2015-10-12 Nr. AB-19670-3-61-3-00161-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2216-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00161-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. gegužės mėnesio buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m kameros ploto reikalavimas, nes 6–8 kv. m dydžio kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 6 asmenų. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui; buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, nes kameros užstatytos baldais. Pareiškėjo teigimu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis už 4 kv. m, be to, į šį plotą negali būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, tačiau Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje laisvo ploto buvo tik apie 2,5 kv. m. Pareiškėjo nuomone, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto sumažinimas nuo 5 kv. m iki 3,6 kv. m yra draudžiamas bausmės griežtinimas.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, sveikatos pablogėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, prasidėjo depresija. Dėl išduoto blogo čiužinio pareiškėjas buvo paguldytas į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vietos ligoninę, nes susidarė stuburo uodegikaulio cista, kuri stipriai kraujavo, skaudėjo ir dėl kurios negalėjo nei sėdėti, nei miegoti, patyrė aplinkinių patyčias. Pareiškėjas paaiškino, kad dažnai buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą ir pareigūnų nurodymu visus turimus daiktus, kurie svėrė ne mažiau kaip 40 kg, turėjo persinešti vienu kartu, todėl buvo atsiradę nežmoniški nugaros skausmai, dėl kurių negalėdavo ilgai užmigti. Pareiškėjo teigimu, jam skiriamo vienos valandos pasivaikščiojimo kiemelyje praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, jog suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke; be to, EŽTT pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjo nuomone, Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžia aplinkybė, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą suimtieji ir nuteistieji tik kartą per savaitę vedami į dušą 15 minučių. Pareiškėjas nurodė, kad ventiliacija neveikia, todėl kamerose yra drėgna, pavyzdžiui, pusrūsyje esančiose kamerose vidutinis drėgnumas viršija 70 proc., o nuo drėgmės pūva čiužiniai, užsiveisia parazitai, rūdija metalinės lovos. Kamerose švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl sulaikytiesiems yra ribojamas minimalus švaraus oro kiekis; oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų. Gyvenamose patalpose nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas, t. y. pažeidinėjamos apšvietimą reglamentuojančios higienos normos nuostatos, o tai labai pakenkė pareiškėjo akims, nes jis daug skaito ir rašo. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Kamerose yra įrengtas dirbtinis apšvietimas, tačiau šviesa labai stipri ir nuo jos skauda akis, galvą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad žiemą yra neužtikrinamas tinkamas šilumos kiekis, nes temperatūra siekia nuo 10 iki 14 laipsnių, o vasarą yra per karšta – iki 35 laipsnių, tačiau Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija atsisako išmatuoti temperatūrą.

Nors laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, tačiau kamerose yra daug tarakonų, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neorganizuoja jų pašalinimo. Pareiškėjo teigimu, jo orumą žemino aplinkybė, kad turėjo naudotis tualetu visų akivaizdoje. Visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje ir nuo kitų kalinių atskirtas ne aukštesne nei 1,35 m sienele, kuri neatitinka higienos normų reikalavimų, nes nėra jokios kabinos. Atvykstant į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir išvykstant iš jo asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijomis, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuota praktika. Pareiškėjo teigimu, EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui (2011 m. lapkričio 10 d. – 2011 m. lapkričio 20 d., 2012 m. balandžio 30 d. ryte), o tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime: 2011 m. lapkričio 24 d. – 2011 m. gruodžio 7 d., 2011 m. gruodžio 27 d. – 2012 m. sausio 3 d., 2012 m. sausio 19 d. – 2012 m. balandžio 3 d., 2012 m. balandžio 17 d. – 2012 m. balandžio 27 d.

Atsakovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovas taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, siekdamas palaikyti švarą kamerose, buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Atsakovo teigimu, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, nes tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl pasivaikščiojimo gryname ore atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Be to, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo E. G. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl patirtos neturtinės žalos nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2012 m. sausio 4 d. priteisimo, nes nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 5 d. Įvertinęs tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimui atlyginti minėtu laikotarpiu atsiradusią neturtinę žalą yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. pareiškėjas 48 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatyto 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo. Teismas taip pat nustatė, kad patikrinimų metu kamerose Nr. 279 ir 379, kuriose atitinkamą laiko tarpą buvo pareiškėjas, natūralus apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 22 punkto reikalavimų (b. l. 47–48). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su kalinimu perpildytose kamerose ir higienos normų reikalavimų pažeidimu, yra pagrįstos, todėl jis turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą, o aplinkybė, kad atsakovas negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo argumentą, kad kamerose buvo tarakonų, paneigia atsakovo pateikta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, kuria vykdytojas, be kita ko, įsipareigojo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atlikti buitinių kenkėjų naikinimo darbus. Teismas pripažino, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl blogos kamerų ventiliacijos, drėgmės kamerose ir oro trūkumo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginius dėl aprūpinimo netinkama naudoti patalyne paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, iš kurių matyti, jog šios rūšies pažeidimai nebuvo konstatuoti. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrino aktais, taip pat nenustatė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, pažeidimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl galbūt padarytų pažeidimų į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde minimas Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke, kaip nurodo pareiškėjas.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 150 Eur.

III. Pareiškėjas E. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimu, ir prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas nepagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 150 Eur suma, t. y. atsižvelgiant į pareiškėjo patirtus išgyvenimus teismo priteista suma yra per maža. Pareiškėjo nuomone, nustatant priteistinos sumos dydį nėra teisinga atsižvelgti į patvirtintą minimalųjį darbo užmokestį, aplinkybę, kad Lietuvos valstybė nėra turtinga, o turėtų būti atsižvelgiama į EŽTT priteisiamas sumas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, diskriminacija dėl tautybės arba pajamų negalima.

2. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kuri Konvencijoje nenumatyta.

3. Buvo nustatyti higienos normų pažeidimai, todėl priteistina neturtinės žalos suma turi būti padidinta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui E. G. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gegužės 17 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2012 m. sausio 4 d., nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kuri Konvencijoje nenumatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo yra teisinga ir pareiškėjo kalinimo sąlygos, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, turi būti vertinamos tik nuo 2012 m. sausio 4 d.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. gegužės mėnesio (b. l. 1). Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Pažymėtina, kad skundas teismui išsiųstas 2015 m. sausio 5 d., o ne 2015 m. sausio 6 d., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas (pagal spaudą ant voko, b. l. 10).

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, tačiau netiksliai nustatė laikotarpio, dėl kurio pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą, pabaigą ir byloje įvertino atsakovo veiksmus nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. Nors pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė laikotarpį, dėl kurio pareiškėjas nėra praleidęs senaties termino, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, o atsakovas apeliacinio skundo nepateikė, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl senaties termino skaičiavimo, kurių pareiškėjas neginčija, negali būti keičiamos.

Dėl pareiškėjo skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus apie pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. gegužės 17 d., nustatė, kad 48 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, be to, kamerose Nr. 279 ir 379, kuriose atitinkamą laiko tarpą buvo pareiškėjas, natūralus apšvietimas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jam priteisti iš atsakovo 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo nuomone, priteistina neturtinės žalos suma turi būti padidinta atsižvelgiant į pareiškėjo patirtus išgyvenimus, į EŽTT priteisiamas sumas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis ir atsižvelgiant į nustatytus higienos normų pažeidimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja ieškinio senaties taikymą, savo patirtus išgyvenimus, neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir EŽTT praktiką šiuo klausimu, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (čiužinio būkle, daiktų persinešimo iš vienos kameros į kitą sąlygomis, pasivaikščiojimo kiemelyje trukme, galimybe naudotis dušu, ventiliacijos ir drėgmės problemomis, kamerose esančiais parazitais, švaraus oro kiekiu, oro judėjimo greičiu, temperatūra, sanitarinio mazgo įrengimu, naudojimosi tualetu ir atliekamų apžiūrų sąlygomis), kurias pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Pareiškėjo nuomone, priteistina neturtinės žalos suma turi būti padidinta dėl to, kad buvo nustatyti higienos normų pažeidimai. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo aktą (b. l. 47–48), skundžiamame sprendime nustatė apšvietimo reikalavimų pažeidimą kamerose Nr. 279 ir 379, kuriose atitinkamą laiko tarpą buvo pareiškėjas. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose Nr. 279 ir 379 buvo kalinamas nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. balandžio 17 d. Pareiškėjo skundo argumentas, kad teisės aktų reikalavimų neatitinkantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerų apšvietimas labai pakenkė pareiškėjo akims, yra nepagrįstas, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į trumpą pareiškėjo kalinimo kamerose, kuriose buvo užfiksuotas apšvietimo reikalavimų pažeidimas, laiką, ir tai, kad byloje nėra duomenų apie pakenkimą pareiškėjo akims, konstatuoja, jog pareiškėjas dėl minėto pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo nepatyrė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos. Akcentuotina, kad kitų higienos normų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nekelia ginčo šiuo aspektu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog priteistina neturtinės žalos suma turi būti padidinta dėl nustatytų higienos normų pažeidimų.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015), pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintini kaip šio pažeidimo dalis.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skunde išdėstytas aplinkybes dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinių, todėl, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nepakankamai atsižvelgė į kilusias pasekmes, nors EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi EŽTT praktika (2011 m. gegužės 17 d. sprendimu Ganea prieš Moldovą; 2011 m. spalio 20 d. sprendimu Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir Štrucl ir kiti prieš Slovėniją; 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Canali prieš Prancūziją; 2013 m. vasario 12 d. sprendimu Yefimenko prieš Rusiją; 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu Kasperovičius prieš Lietuvą) ir teigia, kad diskriminacija dėl tautybės arba valstybės ekonominės padėties negalima.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo diskriminavimu, pažymi, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Be to, diskriminacijos uždraudimas yra įtvirtintas ir Konvencijos 14 straipsnyje, kurį aiškindamas, EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr., pvz., 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Akcentuotina, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Taigi EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai.

Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas negrindė savo teisių pažeidimo, kad Lietuvos teismai diskriminuodami tautiniu ar kitu pagrindu priteisia skirtingas žalos atlyginimo sumas asmenims dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT bylose prieš Lietuvą nėra nurodęs, jog Lietuvos nacionaliniai teismai priteisdami neturtinės žalos atlyginimą būtų diskriminavę savo piliečius lyginant su kitų šalių piliečiais, kuriems neturtinės žalos atlyginimo sumos yra priteisiamos kitų valstybių teismų, EŽTT. Šiuo atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomu EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu Kasperovičius prieš Lietuvą, nes nagrinėjamos bylos bei bylos Kasperovičius prieš Lietuvą faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Minėtoje byloje EŽTT nustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl žeminančių orumą pareiškėjo laikymo sąlygų Anykščių rajono policijos komisariato areštinėje dėl tinkamo tualeto įrenginio nebuvimo ir ventiliacijos stokos, o nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės buvo pažeistos iš esmės neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į EŽTT priteisiamas sumas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis, ir daro išvadą, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė Konstitucijos 29 straipsnio ir Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo buvimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Kaip minėta, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog nustatant priteistinos sumos dydį nėra teisinga atsižvelgti į patvirtintą minimalųjį darbo užmokestį ar aplinkybę, kad Lietuvos valstybė nėra turtinga. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, pagrįstai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. gegužės 17 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt minimalus darbo užmokestis); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, sveikatos pablogėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, prasidėjo depresija. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, pagrįsdamas reikalavimą priteisti 17 000 Eur sumą, nurodo, jog jis patyrė emocinių, psichologinių, dvasinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, tapo nervingas, nes buvo nuolat žeminamas jo orumas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas 48 paras kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų; jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, o skundo argumentas apie prasidėjusią depresiją yra nepagrįstas, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 60 000 Lt (17 377,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, o apeliaciniame skunde prašo priteisti 17 000 Eur, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde buvo nurodęs labai daug jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. gegužės mėnesio sąlygų pažeidimų, dėl kurių teigė patyręs 60 000 Lt (17 377,20 Eur) neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas dalies skunde nurodyto pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpio pagrįstai nevertino dėl praleisto senaties termino. Jau minėta, kad dėl apšvietimo reikalavimų pažeidimo pareiškėjas nepatyrė jo nurodytos neturtinės žalos, o kitų higienos normų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė. Taigi iš daugybės pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas žalą patyrė tik dėl nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. 48 paras trukusio jo laikymo pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, o kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas patyrė skunde nurodyto dydžio (60 000 Lt (17 377,20 Eur)) neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir nustatė teisingą bei adekvatų pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė