2016-04-26 Nr. AB-9407-3-64-3-00397-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-871-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00397-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 2–8) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 40-TE-1403 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui A. J.“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 30 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS-91 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto A. J. veiksmų pagal gautą pranešimą apie nusikalstamą veiką“ (toliau – ir Išvada). Išvadoje nurodyta, kad jis aplaidžiai vykdė tarnybines pareigas, netinkamai vykdė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 40-V-403 patvirtinto Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.2 punkte numatytas funkcijas, nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 61 punktų reikalavimų, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktų nuostatų. Remiantis šia Išvada, Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Išvadoje konstatuota, kad jis paminėtų teisės aktų reikalavimų nesilaikė 2014 m. lapkričio 6 d. atlikdamas savo tarnybines funkcijas ir reaguodamas į pranešimą, kai į Raseinių rajono policijos komisariatą kreipėsi J. G., kuri pranešė, jog (duomenys neskelbtini) jos buvęs sutuoktinis R. K. sumušė jų nepilnametį sūnų ir neatiduoda jo, nors pagal teismo sprendimą sūnus turi gyventi pas motiną. Pareiškėjas nurodė, jog pagrindiniai Išvadoje nurodyti pažeidimai yra tai, jog jis neužtikrino, kad jo sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo nuomone, Išvadoje konstatuoti faktai yra neobjektyvūs, teisinis jo veiksmų vertinimas yra nepagrįstas ir vienpusiškas, jis, kaip Operatyvaus valdymo poskyrio specialistas, ėmėsi visų reikiamų priemonių įvykio aplinkybėms ištirti ir vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais jo tarnybinių funkcijų atlikimą, bei savo vidiniu įsitikinimu.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 6 d. apie 14 val., jam dirbant Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Operatyvinėje grupėje, buvo gautas budėtojo nurodymas vykti adresu: (duomenys neskelbtini), kur laukė J. G., pranešusi apie galimą buvusio sutuoktinio R. K. smurtą jos sūnaus atžvilgiu. Nedelsiant nuvykus nurodytu adresu, J. G. paaiškino, kad jos sūnus E. K. nuo 2014 m. vasario 5 d. gyvena su buvusiu sutuoktiniu. Jai telefonu bendraujant su sūnumi, šis pasiskundė, kad jos pasiilgo, nenori gyventi su tėvu, nes pastarasis tariamai nuolat barasi, yra jį pastūmęs. J.

G. nurodė, kad jos sūnus su jo tėvu yra Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Siekiant patikrinti nurodytą informaciją, pareiškėjas nuvyko į paminėtą įstaigą, kur buvo R. K. ir E. K. Vizualiai kokių nors galimų išorinių smurto požymių ant mažamečio kūno nebuvo užfiksuota. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja išreiškė nuostabą, sužinojusi policijos atvykimo priežastį, nes jokių neteisėtų veiksmų požymių E. K. atžvilgiu betarpiškai bendraudama su juo nepastebėjo. Buvo susitarta, kad kai bus baigtas spręsti klausimas, dėl kurio jie buvo atvykę, apie tai telefonu bus informuotas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato budėtojas.

J. G. pageidavo likti Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose ir palaukti sūnaus, jos pareiškėjas paprašė po to atvykti į policijos komisariatą tolimesniam įvykio aplinkybių aiškinimuisi. Apie 17.30 val. paskambinusi Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja R. K. informavo, kad jokių galimų smurto požymių mažamečio atžvilgiu nepastebėjo, rekomendavo atlikti specialią mažamečio apklausą. R. K. buvo informuota, kad bus atliktas galbūt neteisėtos veikos aplinkybių patikslinimas. Apie 16 val. pareiškėjo prašymu į policijos komisariatą atvykus J.

G., betarpiškai su ja bendraujant pastebėjo, kad ji emociškai sutrikusi, kaltino Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojas ir R. K. susimokius prieš ją, teigė, kad jos sūnus su tėvu gyvena neteisėtai, nes tariamai teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Remdamasis Rekomendacijų 61 punktu, numatančiu, kad tarnybinis pranešimas yra viena iš formų ikiteisminiam tyrimui pradėti, patikslinti faktines aplinkybes, užfiksuoti reikalingus duomenis (informaciją apie galimą nusikalstamą veiką tikrinantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nustatęs nusikalstamos veikos požymių, gali surašydamas tarnybinį pranešimą pats pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti tyrimo veiksmus arba turi nedelsdamas kreiptis į atsakingą darbuotoją, turintį teisę pradėti ikiteisminį tyrimą), pareiškėjas priėmė sprendimą visas J.

G. nurodytas aplinkybes užfiksuoti surašydamas tarnybinį pranešimą. J. G. paaiškino, kad visos jos nurodytos aplinkybės įstatymų nustatyta tvarka ir terminais bus patikrintos, jai rekomendavo vykti į gydymo įstaigą ir užfiksuoti galimus smurto pėdsakus. Tarnybinis pranešimas kitą darbo dieną buvo pateiktas policijos komisariato viršininkui, viršininkas viza nurodė atlikti įvykio aplinkybių tikslinimo veiksmus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad sprendimą atlikti J. G. pateiktų duomenų patikslinimą priėmė remdamasis BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis:

įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos, vertindamas surinktus pirminius duomenis, kurių objektyviai nepakako priimti pagrįstam procesiniam sprendimui nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį – pranešėja nebuvo galbūt neteisėtų veiksmų betarpiška liudytoja, pranešė neapibrėžtą, telefonu iš mažamečio sūnaus gautą informaciją, iš pateiktų duomenų nebuvo aiškus nei galbūt neteisėtos veikos padarymo laikas, nei tiksli vieta, nei tikslus padarymo būdas, nei pasekmės, taip pat buvo vertinta Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos nuomonė apie įvykį.

Pareiškėjas teigė, kad pagal jo vidinį įsitikinimą J. G. pranešta informacija atitiko Rekomendacijų 3.1 punkte įtvirtintą informacijos apie galimą nusikalstamą veiką sąvoką – ikiteisminio tyrimo įstaigoje arba prokuratūroje gauta informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, kuri nėra pakankamai informatyvi, kad būtų galima nedelsiant priimti procesinį sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. J. G. pateikta informacija neatitiko Rekomendacijų 3.4 punkte numatyto skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką turinio sąvokos, numatančios galimos nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius ir, jei yra žinoma, ją padariusį ir nukentėjusį asmenis.

Todėl pareiškėjas, vadovaudamasis Rekomendacijų 3.5 punktu, priėmė sprendimą patikslinti faktines galimos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nurodė, jog bendravimo su J. G. metu, tiek atvykus iškvietimo adresu, tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose, tiek policijos komisariato patalpose, ji aiškaus apsisprendimo nesuformulavo. Policijos komisariato patalpose netgi labiau akcentavo savo nepasitenkinimą faktu, jog sūnus iki šiol gyvena su tėvu, o ne su ja, nors esanti įsiteisėjusi teismo nutartis, pagal kurią E. K. gyvenamoji vieta nustatyta su ja.

Pareiškėjas akcentavo, jog, vykdydamas savo tarnybines funkcijas ir gavęs pranešimą apie galimą nusikalstamą veiką, atliko tuo metu, atsižvelgiant į pranešimo pobūdį, turinį, įvykio detales ir aplinkybes, visus reikiamus pirminius veiksmus: nuvyko nurodytu adresu pas J. G.; aiškinosi faktines aplinkybes Vaiko teisių apsaugos skyriuje; bendravo su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialiste; apklausė pačią J. G.; surašė tarnybinį pranešimą apie įvykį; įstatymų nustatyta tvarka užregistravo įvykį; jo tarnybinis pranešimas buvo pateiktas policijos komisariato viršininkui, kuris viza patvirtino jo sprendimą patikslinti įvykio aplinkybes ir nurodė tai padaryti. Šiuos veiksmus atliko vadovaudamasis Rekomendacijų ir BPK suteiktais įgaliojimais ir neperžengdamas jų ribų, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu bei teisine sąmone. Susipažinęs su Išvada ir kita tarnybinio patikrinimo medžiaga, nesupranta, kuo pasireiškė jo kaltė, nesutinka su Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų poskyrio 2014 m. gruodžio 12 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. 40-PR3-64 nurodytais kaltinimais jam neužtikrinus neatidėliotinų priemonių įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, nepriėmus pareiškimo iš nukentėjusiosios, esant nusikalstamos veikos požymiams, nepradėjus ikiteisminio tyrimo.

Pareiškėjas pažymėjo, jog, J. G. kreipusis į Panevėžio rajono policijos komisariatą su pranešimu apie galimą smurtą sūnaus atžvilgiu, ji jau turėjo Panevėžio ligoninės medikų pirminės apžiūros rezultatus – užfiksuotus galimo smurto požymius, ir jiems pateikė konkrečius duomenis apie įvykį, leidžiančius priimti pagrįstą procesinį sprendimą, tai Panevėžio rajono policijos komisariato policijos pareigūnai tinkamai ir padarė. Informacijos apie įvykį, kurią 2014 m. lapkričio 6 d. J. G. pateikė pareiškėjui, pobūdis ir išsamumas nėra tapatus informacijos, kurią J. G. pateikė Panevėžio rajono policijos komisariatui, pobūdžiui ir išsamumui, todėl teiginį, kad Panevėžio policija padarė tai, ką galėjo ir privalėjo padaryti, pareiškėjas laikė nepagrįstu.

Pareiškėjas teigė, jog nagrinėjamu atveju Išvadoje visiškai neatskleista tarnybinio nusižengimo sudėtis, nėra aišku, kokiais veiksmais jis tariamai padarė tarnybinį nusižengimą, kokius teisės aktus, imperatyviai numatančius pareigą veikti tik taip ir ne kitaip, jis pažeidė, kokiais teisės aktais yra grindžiamas tarnybinio nusižengimo konstatavimo faktas, nevertinamas jo kaltės klausimas ir tarnybinė nuobauda paskirta nenustačius vieno iš būtinųjų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų – kaltės. Vienintelis būtinas ir pakankamas pagrindas tikrinamo pareigūno tarnybinei atsakomybei atsirasti yra tarnybinio nusižengimo sudėties jo veikoje buvimas. Šiuo atveju pareiškėjas baudžiamas už bendro pobūdžio teisės normų pažeidimą, taip pat už teisės normų, leidžiančių pareigūnui pasirinkti veikimo būdą vadovaujantis objektyviomis aplinkybėmis, nustatytais faktais, jo vidiniu įsitikinimu bei teisine sąmone, tai jis nagrinėjamu atveju ir padarė.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 20–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Įsakymas yra teisėtas, priimtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgiant į Išvadą. Tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir objektyviai bei visapusiškai įvertinti duomenys leido šioje išvadoje pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 7.2 punkte numatytą funkciją, nesilaikė BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Rekomendacijų (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. I-133 redakcija) 7 ir 61 punktų reikalavimų bei pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktuose numatytas nuostatas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad jis tinkamai atliko jam pavestas funkcijas ir kad jis nepadarė Išvadoje nustatytų teisės normų pažeidimų, yra nepagrįsti, o jo motyvai paremti tik jo paties subjektyvia nuomone ir vertintini kaip pareiškėjo gynybinė pozicija.

Atsakovo teigimu, Išvadoje, įvertinus gautą informaciją, taip pat apibendrinus teisės aktų reglamentaciją, tarnybinio patikrinimo metu surinktus duomenis, pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas, gavęs tarnybinę užduotį išsiaiškinti informaciją, gautą pagal 2014 m. lapkričio 6 d. apie 14.10 val. J. G. pranešimą (ROIK Nr. 0114000721124), kuriuo pranešta, kad (duomenys neskelbtini) jai paskambinęs sūnus paprašė pagalbos, nes jo tėvas R. K. smurtauja, bei J. G. apie 15.30 val. asmeniškai atvykus su sūnumi E. K. į Raseinių rajono policijos komisariatą dėl skundo surašymo, neužtikrino, kad jo priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, pareigūnas nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors galėjo ir turėjo imtis šių priemonių, ir tokia savo veika padarė tarnybinį nusižengimą.

Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į nustatytas ir byloje esančias faktines aplinkybes bei jų teisinį vertinimą, pareiškėjo atlikti veiksmai, kurie apsiribojo tarnybinio pranešimo surašymu, negali būti laikomi teisėtais. Iš byloje esančių duomenų yra žinoma, kad tą pačią dieną, kai buvo gautas pirminis J. G. pranešimas, t. y. 2014 m. lapkričio 6 d., J. G. apie 15.30 val. atvyko į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariatą kartu su sūnumi E. K., su kuriuo pareigūnas, vadovaujantis BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turėjo pabendrauti, t. y. patikslinti J. G. pateiktas faktines galimos nusikalstamos veikos aplinkybes. Pareiškėjas to nepadarė, tai yra nesiėmė priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad, kaip vėliau jis sužinojo, E. K. mamai J. G. tą patį vakarą papasakojo apie prieš jį panaudoto smurto aplinkybes (datą, laiką, vietą, smurtautojo veiksmų pobūdį), todėl pagrįsta teigti, kad šiuos duomenis tą patį vakarą galėjo gauti ir pareigūnas, jei būtų tinkamai atlikęs savo pareigą ir pabendravęs su E. K., kai jis buvo atvykęs į policijos komisariatą kartu su mama. Tikrinti gautą informaciją apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, rinkti nusikalstamą veiką pagrindžiančius ar paneigiančius įrodymus yra ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga. Tik ikiteisminio tyrimo metu BPK nustatyta tvarka surinkus ir įvertinus informaciją, galima nuspręsti, ar ikiteisminis tyrimas turi būti tęsiamas, ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduota teismui, ar tyrimas turi būti nutrauktas.

Atsakovas pažymėjo, jog nėra teisiškai reikšmingi pareiškėjo argumentai, kad J. G., būdama policijos įstaigoje, neakcentavo savo pranešimo apie įvykį pateikimo formos, nesuformulavo aiškaus savo apsisprendimo. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta veika (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, padarytas mažamečiui) nėra tarp tų veikų, dėl kurių asmuo atsako tik tuo atveju, kuomet yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas privalėjo būti pradėtas pagal patį faktą (pranešimą), tai buvo padaryta po to, kai tą patį vakarą J. G. su sūnumi kreipėsi į Panevėžio gydymo įstaigą ir Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo gautas pranešimas iš ligoninės apie mažamečio E. K. patirtą sužalojimą.

Atsakovas pastebėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, turint duomenis apie J. G. sūnui padarytus kūno sužalojimus bei tikslias įvykio aplinkybes (datą, laiką, vietą, neteisėtų veiksmų pobūdį), buvo teisėtas. Tuos pačius duomenis 2014 m. lapkričio 6 d. apie 15.30 val. bendraudamas su J. G. gavo arba privalėjo gauti, tikslindamas faktines aplinkybes, ir pareiškėjas, jei būtų tinkamai atlikęs savo pareigas. Kaip yra žinoma iš byloje esančių duomenų, J. G. pareiškėjui rodė jos telefone esančias nuotraukas, kuriose buvo užfiksuoti E. K. kūno sužalojimai. Pareigūnas taip pat turėjo galimybę gauti duomenis ir apie prieš E. K. panaudoto smurto aplinkybes (datą, laiką, vietą, smurtautojo veiksmų pobūdį). Be to, BK 140 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodyta, kad fizinio skausmo sukėlimas ir sužalojimo mastas, pobūdis ikiteisminiam tyrimui pradėti įtakos neturi. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta teigti, kad pareiškėjui neatlikus privalomų veiksmų, kuriuos dėl tų pačių faktų atliko Panevėžio rajono policijos komisariato pareigūnai, jis aplaidžiai vykdė pavestas funkcijas ir padarė tarnybinį nusižengimą.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad jis atliko lygiai tokią pačią teisės aktų numatytą procedūrą, kokią atliko ir Panevėžio rajono policijos komisariato pareigūnai. Tai yra nurodė, kad Panevėžio rajono policijos komisariato pareigūnai, 2014 m. lapkričio 6 d. gavę pranešimą apie smurtą E. K. atžvilgiu, nuvyko į ligoninę ir taip pat surašė tarnybinį pranešimą aplinkybių patikslinimui, tai buvo padaręs ir jis šiuo konkrečiu atveju. Tik patikslinus aplinkybes, kitą dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą. Atsakovo nuomone, šis pareiškėjo teiginys neatitinka tikrovės, nes, kaip yra žinoma iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo S. K. 2014 m. lapkričio 6 d. tarnybinio pranešimo „Dėl E. K.“, Panevėžio rajono policijos komisariato pareigūnai neturėjo galimybės dėl gauto pranešimo apklausti pačios pranešėjos ir E. K., nes šie asmenys į telefono skambučius neatsiliepė, namuose rasti jų nepavyko. Tuo metu pareiškėjas apklausti kaip liudytoją J. G., patikslinti aplinkybes pabendraujant su E. K. ir pradėti ikiteisminį tyrimą turėjo visas galimybes, tačiau to nepadarė, dėl to ir kilo J. G. nepasitenkinimas policijos pareigūno darbu.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad toks policijos pareigūno veiksmų atlikimas nedaro garbės policijai kaip institucijai, akivaizdu, jog, pareiškėjui tinkamai ir laiku atlikus savo pareigas, būtų buvę išvengta tam tikrų neigiamų policijos darbo vertinimų bei neigiamų suinteresuotų asmenų išgyvenimų dėl netinkamai atliktų policijos pareigūno pareigų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu (II t., b. l. 74–83) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra kilęs tarnybinis ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui, vadovaujantis Statuto 26 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgiant į Išvadą, paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl statutinio valstybės tarnautojo tarnybinės atsakomybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1435/2013, 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010, 2012 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012, 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010). Pažymėjo, jog kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar pareigūno veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs pareigūnas, kaltė, tam tikrais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma. Būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas.

Teismas įvertino Išvadoje nustatytas aplinkybes. Įsakymas priimtas vadovaujantis Statuto 26 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgiant į Išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas aplaidžiai atliko tarnybines pareigas, netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 7.2 punkte numatytas funkcijas, nesilaikė BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Rekomendacijų 7, 61 punktų reikalavimų, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktus.

Teismas pažymėjo, jog teismo atliekamas vertinimas administracinėje byloje neturi būti tapatinamas su tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu apskritai iš naujo. Teismas tik patikrina tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą bei, siekdamas priimti objektyvų sprendimą, gali tirti byloje naujus įrodymus, patvirtinančius (paneigiančius) tarnybinio patikrinimo metu egzistavusias ir su nagrinėjamais pažeidimais susijusias aplinkybes. Ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą ir teisinį reglamentavimą, nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jis nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl to, jog turimų duomenų nepakako nedelsiant priimti procesinį sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymius. Teismas, vertindamas pateiktą tarnybinio patikrinimo medžiagą, nusprendė, kad pareiškėjo veiksmai analizuojamoje situacijoje, apsiriboję tarnybinio pareiškimo surašymu, negali būti pripažinti pakankamais, atitinkančiais tinkamą pareigūnui pavestų funkcijų vykdymą bei teisės aktų reikalavimus. Teismo nuomone, pareigūnas privalėjo gavęs pranešimą apie galimą smurtą prieš mažametį atlikti visus privalomus veiksmus, nedelsiant, neatidėliotinai patikrinti gautą informaciją. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad ikiteisminiam tyrimui pradėti nepakako duomenų, nes jis informaciją apie galbūt nusikalstamą veiką gavo iš pranešėjos, kuri nebuvo galbūt neteisėtų veiksmų betarpiška liudytoja, o neapibrėžtą informaciją gavo bendraudama telefonu su mažamečiu sūnumi, jog iš pateiktų duomenų nebuvo aišku nei galbūt neteisėtos veikos padarymo laikas, nei tiksli vieta, nei tikslus padarymo būdas ir pasekmės. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pranešėja, paskambinusi į policiją, pranešė apie galimą smurtą prieš jos mažametį sūnų, nurodė dieną, vietą, asmenį, kurį ji kaltina smurtu. Taip pat Išvadoje nurodyta, kad pranešėja rodė pareiškėjui nuotraukas mobiliajame telefone, patvirtinančias jos žodžius. Nors pareiškėjas neigė, jog jam buvo rodomos kokios nors nuotraukos, tačiau, kaip matyti iš liudytojo apklausos protokolo, pareiškėjas pripažino, kad pranešėja jam sakė, jog yra nufotografavusi sumušimo žymes savo telefonu. Tačiau net ir turėdamas šią informaciją pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kad būtų patikslintos, išaiškintos šios aplinkybės, neprašė tų nuotraukų parodyti, o tik pasiūlė pranešėjai su mažamečiu sūnumi kreiptis į gydymo įstaigą. Teismo vertinimu, pareiškėjas tokiais veiksmais, t. y. neveikimu, pažeidė Rekomendacijų 61 punkto reikalavimus, netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 7.2 punkte numatytas funkcijas.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju galima spręsti, jog pareiškėjas kaltinamas tarnybinį nusižengimą padaręs neveikimu, todėl nustatant galėjimą veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios sąlygoja galimybę pareiškėjui veikti, kaip to reikalauja teisės aktai, arba gali būti padaryta priešinga išvada, kad susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pareiškėjas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veikti, kaip to reikalauja teisės aktai, negalėjo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-1480/2005).

Šioje situacijoje pareigūnas, savo pareigas atlikdamas atidžiai, atsakingai ir profesionaliai, turėjo visas galimybes pranešėjai atvykus į policijos komisariatą išsiaiškinti įvykio aplinkybes, užfiksuoti pranešėjos turimus įrodymus bei atlikti kitus būtinus veiksmus. Rekomendacijų 83 punkte nustatyta, kad jei atvykusio pareiškėjo pateiktame rašytiniame skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką faktinės veikos aplinkybės nurodytos nepakankamai aiškiai, ikiteisminio tyrimo pareigūnas pasiūlo pareiškėjui iškart patikslinti nurodytas faktines aplinkybes ir atlieka liudytojo apklausą.

Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog pranešėja, atvykusi į policijos komisariatą, neakcentavo savo pranešimo apie įvykį pateikimo policijai formos. Pagal Rekomendacijų 79 punktą, skundai, pareiškimai ar pranešimai apie nusikalstamą veiką nagrinėjami vadovaujantis Rekomendacijų nuostatomis neatsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo įstaigoje gautuose dokumentuose pareiškėjas nesuformulavo reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad nors pranešėja ir nepateikė rašytinio pareiškimo, atvykusi aiškiai žodžiu nesuformulavo reikalavimo, tačiau pareiškėjas, atsižvelgdamas į turimus duomenis, į įtariamos neteisėtos veikos pobūdį (smurtas artimoje aplinkoje, smurtas prieš mažametį), privalėjo nedelsiant patikslinti įvykio aplinkybes ir pradėti ikiteisminį tyrimą.

Taigi pareiškėjo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis, gavęs pranešimą apie galimą neteisėtą veiką, bendraudamas su pareiškėja, nesiėmė priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas. Aptartos aplinkybės sudarė pagrindą išvadai, kad pareiškėjas neveikė taip, kaip teisės aktų jis buvo įpareigotas ir įsipareigojęs veikti, todėl jo veikoje yra tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo (pareigūno), neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

Šiuo atveju teismas vertino, kad pareiškėjas pats sąmoningai, tyčia pasirinko tokį elgesio modelį – surašyti tarnybinį pranešimą, nors turėjo ir galimybę, ir pareigą elgtis taip, kaip reikalauja teisės aktai. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo veikoje buvo jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo sudėtis, todėl jis pagrįstai bei teisėtai buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn.

Teismas pažymėjo, jog vidaus tarnybos įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į Statuto 26 straipsnio 1 dalyje išvardytus tarnybinės nuobaudos skyrimo kriterijus, turi diskrecijos teisę parinkti ir paskirti pareigūnui vieną iš Statuto 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose išvardytų tarnybinių nuobaudų. Įvertinęs nagrinėjamos bylos duomenis, teismas pripažino, kad paskirta nuobauda atitinka padarytą nusižengimą bei tarnybinės nuobaudos skyrimo tikslus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 85–91) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl tarnybinės atsakomybės. Teismo sprendime visiškai nepagrįstai konstatuota, kad jo veiksmai apsiribojo tarnybinio pranešimo surašymu ir jie negali būti pripažinti pakankamais, atitinkančiais tinkamą pareigūnui pavestų funkcijų vykdymą bei teisės aktų reikalavimus, todėl nebuvo tinkamai atskleista tarnybinio nusižengimo sudėtis. Teismas neatsižvelgė tiek į skunde, tiek į teismo posėdžių metu išdėstytas faktines aplinkybes, kurios detaliai atskleidė jo atliktus veiksmus, kiekvieną kurių pagrindė teisės aktų nuostatomis, kuriomis vadovavosi ir vadovaujasi atlikdamas savo tarnybines funkcijas.

Pažymi, kad, gavęs pavedimą reaguoti į J. G. telefoninį pranešimą, kuo greičiau nuvyko į nurodytą vietą (Rekomendacijų 59 p.). Atvykęs į J. G. nurodytą vietą, atliko gautos informacijos neatidėliotinus patikrinimo veiksmus (Rekomendacijų 56, 58, 61, 73 p.), kuriuos teismas nepagrįstai sutapatino su aplinkybių patikslinimo procedūra. Neturi specialaus pasirengimo apklausti nepilnametį liudytoją (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. I-126 patvirtintos Rekomendacijos dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos), todėl akivaizdu, kad neturėjo objektyvių galimybių tą pačią dieną apklausti E. K.

Pagal jo vidinį įsitikinimą, J. G. pranešta informacija nebuvo pakankamai informatyvi, kad būtų galima nedelsiant priimti procesinį sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą (Rekomendacijų 81 p.). J. G. paaiškino, kad visos jos nurodytos aplinkybės įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, bet ne ilgiau nei per 10 dienų, kaip numato Rekomendacijų 80 punktas, bus patikrintos. Teismas nepagrįstai pirminę informaciją tikrinančio pareigūno veiksmus įvertino kaip baigtinius, neatsižvelgdamas į teisės aktų nustatytą 10 dienų terminą tolimesniems būtiniems veiksmams atlikti.

Laikė logišku ir teisiškai pagrįstu savo sprendimą pradėti aplinkybių patikslinimo procedūrą, surašydamas tarnybinį pranešimą, kuris buvo teisės aktų nustatyta tvarka nedelsiant įregistruotas. Sprendimas patikslinti įvykio aplinkybes buvo aprobuotas ir patvirtintas vadovo kaip teisingas ir pagrįstas. Teismas neatsižvelgė į esminius nagrinėjamos problemos teisinius pagrindus – BPK 168 straipsnio 1 dalį, Rekomendacijų 3.5, 80, 81, 82, 84 ir 87 punktus, kur aiškiai reglamentuojami tiek aplinkybių patikslinimo sąlyga, tiek apimtis ir sudėtis, tiek terminas.

Teismas plečiamai aiškino Rekomendacijų 83 punktą. Pareiškėjo teigimu, teisės aktai numato jo diskrecijos teisę pasirinkti savo elgesio modelį iš galimų alternatyvų, atliktinos funkcijos šiuo atveju nėra sureglamentuotos vienareikšmiškai, galėjo veikti keliais būdais, priklausomai nuo tikrinamo pranešimo ir nustatytų aplinkybių. Teismo išvada, kad neveikė taip, kaip teisės aktų yra įpareigotas ar įsipareigojęs veikti, todėl jo veikoje yra tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė, yra ydinga ir neatitinkanti teisinių bei faktinių bylos aplinkybių visumos.

Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė taip pat atskleista netinkamai. Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės. Veikė taip, kaip teisės aktai numato, todėl jo veiksmuose kaltės nėra. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo paviešintas jo iniciatyva organizuotos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialisčių atliktos E. K. apklausos protokolas, kuriame jo prašymu E. K. buvo užduotas ir užfiksuotas konkretus klausimas dėl galimo tėvo smurto. E. K. atsakymas į šį klausimą buvo neigiamas, šią informaciją gavo paminėtą dieną telefonu iš R.

K., ją vertino prieš priimdamas sprendimą surašyti tarnybinį pranešimą dėl įvykio aplinkybių tikslinimo. Teismas nepagrįstai nevertino šių objektyvių duomenų. Taip pat nepagrįstai nevertino byloje esančio J. G. pareiškimo Panevėžio policijos komisariatui, kuriame ji aiškiai nurodė, kad išsamias aplinkybes apie smurtą E. K. atžvilgiu, remiantis kuriomis buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ji sužinojo tik 2014 m. lapkričio 6 d. vakare, kuomet grįžo su sūnumi į namus. Tai objektyviai patvirtina, jog, kreipdamasi į Raseinių rajono policijos komisariatą, ji šių duomenų nežinojo.

Akivaizdu, kad yra nubaustas už tai, jog laikėsi įstatymo raidės, elgėsi, kaip to reikalauja teisės aktai, atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes ir sprendimą priėmė ne formaliai, paviršutiniškai, o objektyviai ir pagrįstai.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 95–96) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai išnagrinėjo administracinę bylą, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino šalių argumentus, priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 40-TE-1403 matyti, kad jame, remiantis 2014 m. gruodžio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS-91, pripažinta, jog pareiškėjas, eidamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigas, padarė tarnybinį nusižengimą – aplaidžiai atliko savo tarnybines pareigas, t. y. netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 7.2 punkte numatytas funkcijas, nesilaikydamas BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Rekomendacijų 7, 61 punktų reikalavimų, ir tuo pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktus. Pagal paminėtą tarnybinio patikrinimo išvadą (kuri yra laikoma sudėtine pareiškėjo skundžiamo įsakymo dalimi), nurodyti pažeidimai pasireiškė tuo, kad pareiškėjas, gavęs tarnybinę užduotį išsiaiškinti informaciją, gautą pagal 2014 m. lapkričio 6 d. apie 14.10 val. J. G. telefoninį pranešimą (ROIK Nr. 0114000721124), kuriuo pranešta, kad jai paskambinęs nepilnametis sūnus E. K. paprašė pagalbos, nes jo tėvas R. K. smurtauja, bei J. G. tą pačią dieną apie 15.30 val. asmeniškai atvykus su sūnumi E. K. į Raseinių rajono policijos komisariatą dėl skundo surašymo, neužtikrino, kad jo (pareiškėjo) priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors galėjo ir turėjo imtis šių priemonių.

Pareiškėjas, teigdamas, kad savo pareigas atliko tinkamai, nesutinka su paminėtoje tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktu jo veiksmų įvertinimu. Todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina nustatyti pareiškėjo konkrečius veiksmus, atliekant paminėtą tarnybinę užduotį, bei pateikti šių veiksmų įvertinimą pareiškėjo veiklą reglamentuojančių ir tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų teisės normų taikymo požiūriu.

Pasisakydama dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas, atlikdamas savo tiesiogines pareigas, be kita ko, turi teisę pradėti ir atlikti būtinus pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus bei priimti procesinius sprendimus. Tai yra nurodyta jo Pareigybės aprašymo 7.2 punkte ir tai reiškia, kad pareiškėjui privalomų vadovautis Rekomendacijų taikymo požiūriu jis yra laikytinas ikiteisminio tyrimo pareigūnu.

Byloje nėra kvestionuojami pareiškėjo atlikti veiksmai, gavus paminėtą tarnybinę užduotį: tai, kad 2014 m. lapkričio 6 d. jis kartu su kitu pareigūnu (patruliu V. M.) apie 14 val. buvo nuvykęs prie namo, kuriame gyveno su tėvu J. G. (duomenys neskelbtini) sūnus E. K.; ten neradęs vaiko, kartu su J. G. buvo nuvykęs į Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, kuriame bendravo su šio skyriaus vedėja R. K. ir kitais paminėtais asmenimis, kurie išreiškė pageidavimą skyriuje išsiaiškinti juos dominančius klausimus; apie 16 val. J. G. su sūnumi atvykus į Raseinių rajono policijos komisariatą, dar kartą buvo kalbėjęs su jais; po to buvo surašęs tos pačios datos tarnybinį pranešimą Nr. 40-82. Iš pastarojo tarnybinio pranešimo matyti, kad jame yra aprašyta paminėtų pareiškėjo veiksmų chronologija, taip pat nurodyta, jog J. G. išreiškė pageidavimą, kad būtų patikrinta informacija dėl galbūt neteisėtų R. K. veiksmų mažamečio sūnaus E. K. atžvilgiu, išreiškė nuomonę, kad jos sūnus E. su R. K. kartu gyvena be teisinio pagrindo, nes yra įsigaliojusi 2013 m. rugsėjo 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis, pagal kurią E. K. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina, t. y. J. G. (I t., b. l. 29-30).

Kolegija, vertindama išvardytus pareiškėjo veiksmus Rekomendacijų taikymo požiūriu, t. y. procesinės reikšmės R. K. galbūt padarytai BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytai nusikalstamai veikai išaiškinimo požiūriu, pažymi, kad paminėti pareiškėjo atlikti atskiri veiksmai iš esmės yra techninio pobūdžio, o jo surašytas (paminėtas) tarnybinis pranešimas, kuriame nėra užfiksuoti nei atskiri procesinę reikšmę turintys sprendimai, nei išvardyti (konkretizuoti) procesiniai veiksmai, kuriuos būtina atlikti Rekomendacijų 3.5 punkte nurodyto „Patikslinimo“ prasme, negali būti pripažinti pakankamais ir reikšmingais pareiškėjo, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūno, pareigų atlikimo tinkamumo prasme. Kalbant apie pareiškėjo paminėtame 2014 m. lapkričio 6 d. tarnybiniame pranešime nurodytos J. G. tariamai išreikštos nuomonės reikšmę nagrinėjamai bylai, pažymėtina, kad Rekomendacijų 79 punkto taikymo požiūriu J. G., kaip pranešėjos apie galbūt padarytą nusikalstomą veiką, nuomonė tolimesnio tyrimo klausimais neturi jokios teisinės reikšmės, nes, pagal šį punktą, skundai, pareiškimai ar pranešimai apie nusikalstamą veiką nagrinėjami vadovaujantis Rekomendacijų nuostatomis neatsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo įstaigoje gautuose dokumentuose pareiškėjas nesuformulavo reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš policijoje užfiksuoto J. G. telefoninio pranešimo apie R. K. galbūt padarytą nusikalstamą veiką, ji teigė, kad, jai atvykus į Raseinių rajono policijos komisariatą (kuriame su ja bendravo pareiškėjas), pareigūnai kategoriškai atsisakė priimti jos pareiškimą. Be to, pažymėtina, kad tolimesni tos pačios (2014-11-06) dienos J. G. veiksmai (atvykimas su sūnumi į viešąją įstaigą Panevėžio ligoninę dėl sūnaus medicininės apžiūros) parodo jos siekio, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nuoseklumą. Todėl pareiškėjo surašytame tarnybiniame pranešime J. G. pozicijos įvertinimas, kolegijos manymu, kelia tam tikras abejones dėl jo tikslumo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė