2022-06-01 Nr. AB-14376-3-62-3-00139-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2675-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00139-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.2; 9.3;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 21S42363 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“; 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 6K-68; 3) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Iš kilmės valstybės išvyko dėl to, jog į namus įsiveržę nusikaltėliai nužudė jos vyrą ir du vaikus, o ją išprievartavo ir sužalojo. Pareiškėja nurodė konkrečias detales, individualias aplinkybes, dėl kurių išvyko. Be to, kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) jau ilgą laiką vyksta ginkluoti konfliktai, kurių metu žūsta šimtai žmonių. (duomenys neskelbtini) yra autoritarinis režimas, nes šalį valdo tas pats prezidentas jau 36 metus, todėl nėra jokios demokratijos, o autoritarinio režimo sąlygomis nėra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės bei civilių saugumas. (duomenys neskelbtini) yra paplitusi prekyba žmonėmis, moterys išlieka smurto dėl lyties ir priverstinių santuokų aukomis. Dėl (duomenys neskelbtini) tradicijų egzistuoja seksualinių nusikaltėlių nebaudžiamumo kultūra, o išprievartautos moterys išgyvena socialinę stigmą, nes laikomos netinkamomis santuokai. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką pareiškėjai kylanti grėsmė gali būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal EPBB nustatytus reikalavimus moterys yra priskiriamos padidintos rizikos asmenų grupei. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja neįrodė jai kylančios individualios grėsmės. Atsakovas, atmesdamas pareiškėjos prašymą, nesurinko ir sprendime nenurodė aktualios informacijos, kad analogiškoje socialinėje padėtyje atsidūrusioms moterims, kurioje šiuo atveju yra atsidūrusi pareiškėja, (duomenys neskelbtini) yra saugu, tokios moterys nediskriminuojamos, nepatiria smurto ir persekiojimų, negresia pavojus jų sveikatai ir gyvybei. Atsakovas neįsigilino į pareiškėjos socialinę padėtį ir išsamiai neišnagrinėjo prieglobsčio prašymo aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

3. Pareiškėja bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jos pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, ji visą laiką buvo geranoriška, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos, todėl negalėjo būti taikomos. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Šis terminas nėra proporcingas, nes pareiškėja dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedina siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jos veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėja laikėsi nustatytų tvarkų, o jos išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

4. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, todėl sprendimas naikintinas kaip neišsamus, nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo ir sprendimo formos bei turinio trūkumų. Pareiškėja buvo nurodžiusi, kad jai turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jos išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas tiesės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, negali būti paneigta asmens teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Bendra saugumo padėtis pareiškėjos kilmės šalyje suponuoja individualią persekiojimo grėsmę pareiškėjai dėl jos asmeninių savybių (priklausymo tam tikrai socialinei grupei – pareiškėja yra našlė). Tyrimo metu nebuvo ištirta pareiškėjos kilmės šalies situacija, nebuvo įvertinta tikėtino persekiojimo faktai, nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurias parodė pareiškėja ir kurios pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Be to, nebuvo visapusiškai įvertinta faktinių aplinkybių visuma, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Pareiškėja nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

5. Migracijos departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodžiusi faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika bei pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Pareiškėja skunde Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-ajai skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijai (toliau – ir Komisija) nurodė visas objektyviam sprendimui priimti reikalingas aplinkybes, tačiau faktai buvo klaidingai interpretuojami. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjos pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama.

6. Sprendimas išsiųsti ją į kilmės valstybę yra nepagrįstas objektyviais įrodymais. Sprendime nurodoma, kad yra pagrindas matyti, jog pareiškėja gali pasislėpti, tačiau neaišku, kaip tokia išvada priimta. Vien tai, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymas atmestas negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjos paaiškinimų ir neatsižvelgė į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę, todėl atlikdamas vertinimą, galimai pažeidė Tvarkos aprašą ir dėl šios priežasties ginčijamame sprendime padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

7. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko.

8. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą, ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad jos išvardintos išvykimo iš kilmės šalies priežastys neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmeniui dėl jos asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju asmeniui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsižvelgus į tai, ginčijamame sprendime buvo konstatuota, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai kyla reali persekiojimo rizika, todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

9. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) susiduria su aukštu nusikalstamumo lygiu, su nemažomis smurto prieš moteris, smurto lyties pagrindu bei prekybos žmonėmis, taip pat priverstinių santuokų problemomis, tačiau asmens pasakojimas, apie patiriamus grasinimus ir baimę savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo.

Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti asmeniui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), asmuo nepateikė. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad valstybė bei jos institucijos deda pastangas mažinti smurto prieš moteris ir mergaites mastus.

Tarptautinės organizacijos bei vietinės nevyriausybinės organizacijos taip pat deda pastangas į aukų identifikavimą bei pagalbos joms suteikimą, todėl asmuo galėtų kreiptis pagalbos savo kilmės valstybėje. Po nusikaltimų pareiškėjos namuose, asmuo nepatyrė persekiojimo, į policiją nesikreipė. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojama baimė patirti persekiojimą grįžus į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jos politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjos skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjos nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje pareiškėjos kilmės šalyje, jos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl prieglobsčio prašytoja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtus Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo ji gali pasislėpti.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjai poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, ginčijamu sprendimu pareiškėjai neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis.

Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymąsi. Nors pareiškėja iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą.

Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

11. Sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjos pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėja savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Ginčijamame sprendime Migracijos departamentas rėmėsi „Wikipedia“ ir „worldpopulationview“, šaltiniais pateikiant bendrinę informaciją apie valstybę (gyventojų skaičių, ekonomiką). Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste (Jungtinių Tautų Jungtinis žmogaus teisių biuro duomenys, Žmogaus Teisių Stebėtojo duomenys ir kiti oficialūs duomenys). Be to, kitos naujesnės informacijos pareiškėja skunde nepateikė. Pareiškėjos skunde pateikta kilmės valstybės informacija, yra akivaizdžiai senesnė nei ta, kuria vadovavosi Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ir nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikio. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

II. 12. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 21S42363 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus (dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio).

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kuriame nurodė, kad iš kilmės šalies išvyko dėl saugumo, vyras nužudytas grupės žmonių. Pirminės apklausos protokole nurodė, kad jos vyras statė antenas, vieną kartą atsiuntė įrangos ir pinigų antenų statymui, atėjo nepažįstami žmonės ir reikalavo atiduoti antenas ir pinigus. Pareiškėjos vyrui nesutikus atiduoti pinigus, jis buvo nužudytas. Pareikalavo pinigų iš pareiškėjos, ji atidavė tiek, kiek turėjo uždirbusi turguje.

Užpuolikai nužudė jauniausią dukterį, o pareiškėją sužalojo ir išprievartavo. Pasiėmusi likusius vaikus išvyko gyventi pas mamą į (duomenys neskelbtini) rajoną (duomenys neskelbtini) mieste. Susisiekė su asmeniu, kuris samdė jos vyrą ir papasakojo apie tai, kas įvyko, dėl to jai davė 6 000 dolerių. Iš gautos sumos 500 dolerių nusiuntė mamai, tačiau iš jos pinigų buvo pareikalauta, o atsisakius duoti pareiškėjos mama ir dvi jaunesnės seserys buvo išprievartautos. Pareiškėjai paskambinusi mama pasakė negrįžti, nes bus nužudyta, todėl ji negrįžo.

Šiuo metu nežino, kur yra jos šeima ir vaikai. Mieste pamatė reklamą, kur buvo informacija apie vizas ir keliones į Baltarusiją, kur galima dirbti. 2021 m. birželio 13 d. iš (duomenys neskelbtini) skrido į Turkiją, o sekančią dieną iš Turkijos į Baltarusiją. Atskridusi į Baltarusiją apie Lietuvą nieko nežinojo, tačiau suprato, kad Baltarusijoje nieko nepavyks padaryti, todėl išgirdusi apie atvirą sieną su Lietuva nusprendė ateiti čia. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad turėjo tris vaikus, prarado vyrą ir vieną vaiką.

Vyras statydavo antenas, todėl darbo reikalais būdavo išvykęs mėnesį ar du, o ji likdavo namie su vaikais. Grįžęs vyras mėnesį, du ar netgi ilgiau neturėdavo darbo, todėl per tą laiką galėjo dirbti kitus darbus, todėl dirbo taksistu. Dirbant taksistu pas jį įsėdo nusikaltėliai, įrėmė ginklą, sumušė, atėmė raktus ir paliko. Praėjus porai savaičių po šio įvykio, vadovas atsiuntė įrangą, kas jis galėtų vykti instaliuoti antenas, tačiau naktį pas juos įsilaužė ir pareikalavo pinigų. Vyrui nurodžius, kad neturi pinigų, užpuolikai pareiškėjos akivaizdoje nudūrė dukrą.

Vyras siūlė paimti įrangą, aiškino, kad neturi pinigų, tačiau užpuolikai vis tiek jų reikalavo. Negavę pinigų, jie prievartavo pareiškėją vyro akivaizdoje ir ją bandant išprievartauti trečiam užpuolikui, vyras bandė gelbėti, tačiau jam buvo trenkta į galvą kažkokiu daiktu (gal plaktuku) ir jį užmušė. Pareiškėjai bandant išsivaduoti, jai buvo subadyta koja, neteko sąmonės. Pareiškėja atsibudo ligoninėje, jai papasakojo, kad vyras bei vyriausia ir mažiausia dukros negyvi, o 5 metų berniukas ir 7 metų mergaitė gyvi.

Po įvykių pareiškėja su vaikais išvyko pas mamą. Po vyro mirties praėjus dviem savaitėm paskambino vyro bendradarbiui, nurodė, kad per jį žuvo jos vyras, nes jis atsiuntė į namus tą įrangą. Asmuo nurodė jai atvykti (duomenys neskelbtini), pareiškėją aplankė jį ligoninėje, kur jai buvo duota 6 000 dolerių. Pareiškėja 1 000 dolerių davė mamai, naktį atėjo kažkokie vyrai ir prašė duoti pinigų, tačiau nurodžius, kad jų neturi, užpuolikai išprievartavo dvi pareiškėjos seseris, mamą ir atėmė pinigus. Pareiškėja paskambino mamai ir nurodė, kad grįš namo, tačiau mama jai nurodė negrįžti, nes vietovėje išsiveržė ugnikalnis.

Pamatė reklamą, kurioje buvo nurodyta, kad gali atvykti į Baltarusiją dirbti. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) 3 ar 4 kartus buvo apnuodyta, tačiau nežino kas ar dėl kokios priežasties galėtų norėti pareiškėją apnuodyti.

14. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 21M42363 nusprendė nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja su skundu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydami panaikinti 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Komisija 2022 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 6K-68 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas išnagrinėjo Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalis, Jungtinių Tautų 1951 m. konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjos rašytinį prašymą suteikti prieglobstį, jos pasakojimą apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios įtakojo jos apsisprendimą išvykti iš kilmės valstybės, sprendžia, jog jos nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais kriterijais. Pareiškėjos pasakojimas leido pagrįstai spręsti, kad užpuolimai buvo turtinio pobūdžio, t. y. nukreipti ne į pareiškėją, tačiau siekiant pasipelnyti, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjai grįžus į kilmės valstybę jos gyvybei grėstų pavojus.

17. Pareiškėja detalios informacijos, kuri pagrįstai leistų manyti, jog pareiškėjai kilmės šalyje galėtų kilti pavojus, nepateikė. Pasakodama apie įvykius pareiškėja neįvardijo, kas galėtų grasinti, priešingai, tiek užpuolimo jos namuose, tiek jos mamos užpuolimo susieti nėra galimybės. Be to, ir pati pareiškėja negalėjo nurodyti, ar užpuolimą įvykdė tie patys asmenys. Pareiškėja nurodė, kad užpuolimo naktį jai buvo grasinta, kad palaidojus vyrą ir dukrą, ji bus nužudyta, tačiau vėliau jokių grasinimų, susijusių su šiuo įvykiu nesulaukė. Pareiškėja nesikreipė į policiją kilmės valstybėje. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas pareiškėjos nurodytų aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą vertino kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, spręsti teigiamai pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį.

18. Atsakovas surinko aktualią pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė skundžiamame sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjos pasakojimui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jai galėtų kilti grėsmė. Kitokios informacijos pareiškėja taip pat nepateikė ir teismo posėdyje. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai.

19. Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Pareiškėjos skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjai papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

20. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjos pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojai kilmės valstybėje grėsė / gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

21. Teismo vertinimu, Migracijos departamento 2-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija turi teisę nerengti žodinio posėdžio. Teismas, įvertinęs Tvarkos aprašo 222 punktą, nurodė, kad, teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Antra, pareiškėja neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Trečia, pareiškėja žodžiu buvo išklausyta apklausos Migracijos departamente metu ir teismo posėdyje. Taigi, pareiškėjos teisė būti išklausytai (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

22. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos yra teisėta ir pagrįsta. Teismas įvertino Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnį. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėja slėpsis ir nusprendė vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgus į pareiškėjos atvykimo aplinkybes į Lietuvą (žinojo, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, neteisėtai kertant Lietuvos – Baltarusijos sieną hibridinės atakos metu, atvyko be dokumentų ir t.t.).

23. Teismas išnagrinėjo Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 5 punktą, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, Tvarkos 44 punktą.

24. Teismo vertinimu, nors ir nustatytų aplinkybių visuma leido daryti išvadą, jog pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Taigi pareiškėjos situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjai nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas.

25. Kadangi 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 26. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi.

27. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

28. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja teigia, kad atsakovas skundžiamame sprendime neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, todėl negalima besąlygiškai tvirtinti, kad pareiškėjos pasakojimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėti.

29. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

30. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik Prieglobsčio prašytojui.

31. Sprendime nurodoma kilmės šalies informacija taip pat patvirtina pareiškėjai kilusios grėsmės realumą, nes (duomenys neskelbtini) yra paplitusi prekyba žmonėmis, moterys išlieka smurto dėl lyties ir priverstinių santuokų aukomis. Dėl (duomenys neskelbtini) tradicijų egzistuoja seksualinių nusikaltėlių nebaudžiamumo kultūra, o išprievartautos moterys išgyvena socialinę stigmą, nes laikomos netinkamomis santuokai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant jos ir vertėjo į / iš prancūzų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 21S42363 ir Migracijos departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. 6K-68 pagrįstumo ir teisėtumo.

36. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 21S42363 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, jį sumažinant nuo 5 metų iki 2 metų; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

37. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie jos kilmės valstybę, neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjos situacijoje nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos, dėl kurios pareiškėjai būtų daromas poveikis. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjos atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgti į pareiškėjos padėties skirtumus lyginant su kitais tos pačios šalies piliečiais. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas ir nekils grėsmė jos sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

38. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

40. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

41. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

43. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

44. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

45. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

46. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

47. Pareiškėja paaiškino, kad išvyko iš kilmės valstybės, nes naktį įsiveržė užpuolikai į jos šeimos namus, reikalavo pinigų ir tuo metu namuose buvusios įrangos, kurią vyras turėjo sumontuoti darbe. Pareiškėjos šeima buvo apvogta, pareiškėja du kartus išprievartauta ir tai vertė stebėti jos vyrą, nes jis priešinosi. Užpuolikai nužudė pareiškėjos vyrą ir vaiką. Pareiškėja ir kiti du vaikai liko gyvi. Po šio įvykio pareiškėja išvyko pas motiną į (duomenys neskelbtini) miestą, vėliau išvyko į (duomenys neskelbtini), kur mirusio vyro darbdavys jai davė pinigų ir ji iš (duomenys neskelbtini) išvyko į Baltarusiją dirbti. Pareiškėja pažymėjo, kad dalį pinigų pervedė motinai ir tada į jos motinos namus įsiveržė užpuolikai (reikalavo pinigų), išprievartavo motiną ir pareiškėjos seserį. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) taip pat vyksta (duomenys neskelbtini) grupuotės užpuolimai. Pareiškėja mano, kad jai turėtų būti suteiktas prieglobstis, t. y. pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga.

48. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, be kita ko, apie (duomenys neskelbtini) grupuotę, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Migracijos departamento Sprendime akcentuota, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pažymėtina, kad pati pareiškėja pasakojo, jog daugiau užpulta ar persekiojama nebuvo, kai persikėlė gyventi pas motiną, o taip pat vėliau išvykus į (duomenys neskelbtini). Be to, iš pareiškėjos pasakojimo matyti, kad pareiškėjos šeima nukentėjo nuo ekonominio pobūdžio užpuolimų (abiem atvejais užpuolikai reikalavo pinigų). Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja pagrįstai bijo patirti persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

49. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tai, kad pareiškėja galimai nukentėjo dėl savo lyties, nėra persekiojimas Konvencijos ir Įstatymo prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1368/2009); juolab, kad tas persekiojimas nėra ir negali būti vertinamas esantis tęstinio ar trunkamojo pobūdžio, kaip galimai pasikartosiantis ateityje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

50. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjos kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, (duomenys neskelbtini) gyvena daugiau nei (duomenys neskelbtini) milijonai gyventojų, todėl surasti pareiškėją kilmės šalyje būtų itin sudėtinga. Taigi, pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

51. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

52. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į kilmės valstybę ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

53. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

54. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis