kitais būdais. Taip pat Energetikos ministerija pateikė informaciją apie tai, jog buvo parengtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektas, kuris reglamentavo šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų lėšomis įrengtų, renovuotų (atstatytų) ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybės teise nepriklausančių bendrai naudojamų šilumos punktų ir (ar) jų įrenginių, skirtų šilumos energijai transformuoti pristatymui ir karštam vandeniui gaminti, išpirkimo tvarką, tokiu būdu realizuojant šilumos tiekėjo ar trečiųjų asmenų teisę į atliktų investicijų susigrąžinimą, ir kuris nebuvo patvirtintas. Be to, pateikta informacija apie tai, jog dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo kilusias šilumos ūkio subjektų santykių teisinio reguliavimo neapibrėžtumo kilusias problemas bus bandoma spręsti inicijuojant Šilumos ūkio įstatymo pataisas, taip užtikrinant teisės aktų hierarchijos principą ir nepraplečiant įstatymo nuostatų taikymo įgyvendinančiais teisės aktais.

Iš minėto Energetikos ministerijos rašto turinio matyti, kad jis pateiktas, vykdant Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavedimą, įformintą Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. vasario 19 d. rezoliucija Nr. 61-690, kadangi pareiškėjas savo prašymą, į kurį atsakyta minėtu Energetikos ministerijos raštu, pateikė būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybei (III t., b. l. 25-29). Tai reiškia, jog ši rezoliucija negali būti vertinama kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimas Energetikos ministerijai priimti atitinkamus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, kuriais būtų reguliuojamas šilumos tiekėjo ar trečiųjų asmenų teisės į atliktų investicijų susigrąžinimą klausimas.

Skirtingai nei teigia pareiškėjas, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo klausimų sprendimas nėra pavestas Energetikos ministerijai, kadangi Vyriausybės pavedimas Energetikos ministerijai (Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. vasario 19 d. rezoliucija Nr. 61-690) reiškia tik tai, kad pastaroji pateiktų informaciją pareiškėjui dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo ir jam įgyvendinti reikalingų teisės aktų priėmimo, bet ne Vyriausybės pavedimą Energetikos ministerijai spręsti su Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įgyvendinimu susijusius klausimus.

Netgi tai, jog Energetikos ministerija buvo parengusi ir pateikusi derinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektą, nereiškia, kad būtent Energetikos ministerijos kompetencijai priklauso priimti atitinkamus teisės aktus, skirtus įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą. Nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, nei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nei Energetikos ministerija, nei pareiškėjas teismui nepateikė konkretaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimo, kuriuo būtų pavesta Energetikos ministerijai priimti poįstatyminiu teisės aktus, skirtus įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą, numatant, kokiu būdu bus kompensuojamos šilumos tiekėjo ar trečiųjų asmenų atliktos investicijos į šilumos punktų amortizaciją bei eksploataciją.

Todėl vienareikšmiškai tvirtinti, kad Energetikos ministerijos 2013 m. balandžio 5 d. raštas Nr. (17.3-16)3-1315 akivaizdžiai patvirtina Energetikos ministerijos kompetencijos spręsti su Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įgyvendinimu susijusius klausimus buvimą. Atsižvelgiant į tai, minėtas Energetikos ministerijos raštas ir jo turinys negali būti laikomi naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-2908/2012.

Pripažinus, jog Energetikos ministerijos 2013 m. balandžio 5 d. raštas Nr. (17.3-16)3-1315 šiuo atveju negali būti laikomas naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, nėra pagrindo pripažinti ir kito, pareiškėjo prašyme nurodyto, proceso atnaujinimo pagrindo – esminio materialiosios teisės normų pažeidimo (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.) – buvimą, kadangi pareiškėjas šį raštą būtent ir sieja su tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime nurodydamas, jog įpareigojimas priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymui įgyvendinti būtinus teisės aktus pirmiausia adresuotas Vyriausybei ir nesant konkretaus Vyriausybės įgaliojimo priimti šio įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus, joks kitas subjektas, taip pat ir Energetikos ministerija, negali būti laikomas Vyriausybės įgaliota institucija priimti reikalingus teisės aktus, neteisingai aiškino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime minėtą Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatą būtent ir aiškino taip, kaip pats įstatymas ją įtvirtina – Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Kitaip šios nuostatos nei aiškinti, nei taikyti nėra nei teisinio pagrindo, nei galimybės. Pareiškėjo pateiktas Energetikos ministerijos raštas taip pat neleidžia šios nuostatos aiškinti bei taikyti kaip nors kitaip.

Taip pat Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas negali būti nulemtas faktiškai ar kaip nors kitaip susiklosčiusių santykių tarp Vyriausybės, Energetikos ministerijos ir Komisijos dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimui būtinų teisės aktų rengimo ir priėmimo tyrimo, jei nėra aiškaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimo Energetikos ministerijai (taip pat ir Komisijai) priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą įgyvendinančius teisės aktus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal esamą faktinę situaciją Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą įgyvendinančių teisės aktų, kuriuose būtų numatyta šilumos tiekėjo ar trečiųjų asmenų atliktų investicijų į šilumos punktų amortizaciją bei eksploataciją kompensavimo tvarka, priimti nėra galimybės ir numatoma tai daryti įstatymo lygmeniu, t. y. inicijuojant Šilumos ūkio įstatymo pataisas, akivaizdu, kad pagrindinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Energetikos ministeriją bei Komisiją priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią tvarką, kuri užtikrintų visų UAB „Vilniaus energija“ atliktų ir iki 2011 m. lapkričio 1 d. per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą, tampa beprasmis.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkinamas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-2908/2012 atsisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-2908/2012 pagal atsakovų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovams Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas