2019-03-06 Nr. AB-5923-3-61-3-03707-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3598-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03707-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. H. (S. H.), T. A. ir K. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. H. (S. H.), T. A. ir K. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai S. H., T. A. ir K. H. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2018 m. spalio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-1430 (01492; 04193; 01494; 01495) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams S. H., T. A., D. H. ir M. H.“ ir 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-1431 (01491) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei K. H., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimai).

2. Pareiškėjų nuomone, Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti pažeidžiant individualiems administraciniams teisės aktams priimti nustatytą tvarką ir bendruosius teisės principus, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) principų, taip pat nesuderinami su Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta teise į gerą administravimą. Pareiškėjai neprieštaravo atsakovo išvadai, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Parus Major“ (toliau – ir Bendrovė), kurios dalyviais buvo S. H. ir K. H., neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, be to, pareiškėjai nebėra šios bendrovės akcininkais. Paaiškino, kad UAB „Parus Major“ nepavyko įgyvendinti ir pasiekti verslo plane numatytų rezultatų, dėl to tęsti veiklą šioje bendrovėje tapo neperspektyvu. Nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. T. A. ir K. H. įsigijo atitinkamai 49 ir 51 proc. Lietuvoje registruotos UAB „Statybų studija“ ir paskyrė šios bendrovės vadovu S. H., kuris pareigas bendrovėje pradėjo eiti 2018 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Statybų studija“ vykdo veiklą ir rengiasi įstatinio kapitalo padidinimui, samdo darbuotojus. Be to, S. H. nuo 2016 m. gegužės 6 d. yra 100 proc. UAB „Elanitas“ akcininkas ir vadovas. Todėl manytina, jog pareiškėjams neišnyko teisinis pagrindas turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip ketinantiems užsiimti ir užsiimantiems teisėta veikla. Pareiškėjų teigimu, atsakovas, prieš priimdamas Sprendimus, privalėjo jiems suteikti galimybę pateikti paaiškinimus dėl pasikeitusių duomenų bei papildomą informaciją apie buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes, tačiau pareiškėjai apie Sprendimus sužinojo tik jiems įsigaliojus.

3. Pareiškėjai tvirtino atitinkantys visus Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus tiek prašymų dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo metu, tiek dabar. Pareiškėjai turi pakankamai lėšų gyventi Lietuvoje, yra apdrausti, turi gyvenamąjį plotą. Akcentavo, kad S. H. šeimos nariai (vaikai) D. H. (D. H.) ir M. H. (M. H.) yra nepilnamečiai, mokosi Lietuvoje dieninėje mokykloje, todėl jų leidimai laikinai gyventi neturėjo būti panaikinti. K. H. Lietuvoje studijuoja aukštojoje mokykloje, tai galėtų būti savarankiškas pagrindas pakeisti / išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad vykdant užsieniečių kontrolę nustatyta, jog nuo 2018 m. birželio 19 d. pareiškėjai S. H. ir K. H. nebėra UAB „Parus Major“ akcininkai. Taigi, jie neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Be to, patikrinus duomenis apie Bendrovę nustatyta, kad joje nėra dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių. Atsakovo nuomone, Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuris numato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, suponuoja tai, kad pareiškėjai privalėjo pranešti Migracijos departamentui apie tai, jog jie nebėra Bendrovės akcininkai ir nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų bei kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu išdavimo, pavyzdžiui, buvimo UAB „Statybų studija“ akcininkais arba studijavimo pagrindu. Panaikinus leidimą laikinai gyventi S. H., leidimai laikinai gyventi pagrįstai panaikinti ir jo šeimos nariams – sutuoktinei T. A. ir jų vaikams D. H. bei M. H., gavusiems šiuos leidimus šeimos susijungimo pagrindu.

6. Atsakovo teigimu, teisės aktuose nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Atsakovas, susipažinęs su skundo argumentais dėl Sprendimų neigiamų pasekmių pareiškėjų vaikams, pažymėjo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama savaime ir yra įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Tačiau vien formalus atitikimas Įstatymo reikalavimams per se (liet. savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjų S. H., T. A. ir K. H. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 2017 m. birželio 27 d. S. H. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, UAB „Parus Major“, kurioje dirba direktoriumi. 2017 m. liepos 17 d. T. A. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, esantis Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. 2017 m. rugpjūčio 1 d. M. H. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną ir tuo pačiu pagrindu prašymą pateikė ir jos brolis D. H.. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 8 d. pranešimu Nr. (15/4-12) 10K-49735 informavo S. H., kad jam ir jo šeimos nariams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. 2017 m. rugpjūčio 2 d. K. H. pateikė prašymą išduoti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio pagrindu nurodė ketinimą toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 8 d. pranešimu Nr. (15/4-12) 10K-49739 pareiškėją informavo, kad jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis 2 metus.

10. Migracijos departamentas 2018 m. spalio 18 d. priėmė ginčijamą Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) pilietei K. H. panaikinimo. Sprendime nurodoma, jog nuo 2018 m. birželio 19 d. K. H. nebėra UAB „Parus Major“ akcininke, todėl neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Sprendime taip pat pažymėta, jog Bendrovėje nėra dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taigi Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tuo pagrindu panaikintas K. H. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

11. Migracijos departamentas 2018 m. spalio 19 d. priėmė ginčijamą Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi S. H., T. A., D. H. ir M. H. panaikinimo. Sprendime nurodyta, kad nuo 2018 m. birželio 19 d. S. H. nebėra UAB „Parus Major“ akcininkas bei kad Bendrovėje nėra dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Todėl Sprendimu buvo panaikinti (duomenys neskelbtini) piliečių S. H., jo sutuoktinės T. A. ir jų vaikų M. H. bei D. H. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir konstatavo, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog S. H. ir K. H. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Patys pareiškėjai skunde pripažino, jog jie nebetęsia savo veiklos Bendrovėje. Teismas pabrėžė, kad S. H. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas prašymo pagrindu savo veiklą UAB „Parus Major“, kurios dalyvis tuo metu buvo. Pareiškėjams perleidus visas turėtas Bendrovės akcijas tretiesiems asmenims, jie privalėjo apie pasikeitusias aplinkybes informuoti Migracijos departamentą ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu išdavimo (pvz., UAB „Statybų studija“ įsigytų akcijų ar studijų pagrindu), bet to nepadarė. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui (šiuo atveju – S. H. ir K. H.) išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad S. H. sutuoktinei ir jų nepilnamečiams vaikams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. šeimos susijungimo pagrindu, teismas pripažino, kad jiems leidimai buvo panaikinti pagrįstai.

13. Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas ir Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą užsieniečių pareigą laikytis teisės aktų jiems nustatytų pareigų, pritarė atsakovo pozicijai, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga Migracijos departamentui informuoti užsienietį, kad jis privalo laikytis jam nustatytų pareigų bei reikalauti paaiškinimų.

14. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų argumentų, kad leidimų laikinai gyventi panaikinimas sukels neigiamas pasekmes jų vaikams, kadangi bus pažeista jų teisė į mokslą ir lavinimą, pagrįstumo akcentavo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama savaime ir yra įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

15. Teismo vertinimu, Sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, pareiškėjams išaiškinta (nurodyta) Sprendimų apskundimo tvarka, Sprendimai pasirašyti juos priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtinti antspaudu. Sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

III. 16. Pareiškėjai S. H., T. A. ir K. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

17. Pareiškėjai tvirtina, kad jie teismui nurodė visas aplinkybes ir pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog jie realiai užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, joje gyvena kartu su šeima, nepilnamečiai vaikai lanko mokyklas, būrelius, t. y. jų gyvenimas yra neatsiejamai susijęs su Lietuva, todėl leidimų laikinai gyventi panaikinimas vien tik formaliais pagrindais negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su, be kita ko, jų vaikams Sprendimais sukeliamomis neigiamomis pasekmėmis. Pareiškėjų nuomone, naikinant leidimus laikinai gyventi jų nepilnamečiams vaikams, Migracijos departamentas privalėjo užtikrinti, jog nebus pažeista jų teisė į mokslą ir lavinimą, nepriklausomai nuo jų pilietybės. Teismas taip pat nepasisakė dėl aplinkybės, jog Sprendimai buvo priimti pareiškėjams už akių. Pareiškėjų vertinimu, teismas nepasisakė dėl jų argumentų, susijusių su esminėmis žmogaus teisėmis ir Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais, teismo sprendimas yra prieštaringas (dviprasmiškas) ir neaiškus, jame neištirti ir neįvertinti visi byloje esantys įrodymai, nepasisakyta dėl svarbiausių skundo argumentų, netinkamai aiškinamos ir taikomos materialiosios ir proceso teisės normos.

18. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį procesą administracinėje byloje nutraukti, o šio prašymo netenkinus – apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, sutinka su teismo išvadomis, mano, jog tiek jis pats, tiek teismas atidžiai išnagrinėjo, tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes bei teisingai pritaikė teisės normas. Atsakovo nuomone, pareiškėjams nepagrįstai buvo atnaujintas terminas apeliaciniam skundui paduoti. Pažymi, kad pareiškėjai ne pirmą kartą bylinėjasi su Migracijos departamentu, todėl jiems yra žinoma, jog apeliacinis skundas tokio pobūdžio bylose turi būti pateiktas ne per 30, o per 14 dienų. Manytina, kad pareiškėjai terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido piktnaudžiaudami, todėl apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, yra pripažįstami sprendimo negaliojimo pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčas byloje kilo dėl, be kita ko, Migracijos departamento 2018 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. (15/5-2) 11U-1430 (01492; 04193; 01494; 01495), kuriuo buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje S. H., T. A. ir jų nepilnamečiams vaikams D. H. ir M. H., teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, priėjo išvadą, jog, kadangi S. H. žmonai T. A. ir jų nepilnamečiams vaikams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. šeimos susijungimo pagrindais, todėl jiems leidimai laikinai gyventi panaikinti pagrįstai. Tačiau pastebėtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjais yra tik S. H. ir T. A., o ne D. H. ir M. H., taigi, pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (nepriklausomai nuo to, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje proceso dalyviais galbūt yra jų atstovai (pagal įstatymą ar kitu pagrindu)).

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas yra tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, bylą perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. H. (S. H.), T. A. ir K. H. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė