2018-02-14 Nr. AB-3127-3-61-3-05593-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-434-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05593-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. D. ir V. R. (V. R.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. D., S. P., L. P. (L. P.), A. M. ir V. R. skundus atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai D. D., S. P., L. P. (L. P.), A. M. ir V. R. (V. R.) (toliau – ir pareiškėjai) su skundais (b. l. 1–4, 23–26, 46–52, 68–71, 89–92) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 9-5970(09), 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 9-6026(09) ir 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 9-6121(09); 2) priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

2. Pareiškėjai nurodė faktines aplinkybes, susijusias su jų darbu Vilniaus PN ir ginčijamu laikotarpiu gautu darbo užmokesčiu. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., pripažinus atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo bei Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymo nuostatas prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), jiems turi būti priteista dėl šių nuostatų taikymo ginčijamu laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjų teigimu, į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo jie kreipėsi nepažeisdami tokiems reikalavimams reikšti nustatytų terminų (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d.).

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimuose (b. l. 9–10, 33–34, 56–57, 77–78, 97–98) į pareiškėjų skundus prašė taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senatį ir atidėti teismo sprendimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjams vykdymą, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Pripažino, jog taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą pareiškėjams buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, tačiau atkreipė dėmesį, jog pagal DK 301 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sprendžiant pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo klausimą yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose iš esmės analogiškose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės. Minėtose bylose teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įvykdė Konstitucinio Teismo nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą. Įstatyme jau esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pagal Grąžinimo įstatymą pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus neproporcingus praradimus kyla darbo užmokestį mokėjusiai institucijai.

6. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei Grąžinimo įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos, todėl pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetė. Pareiškėjų D. D., A. M. ir V. R. reikalavimus panaikinti Vilniaus PN 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 9-5970(09) bei 2013 m. spalio 14 d. sprendimus Nr. 9-6026(09) ir Nr. 9-6021(09), kuriais atsisakyta tenkinti šių pareiškėjų prašymus dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo, pirmosios instancijos teismas vertino kaip išvestinius, kylančius iš pagrindinio reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl jų taip pat netenkino.

III. 7. Pareiškėjai D. D. ir V. R. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinius skundus (b. l. 157–163, 167–173), kuriais prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl jiems neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento ir šią pareiškėjų skundo dalį tenkinti.

8. Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

8.1. Grąžinimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, todėl yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto įstatymo preambulės, 1 ir 2 straipsnių konstitucingumo. Minėtame įstatyme iš kitų tarnautojų išskiriami tie, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją, taip pat tarnautojai, kurių pareiginės algos kategorija yra 11–20, ir pažymima, jog šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio ir papildomai mažinamas lyginant su likusiais tarnautojais (Grąžinimo įstatymo preambulės 4 pastraipa). Išskiriant kvalifikuotų ir aukštesnes pareigas einančių pareigūnų grupę ir nustatant jiems didesnį darbo užmokesčio sumažinimą, yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas ir teisė į teisingą darbo užmokestį.

8.2. Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 m., tuo pažeisdamas įstatymo negaliojimo atgal principą.

8.3. Priimant Grąžinimo įstatymą, iš esmės buvo paneigtas principas, pagal kurį kiekvienas asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad jo pažeista teisė bus apginta tinkamomis priemonėmis, nes negauta pajamų dalis yra nekompensuojama apskritai arba kompensuojama itin nedidele apimtimi.

8.4. Grąžinimo įstatymas efektyviai neapgina pažeistų pareiškėjų teisių, nes kompensuojama suma ne tik sumažinama, bet ir nuvertėja dėl infliacijos, ir šis nuvertėjimas nėra kompensuojamas.

8.5. Priimant Grąžinimo įstatymą, nebuvo vertinamas poreikis mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas, tuo pažeidžiant proporcingumo principą. Be to, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, todėl yra nepagrįstas, neproporcingas ir neteisėtas.

8.6. Teismas, atmesdamas skundą, iš esmės užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, yra įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais kitiems valstybės tarnautojams yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos (pvz., administracinė byla Nr. I-2641-142/2014, I-3210-142/2014, I-1814-789/2014 ir kt.).

9. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepimuose į apeliacinius skundus (b. l. 175–177, 178–180) prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

11. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

12. Ginčas byloje kilo dėl apeliantams D. D. ir V. R. 2009–2013 metais taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei Vilniaus PN 2013 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 9-5970(09) ir 2013 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 9-6021(09) panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiga kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus Vilniaus PN yra nustatyta Grąžinimo įstatyme, todėl Vilniaus PN iš esmės neturėjo teisinio pagrindo išmokėti jiems darbo užmokesčio nepriemoką, pareiškėjų skundus atmetė. Apeliaciniu skundu D. D. ir V. R. pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti jų skundo reikalavimai dėl Vilniaus PN 2013 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 9-5970(09) bei 2013 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 9-6021(09) panaikinimo, neskundžia. Atsakovas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų D. D. ir V. R. apeliacinių skundų ribų.

13. Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo apeliantams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Apeliantai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu jų reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu D. D. ir V. R. apeliaciniame skunde nesutinka, iš esmės argumentuodami tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojami visi praradimai, efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, apeliantų nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Apeliantai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatytas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., taip pat šio įstatymo 1 ir 2 straipsniai atitinka Konstitucijos 48 straipsnį, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktą konstitucinę doktriną, teisėtų lūkesčių bei teisinės valstybės principus.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

15. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami apeliantų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose, apeliantų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

16. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

17. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

18. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

19. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o jų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apeliantų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus PN) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

20. Dėl apeliantų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Nagrinėjamu atveju gi išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai apeliantų išdėstytų argumentų pagrindu.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

22. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų akcentuojama aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

23. Vertinant apeliantų teiginius, kad priimant Grąžinimo įstatymą nebuvo vertinamas konkretaus darbo užmokesčio mažinimo dydžio pagrįstumas, o valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, pažymėtina, jog šioje nutartyje (žr. šios nutarties 21 pastraipą) jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių apeliantų pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo jiems yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais remiamasi ir nustatant atitinkamus koeficientus (0,98 ir 0,955) Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

24. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Apeliantų argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apeliantų teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos ir įstatymo negaliojimo atgal bei ubi jus – ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principų pažeidimą taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą. Todėl apeliantų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

25. Dėl apeliantų argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais (apygardos administracinio teismo) sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Apeliantai nenurodė jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl D. D. ir V. R. apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų D. D. ir V. R. (V. R.) apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė