2019-04-03 Nr. AB-8656-3-64-3-01251-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-809-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01251-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2013 m. vasario 4 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) neužtikrinant teisės susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas paaiškino, kad laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais galėtų susirašinėti, išskyrus šeimos narius. Pasak pareiškėjo, iš jo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Šiaulių TI nesudarius galimybės susirašinėti su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis, sukėlė daug nepatogumų, neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Šiaulių TI iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo ribodamas teisę susirašinėti su kitais laisvės atėmimo bausmę atliekančiais asmenimis, pažeidė jo interesus, sukėlė neigiamus išgyvenimus ir neturtinę žalą.

3. Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Paaiškino, kad pareiškėjas periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2013 m. vasario 4 d. suimtojo statusu, o laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. nuteistojo statusu. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pasisako dėl pareiškėjo teisės susirašinėti ribojimo laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. Akcentavo, kad Šiaulių TI neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjui leisti susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinčiais asmenimis, kurie nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai. Pareiškėjas turėjo teisę bei galimybę susirašinėti su artimaisiais giminaičiais, kurie yra laisvėje ir šia teise naudojosi. Be to, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl susirašinėjimo su kitais asmenimis, nesikreipė.

5. Pasak Šiaulių TI, pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo aplinkybių dėl kurių patyrė neturtinę žalą, nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Nurodė, kad pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Paaiškino, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

6. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių TI atsiliepimu, pateikė papildomą skundą, kuriame nurodė, jog su prašymais į Šiaulių TI direktorių dėl leidimo susirašinėti su draugais, kurie bausmę atlieka kituose pataisos namuose, nesikreipė, kadangi Šiaulių TI neturėjo teisinio pagrindo jas pažeisti ir leisti susirašinėti su kitais laisvės atėmimo įstaigose kalinčiais asmenimis, kurie nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai. Pareiškėjas pažymėjo, kad norėjo susirašinėti su draugais, kurie laikomi Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Pareiškėjas dėl senaties termino paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tik 2015 metais pripažino, jog teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, t. y. konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas akcentavo, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) senaties terminai nėra numatyti.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. vasario 4 d. atmetė, suėjus ieškinio senaties terminui (b. l. 53–57).

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant jo teises bei neleidžiant susirašinėti su kitais laisvės apribojimo, įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. vasario 4 d., o pateiktame 2017 m. spalio 5 d. nesutikime su atsiliepimu, kito laikotarpio nenurodė. Pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Be to, suimtųjų asmenų teisės, yra numatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie skelbiami valstybine kalba, o duomenų, jog pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti su šiais aktais, nepateikė. Teismas vertino, kad neužtikrinant tokių teisių, kaip susirašinėjimas su kitais asmenimis, yra galimai neteisėti atsakovo veiksmai, tačiau tokiu atveju teisės pažeidimas atsiranda tą pačią dieną, kai atsakovas tokius neteisėtus veiksmus atlieka, ir nuo tos dienos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Akcentavo, kad pareiškėjas, jei pats negalėjo ginti savo teisių, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2013 m. vasario 4 d. buvo suimtojo statusu bei elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl teisės susirašinėti su kitais laisvės apribojimo, įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, kokie teisės aktai tai reguliuoja, o manant, jog jo teisės buvo pažeistos – kreiptis į teismą. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikė trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. bei nurodė, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 23 d. Teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. vasario 4 d. taikė trejų metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundą tenkinti (b. l. 61–62).

11. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas tik 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu leido susirašinėti su kitais nuteistaisiais, todėl senaties terminas nėra suėjęs. Pareiškėjas pažymi, kad senaties termino taikymas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Be to, pažeidimas truko ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. vasario 4 d. Pareiškėjas paaiškina, kad patyrė neigiamus išgyvenimus, kurie sukėlė dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pareiškėjas akcentuoja, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas jo skundas, kadangi skundo atmetimas buvo nemotyvuotas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio bei kodėl buvo taikomas senaties terminas.

12. Atsakovas Šiaulių TI nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

13. Šiaulių TI nuomone, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikė ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Pažymi, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2017 m. liepos 11 d., tačiau nepateikia jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą savo teisių pažeidimą nepagrįstai ilgai, negynė savo teisėtų interesų. Šiaulių TI paaiškina, kad pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenurodė, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, nes byloje nėra įvardintos objektyvios priežastys ir nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą. Šiaulių TI nurodo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Konvencijos 3 straipsnyje senaties terminai nėra numatyti, nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, nesuteikiant galimybės susirašinėti su draugais, esančiais kitose kalinimo įstaigose, atlyginimo priteisimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2013 m. vasario 4 d. pritaikė ieškinio senatį ir skundą atmetė.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, iš esmės tvirtindamas, jog teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, nesivadovavo EŽTT praktika, be to, pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.)).

18. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams).

19. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

20. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

21. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

23. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

24. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

25. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, neužtikrinant jam teisės susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2013 m. vasario 4 d., tačiau skundą teismui pateikė 2017 m. rugpjūčio 23 d., t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

27. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, taigi pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

28. Pažymėtina, jog pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė dėl kokių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą dėl, neva, galimai pažeistų pareiškėjo teisių.

29. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė