bd6bc819-c4e5-4975-ab7d-0630ce88ee03 · Kauno apygardos administracinis teismas

                                                  Administracinė byla Nr. I-1187-422/2017                                                         Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00219-2017-6                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 37.3.; 55.1.1. (S) KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. rugsėjo 26 d.Kaunas Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė, sekretoriaujant Deivydui Aidukui,nedalyvaujant pareiškėjui R.

M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, atstovui, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo R. M. skundÄ atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.           Teismas n u s t a t ė: PareiÅ¡kėjas R. M. skundu kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ .

PareiÅ¡kėjas skunde (b. l. 4-5,16-17), patikslintame skunde (b.l. 10-11,15), atsikirtime į atsakovo atsiliepimÄ (b.l. 28-29) nurodė ir posėdžio metu paaiÅ¡kino, kad nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalint Kybartų pataisos namuose, jam buvo draudžiama susiraÅ¡inėti su sugyventine A. S. – V., kuri laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2011 m. rugsėjo mėn. kalėjo Panevėžio pataisos namuose, draugais: E. B. 2009 - 2013 m. metais atlikusia laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, A.

L., laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2014 m. kalėjusiu Alytaus pataisos namuose, R. Č. nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalėjusiu Alytaus pataisos namuose ir A. L., laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. kalėjusiu Marijampolės pataisos namuose. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį ta apimtimi, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse, ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas.

Tvirtino, kad dėl draudimo susiraÅ¡inėti iÅ¡ jo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais aukščiau nurodytais asmenimis, dėl to iÅ¡siskyrė su mylimÄ ja sugyventine A. S., nutrÅ«ko socialiniai ryÅ¡iai su draugais. Draudimas susiraÅ¡inėti su kitais nelaisvėje esančiais asmenimis sukėlė pareiÅ¡kėjui dvasinių kančių, jis buvo gniuždomas, žeminamas, patyrė diskomfortÄ , emocinę depresijÄ , nepilnavertiÅ¡kumo jausmÄ , neigiami veiksmai atsiliepė jo psichikos bÅ«klei, dėl to sutriko miegas ir pan., t.y. pareiÅ¡kėjas patyrė neturtinę žalÄ .

Ä®rodymų apie siųstus laiÅ¡kus aukščiau nurodytiems asmenims pateikti negali, nes laiÅ¡kai buvo neregistruojami arba nepriimami iÅ¡siuntimui. Tvirtino, kad ne kartÄ prašė leisti susiraÅ¡inėti su sugyventine, tačiau į jo praÅ¡ymus nebuvo reaguojama. Drausdamas susiraÅ¡inėjimÄ , atsakovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijų Å¡alių nariams „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 24.1 punkto nuostatas.

Atsiliepime į atsakovo praÅ¡ymÄ dėl senaties termino taikymo (b.l. 74-75) nurodė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nėra nustatyta jokių senaties terminų, todėl toks teisinis institutas negali bÅ«ti nustatyti nacionalinėje teisėje. Ä® teismÄ anksčiau nesikreipė, nes iki 2015 m. vasario 20 d. atsakovas vadovavosi galiojusia BVK 99 str. 2 d., kurios neteisėtumas buvo konstatuotas tik minėtame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime. IÅ¡reiÅ¡kė nuomonę, kad ieÅ¡kinio senaties terminas turėtų bÅ«ti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, todėl trejų metų ieÅ¡kinio senaties termino jis nepraleido.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Kybartų pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Kybartų PN) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundÄ (b. l. 20-21 ), paaiÅ¡kinimuose (b.l. 34-35), nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimÄ Nr. KT8-N4/2015 Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuriame konstatavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areÅ¡tinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryÅ¡iai, tarpusavio susiraÅ¡inėjimas, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Å is nutarimas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Akcentavo, kad atsakovas neteisėtų veiksmų neatliko, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, pareiÅ¡kėjas į administracijÄ su skundais dėl draudimo susiraÅ¡inėti taikymo nesikreipė. PrieÅ¡ingai, nei nurodė pareiÅ¡kėjas, jo susiraÅ¡inėjimas ginčo laikotarpiu vyko gana intensyviai. PareiÅ¡kėjas neįrodė nei vienos iÅ¡ civilinės atsakomybės kilimo vieÅ¡ojo administravimo subjektui sÄ lygų, todėl jo skundas negali bÅ«ti laikomas pagrįstu.

Prašė taikyti trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . PareiÅ¡kėjo skundas netenkinamas.Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiÅ¡kėjui, kuriÄ jis nurodė patyręs dėl to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalint Kybartų PN, nebuvo leista susiraÅ¡inėti su kitose kalinimo įstaigose esančia sugyventine A. S. - Vaitulioniene laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2011 m. rugsėjo mėn. ir draugais:

E. B. 2009 - 2013 metais, A. L. laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2014 m., R. Č. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. ir A. L. laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. Atsakovas praÅ¡o teismÄ taikyti pareiÅ¡kėjo reikalavimui sutrumpintÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartÄ nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir Å¡io kodekso normos, reglamentuojančios ieÅ¡kinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintÄ trejų metų senaties terminÄ . Pagal CK 1.124 straipsnį, ieÅ¡kinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį. IeÅ¡kinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarkÄ reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobÅ«džio. Tikslus ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas yra itin reikÅ¡mingas, nes ieÅ¡kinio senaties termino pasibaigimas reiÅ¡kia asmens galimybių apginti savo teises per teismÄ ribojimÄ , kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimÄ praradimÄ , kuomet ginčo Å¡alis reikalauja taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

ReikalavimÄ apginti pažeistÄ teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieÅ¡kinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.). Tačiau ieÅ¡kinio senaties termino pabaiga iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo yra pagrindas ieÅ¡kinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pasibaigus ieÅ¡kinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises iÅ¡nyksta. Viena vertus, ieÅ¡kinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumÄ ir apibrėžtumÄ .

Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės bÅ«ti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimÄ , per visÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ nesikreipė į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kad apgintų pažeistÄ teisę arba įstatymo saugomÄ interesÄ , prieÅ¡inga teisinio santykio Å¡alis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Kita vertus, ieÅ¡kinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiÄ jÄ Å¡alį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieÅ¡kinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamÄ poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39).PareiÅ¡kėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos; teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ , ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ .

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobÅ«džio bylose yra suformavęs taisyklę, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (t.y. kreipimasis į teismÄ , siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos), o ne nuo tos dienos, kuriÄ asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu, todėl pareiÅ¡kėjo argumentai dėl ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo dienos laikytini nepagrįstais (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-167/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimo pobÅ«dį, į skunde nurodytus pareiÅ¡kėjo patirtus draudžiamo susiraÅ¡inėjimo sukeltus neigiamus iÅ¡gyvenimus ir nepatogumus, vertina, kad pareiÅ¡kėjas, bÅ«damas apdairus ir rÅ«pestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisė susiraÅ¡inėti yra galimai neteisėtai ribojama jo buvimo Kybartų PN metu (2009-2015 metais), žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamÄ pažeidimÄ , tačiau į teismÄ kreipėsi 2017 m. vasario 9 d. (b. l. 6), todėl praleido terminÄ reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 8 d.

PareiÅ¡kėjas tvirtino, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi bÅ«ti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje.Atmesdamas pareiÅ¡kėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas Å¡ios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiÅ¡kiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymÄ si tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimÄ Belgian Linguistic prieÅ¡ BelgijÄ ); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiÅ«ros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi bÅ«ti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių Å¡alių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymÄ si (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimÄ Handyside prieÅ¡ Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ Dickson prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).

EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai bÅ«tų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimÄ Kemmache prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ ), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimÄ ir taikymÄ tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiÅ¡kimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimÄ Cocchiarella prieÅ¡ ItalijÄ ).

Pažymėtina, kad iÅ¡vardintų nuostatų kontekste dėl ieÅ¡kinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismÄ nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali bÅ«ti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismÄ Ä¯tvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi Å¡iuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebÅ«tų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismÄ (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimÄ Golder prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali bÅ«ti priskiriama ir ieÅ¡kinio senatis. Å is teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieÅ¡kinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumÄ , baigtumÄ , saugo Å¡alis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali bÅ«ti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi bÅ«ti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieÅ¡kinio senatį, todėl pareiÅ¡kėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieÅ¡kinio senaties laikytini nepagrįstais.CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi bÅ«ti ginama, o praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiÅ¡kinama, kad klausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).Teismas pažymi, kad pareiÅ¡kėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumÄ , nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismÄ Ä¯statymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimÄ Ä¯ skundÄ , kuriame praÅ¡oma taikyti sutrumpintÄ ieÅ¡kinio senatį, neprašė atnaujinti ieÅ¡kinio senaties termino, nenurodė ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ pareiÅ¡kėjo reikalavimui.

                    Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 8 d. (negalėjimo susirašinėti su A. S. – Vaitulioniene, E. B., A. L., A. L. skunde nurodytais laikotarpiais bei R. Č. nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2014 vasario 8 d.) tuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).Pritaikius pareiškėjo reikalavimui ieškinio senatį, byloje vertintinos aplinkybės dėl galimai neteisėto draudimo pareiškėjui susirašinėti su Alytaus pataisos namuose kalėjusiu R.

Č. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d.Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta vieÅ¡oji atsakomybė atsiranda esant trims sÄ lygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryÅ¡iui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigÅ«nų veiksmais, atlyginimÄ atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigÅ«nai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado bÅ«tent dėl tų valstybės institucijų, pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų.Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areÅ¡tinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susiraÅ¡inėjimas draudžiamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areÅ¡tinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryÅ¡iai, tarpusavio susiraÅ¡inėjimas, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime pateiktu aiÅ¡kinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susiraÅ¡inėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualiÄ nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to Å¡is teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areÅ¡tinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susiraÅ¡inėti labiau, nei bÅ«tina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

Å i ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. ir nuo Å¡io laikotarpio netaikoma. Teismas pažymi, kad pareiÅ¡kėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Kybartų PN pareiÅ¡kėjo atžvilgiu taikė BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ ribojimÄ , tačiau kaip konkrečiai ribojimas susiraÅ¡inėti pasireiÅ¡kė, pareiÅ¡kėjas nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. PareiÅ¡kėjas nurodė Alytaus PN kalinčio draugo vardÄ ir pavardę, laikotarpį, kuriuo Kybartų PN jam draudė susiraÅ¡inėti su Å¡iuo draugu, tačiau nenurodė, kada ir kaip konkrečiai buvo taikomas Å¡is draudimas (kada konkrečiai jis rašė laiÅ¡kÄ R.

Č., ar tas laiÅ¡kas nebuvo paimtas, ar buvo grÄ Å¾intas ir pan.). Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiÅ¡kėjas bÅ«tų kreipęsis į Kybartų PN administracijÄ ar kitas kompetentingas institucijas dėl tariamai taikyto draudimo, kas atitinkamai patvirtintų faktÄ dėl pareiÅ¡kėjo pretenzijų ribojant susiraÅ¡inėjimÄ turėjimo, taip pat jokių duomenų, kad pareiÅ¡kėjas susiraÅ¡inėjo R. Č. iki 2013 metų, Å¡iam bÅ«nant laisvėje (b.l. 22). Teismas taip pat pažymi, kad ginčo laikotarpiu BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata buvo galiojanti ir pataisos namų administracija neturėjo pagrindo jos nesilaikyti, kas savaime pataisos namų administracijos veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

PareiÅ¡kėjui skundo argumentais konkrečiai nenurodžius, kaip ir kokiu mastu pasireiÅ¡kė jo teisės susiraÅ¡inėti ribojimas, nepateikus įrodymų apie R. Č. siunčiamus, tačiau neiÅ¡siųstus ar grÄ Å¾intus laiÅ¡kus ir pan.), teismas neturi pagrindo Kybartų PN veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Minėta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Byloje nenustačius Kybartų PN pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka bÅ«tinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktÄ (pasekmes dėl pareiÅ¡kėjo emocinės bÅ«klės) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigÅ«nų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo vieÅ¡oji atsakomybė negalima, todėl pareiÅ¡kėjo skundas netenkinamas ir Å¡ia apimtimi (ABTÄ® 56 str., 88 str. 1 p.).Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas n u s p r e n d ž i a:

PareiÅ¡kėjo R. M. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                                                         Janina Vitunskienė