2019-02-27 Nr. AB-5336-3-61-3-01178-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-75-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01178-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – V. Z., R. M., sodų bendrija „Linas“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT, atsakovas) Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-601 (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių atlikti veiksmus, t. y., kaip tai numato įstatymai, nustatyti pažeidimą (valstybinės žemės užėmimo faktą), jo padarymu kaltam asmeniui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir imtis atitinkamų priemonių pažeidimui pašalinti, tam, kad būtų apgintos pareiškėjos teisės naudotis taku.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nesutinka su skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija, kad takas sodininkų bendrijos (toliau – ir SB) „Linas“ suplanavimo projekte (generaliniame plane) nepažymėtas sutartiniu ženklu, reiškiančiu taką, kad žemės sklypo Nr. 339 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) privatizavimo schemoje sutartiniu ženklu pažymėtas 1 m pločio takas patenka į minėto žemės sklypo ribas ir dėl to manytina, kad SB „Linas“ generaliniame plane pažymėtas plotas yra žemės sklypo Nr. 339 dalis. Pareiškėja teigė, kad remiantis SB „Linas“ (buvusi „Rūta“) 1992 m. liepos 29 d. galiojusiu generaliniu planu akivaizdu, jog nuo pareiškėjai priklausančio žemės sklypo Nr. 340, tarp žemės sklypų Nr. 339 (priklauso R. M.) ir Nr. 352 (priklauso V. Z.) yra suprojektuotas takas (valstybinė žemė). Todėl šis takas negali patekti į nurodytų žemės sklypų ribas. Šią aplinkybę patvirtina prie skundo pridedamas žemės sklypo planas, sudarytas po atliktų geodezinių matavimų, patvirtintas atsakovo ir įregistruotas valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre. Šiame plane matyti, kad būtent sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas V. Z. yra pastatęs metalinių konstrukcijų šiltnamį palei R. M. tvorą, taip užimdamas dalį ne tik R. M. žemės, bet ir projektinio tako valstybinės žemės. R. M. priklausančio žemės sklypo geodeziniai matavimai buvo atlikti ir ribos su atsakovu suderintos 2013 m. balandžio 16 d., o įregistruotos VĮ Registrų centre 2013 m. gegužės 3 d., t. y. jau po Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutarties priėmimo, nors atsakovas iš dalies atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl šių teismų sprendimų. Naujai paaiškėjusi aplinkybė yra žemės sklypo Nr. 339 (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančio R. M., atlikti geodeziniai matavimai, kurie patvirtina pažeidimus, juos pareiškėja ir prašo nustatyti ir pašalinti jų pasekmes.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-240-647/2012 ir Vilniaus apygardos teismo nutartyje toje byloje buvo nustatyta, kad ginčo takas kaip projektinis yra pažymėtas būtent R. M. priklausančiame sklype, o ne tarp R. M. ir V. Z. žemės sklypų. Teismas pažymėjo, kad viešame registre J. S. žemės sklype nėra pažymėti jokie servitutai, suteikiantys teisę pareiškėjai naudotis R. M. sklype esančiu taku, atitinkamai ir trečiųjų suinteresuotų asmenų sklypuose nėra įregistruoti servitutiniai takai, kuriais naudotis teisė būtų suteikta pareiškėjai, o viešame registre nėra įregistruotas ginčo takas kaip savarankiškas nuosavybės teisės obejektas. Todėl NŽT manė, kad negalėjo išnagrinėti pareiškėjos prašymo taip, kaip ji pageidavo, o turėjo vadovautis teismo sprendimu ir įstatymo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsniu.

5. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjos nurodomos naujos aplinkybės – kadastriniai matavimai, sudarytų pagrindą priimti kitokį sprendimą nei priėmė atsakovas. Taip pat nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama dar viena byla (tuo metu civilinės bylos Nr. 2-1591-494/2014), kur sprendžiamas ginčas dėl žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų nustatymo.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Z. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti, remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir NŽT. Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-420-647/2012 yra nustatyta, jog ginčo takas yra ne valstybinėje žemėje.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. M. teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjos atstovas 2013 m. liepos 1 d. kreipėsi su prašymu į NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių (I t., b. l. 59), nurodydamas, kad tarp sklypų Nr. 339 ir Nr. 352 yra pažymėtas bendro naudojimo takas, tačiau takas yra savavališkai užtvertas bei užstatytas metalinių konstrukcijų šiltnamiu, ir prašydamas nustatyti, ar nurodytų sklypų savininkų veiksmai nepažeidžia įstatymų, o nustačius pažeidimus, prašė imtis atitinkamų priemonių jiems pašalinti. Skundžiamu sprendimu NŽT nurodė, kad įvertinęs žemės sklypų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre duomenis ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartį bei Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą atsakovas tokio prašymo nagrinėti negali remdamasis VAĮ 14 straipsnio 3 dalimi.

10. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-420-647/2012, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2013 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013, buvo konstatuota, kad ginčo takas iki privatizavimo buvo sodo bendrijos žaliojoje zonoje, tačiau privatizuojant žemės sklypus ginčo takas buvo privatizuotas ir pateko į R. M. sklypą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja administracinėje byloje negali reikalauti iš NŽT paneigti teismo sprendimą administraciniu sprendimu. Be to, pareiškėja negali priversti NŽT kreiptis į teismą dėl valstybinės žemės nuosavybės susigrąžinimo, nes toks sprendimas priklauso išimtinai NŽT kompetencijai. Todėl skundžiamame NŽT rašte pagrįstai nurodyta, jog remiantis minėtais teismų sprendimais NŽT negali tikrinti ir pasisakyti, jog tretieji suinteresuoti asmenys yra savavališkai užėmę ir naudoja valstybinę žemę. Teismo vertinimu, NŽT pagrįstai rėmėsi VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu. Nors pareiškėja ir teikė naujai atliktus geodezinius matavimus, tačiau dėl tokių matavimų jau buvo pasisakęs ir Vilniaus apygardos teismas, geodeziniais matavimais negalima paneigti įregistruotos nuosavybės teisės.

11. Įvertinęs Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 2-1591-494/2014, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-155-560/2016, teismas nurodė, kad ir šioje civilinėje byloje nebuvo nustatyta, kad R. M. ar V. Z. neteisėtai naudoja valstybinės žemės dalį, kurioje turi būti bendro naudojimo takas, taigi nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą ir dėl aplinkybių, paaiškėjusių jau po šio sprendimo priėmimo.

12. Dėl pareiškėjos reikalavimo iškelti administracinio teisės pažeidimo bylas teismas nurodė, kad nėra pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos procesą, nes NŽT nurodė, jog nėra pagrindo išvadai apie neteisėtą valstybinės žemės užgrobimą, kadangi to nenustatė teismas. Pareiškėja pagal VAĮ nuostatas turėjo teisę pranešti viešojo administravimo institucijai apie jos manymu daromą pažeidimą, ir gauti atsakymą, tačiau neturi reikalavimo teisės prašyti teismo įpareigoti instituciją tokią bylą iškelti, nes tokiu būdu nebūtų apginta jokia jos teisė ar įstatymų saugomas interesas.

III. 13. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Apeliacinis skundas, be pareiškėjos skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismo sprendimas priimtas nepagristai, tinkamai neįvertinus pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių bei teisės aktų nuostatų.

13.2. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013 vadovavosi nebegaliojančiu SB ,„Rūta“ („Linas") generaliniu planu ir nevertino 1992 m. liepos 29 d. SB „Linas“ (buvusi „Rūta“) galiojančio generalinio plano. Teismas šioje byloje turėjo įvertinti visus pateiktus įrodymus, o ne besąlygiškai vadovautis minėta Vilniaus apygardos teismo nutartimi.

13.3. Net nustačius, kad ginčo takas buvo privatizuotas R. M., atsakovas privalėjo imtis veiksmų viešajam interesui ginti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 2 dalies pagrindu. t. y. inicijuoti dalies žemes pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimą teismine tvarka, taigi, neišnagrinėjo pareiškėjos prašymo tinkamai.

13.4. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-155-560/2016 teismas nenustatė R. M. ar V. Z. priklausančių žemės sklypų ribos, o tik patvirtino taikos sutartį, pagal kurią jie ribą nusistatė patys.

14. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013, kurioje konstatuota, kad ginčo takas kaip projektinis yra pažymėtas R. M. priklausančiame sklype, o ne tarp jos ir V. Z. žemės sklypų. Viešame registre nėra įregistruotas nei ginčo takas, nei jokie servitutai (daiktinės teisės), suteikiantys teisę pareiškėjai naudotis taku. Atsakovas, atsižvelgdamas į teismo nustatytus faktus ir remdamasis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu pagrįstai nusprendė pareiškėjos 2013 m. liepos 1 d. prašymą palikti nenagrinėtu.

14.2. Žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimas negali būti laikomas naujų aplinkybių paaiškėjimu, kadangi atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus žemės sklypo ribos nėra keičiamos. R. M. priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimas nepaneigė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013 konstatuotų aplinkybių.

14.3. Nei nagrinėtose civilinėse bylose nei šioje administracinėje byloje nebuvo nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su R. M. buvo sudaryta pažeidžiant teisės aktų nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad R. M. priklausantis žemės sklypas Nr. 339 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra privatizuotas neteisėtai, o Nacionalinė žemės tarnyba turėtų inicijuoti šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalies panaikinimą teismine tvarka.

14.4. Nei V. Z. sklype, nei R. M. sklype nėra įregistruoti servitutiniai takai (daiktinės teisės), kuriais naudotis būtų suteikta teisė J. S. ir (ar) kitiems asmenims, todėl ir NŽT atsisakymas nustatyti pažeidimą niekaip negali pažeisti pareiškėjos teisių ar įstatymų saugomų interesų.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Z. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti remdamasis jo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro viešojo administravimo subjekto sprendimo, kuriuo atsisakoma nagrinėti asmens prašymą Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. kai teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.

17. Pareiškėjos atstovas 2013 m. birželio 26 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu remiantis sodininkų bendrijos „Rūta“ („Linas“) generaliniu planu, sklypo Nr. 339 planu, nustatyti, ar R. M. bei V. Z. veiksmai, t. y. savavališkas valstybinės žemės užėmimas bei naudojimas, nepažeidžia įstatymų, o nustačius pažeidimus, imtis atitinkamų priemonių jiems pašalinti. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-601 atsakydamas pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, kuriuo nustatyta, kad ginčo takas nėra valstybinėje žemėje, bet patenka į R. M. priklausantį žemės sklypą Nr. 339, yra atlikti jo kadastriniai matavimai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), ribos pažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi.

18. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, pripažino, kad atsakovas pagrįstai rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, nurodė, kad pareiškėjos pateikti geodeziniai matavimai nepaneigia įregistruotos nuosavybės teisės, dėl jų reikšmės buvo pasisakęs teismas. Pažymėjo, kad skundžiamo sprendimo nėra pagrindo naikinti ir dėl aplinkybių, kurios paaiškėjo vėliau, nes teismų sprendimais nebuvo nustatyta, kad R. M. ir V. Z. neteisėtai naudoja žemę, kurioje turėtų būti pareiškėjos nurodomas takas.

19. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad teismas nevertino vieno galiojančio 1992 m. liepos 29 d. SB „Linas“ (buvusi „Rūta“) plano; be to, nustatęs, kad ginčo takas privatizuotas, atsakovas turėjo imtis priemonių ginti viešąjį interesą, to nepadaręs, pareiškėjos prašymo tinkamai neišnagrinėjo; ribą tarp R. M. ir V. Z. sklypų nustatė ne teismas, bet jie patys taikos sutartimi.

20. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2014 m. birželio 12 d.) numatė, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos.

21. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pagrįstai atsakovas NŽT Vilniaus skyrius skundžiamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl savavališko žemės užėmimo, turėjo, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymo dalyką, nustatyti, ar dėl to paties dalyko yra priimtas teismo ar to paties viešojo administravimo subjekto sprendimas, bei įvertinti, ar Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, patikrino šias aplinkybes. Be to, apibrėžiant bylos nagrinėjimo dalyką, atsižvelgiant į šioje byloje priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį Nr. AS602-492/2014, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar pareiškėja, besikreipdama į Viešojo administravimo subjektą, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Kita vertus, remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi Nr. AS602-492/2014, pareiškėjos reikalavimai ta apimtimi, kuria kvestionuojamas atsakovo atsisakymas įstatymų nustatyta tvarka nustatyti valstybinės žemės užėmimo (neužėmimo) faktą ir skirti administracinę nuobaudą dėl savavališko žemės užėmimo, nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, tokiu atveju būtų nubaudžiamas pažeidimą padaręs asmuo, tačiau pareiškėjai nekiltų jokios teisinės pasekmės, todėl minėti atsakovo veiksmai negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo Tarnybos sprendimo pagrįstumą, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013 konstatuota, jog ginčo takas patenka ne į valstybinę žemę, bet į R. M. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą Nr. 339. Šis faktas buvo įvertintas priimant ginčijamą NŽT sprendimą, kuriame taip pat buvo nurodyta, kad žemės sklypo Nr. 339, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai atlikti ir ribos pažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Su šiuo sklypu besiribojančio žemės sklypo Nr. 352, priklausančio V. Z., ribos įregistruotos pagal preliminarius matavimus. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos pateikto 1992 m. liepos 29 d. SB „Linas“ (buvusi „Rūta“) plano, nurodė, kad ginčo takas nepažymėtas sutartiniu ženklu ir patenka į žemės sklypo Nr. 339 ribas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013 buvo vertinami SB „Rūta“ generalinio plano duomenys, atkreiptas dėmesys, kad (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj. Generaliniame plane ieškovės minimas takas SB „Rūta“ teritorijoje iš viso nėra pažymėtas. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, patikrino pareiškėjos prašyme nurodytus duomenis, atsižvelgė į galiojančiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes ir pagrįstai jos skundą atsisakė nagrinėti Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu.

23. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad žemės sklypo privatizavimas, kuris yra įregistruotas, nėra savavališkas ir neteisėtas valstybinės žemės dalies pasisavinimas. Tik nuginčijus žemės sklypo privatizavimą, nuosavybę patvirtinančius dokumentus, įrodžius, jog dalis valstybinės žemės, kuria buvo teisėtai ir pagrįstai naudojamasi ilgą laiką ir kitų bendrijos narių, ji galėtų būti sugrąžinta valstybei. Pareiškėjos siekis paneigti kitų asmenų įgytas nuosavybės teises negali būti realizuojamas administraciniu aktu, viešojo administravimo subjektams tokio pobūdžio kompetencija nėra suteikta, kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teisės privataus asmens reikalavimu gali būti nuginčytos tik teismo sprendimu, vien dėl šios priežasties administracinė procedūra negalima. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nevertino vieno galiojančio 1992 m. liepos 29 d. SB „Linas“ (buvusi „Rūta“) plano, kad kvestionuojama riba tarp R. M. ir V. Z. sklypų nustatyta ne teismo, bet jų pačių taikos sutartimi, teisėjų kolegija apskritai nepasisako, jie šioje byloje neturi būti vertinami, nes nei viešojo administravimo subjektas, nei dėl jo priimto sprendimo ginčą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju negali priimti sprendimų, paneigiančių kitų asmenų nuosavybės teises, juo labiau revizuoti kitų teismų įsiteisėjusių procesinių sprendimų.

24. Pareiškėjos įsitikinimas, kad tretysis suinteresuotas asmuo R. M. neteisėtai privatizavo valstybinę žemę, yra subjektyvus, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013 tokios aplinkybės nėra nustatytos, priešingai, konstatuota, kad ginčo takas patenka į žemės sklypo Nr. 339 ribas, pažymėta, kad viešame registre ieškovės (t. y. pareiškėjos J. S.) žemės sklype nėra pažymėti jokie servitutai (daiktinės teisės), suteikiantys teisę ieškovei naudotis atsakovės R. M. sklype esančiu taku, atitinkamai nei vieno atsakovo sklype taip pat nėra įregistruoti servitutiniai takai (daiktinės teisės), kuriais naudotis būtų suteikta teisė ieškovei ir (ar) kitiems asmenims, taip pat nėra duomenų, kad viešame registre būtų pažymėtas bei įregistruotas ginčo takas kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Pareiškėjos nurodomas argumentas, kad ginčo taku tiek ji, tiek kiti asmenys anksčiau naudojosi norėdami patekti prie upelio, tik patvirtina, kad ji siekia apginti savo privatų interesą (iš savo sklypo patekti prie upelio; duomenų byloje, kad kiti asmenys turėtų tokius pačius interesus, nėra) ir savaime nepaneigia teismų sprendimais nustatytų faktų.

25. Pareiškėja, ką konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas turėjo teisę pranešti viešojo administravimo institucijai apie jos manymu daromą pažeidimą, turi teisę gauti tuo klausimu atsakymą, tačiau neturi reikalavimo teisės prašyti teismo įpareigoti instituciją inicijuoti bylą dėl neteisėto valstybinės žemės užgrobimo, nes tokiu būdu negali būti ginama jos privati teisė, kurią ji iš esmės siekia realizuoti. Kaip jau buvo paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartyje Nr. AS602-492/2014, šiuo aspektu pareiškėjos reikalavimai dėl institucijos įpareigojimo inicijuoti bylą teisme nėra nagrinėtini ABTĮ nustatyta tvarka.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų jį tenkinti. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį teisėjų kolegija palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė