2022-04-13 Nr. AB-8705-3-61-3-05247-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1931-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05247-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 21S43886 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1–osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 6K-2506 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės šalį turėjo palikti dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo pažeista jo teisė į tiesioginį procesą, nes Komisija netenkino jo prašymo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, atsakovas nenurodė argumentų, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Pareiškėjo teigimu, jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, priežastį – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, jog dėl (duomenys neskelbtini) gresia pavojus pareiškėjo sveikatai ir (ar) gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Komisija nepasisakė dėl jo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, įvertinus pareiškėjo pasakojimą ir palyginus jį su 2019 m. pabaigos ir 2020 m. pradžios įvykiais kilmės valstybės sostinėje, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas neatitinka tikrovės. Iš pradžių pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateikti duomenys apie tariamai patirtą persekiojimą yra nepagrįsti ir nepatikimi. Pareiškėjo pateikti dokumentai įrodo, kad buvo (duomenys neskelbtini), tačiau nėra duomenų ar dokumentų, įrodančių, jog tai buvo padaryta tyčia, ar tokiu būdu buvo grasinta.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas turi ne tik formos ir turinio trūkumų (abstraktus, painus, prieštaringas), bet ir neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Atsakovas pažymėjo, kad nustatyto draudimo atvykti laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai turi žemą įrodomąją vertę ir nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo apie kilmės valstybėje tariamai patirtą persekiojimą ir grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kylančias grėsmes.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus teismas atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 10 d. pirminės apklausos metu nurodė, jog kilmės valstybėje yra sudėtinga gyventi dėl (duomenys neskelbtini).

9. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vertino pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją ir sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Teismas nurodė, kad nėra duomenų apie tai, jog (duomenys neskelbtini).

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, jog kreipėsi į kilmės valstybės institucijas dėl nurodyto persekiojimo, dėl grasinimų ir kad kilmės valstybės institucijos atsisakė suteikti jam pagalbą. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina fakto, jog jei pareiškėjas būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas, jam tokia pagalba nebūtų suteikta.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviomis prielaidomis dėl galimo persekiojimo ir / ar pavojaus ateityje, kurios nepagrįstos objektyviais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apklausos metu kelis kartus pakeitė poziciją, nurodydamas tariamus persekiotojus, taip pat apklausos metu abstrakčiomis frazėmis aiškino, jog po (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog šiuo atveju pareiškėjas negalėjo tiksliai įvardinti tariamo persekiotojo, kas pagrįstai leidžia vertinti, jog jam kilmės valstybėje nebuvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia. Teismo vertinimu, nelogiška, kad (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo dalis nurodytų aplinkybių prieštarauja tiek paties pareiškėjo pasakojimui, tiek kilmės valstybės informacijai. Teismas pažymėjo, kad pagal kilmės valstybės informaciją šiuo metu (duomenys neskelbtini).

13. Pasisakydamas dėl byloje pateiktos nuotraukos, kurioje užfiksuota (duomenys neskelbtini), tačiau nėra duomenų ar dokumentų, įrodančių, kad tai buvo padaryta tyčia ar tokiu būdu buvo grasinta ir ar šis įvykis sukeltas būtent pareiškėjo nurodytų tariamų persekiotojų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų (laiškų, žinučių), kurie patvirtintų, kad jam kilmės valstybėje buvo grasinama. Teismo vertinimu, nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojui grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto kilmės valstybėje. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog tarp jo nurodomos padėties, tariamo persekiojimo dėl jo religijos ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso

14. Teismo vertinimu, pagal byloje sutrinktus duomenis nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas pažymėjo, kad taip pat nėra pagrindo išvadai, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Departamento sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

15. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas siekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai sutiko Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnus ir buvo pristatytas į užkardą, kas nelaikytina, jog pareiškėjas elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai.

16. Teismas vadovavosi Aprašo 222 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas, ir atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio teismo posėdžio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas abiejų apklausų metu ir teismo posėdyje, visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) buvo visiškai užtikrinta.

17. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas konstatavo, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 18. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodo kilmės valstybės informaciją ir pažymi, kad jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes (duomenys neskelbtini), todėl jam kyla grėsmė jo saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjas pažymi, kad jis priskirtinas padidintos rizikos grupei, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, Departamento sprendimas yra neišsamus ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad Departamento sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pareiškėjas pažymi, kad, panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad, įvertinus pareiškėjo pasakojimą ir palyginus jį su (duomenys neskelbtini), galima daryti išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas neatitinka tikrovės. Iš pradžių pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateikti duomenys apie tariamai patirtą persekiojimą yra nepagrįsti ir nepatikimi. Pareiškėjo pateikti dokumentai įrodo, kad (duomenys neskelbtini), tačiau nėra duomenų ar dokumentų, įrodančių, jog tai buvo padaryta tyčia ar tokiu būdu buvo grasinta. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį, o tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsakovas akcentuoja, kad vien tik (duomenys neskelbtini) paprastai nepakanka, kad asmuo susidurtų su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Pareiškėjas nebuvo (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas ir atitinka padidintos rizikos asmens profilį, jam individualiai negresia persekiojimo grėsmė. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas yra darbingo amžiaus jaunas vyras, (duomenys neskelbtini) gyvena ne tik jo artimieji (tėvai), bet ir draugai. Atsakovas pažymi, kad Departamentas surinko aktualią ir išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

23. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. kovo 31 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

24. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir darė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimas penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

27. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

29. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

30. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

31. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

32. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

33. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

34. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

36. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

37. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti nužudytam pagrįstumą. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo pasakojimą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo pasakojimas turi formos ir turinio trūkumų (abstraktus, painus, prieštaringas), be to, jo istorija neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų jį persekioti. Nors atsakovas nustatė, kad pareiškėjas atitinka padidintos rizikos asmens profilį – (duomenys neskelbtini), tačiau pažymėjo, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Taigi, įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini), darytina išvada, kad pareiškėjo abstrakti istorija savaime neleidžia nei nustatyti potencialų persekiotoją, nei, atitinkamai, identifikuoti jo motyvus, tikslus ir galimybes persekioti prieglobsčio prašytoją. Tyrimo metu nenustatyta aplinkybių, leidžiančių priskirti prieglobsčio prašytoją prie (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl jo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) prieglobsčio prašytojui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

38. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas nepagrindžia jo baimės patirti persekiojimą, deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

39. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Departamentas, vertindamas situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

40. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Virginija Volskienė