2018-05-09 Nr. AB-9189-3-62-3-00745-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-996-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00745-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. spalio 29 d. Alytaus PN stadione žaisdamas futbolą susistumdė su kitu nuteistuoju. Pareiškėjas pripažino, kad padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir dėl to buvo uždarytas į laikino sulaikymo kamerą, jam skirtos nuobaudos neginčijo. Tačiau pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl pareigūnų veiksmų ir tvirtino, jog prieš uždarant jį į minėtą kamerą, pareigūnai su juo elgėsi grubiai, šaukė, provokavo konfliktą. Prieš kratą ir kratos metu pareigūnai iš jo tyčiojosi filmuodami nuogą. Tokiais veiksmais pareigūnai įžeidė jo garbę ir orumą. Pareiškėjas taip pat teigė, jog, prieš atliekant nuobaudą baudos izoliatoriuje, pareigūnai neužtikrino jam galimybės tinkamai pavalgyti ir nusiprausti. Be to, uždarius jį į kamerą, asmeniniai daiktai buvo atnešti tik apie 16.30–17 val., todėl jis kameroje nuo 10.30 val. turėjo kęsti šaltį. Pareiškėjo tvirtinimu, 2015 m. spalio 29 d. Alytaus PN jis buvo kankinamas, šaldomas, iš jo buvo tyčiojamasi, žeminama jo garbė ir orumas. Toks elgesys sukėlė pareiškėjui dvasines kančias, fizinį skausmą, diskomfortą, stresą, baimę ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas teigė, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) jo skundą dėl atsakovo veiksmų nepagrįstai persiuntė Alytaus PN ir tokių būdu pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 5 dalį.

4. Atsakovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 28–31, 67–70) prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. spalio 29 d. buvo pastebėta, jog žaidžiant futbolą pareiškėjas konfliktavo su kitu nuteistuoju. Po šio konflikto pareiškėjas buvo atvesdintas pas pareigūnus, kurie paprašė paaiškinti konflikto aplinkybes, tačiau pareiškėjas pradėjo šaukti, reiškė nepasitenkinimą, jog buvo sulaikytas be jokios priežasties, išvadino pareigūną necenzūriniais žodžiais. Alytaus PN direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 1019 „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“ (toliau – ir Nutarimas) (b. l. 32) pareiškėjas buvo uždarytas į laikinojo sulaikymo kamerą Nr. 28. Kadangi laikinai sulaikant pareiškėją jis vilkėjo trumpą sportinę aprangą, atsakovo teigimu, iš karto po įvykio budinčiosios pamainos pareigūnai organizavo jo asmeninių daiktų ir patalynės pristatymą į uždarąją zoną, tačiau pareiškėjo daiktai buvo pristatyti po 2 valandų, nes daiktų pristatymas užtruko dėl objektyvių priežasčių.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Alytaus PN gyvenamųjų patalpų oro temperatūros ir santykinės drėgmės parametrai atitinka higienos normų reikalavimus, šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai per parą palaiko nustatytą temperatūrą, todėl sušalti kameroje pareiškėjas negalėjo. Be to, atsakovas nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nuteistieji turi teisę kartą per savaitę nusiprausti visą kūną po šiltu vandeniu ir pareiškėjui tokia galimybė buvo suteikiama.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neginčijo padaryto bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimo, jo sulaikymo, patalpinimo į laikino sulaikymo kamerą Nr. 28 bei drausmės nuobaudos paskyrimo teisėtumo, tačiau ginčą kėlė dėl pataisos namų pareigūnų veiksmų šios procedūros metu. Pareiškėjas tvirtino, kad Alytaus PN pareigūnai filmavo jo asmens kratą ir tokiu būdu pažeidė jo garbę ir orumą.

9. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 3 dalimi, 112 straipsnio 3 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintomis kratų atlikimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 151, 152, 154 ir 156 punktais, nurodė, kad Instrukcijoje yra įtvirtinta galimybė naudoti technines priemones (filmuoti nuteistąjį) tik dalinės asmens kratos metu. Tačiau techninių priemonių naudojimas atliekant visuminę asmens kratą šiose teisės normose yra nereglamentuotas. Pagal Instrukcijos 157 punktą atlikus kratą yra surašomas protokolas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas teigė, jog kratos metu buvo pažeistas jo privatumas, tačiau atsižvelgus į 2015 m. spalio 29 d. M. A. kratos protokolą Nr. 15453 (b. l. 34) matyti, kad pareiškėjas nurodė, jog pretenzijų dėl jo asmens kratos bei daiktų patikrinimo neturėjo ir šį protokolą pasirašė. Liudytoju apklaustas pareiškėjo kratą atlikęs pareigūnas R. S. kategoriškai neigė filmavęs pareiškėją. Jis nurodė, kad dėl prevencinio pobūdžio ir dėl to, kad pareiškėjas buvo įžūlus, reiškė nepasitenkinimą, kratos metu jis turėjo įjungtą vaizdo registratorių, tačiau pareiškėjo nefilmavo. Liudytojas tvirtino, kad niekada nėra filmavęs nuteistųjų jų visuminės asmens kratos metu. Teismas priėjo prie išvados, jog liudytojo parodymai nuoseklūs, atitiko byloje esančius rašytinius įrodymus (kratos protokolą), todėl neturėjo pagrindo jais netikėti. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį dėl jo filmavimo kratos atlikimo metu, todėl argumentus dėl garbės ir orumo pažeminimo bei privatumo pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus.

10. Pareiškėjas teigė, jog pareigūnai V. K. ir R. N., prieš uždarant jį į laikino sulaikymo kamerą Nr. 28, buvo agresyvūs, grubūs, šaukė, provokavo konfliktą. Įrodymų, patvirtinančių netinkamą pareigūnų elgesį pareiškėjas M. A. nepateikė. Šį pareiškėjo tvirtinimą paneigė liudytojais byloje apklausti pareigūnai V. K. ir R. N., kurie nurodė, jog M. A. elgėsi neadekvačiai, nemandagiai, reiškė pretenzijas pareigūnui V. K., vartojo necenzūrinius žodžius. Pareigūnai nurodė, kad prieš pareiškėją jėga nebuvo naudojama, iš jo nebuvo tyčiojamasi, nebuvo kalbama pakeltu tonu. Teismas pažymėjo, jog pareigūnų parodymai nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Be to, minėtų pareigūnų parodymus patvirtino ir Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus R. N. 2015 m. lapkričio 11 d. tyrimo išvada Nr. 16-521, kurioje nurodyta, jog atvedus pareiškėją pas Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus ir paprašius, kad jis paaiškintų dėl ko įvyko konfliktas, nuteistasis pradėjo garsiai šaukti, reikšti nepasitenkinimą V. K. atžvilgiu, kad be jokios priežasties buvo sulaikytas, išvadino pareigūną necenzūriniais žodžiais, į užduotus klausimus neatsakinėjo (b. l. 35–36). Šią aplinkybę patvirtino ir Alytaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2015 m. spalio 29 d. nutarimas, kuriame užfiksuota, jog pareiškėjas buvo izoliuotas dėl grubaus elgesio su pareigūnais (b. l. 32), kurio pareiškėjas neginčijo.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė leisti pareiškėją nusimaudyti prieš jį patalpinant į laikino sulaikymo kamerą. Byloje esantys duomenys patvirtino, jog pareiškėjas į laikino sulaikymo kamerą buvo patalpintas BVK 144 straipsnio 5 dalies pagrindu, tačiau šioje teisės normoje nurodyta, kad toks nuteistojo laikinas izoliavimas nelaikomas nuobauda. Teismo vertinimu, BVK 144 straipsnio 4 dalyje numatytas reikalavimas pataisos namams atlikti nuteistojo pilną sanitarinį paruošimą yra privalomas tik tuo atveju, kai jis uždaromas į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, perkeliamas į kamerų tipo patalpas atlikti jam skirtos nuobaudos, o ne laikino izoliavimo tokiose patalpose atveju, todėl pareiškėjo argumentą, kad jis, vadovaujantis BVK 144 straipsnio 4 dalimi, prieš jį patalpinant į laikino sulaikymo kamerą, turėjo būti nuvestas į pirtį nusiprausti, atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog asmeninius daiktus ir patalynę jis gavo tik 16.30–17.00 val. Teismas nurodė, jog nei BVK, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ patvirtintose pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), nei kituose nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiuos teisės aktuose nėra reglamentuota laikinai izoliuoto nuteistojo asmeninių daiktų bei patalynės pristatymo tvarka bei terminai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas negali būti nustatytas.

13. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad objektyvių duomenų apie laikinojo sulaikymo kameros langų būklę, oro temperatūrą, ginčui aktualiu laikotarpiu, į bylą nepateikta. Pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl konstatavo, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Teismas sprendė, kad dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti pareiškėjo nurodytų faktų dėl laikino sulaikymo kameros langų bei oro temperatūros 2015 m. spalio 29 d., todėl pareiškėjo argumentus dėl laikino sulaikymo kameros langų būklės bei žemos oro temperatūros atmetė.

14. Teismas, konstatavo, kad nenustatyta atsakovo atstovo veiklą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų, o tuo pačiu ir Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalą pareiškėjui.

III. 15. Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog teismas nepagrįstai vadovavosi tik atsakovo pateiktais duomenimis, todėl sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišsireikalavo filmuotos medžiagos iš atsakovo. Taip pat, jo nuomone, atsakovas meluoja teigdamas, kad pareiškėjo daiktus surinko per dvi valandas.

17. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad sąlygos laikino sulaikymo kameroje atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos (toliau – ir Higienos norma) reikalavimus. Taip pat, atsakovas neleido nusiprausti ir visą dieną nedavė pareiškėjui šaukšto, todėl jis negalėjo valgyti ir tokiu būdu buvo marinamas badu.

18. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė suformuotos teismų praktikos, pažeidė jo teisę į teisingą teismą, ignoravo pareiškėjo prašymus ir nesirėmė liudytojų parodymais, kurie galėtų nulemti teismo sprendimą. Be to, pareiškėjas nurodo, kad pagal BVK 7 straipsnį pareigūnų elgesys su juo yra prilyginamas kankinimui.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas pažymi, kad visa su skundu susijusi medžiaga buvo teismo išnagrinėta ir įvertinta, o pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nėra paremti įrodymais. Be to, pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, turi tinkamai įrodyti visas aplinkybes. Todėl, atsakovo nuomone, nenustačius visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad visi įrodymai buvo teismo įvertinti įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių Alytaus PN pareigūnų neteisėtą elgesį jo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo M. A. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus PN pareigūnų veiksmais 2015 m. spalio 29 d., susijusiais su pareiškėjo patalpinimu į laikino sulaikymo kamerą Nr. 28, nesuteikiant jam galimybės nusiprausti, darant jo asmens kratos vaizdo įrašą, tik po kelių valandų atnešus jo asmeninius daiktus, dėl ko jis sušalo bei liko nevalgęs pietų.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

25. Specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

26. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

27. Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

28. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/201; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

29. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo paaiškinimus dėl aplinkybių, kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotą procesinių normų, reguliuojančių įrodinėjimą, aiškinimą.

30. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. spalio 29 d. 10.30 val. uždarius jį į laikino sulaikymo kamerą jo asmeniniai daiktai buvo atnešti tik 16.30–17.00 val., todėl, neturėdamas šaukšto, jis negalėjo pavalgyti pietų, o dėl kameroje nebuvusio lango stiklo, žemos oro temperatūros, sušalo.

31. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog asmeninius daiktus ir patalynę jis gavo tik 16.30–17.00 val., taip pat pažymėjo, jog objektyvių duomenų apie laikinojo sulaikymo kameros Nr. 28 langų būklę, oro temperatūrą, ginčui aktualiu laikotarpiu, į bylą nepateikta. Be to, skundžiamame sprendime nurodyta, kad minėtas aplinkybes patvirtino liudytojai J. P., M. K., V. O. ir V. L., kurių parodymai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra nuoseklūs. Nors Alytaus PN nesugebėjo paneigti pareiškėjo teiginių, tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nenustatyta atsakovo atstovo veiklą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų.

32. Instrukcijos 156 punkte numatyta, kad dalinė krata atliekama panaudojant technines priemones, apčiupinėjant drabužius ir apžiūrint asmeninius daiktus, neišrengiant suimtojo arba nuteistojo. Prieš kratą suimtajam (nuteistajam) pasiūloma atiduoti daiktus neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Drabužiai kruopščiai apčiupinėjami. Tikrinama, ar suimtojo (nuteistojo) drabužių rankovėse, apykaklėje, pamušale, kelnėse (sijonuose ir suknelėse) neslepiama daiktų, neįtrauktų į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Po to patikrinamos kišenės, apžiūrima kepurė (skarelė) ir avalynė.

33. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas minėtą teisės normą nurodė, kad joje įtvirtinta galimybė naudoti technines priemones (filmuoti nuteistąjį) dalinės asmens kratos metu.

34. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino šią teisės normą. Instrukcijos 156 punkte leidžiamas techninių priemonių naudojamas kratai atlikti, o ne kratos eigai fiksuoti. Techninės priemonės, naudojamos dalinei kratai atlikti, yra skirtos tam, kad būtų galima patikrinti, ar nuteistojo drabužiuose bei avalynėje neslepiama daiktų, neįtrauktų į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Nuteistojo filmavimas dalinės kratos metu nėra Instrukcijos 156 punkte nustatytas techninių priemonių naudojimas.

35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė minėtas procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos neteisingai galėjo būti išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.), neteisingai aiškino ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (ABTĮ 147 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys