2021-04-13 Nr. BB-2212-1-01-1-56032-2015-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-88-489/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56032-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1;

2.1.7.5; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Giriaus Ivoškos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalies, kuria M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirti įpareigojimai: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš M. Š. ir F. S. solidariai priteista 4446,38 Eur bankrutavusios UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorei UAB (duomenys neskelbtini) turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 2 d. nutarties dalis, kuria atmestas nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Giriaus Ivoškos apeliacinis skundas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas F. S., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. Š. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe pasisavino svetimą turtą, būtent: M. Š. laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2014 m. kovo 3 d., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, pagal UAB (duomenys neskelbtini) įstatų 5.22 straipsnio 1 punkto nuostatas turėdamas teisę disponuoti bendrovės turtu ir lėšomis, veikdamas bendrininkų grupe su F. S., kuris buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoju ir vieninteliu akcininku, žinodamas, kad bendrovės (duomenys neskelbtini) finansinė padėtis sunki, bendrovė neatsiskaito su kreditoriais ir jai gresia bankrotas, siekdamas asmeninės naudos, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 19 straipsnio 8 punktą, nurodantį, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, F. S. pasiūlius, sutiko, kad bendrovėje (duomenys neskelbtini) dėl akių (fiktyviai) būtų įdarbinta jo motina M. Š., nors iš anksto žinojo, kad ji bendrovėje realiai nedirbs ir jokių darbinių funkcijų neatliks, po to, tęsiant bendrą nusikalstamą susitarimą, F. S. su M. Š. sudarius 2012 m. gegužės 21 d. darbo sutartį Nr. 522, ją fiktyviai įdarbinus ir jai paskyrus UAB (duomenys neskelbtini) krovinių skyriaus vadybininko pareigas, M. Š. bendrovėje faktiškai neatliekant jokių darbinių pareigų, M. Š. į asmeninę sąskaitą iš bendrovės (duomenys neskelbtini) sąskaitos neteisėtai pervedė: 2012 m. spalio 5 d. – 1292 Lt, 2012 m. lapkričio 5 d. – 1292 Lt, 2012 m. gruodžio 21 d. – 2584 Lt, 2013 m. kovo 5 d. – 1292 Lt, 2013 m. balandžio 8 d. – 1292 Lt, 2013 m. balandžio 26 d. – 1292 Lt, 2013 m. birželio 5 d. – 1292 Lt, 2013 m. liepos 15 d. – 1292 Lt, 2013 m. rugsėjo 4 d. – 1292 Lt, 2013 m. gruodžio 5 d. – 1140,46 Lt, 2014 m. sausio 14 d. – 1292 Lt, iš viso 15 352,46 Lt (4446,38 Eur), nurodant mokėjimo paskirtį „M. Š. darbo užmokestis“, po to gautas lėšas jis panaudojo savo asmeninėms reikmėms, tokiu būdu neteisėtai pasisavino UAB (duomenys neskelbtini) turtą – 15 352,46 Lt (4446,38 Eur), taip padarė bendrovei turtinę žalą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo M. Š. gynėjas advokatas G. Ivoška prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalis dėl M. Š. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir civilinio ieškinio iš jo priteisimo bei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo M. Š. gynėjo apeliacinis skundas, ir M. Š. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisinti kaip nepadariusį šios nusikalstamos veikos, o UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorės UAB (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai, priimdami sprendimus, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 331 straipsnio 2, 4 dalių pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teismų vidinis įsitikinimas dėl M. Š. nusikalstamų veikų turinio nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. M. Š. veiksmuose nėra visų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.

2.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nusprendė, kad nuteistojo M. Š. veiksmai buvo pavojingi baudžiamosios atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 1 dalį prasme. Pagal kasacinio teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, 2K-P-78/2012, 2K-234-942/2015, 2K-154-976/2017 ir kt.) ne kiekvienu atveju padaryta veika, formaliai atitinkanti turto pasisavinimo, nustatyto BK 183 straipsnyje, sudėties požymius, pripažįstama nusikalstama. Kiekvienu atveju turi būti įvertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (administraciniu, drausminiu nusižengimu, civiliniu deliktu). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.).

2.3. Netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla visų pirma vertintina kaip galimas (tikėtinas) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas, todėl taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą svarbu įsitikinti, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais.

Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tik tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, 2K-7-251/2013, 2K-518/2014 ir kt.). Tokiais atvejais būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet ir objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, jog įmonė patyrė realią žalą dėl savo vadovo veiksmų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas jam patikėtu (esančiu jo žinioje) bendrovės turtu ar jį paimdamas, – ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-719/2019).

Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymo įmonės vadovui pagrįstumo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, ar priešingas teisei elgesys esmingai apsunkino galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-297-222/2016, 2K-458-942/2016 ir kt.), ar bendrovė buvo moki, ar ji turėjo skolų, kitų įsipareigojimų, kurių būtent dėl kaltininko veiksmų nepajėgė įvykdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014).

2.4. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014 ir kt.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015 ir kt.). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015 ir kt.).

2.5. Teismai šiuo atveju BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius nustatė nesilaikydami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų taisyklių. Turto pasisavinimas nepagrįstai ir neteisėtai prilygintas neteisėtam lėšų išmokėjimui (F. S. veiksmai), neteisėtam gavimui (F. S. veiksmų rezultatui), sutapatinant priežastį (lėšų pervedimą į M. Š. banko sąskaitą) su pasekmėmis (pervestų pinigų gavimu į M. Š. sąskaitą), neatskleidžiant, kuo lėšų gavimo neteisėtumo turinys ir pobūdis šiuo atveju lėmė sprendimą lėšų gavimą vertinti ne kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kreditorių interesų pažeidimą ar Akcinių bendrovių įstatymo pažeidimą, o kaip nusikalstamą veiką.

2.6. Pirmosios instancijos teismas, detaliai neaptardamas M. Š. ir F. S. parodymų ir jų nevertindamas (tai nutartyje nurodė ir apeliacinės instancijos teismas), pažeidė pareigą atlikti išsamų įrodymų tyrimą ir vertinimą. Šis teismas neatskleidė aplinkybių, ar M. Š. turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus vienas ar kartu su F. S. priimti sprendimą dėl įmonės lėšų pervedimo į savo sąskaitą, taip pat ar jis galėjo vienas ar kartu su F. S. priimti įsakymą dėl M. Š. priėmimo į darbą. Liudytojas J. V. parodė, kad, jo žiniomis, M. Š. „notariškai buvo pasirašęs, kad jis jokių finansinių veiksmų negali daryti, nes F. S. jam yra uždraudęs“, tačiau teismas nesiaiškino, ar šio liudytojo parodymai yra pagrįsti rašytiniais įrodymais, ar juos patvirtina F. S. parodymai. Be to, ne tik liudytojas J. V., bet ir kiti liudytojai patvirtino, kad įmonės faktiniu vadovu buvo F. S..

2.7. Byloje nustatyta, kad ne pats M. Š. atliko pavedimą į savo sąskaitą ir kad tokio pavedimo atlikimas buvo neteisėtas tik formaliai, nes materialiniu požiūriu jokie neigiami turtinio pobūdžio padariniai niekam nekilo. Byloje nėra įrodymų, kad dėl M. Š. veiksmų turtinę žalą patyrė valstybė (pavyzdžiui, kad nebuvo sumokėti visi mokesčiai ir įmokos, kurios mokėtinos išmokant darbuotojui darbo užmokestį), M. Š., kiti įmonės darbuotojai ar įmonės kreditoriai arba kad dėl jo veiksmų buvo pažeista atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais tvarka ir eiliškumas, arba kad dėl pavedimo M. Š. nebuvo įmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatų, turto ir įsipareigojimų.

2.8. Tikroji įmonės, kurios vardu F. S. priėmė sprendimą pervesti lėšas į M. Š. banko sąskaitą, valia buvo padidinti įmonės vadovui M. Š. darbo užmokestį. Pinigai M. Š. už jo atliktus darbus buvo pervesti F. S. valia (F. S. parodė, kad M. Š. dirbo ir tą darbą, kuris jam, kaip įmonės vadovui, nepriklauso (pavyzdžiui, kaip profesionalus suvirintojas)), o M. Š. neturėjo faktinio pagrindo manyti, kad jis, kaip darbų ir užduočių atlikėjas, neturi teisės gauti pinigus iš bendrovės, kurios naudai atliko darbus. M. Š. parodymus apie jo atliktus papildomus darbus patvirtina ir liudytojų parodymai (liudytojas J. S. parodė, kad M. Š. įmonėje atlikdavo remonto darbus; liudytojas A. N. parodė, kad M. Š. dirbo visokį darbą, kurį apskaityti būtų sunku). M. Š. jėgomis buvo atliktas remontas patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ir ši aplinkybė bylos nagrinėjimo metu nepaneigta, ją buvo galima patikrinti atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus (pavyzdžiui, objekto apžiūrą, parodymų patikrinimą vietoje), tačiau šie veiksmai atlikti nebuvo.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas M. Š. ir F. S. tarpusavio santykius, prioritetą suteikė ne santykių turinio, o formos analizei, tai lėmė neteisingą M. Š. veikos kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnį. Vien tai, kad pinigų pervedimas buvo atliekamas M. Š., įforminus tai kaip darbo santykius su M. Š., nesudaro prielaidos tokį pinigų įgijimą vertinti kaip nusikalstamą. Kasatoriaus nuomone, pinigų gavimas pagal M. Š. vardu sudarytą sutartį yra visų turto pasisavinimo požymių neturinti veika (M. Š. atveju), o F. S. veiksmai šioje situacijoje vertintini ne kaip turto iššvaistymas, o tik kaip galimai mažareikšmis dokumento suklastojimas.

2.10. Byloje susiklosčiusi situacija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiamą apsimestinio sandorio sampratą (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad buvo sudarytos dvi darbo sutartys: formalioji – tarp įmonės ir M. Š., kuri nebuvo vykdoma, ir tikroji – tarp įmonės ir M. Š., kuri buvo vykdoma, todėl šių dviejų sutarčių – juridinės ir faktinės – sudarymo aplinkybės vertintinos kaip apsimestinis sandoris. Išoriškai sudarytas sandoris tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir M. Š. yra niekinis ir negalioja, o tikrasis sandoris tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir M. Š. turėjo būti vertinamas vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad teismas privalo aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-26/2011, 3K-3-338/2006). Nagrinėjamoje byloje teismai ignoravo tikruosius sandorio šalių ketinimus, neatsižvelgė į tai, kad F. S., kaip vienintelis įmonės akcininkas ir vienintelis turintis galimybę įmonės vardu atlikti pavedimus, sprendė klausimą, kaip įgyvendinti teisėtą tikslą – padidinti įmonės vadovo pareigas ėjusio M. Š. darbo užmokestį. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai civilinės teisės reguliuojamai sričiai priklausančius santykius tarp įmonės ir jos vadovo nepagrįstai perkėlė į baudžiamosios teisės sritį, t. y. nepagrįstai kvalifikavo lėšų pervedimą M. Š. kaip iššvaistymą, o M. Š. pinigų gavimą – kaip turto pasisavinimą ir nepagrįstai iš M. Š. priteisė turtinę žalą įmonės naudai.

2.11. Spręsdami civilinio ieškinio klausimą, teismai turėjo pareigą įvertinti, ar egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos civiliniam ieškiniui tenkinti, tačiau šios pareigos neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas solidariai iš F. S. ir M. Š. 4446,38 Eur BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorės UAB (duomenys neskelbtini) naudai turtinei žalai atlyginti, nuosprendyje nenurodė, ar UAB (duomenys neskelbtini) atstovės pareikštas civilinis ieškinys dėl 11 018,56 Eur apima ir reikalavimą solidariai iš F. S. ir M. Š. priteisti 4446,38 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą. Nuosprendyje nėra duomenų, ar teismas vertino ieškinio pagrįstumą, ar ieškinį tenkino iš dalies ar visa apimtimi, ar ieškinys buvo pareikštas įrodinėjant solidariąją M. Š. atsakomybę su F. S., kokiais argumentais ir kokiomis civilinės teisės normomis yra grindžiamas žalos UAB (duomenys neskelbtini) padarymo faktas. Specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. iš bendrovės sąskaitos į M. Š. asmeninę sąskaitą buvo pervesta 15 352,46 Lt (4446,38 Eur), negali būti grindžiamas turtinės žalos padarymas, nes specialistas nustato tik ūkinių operacijų dydį, pobūdį ir laikotarpį, o ne įrodinėja civilinio atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neaptarė prašomos atlyginti žalos dydžio paskirstymo tarp M. Š. ir F. S. ir šią atsakomybės rūšį reglamentuojančių nuostatų, taip pat kad nenurodė, kokia apimtimi buvo tenkintas civilinis ieškinys (nutarties 38–40 punktai), turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl 4446,38 Eur BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorės UAB (duomenys neskelbtini) naudai priteisimo ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, išaiškindamas teisę ieškovui kreiptis su ieškiniu į teismą civilinio proceso tvarka.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į nuteistojo M. Š. gynėjo advokato G. Ivoškos kasacinį skundą prašo šį kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Teismai šioje byloje išsamiai analizavo aplinkybes, ar iš tiesų M. Š. atliko papildomus darbus, už kurių atlikimą jam buvo išmokėti pinigai. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl M. Š. atliktų papildomų darbų, už kuriuos jam buvo sumokėtas atlyginimas, pinigus pervedant į jo sąskaitą, tačiau nurodant, kad tai yra „M. Š. darbo užmokestis“. Šis teismas ne tik perskaitė protokolus, bet ir išklausė teismo posėdžio garso įrašą, kuris yra sudėtinė teismo posėdžio protokolo dalis, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nepakanka duomenų konstatuoti, kad M. Š. pinigai išmokėti kaip atlyginimas už atliktus papildomus darbus. Teismas, remdamasis bylos medžiaga ir aktualia teismų praktika, pagrįstai konstatavo, kad gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-197/2012, 2K-271-719/2019 ir kt.).

3.2. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo civilinio ieškinio priteisimo klausimą, pasisakė dėl apeliaciniame skunde kelto klausimo, jog pirmosios instancijos teismas nedetalizavo civilinio ieškinio priteisimo, taip pat pasisakė ir dėl apsimestinio sandorio sudarymo.

3.3. Kasaciniame skunde iš esmės yra išdėstyti tie patys reikalavimai kaip ir apeliaciniame skunde, į juos apeliacinės instancijos teismas atsakė argumentuotai ir išsamiai, nurodytų BPK pažeidimų nepadarė. Kasatoriaus pateikiamos savos įvykių versijos atmetimas BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados būtų pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė. Esminių BPK pažeidimų, kurie nurodomi kasaciniame skunde, nepadaryta, todėl kasacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinio teismo nutartis paliktini be pakeitimų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. Š. gynėjo advokato G. Ivoškos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad įrodymų vertinimas byloje atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes teismų vidinis įsitikinimas dėl M. Š. nusikalstamos veikos nustatymo nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; teigiama, kad skundžiami teismų nuosprendžiai neatitinka baigiamajam aktui keliamų reikalavimų, nes priimant tokius sprendimus padaryti esminiai BPK 20 straipsnio, 331 straipsnio 2, 4 dalių pažeidimai, šie pažeidimai sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl šios priežasties tie kasacinio skundo argumentai, kuriais pakartojami apeliacinio skundo teiginiai ir siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, o jų pagrindu – kitokių teismo išvadų, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

7. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką minėtos BPK nuostatos reikalavimų esminiais pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-483-976/2015, 2K-74-976/2017 ir kt.). Tokio pobūdžio įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nagrinėjamoje byloje nekonstatuota.

8. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad nuteistojo M. Š. motina M. Š. buvo fiktyviai įdarbinta UAB (duomenys neskelbtini) ir šiai bendrovės darbuotojai neva priklausantis darbo užmokestis buvo mokamas nuteistajam M. Š.. Tačiau kasatorius teigia, kad teismai apie šių veiksmų neteisėtumą sprendė neįvertinę liudytojo J. V. parodymų dėl M. Š. įgaliojimų spręsti UAB (duomenys neskelbtini) finansinius klausimus bei nuteistųjų M. Š. ir F. S., liudytojų J. S. ir A. N. parodymų apie M. Š. UAB (duomenys neskelbtini) naudai atliktus papildomus darbus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad M. Š. pasisavino svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 4446,38 Eur.

9. Pažymėtina, kad analogiško turinio argumentus kasatorius nurodė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis UAB (duomenys neskelbtini) įstatų 5.20–5.24 punktais, paneigė nuteistojo M. Š. gynėjo abejones dėl M. Š., kaip bendrovės generalinio direktoriaus, įgaliojimų priimti sprendimus UAB (duomenys neskelbtini) ūkinėje finansinėje veikloje, taip pat ir dėl M. Š. įdarbinimo bei bendrovės lėšų pervedimo į savo sąskaitą (nutarties 20 punktas). Kasaciniame skunde nurodomas liudytojo J. V. parodymų fragmentas, kad, šio liudytojo žiniomis, M. Š. buvo įsipareigojęs, jog bendrovėje jis negali atlikti jokių finansinių veiksmų, nes F. S. tai jam buvo uždraudęs (pažymėtina, kad, šio liudytojo teigimu, tokią aplinkybę šiam ir yra nurodęs pats M. Š. (12 t., b. l. 139–140)), minėtų apeliacinės instancijos teismo išvadų nepaneigia ir neveda prie išvados, kad M. Š. neturėjo teisiškai apibrėžtų įgaliojimų dėl UAB (duomenys neskelbtini) turto.

10. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nuteistųjų M. Š. ir F. S. bei liudytojų J. S. ir A. N. parodymus, sugretinęs juos tarpusavyje ir įvertinęs juos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme ištirtų rašytinių įrodymų kontekste, nutarties 14, 16–18 punktuose padarė motyvuotą išvadą, kad nepasitvirtino nuteistųjų teiginiai apie M. Š. neva atliktus papildomus darbus UAB (duomenys neskelbtini) naudai (kaip antai remonto ir įrengimo darbus sandėlyje (duomenys neskelbtini) gatvėje).

11. Kasatoriaus teiginiai dėl BPK 331 straipsnio nuostatų pažeidimų taip pat nepagrįsti. Ši teisės norma reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, o nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas yra priėmęs nutartį. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui keliami reikalavimai išdėstyti BPK 332 straipsnyje. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija jokių BPK 332 straipsnio nuostatų pažeidimų nenustato. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys dėl pirmosios instancijos teismo išvadų patvirtinimo pakankamai aiškus, logiškas ir nuoseklus. Šio teismo išvadose dėl nuteistojo M. Š. gynėjo apeliacinio skundo aptarti esminiai šio skundo argumentai ir nurodyta, kodėl jie atmesti.

12. Kasacinio skundo teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai tinkamai neišnagrinėjo civilinio ieškinio klausimo, nevykdė pareigos įvertinti, ar egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos civiliniam ieškiniui tenkinti, prieštarauja skundžiamų žemesnės instancijos teismų sprendimų turiniui.

13. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą (BPK 109 straipsnis). Turtinės žalos samprata apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, joje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Baudžiamajame procese žala suprantama kaip konkrečios nusikalstamos veikos žalingi padariniai. Žalos samprata baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas įrodinėjamas konkrečioje byloje. Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, kuris reiškia, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas.

14. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bankrutavusios UAB (duomenys neskelbtini) vardu pareikštą bankroto administratorės UAB (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį, byloje nustatęs visas solidariosios civilinės atsakomybės sąlygas, iš nuteistųjų M. Š. ir F. S. solidariai priteisė 4446,38 Eur BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorei UAB (duomenys neskelbtini) svetimo turto pasisavinimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 109 straipsnio bei CK 6.6 straipsnio 3 dalies, 6.279 straipsnio 1 dalies nuostatomis, motyvuotai pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, savo nutarties 19–20 lapuose nurodydamas, kad byloje nustatyta 4446,38 Eur dydžio turtinė žala UAB (duomenys neskelbtini) padaryta bendrais nuteistųjų M. Š. ir F. S. veiksmais, todėl ją solidariai privalo atlyginti abu nuteistieji.

15. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog dėl solidariosios atsakomybės tinkamo taikymo reikia vadovautis CK normomis. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidarioji, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526-693/2015, 2K-7-124-648/2016). Aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, kasacinis teismas yra konstatavęs ir tai, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-518/2006, 3K-3-543/2009, 2K-7-49-788/2016). Nors byloje nustatyta, kad bendrovės generalinis direktorius M. Š. ir jo pavaduotojas F. S. atliko skirtingus pavojingus veiksmus, nukreiptus į bendrovės turto pasisavinimą, tačiau ši aplinkybė nepaneigia teismų nustatytos solidariosios šių kaltininkų civilinės atsakomybės dėl 4446,38 Eur žalos bendrovei padarymo.

Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo

16. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nuteistojo M. Š. veiksmai, pagal fiktyviai sudarytą darbo sutartį gaunant lėšas iš UAB (duomenys neskelbtini), nėra tiek pavojingi, jog jam būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, byloje nustatyti bendrovės vadovų veiksmai fiktyviai įdarbinant M. Š. atitinka tik apsimestinio civilinio sandorio požymius ir nuteistojo M. Š. veiksmuose nenustatyta BK 183 straipsnio 1 dalies sudėties.

17. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar savo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalos turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-138/2014 ir kt.).

18. Turto pasisavinimu gali būti pripažįstami ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis savo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių ar fizinių asmenų sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne savo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose, teismų praktikoje (žr., pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013) ne kartą konstatuota, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Viena iš tokių yra kildinama iš turto pasisavinimo esmės – t. y. kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu.

19. Būdas, kuriuo naudodamasis juridinio asmens vadovas realizuoja šiuos veiksmus konkrečioje situacijoje, gali būti skirtingas, tačiau teismų praktikoje juo gali būti pripažįstami ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis savo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių ar fizinių asmenų sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne savo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-158-719/2019 ir kt.). Taigi vertinant, ar susiklosčiusius teisinius santykius reikia priskirti civiliniams ar baudžiamiesiems, svarbu įvertinti tiek sandorių pobūdį bei jų (ne)galiojimo pagrindus ir apimtis, tiek ir sandorių įforminimo būdą – suklastoto ar tikro dokumento pagrindu. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje skiriami tariamieji sandoriai (fiktyvūs) ir apsimestiniai sandoriai. Tariamųjų sandorių atveju sutartis sudaroma tik dėl akių, nesiekiant teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnis), apsimestinių sandorių atveju tikroji šalių sutartis sudaroma turint tikslą pridengti kitą sutartį (CK 1.87 straipsnis). CK normos, reglamentuojančios tariamuosius ir apsimestinius sandorius, yra įtvirtintos sandorių negaliojimo skyriuje, fiktyvumas laikomas sandorių negaliojimo pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-19-942/2017, 2K-7-62-511/2018). Atitinkamai baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-573/2012, 2K-198-689/2019 ir kt.). Tada, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013, 2K-290-1073/2020, 2K-47-489/2021 ir kt.).

20. Įvertinus aptartas teismų praktikos taisykles bei nagrinėjamos bylos situaciją, darytina išvada, kad teismai tinkamai nustatė teisinių santykių pobūdį priskirdami juos baudžiamiesiems, t. y. atitinkantiems turto pasisavinimo sudėtį, nes visi abiejų bendrininkų veiksmai buvo tiksliniai ir nukreipti būtent realizuoti siekiui pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) turtą – t. y. nuteistieji, būdami bendrovės vadovai, turėdami teisę disponuoti bendrovės turtu ir bendrai veikdami, pagal apgalvotą schemą 2012–2013 metais atskirais mėnesiais pervedant į M. Š. asmeninę sąskaitą fiktyvias darbo užmokesčio sumas, neteisėtai pasisavino sunkioje ekonominėje padėtyje atsidūrusios savo vadovaujamos bendrovės turtą. Bendrovės direktoriaus pavaduotojo F. S. suklastotos 2012 m. gegužės 21 d. darbo sutarties Nr. 522 (kuria bendrovėje (duomenys neskelbtini) kaip krovinių skyriaus vadybininkė buvo fiktyviai įdarbinta M. Š. motina M. Š.) pagrindu M. Š. į asmeninę sąskaitą iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos iš viso buvo pervesta 4446,38 Eur, kaip mokėjimo paskirtį nurodant M. Š. darbo užmokestį.

21. Nuteistiesiems bendrovės vadovams M. Š. ir F. S. tyčia veikiant pagal bendrą susitarimą, žinant, kad UAB (duomenys neskelbtini) finansinė padėtis yra sunki, neteisėtai sumažinant bendrovės kasos likutį, siekiant M. Š. asmeninės naudos, 4446,38 Eur dydžio svetimas šiam asmeniui bendrovės turtas (į M. Š. asmeninę banko sąskaitą iš UAB (duomenys neskelbtini) pervesti pinigai) šio bendrovės vadovo buvo neteisėtai pasisavintas. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, tokie bendrininkų veiksmai pagrįstai įvertinti kaip baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, nes pagal savo pobūdį ir pavojingumą neatitinka nei kasaciniame skunde nurodyto, nei jokio kito civilinio sandorio požymių.

22. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. Š. veikoje yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Todėl baudžiamasis įstatymas jam taikytas tinkamai.

23. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ir baudžiamąją bylą M. Š. nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Giriaus Ivoškos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Tomas Šeškauskas