2022-07-13 Nr. AB-18601-3-62-3-03568-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3299-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03568-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas C. B. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 21S41676 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 6K-2477 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nes dėl jo tėvo darbinės veiklos ((duomenys neskelbtini)) pasikeitusios valdžios atstovai paskelbė pareiškėjo paiešką, be to, šalyje labai bloga ekonominė padėtis, nebuvo darbo bei nuolatinių pajamų. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, tačiau atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas taip pat manė, kad Komisijoje nebuvo užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas; Komisija nepasisakė dėl kai kurių jo argumentų, pavyzdžiui, susijusių su išsiuntimu ir draudimu atvykti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėjo skundo išnagrinėjimas Komisijoje rašytinio proceso tvarka atitiko teisės aktų reikalavimus, o pats pareiškėjas neįvardijo priežasčių, dėl kurių žodinis jo skundo nagrinėjimas buvo būtinas. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė ekonominė situacija kilmės valstybėje, tačiau tokia išvykimo priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pareiškėjo pasakojimas, kuriuo jis grindė prašymą suteikti prieglobstį, yra abstraktus, bendro pobūdžio. Pareiškėjas referavo į atviruose šaltiniuose pateikiamą informaciją apie įvykius kilmės šalyje, tačiau bendra situacija kilmės valstybėje nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis pareiškėjui praeityje tariamai kilusias grėsmes, ir tuo labiau neįrodo, kad pareiškėjas ateityje patirs persekiojimą dėl „konvencinių“ priežasčių. Pareiškėjo baimė grįžti į kilmės šalį nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas teigė, kad jis tinkamai įvertino tiek pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tiek kilmės valstybės informaciją. Atsakovas palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 24 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo C. B. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 21S41676 rezoliucinės dalies 3 punktą bei jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Prašyme nurodė, jog į Lietuvą atvyko tam, kad jam būtų suteikta maksimali apsauga, nes kilmės šalyje jam gresia mirtis.

7. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 11 d. apklausoje nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini). Ekonominės padėtis kilmės valstybėje labai bloga, nebuvo darbo bei nuolatinių pajamų. Be to, pareiškėjo tėvas buvo (duomenys neskelbtini). Pasikeitus valdžiai, dėl tėvo darbinės veiklos valdžios atstovai paskelbė pareiškėjo paiešką. Jis 2020 metais (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas jaučia baimę, jog, grįžęs į kilmės valstybę, jis galbūt bus sulaikytas valdžios atstovų.

8. Departamentas ginčijamu 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 21S41676 nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos. Komisija ginčijamu 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 6K-2477 atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas bėgo iš kilmės valstybės dėl sunkios ekonominės padėties ir ieškodamas geresnių gyvenimo sąlygų, patvirtina 2021 m. lapkričio 11 d. apklausos duomenys (transkripcija), kuriuose nurodyta, kad kilmės valstybėje nieko nėra likę, jokių ryšių; pabėgęs iš kilmės valstybės, pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau ir čia darėsi sudėtinga situacija, baigėsi pinigai, neturėjo jų susimokėti už mokslą. Pareiškėjas nurodė, kad buvo įspėtas, jeigu nesusimokės už mokslus – bus deportuotas. Tada jis (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvą. Taigi, pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies priežastis yra geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas iš kilmės šalies buvo priverstas bėgti dėl valstybės prieš jį naudojamų ekonominio pobūdžio priemonių. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę iš esmės grindžiama ekonominėmis priežastimis, tačiau jos negali būti pagrindu svarstyti (suteikti) pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių prasme.

10. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdyje, kad jo tėvas buvo genties vado (duomenys neskelbtini) ir jo „dešinioji ranka“. Ši gentis dalyvavo pasipriešinimuose prieš valdžią. Jo tėvas padėjo sužeistiems pasipriešinimo dalyviams, tačiau, kaip ir genties lyderis, buvo nužudytas. Valdžia pradėjo persekioti ir žudyti kitus genties vado aplinkos žmones, taip baugindami, kad jiems dingų noras priešintis. Kadangi pareiškėjas yra genties, kuri dalyvavo pasipriešinimuose, vado padėjėjo sūnus, t. y. susijęs su genties vadu, jam kilmės valstybėje gresia pavojus.

Kai (duomenys neskelbtini) metais vyko pasipriešinimai, buvo sužeistas jo petys, jis buvo operuotas. Nenorėdamas prisidėti prie streikuojančių gyventojų, pareiškėjas bėgo į (duomenys neskelbtini), tačiau, maištautojams nurimus, grįžo į (duomenys neskelbtini). Čia jį priėmė (duomenys neskelbtini). Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje teigė, jog jis (duomenys neskelbtini), tačiau jis atsakovui buvo nurodęs, kad (duomenys neskelbtini). Tiek Departamento apklausoje, tiek teismo posėdyje pareiškėjas painiojo tėvo nužudymo datą, vieną kartą nurodydamas (duomenys neskelbtini), kitą kartą – (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdyje pareiškėjas aiškino, kad, vykstant pasipriešinimui, moterys, vaikai ir mergaitės buvo statomos priešakinėje linijoje prieš valdžios karines pajėgas, taip buvo pasielgta su jo močiute ir seserimi, tačiau per Departamento apklausą pareiškėjas apie močiutę ir seserį nieko neminėjo, o nurodė, kad (duomenys neskelbtini) neturi jokių artimųjų, nežino, ar jo motina ir jos brolis dar gyvi. Toliau aiškino, kai pasipriešinimo grupė priartėjo prie sostinės (kur jis gyveno ir dirbo 4–5 metus), prasidėjo sukilėliams nepadėjusių asmenų paieška, todėl jis išvyko į (duomenys neskelbtini), dabar jo ieško valdžia (jos karinės struktūros).

Teismo vidiniu įsitikinimu, pastarosios aplinkybės dėstomos hipotetiškai ir nesuprantamos logine prasme. Iš nurodytų aplinkybių galima suprasti, kad pasipriešinimas visus tuos 4 ar 5 metus, kai pareiškėjas (duomenys neskelbtini), kilmės valstybėje tebevyko, nors pareiškėjas posėdyje tvirtino, kad, vykstant maištui, išvyko į (duomenys neskelbtini), o, jam nurimus, grįžo į (duomenys neskelbtini). Be to, ši teismo posėdyje nurodyta informacija apie pareiškėjo patirtą valdžios institucijų persekiojimą yra visiškai nauja (pateikta pirmą kartą), ji nebuvo pateikta Departamentui per apklausą, todėl atmestina.

Pareiškėjas nauja atvykimo priežastimi nurodė tai, kad jis kilmės šalyje ieškomas valdžios karinių struktūrų, tačiau jis nenurodė ir tyrimo metu nenustatyta jokių aplinkybių, kad pareiškėjas yra ir realiai gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Akcentuota, kad teisme 2022 m. kovo 8 d. el. paštu gauti pareiškėjo paaiškinimas (anglų kalba) ir laikraščio ištrauka, tačiau pateikti duomenys nėra lietuvių kalba, todėl jų turinys ir jame nurodytos aplinkybės iš esmės nevertintinos.

Nors pateikto laikraščio ištraukose minimas asmuo B. K. C., tačiau nėra aišku, kokiame kontekste jis yra minimas. Tačiau labiausiai šio laikraščio ištraukos įrodomąją vertę mažina tai, kad, prašydamas prieglobsčio, pareiškėjas nepateikė asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, todėl nėra jokių galimybių identifikuoti, kad nurodyto laikraščio straipsnyje minimas asmuo yra būtent pareiškėjas. Konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

11. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jo namai yra sudeginti, kad jis nežino, kur jo artimieji, kad jis pasipriešinimo metu buvo sužeistas, o (duomenys neskelbtini) buvo užpultas, yra tik abstraktaus pobūdžio ir niekuo nepagrįstos. Pareiškėjas gręsiančio pavojaus aplinkybes tik išvardijo, tačiau jų nedetalizavo, niekaip negalėjo individualizuoti, kaip konkrečiai persekiojimas pasireiškė ir pasireikštų ateityje. Pasakodamas apie užpuolimą, pareiškėjas nenurodė detalių aplinkybių, vengė tikslių, konkrečių atsakymų, jo atsakymai buvo lakoniški ir bendro pobūdžio, iš esmės nukreipti į atviruose šaltiniuose pateiktą informaciją apie įvykius šalyje.

Vengimas išsamesnio ir detalesnio paaiškinimo, tam tikrais momentais nelogiškas ir prieštaringas pasakojimas, vertintinas kaip turintis žemą įrodomąją galią, keliantis pagrįstų abejonių jo patikimumu. Pareiškėjo pasakojimas apie valdžios persekiojimą ir persekiojimo priežastis nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, aplinkybių tikslumo ir individualaus ryšio su pačiu pareiškėju. Pareiškėjo pasakojime yra prieštaringų aplinkybių, kurios leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, žinodamas jo kilmės valstybės aktualijas bei kontekstą, perteikia jas neva iš savo pozicijos dėl jam kylančios grėsmės, tačiau negali jų niekaip individualizuoti jo paties atžvilgiu.

Nenuoseklios istorijos pasakojimas leidžia spręsti, kad pareiškėjas tam tikras aplinkybes pamiršta dėl to, kad jos galbūt neatitinka tikrovės ar yra išgalvotos. Pareiškėjo pasakojimas nepatvirtintas jokiais daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pareiškėjo paaiškinimas, kad iš kilmės valstybės jis išvyko dėl šalyje vykdyto persekiojimo ir jam kylančios grėsmės, nėra įtikinamas, kadangi prieglobstis kaip apsauga yra suteikiamas dėl realiai gresiančio, bet ne dėl hipotetiškai galimo persekiojimo, grindžiamo prieštaringais, nenuosekliais ir išimtinai subjektyviais pareiškėjo asmeniniais vertinimais.

Byloje nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Per apklausas pareiškėjas negalėjo įvardyti, kaip valdžios karinės struktūros konkrečiai veikė prieš jį, kokiais būdais ir priemonėmis jis buvo persekiojamas, iš ko būtų galima spręsti, kad, grįžus į kilmės šalį, jam toliau kiltų šios grupuotės persekiojimo grėsmė.

Pareiškėjas savo prašymui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų, todėl atsakovas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. turėjo nustatyti, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Teismui nekilo abejonių, jog atsakovas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo pasakojimą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos jam suteikimo poreikį.

12. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį. Departamentas surinko informaciją apie kilmės valstybę, todėl, įvertinus surinktą informaciją, pareiškėjas nepripažintinas pažeidžiamu asmeniu. Pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Atlikus tyrimą nenustatyta realios grėsmės pareiškėjui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atitinkamai, nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjo nurodytoje kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Teismas pareiškėjo pretenzijas dėl skundo nagrinėjimo Komisijoje tvarkos laikė nepagrįstomis. Pagal teisinį reglamentavimą (Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, 222 p.), Komisija nėra įpareigota visais atvejais organizuoti žodinį skundo nagrinėjimą. Šiuo atveju Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų reikalingas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas nepaaiškino, kokią svarbią bylai informaciją jis galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jo skundas būtų buvęs nagrinėjamas žodžiu. Be to, teisme posėdis vyko žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu), tad pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus tiesiogiai išsakyti teismui ir jo teisė būti išklausytam buvo užtikrinta, jis ja pasinaudojo.

14. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Akcentavo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį pagrįstai atmestas dėl aptartų argumentų, atsižvelgė į pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą ir kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos-Baltarusijos sieną, neturi asmens tapatybės dokumentų, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas pareigūnų). Pareiškėjas nei iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, nei po jo, iki bylos išnagrinėjimo, nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad ši Sprendimo dalis nepagrįsta ar neteisėta.

15. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjai maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcinga ir adekvati priemonė pareiškėjo padarytam pažeidimui. Sprendime nėra argumentų, kodėl nurodytam tikslui (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) pasiekti būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarė dar kokių nors teisės pažeidimų. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai arba kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl nurodytam tikslui (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) pasiekti būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Taigi, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti 5 metus nuo jos išsiuntimo, keistina, nustatant, jog uždraudžiama jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos. Atitinkamai, kadangi Sprendime jau nurodyta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos, ši Sprendimo dalis pripažinta proporcinga ir teisėta, priimta individualaus įvertinimo pagrindu.

16. Teismas nusprendė, jog kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas, kadangi nenustatyta pagrindų panaikinti Sprendimą ir Komisijos sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 17. Pareiškėjas C. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis. Teigia, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintas savo pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru, abstrakčiu situacijos vertinimu, neatsižvelgdamas į asmenines pareiškėjo savybes, jų santykio su žinoma bendra informacija visumą ir t. t. Teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinkta informacija apie kilmės šalį. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo paaiškinimais, nors pareiškėjas visąlaik teikė išsamų, tapatų pasakojimą, nurodė įvairias detales. Nei teismas, nei atsakovas nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo nurodytą (duomenys neskelbtini) metais įvykusį pasipriešinimą ir jo pasekmes. Neturėdamas tokių duomenų, teismas negali teisingai įvertinti pareiškėjui gresiančio pavojaus kilmės šalyje. Be to, pareiškėjas nesutinka su pozicija, kad jo gyvenamojoje vietoje nėra jokio pavojaus. (duomenys neskelbtini). Taigi, kilmės šalyje vyksta įvairūs susirėmimai, per kuriuos civiliai tampa atsitiktinėmis aukomis, tokia auka gali tapti ir pareiškėjas. Nei teismas, nei atsakovas neįvertino šios informacijos. Atsakovo surinkti duomenys yra selektyvūs, neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, naujumo ir aktualumo reikalavimų. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias jam gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

20. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, jog pareiškėjo pasakojimo trūkumus patvirtina ir teismo posėdyje jo nurodytos aplinkybės, kurios nesutampa su apklausose nurodytomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, dėl darbo (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjas apklausose nebuvo užsiminęs apie savo močiutę ir seserį. Pareiškėjas nauja atvykimo priežastimi nurodė tai, kad jis kilmės šalyje ieškomas valdžios karinių struktūrų, tačiau jis nenurodė ir atliekant tyrimą nenustatyta jokių aplinkybių, kad jis yra ir realiai gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas pastebi, kad teisme 2022 m. kovo 8 d. elektroniniu laišku gautas (reg. Nr. DOK-8617) pareiškėjo paaiškinimas (anglų kalba) ir pateikta laikraščio ištrauka, tačiau pateikti duomenys nėra lietuvių kalba, todėl jų turinys ir juose nurodytos aplinkybės iš esmės nevertintinos. Nors pateikto laikraščio ištraukose minimas asmuo B. K. C., tačiau nėra aišku, kokiame kontekste jis yra minimas. Tačiau labiausiai šio laikraščio ištraukos įrodomąją vertę mažina tai, kad, prašydamas prieglobsčio, pareiškėjas nepateikė jo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, todėl nėra galimybių identifikuoti, kad nurodyto laikraščio straipsnyje minimas asmuo yra būtent pareiškėjas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie nesurinktą naujausią ir tiksliausią kilmės valstybės informaciją nepagrįsti. Departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pabrėžta, jog kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas – individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrindė savo nesutikimo su sprendimu jį išsiųsti, be to, pareiškėjas iki šiol nėra pateikęs prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento ir Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymėdamas, kad norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

22. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Tačiau pirmosios instancijos teismas vertino, kad sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl sumažino Departamento nustatytą laikotarpį iki 3 metų, t.y. pakeitė ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo pasakojimo ir jį patvirtinančios kilmės šalies informacijos vertinimu, laikosi pozicijos, jog atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru, abstrakčiu situacijos vertinimu. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo paaiškinimais, nors jis visą laiką teikė išsamų, tapatų pasakojimą. Nei teismas, nei atsakovas nepateikė duomenų apie pareiškėjo nurodytą 2016 m. įvykusį pasipriešinimą ir jo pasekmes, todėl negalėjo teisingai įvertinti pareiškėjui gresiančio pavojaus kilmės šalyje. Atsakovo surinkti duomenys neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, naujumo ir aktualumo reikalavimų.

25. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

26. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

27. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

29. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

30. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

31. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

32. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

33. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

34. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

35. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

36. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2021 m. lapkričio 11 d. apklausos metu nurodė, jog iš kilmės valstybės pabėgo dėl valdžios karinių pajėgų konflikto su jų (duomenys neskelbtini) gentimi. Jo tėvas buvo (duomenys neskelbtini), artimas vadui ir palaikė genties vado poziciją. Šio konflikto metu (duomenys neskelbtini) buvo nužudyta 11 asmenų, tarp jų – pareiškėjo tėvas ir genties vadas. Pareiškėjas pasitraukė ir ketverius metus slėpdamasis gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau jo buvo ieškoma, todėl 2020 m. spalio mėnesį išvyko iš šalies.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, Departamento atliktą tyrimą, nustatė, kad atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, tyrimą atliko paviršutiniškai, netinkamai įgyvendindamas pareigą bendradarbiauti su prieglobsčio prašytoju. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo paaiškinimai yra abstraktūs, nedetalūs ir migloti, tačiau Departamentas ir pirmosios instancijos teismas nedėjo pastangų, kad šie netikslumai būtų pašalinti. Pažymėtina, kad Departamento Sprendime yra nurodoma, jog pareiškėjas pasakojo apie sunkų gyvenimą kilmės šalyje, darbo bei pajamų trūkumą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos (2021 m. lapkričio 11 d. apklausos transkripcijos, apklausos garso įrašo ir paaiškinimų teismo posėdžio metu) pareiškėjas savo pasakojimo negrindė nei pajamų, nei darbo trūkumu kilmės valstybėje, todėl atsakovo ir teismo sprendimo argumentai, jog pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės lėmė geresnių gyvenimo sąlygų paieška, nepagrįsti.

40. Atsakovas Sprendime apžvelgė kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini) gamtos išteklius, eksportą ir importą, šalies žemės ūkį (auginamas kultūras ir gyvulius), tačiau Sprendime nėra jokios informacijos apie šalies politinę sistemą, vykusius rinkimus, neramumus ir ginkluotų pajėgų konfliktus su gentimis (jei tokių buvo) ir kitas susijusias aplinkybes, nors pareiškėjas būtent tai įvardijo kaip pagrindinę prašymo suteikti prieglobstį padavimo priežastį. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai tvirtina, kad atsakovas nesurinko aktualios (esminės) kilmės valstybės informacijos būtinos jo prašymo nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė tokius pareiškėjo argumentus.

41. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, surinkta informacija apie kilmės šalį turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti minėtuose teisės aktuose (Direktyva 2011/95/ES, kuri įgyvendinta Įstatyme ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše): turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams (žr„ pvz., LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3979-624/2021).

42. Be to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 167 punkte nustatyta, kad priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant visų pirma: Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų; kitų ES valstybių narių; Europos prieglobsčio paramos biuro; Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos; Europos Tarybos; kitų tarptautinių organizacijų; nevyriausybinių organizacijų; kitų šaltinių. Nagrinėjamu atveju pagrindiniu Departamento šaltiniu apie padėtį kilmės valstybėje Sprendime buvo Wikipedia.org bei du šaltiniai rusų kalba apie (duomenys neskelbtini) ekonomiką, kas sukelia abejones dėl Departamento surinktos informacijos apie kilmės šalį pakankamumo ir išsamumo. Departamentas pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą turi surinkti ir ištirti jo nagrinėjimui aktualią informaciją apie kilmės šalį, ir surinktos informacijos kontekste įvertinti ir individualizuoti pareiškėjo pasakojimą.

43. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas siekdamas pagrįsti pasakojimą pirmosios instancijos teismui pateikė straipsnio laikraštyje nuotrauką teigdamas, jog jame pateikiama informacija, kad kilmės valstybėje jis yra paieškomas bei prašoma suteikti informacijos apie jo buvimo vietą. Teismas pažymėjo, kad pateikti duomenys nėra lietuvių kalba, todėl jų turinys ir jame nurodytos aplinkybės iš esmės nevertintinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pareiškėjo pateikta informacija pakartotinio tyrimo metu turi būti išanalizuota ir įvertinta pareiškėjo pasakojimo ir surinktos aktualios informacijos apie kilmės valstybę kontekste, sudarant pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus dėl šios informacijos nesavalaikio pateikimo.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamento Sprendimas ir Komisijos Sprendimas neatitinka jiems keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis), Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti teisiškai svarbių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje. Todėl daroma išvada, kad Departamentas neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko tyrimo, neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, atsižvelgiant į tai skundžiami Departamento ir Komisijos sprendimai naikinami, kadangi priimant juos buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

45. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo C. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo C. B. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 21S41676, Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 6K-2477 ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė